Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020-12-06 įvykdytos veikos) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

– pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020-12-08 įvykdytos veikos) laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas M. B. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gruodžio 8 d. 02.18 val. iki 2020 m. gruodžio 9 d. 14.40 val. (dvi paros).

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nuteistasis apeliaciniu skundu neigia padaręs vieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, o dėl kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, teigia, kad tiek smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Taigi, apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl M. B. kaltės padarius nusikalstamas veikas, teisingai jas kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

8. Nuteistasis M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme kaltę sužalojus savo tėvą A. B. pripažino iš dalies, t. y. pripažino 2020-12-08 smurtavęs tėvo atžvilgiu, bet neigė smurtavęs A. B. atžvilgiu 2020-12-06.

8.1. Nors apeliantas teisme teigė, jog pripažįsta smurtavęs savo tėvo atžvilgiu 2020-12-08, tačiau teigė nesudavęs tiek smūgių, kiek nurodyta kaltinime, bei nurodė, kad konflikto su tėvu metu, kai tėvas pakėlė ranką, jis delnu trenkė tėvui į krūtinę, ir tėvas po smūgio krito galva atsitrenkdamas į duris, daugiau smūgių tėvui nesudavė, nes nuėjo pas senelius, gyvenančius antrame namo aukšte, prašyti pagalbos, kad A. B. nuramintų, bet senelis iškvietė policiją. Pripažįsta, kad tėvui galėjo suduoti du kartus į veidą ir krūtinę, mano, kad kitus sužalojimus tėvas galėjo pasidaryti pats, nes daug gėrė, krito, griuvinėjo. Policijos pareigūnams pagal gautą pranešimą atvykus į įvykio vietą, M. B. tvirtino, kad nežino, kas sumušė jo tėvą (t. 1, b. l. 30–33), tačiau apklausiamas įtariamuoju nurodė, kad konflikto su tėvu metu pašalinių asmenų nebuvo, jis tėvui sudavė du kartus per galvą – vieną kartą delnu, kitą kartą kumščiu, kad tėvui nugriuvus ant grindų, gali būti, kad jam įspyrė (t. 1, b. l. 116–117). Vėlesnės apklausos metu M. B. kaltę dėl smurtavimo tėvo atžvilgiu 2020-12-08 pripažino visiškai (t. 1, b. l. 125–127). Vertinant šiuos nuteistojo M. B. parodymus, duotus teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie yra nenuoseklūs, skiriasi dėl suduotų smūgių vietos ir būdo, jo nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, nesutampančios, todėl apylinkės teismas pagrįstai tokius nuteistojo M. B. parodymus vertino kaip jo siekį sušvelninti savo padėtį. Be to, nuteistojo M. B. parodymų, jog jis 2020-12-08 tėvui sudavė tik du smūgius, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

8.2. Apklausiamas teisme nukentėjusysis A. B. parodė, kad neatsimena visų įvykio aplinkybių, tačiau tikslo meluoti neturi, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai davė teisingus parodymus ir prašė jais vadovautis. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad visi jam nustatyti sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje, atsirado dėl jo sūnaus smurtinių veiksmų, atliktų jo atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. B. parodė, kad konflikto su sūnumi metu jis sūnui pasakė „kalėjimo žiurke, grįši atgal į kalėjimą“ ir sūnus pradėjo jį mušti – sudavė kumščiu ne mažiau kaip tris kartus į krūtinę ir veidą bei kitas kūno vietas, dėl to jis nugriuvo ant grindų, po to sūnus pradėjo jį spardyti, įspyrė ne mažiau kaip du kartus į veidą bei kitas įvairias kūno vietas, kad juto fizinį skausmą, dėl kurio „apsikakojo“, kad, kai sūnus baigė mušti, nubėgo pas savo tėvus ir pasakė, kad M. B. jį sumušė, todėl jo tėvas A. A. B. iškvietė policijos pareigūnus, nes ant jo kūno matėsi sumušimai (t. 1, b. l. 43–45). Analogiškas aplinkybes, t. y., kad M. B. jį sumušė (mušė rankomis, spardė), nukentėjusysis patvirtino akistatos su M. B. metu (t. 1, b. l. 132–135). Be to, nukentėjusiojo parodymus, jog jį sumušė M. B., patvirtina liudytojų A. A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei I. S. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog pas juos atėjęs sūnus A. B. pasakė, kad jį sumušė M. B., jie matė ant sūnaus A. B. šviežius sužalojimus. Taip pat byloje esančio telefoninio skambučio Bendrajam pagalbos centrui apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad liudytojas A. A. B., paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą ir kviesdamas policijos pareigūnus, nurodė, kad anūkas M. B. sumušė savo tėvą A. B., kad sudaužytos jo akys, šonkauliai (t. 1, b. l. 26–28). Apie tai, kad jį sužalojo M. B., nukentėjusysis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui S. P., kuris teisme parodė, kad nukentėjusysis buvo susijaudinęs, sunerimęs, sakė, kad jį į įvairias kūno vietas sumušė sūnus. Tokias pat įvykio aplinkybes liudytojas S. P. nurodė ir savo 2020-12-08 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, t. y. pranešime nurodyta, kad grįžęs neblaivus sūnus M. B. pradėjo A. B. mušti rankomis ir kojomis į šonkaulius ir pilvo sritį, kad taip sukėlė A. B. fizinį skausmą (t. 1, b. l. 14–17). Byloje esantis policijos pareigūnų naudotų „Body“ kamerų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis atvykusiems policijos pareigūnams skundėsi, kad jį 2020-12-08 sumušė sūnus M. B., taip pat užfiksuota, kad nukentėjusysis skundžiasi šonų skausmais, kitais skausmais, sunkiai alsuoja, dreba, patvirtina, kad buvo mušamas rankomis ir kojomis (t. 1, b. l. 30–33). Teisme kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė I. G. parodė, kad ji atliko nukentėjusiojo apklausas, kurių metu nukentėjusysis A. B. pasakė, kad jo kūne rasti sužalojimai – tai sūnaus ankstesnių smurto atvejų žymės, kad jis sūnaus bijo, kad dar labiau sumuš. Be to, nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytus sužalojimus patvirtina specialisto išvadoje nurodyti duomenys bei specialisto paaiškinimai (t. 1, b. l. 69; t. 2, b. l. 59–60). Specialisto išvadoje Nr. G 1542/2020(04) nurodyta, kad A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlė galvos ir kaklo žaizdos, galvos, krūtinės ir juosmens poodinės kraujosruvos; šie sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau 13 trauminiais poveikiniais 3–7 parų laikotarpyje iki apžiūros ir specialisto išvadoje nurodyta, kad visumoje sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai, tačiau atskiri sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ar paviršiumi, tiek griuviminės traumos metu (t. 1, b. l. 68).

2. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nukentėjusiojo A. B. parodymai apie tai, kad jį 2020-12-08 sužalojo būtent M. B., yra nuoseklūs, jais netikėti nėra pagrindo. Be to, minėti įrodymai patvirtina, kad tiriamo įvykio metu M. B. nukentėjusiajam sudavė ne du smūgius, kuriuos nuteistasis pripažįsta, bet daugiau, kas yra nustatyta objektyvaus specialisto tyrimo metu. Dėl to pirmosios instancijos teismas M. B. parodymus, jog jis tėvui sudavė mažiau smūgių nei nurodyta kaltinime, pagrįstai vertino kaip siekį švelninti savo teisinę padėtį. Teisėjų kolegija, įvertinus įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad M. B. 2020-12-08 nukentėjusiajam A. B. konflikto metu sudavė ne mažiau kaip 11 kartų į įvairias kūno vietas ir tokiais veiksmais M. B. sukėlė nukentėjusiajam A. B. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: galvos ir kaklo žaizdas, galvos, krūtinės ir juosmens poodines kraujosruvas, kaklo odos nubrozdinimą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. B. pripažino kaltu smurtavus savo tėvo atžvilgiu ir teisingai kvalifikavo M. B. neteisėtus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl keisti nusikalstamos veikos kvalifikaciją nėra pagrindo.

3. Nuteistasis M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme bei savo apeliaciniame skunde teigia, kad 2020-12-06 jis nesužalojo savo tėvo, kad tėvas pats galėjo susižaloti. Tokia nuteistojo versija, jog jis nesmurtavo savo tėvo A. B. atžvilgiu 2020-12-06, yra nepagrįsta. Pirmiausia pastebėtina, kad, nors nuteistasis teigė, kad šio įvykio metu jis namie nebuvo, tačiau jis negalėjo nurodyti, kur jis tą dieną buvo ir ką veikė, teigė, jog nieko neprisimena. Be to, nuteistojo tokią versiją paneigia byloje nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvadoje nurodyti duomenys bei specialisto paaiškinimai, liudytojos I. G. parodymai.

10.1. Nukentėjusysis A. B. teisme parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, kad visi sužalojimai jam atsirado po M. B. panaudoto fizinio smurto 2020-12-06 ir 2020-12-08. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad 2020-12-06 jį sumušė sūnus – M. B. galėjo jam suduoti ne mažiau kaip 4 smūgius į veido ir galvos sritį bei 1 kartą įspirti į pilvo sritį, taip jam sukėlė fizinį skausmą. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad dėl šio jo sumušimo jis po įvykio į policiją nesikreipė, nes to jo prašė mama S. I. B., kuri labai myli ir palaiko anūką M. B., todėl pirmos apklausos metu jis nieko nesakė tyrėjai apie ankstesnį sužalojimą (t. 1, b. l. 47–50, 51–54). Be to, nukentėjusysis paneigė, kad jį galėjo sumušti valkatos. Parodymus, jog M. B. jį sumušė ir 2020-12-06, nukentėjusysis patvirtino akistatos su M. B. metu. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvadoje nurodyti duomenys, jog A. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį sukėlė sužalojimai: būtent – kaktos ir krūtinės poodinės kraujosruvos (gelsvai žalsvos), kurios galėjo būti padarytos 3-7 parų laikotarpyje iki apžiūros. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad visumoje sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai, o vertinant kiekvieną sužalojimą atskirai, atskiri sžalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ar paviršiumi, tiek griuviminės traumos metu (t. 1, b. l. 68). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme specialistas L. Janauskas paaiškino, jog A. B. apžiūros metu buvo nustatyti sužalojimai skirtingų spalvų, violetinės ir kitos spalvos, t. y. gelsvai žalsvos spalvos, kad gelsvai žalsvos kraujosrūvos rodo, kad šie sužalojimai buvo padaryti prieš 3 – 7 paras. Specialistas taip pat nurodė, kad du sužalojimai, kurie nustatyti kaktos kairėje pusėje ir krūtinės ląstoje, yra tikrai senesni, jie padaryti daugiau nei prieš tris dienas, maždaug 3-7 dienų laikotarpyje, ir šie du sužalojimai su 2020-12-08 dienos įvykiais nesietini, nes šie du sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio metu 2020-12-06, visi kiti sužalojimai yra 2020-12-08 dienos (t. 1, b. l. 69; t. 2, b. l. 59–60). Tai, kad specialistas paaiškindamas nukentėjusiajam nustaytų poodinių kraujosrūvų senumą rėmėsi literatūriniais duomenimis, nėra pagrindas nesivadovauti specialisto paaiškinimais, nes specialistas išvadą dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų rėmėsi nukentėjusiojo medicininiais duomenimis bei apžiūrėjęs patį nukentėjusįjį. Taip pat teisme kaip liudytojas apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas S. P. parodė, kad matė ant nukentėjusiojo A. B. mėlynę, kuri jam pasirodė esanti iš seniau (t. 1, b. l. 99–102; t. 2, b. l. 61). Kaip liudytoja teisme apklausta policijos pareigūnė I. G. parodė, kad iš pradžių buvo nustatyti smurto požymiai, pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet atlikus ekspertizę pas asmenį rasta daugiau sužalojimų, todėl buvo darytos papildomos apklausos, kurių metu paaiškėjo, kad sužalojimai – sūnaus M. B. ankstesnių smurto atvejų žymės, pradėjus klausti apie sužalojimus, A. B. apie juos papasakojo smulkiau, gan nuosekliai, nukentėjusysis paneigė, kad jį galėjo sumušti benamiai, sakė, kad tai padarė sūnus. Nors liudytojas A. A. B. parodė nepastebėjęs, kad nukentėjusysis 2020-12-06 būtų buvęs sumuštas, tačiau paaiškino, kad A. B. gruodžio 7 d. matė prasilenkdamas, atidžiai į jį neįsižiūrėjo, todėl galėjo sužalojimų ir nematyti. Be to, tai, kad nukentėjusysis apie jo sužalojimą 2020-12-06 nepranešė policijai, nesikreipė į medikus, nėra pagrindas manyti, kad nukentėjusysis įvykį išsigalvoja ar apkalba nuteistąjį, nes nukentėjusysis A. B. parodė, kad į policiją jis nesikreipė, nes jo mama I. S. B. jį įkalbėjo nesikreipti. Be to, jis nurodė bijojęs sūnaus ir buvo jo gaila, nenorėjo sūnaus sodinti į kalėjimą. Pastebėtina, kad įstatymas nenumato konkretaus termino, per kurį nukentėjusysis turėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas su pareiškimu dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos.

4. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiojo A. B. parodymai apie jam padarytus sužalojimus 2020-12-06 ir jį sužalojusį asmenį yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė nuosekliais ir patikimais, jais grindė nuteistojo kaltę dėl šios veikos, o nuteistojo versiją, kad jis 2020-12-06 nesmurtavo tėvo atžvilgiu, laikė nuteistojo siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad M. B. 2020-12-06 nukentėjusiajam A. B. sudavė ne mažiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas ir tokiais veiksmais M. B. sukėlė nukentėjusiajam A. B. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: kaktos ir krūtinės poodines kraujosruvas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. B. pripažino kaltu smurtavus savo tėvo atžvilgiu ir teisingai kvalifikavo M. B. neteisėtus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl A. B. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2020-12-06 padarytos veikos), kaip to skundu paršo nuteistasis, nėra pagrindo.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo jam skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

12.1. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, t. y. atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, į nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

12.2. M. B. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, veikdamas teisiogine tyčia, nusikalstamos veikos baigtos. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustė, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir kad nusikalstamą veiką M. B. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš bylos matyti, kad nuteistasis M. B. išsituokęs, nedirba, nuo 2020-11-24 registruotas Užimtumo tarnyboje, nuo 2021-01-05 iki 2021-02-03 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors skunde nuteistasis teigia, kad jis turi mažametę dukrą, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių šią nuteistojo nurodytą aplinkybę. Tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis ar jo gynėjas. Be to, nėra objektyvių duomenų, kad nuteistasis teikia savo mažmetei dukrai materialinį išlaikymą ar kitokiu būdu ja rūpinasi. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau buvo teistas net dešimt kartų, tarp jų net du kartus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, bei du kartus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. 2018-04-17 buvo teistas Vokietijoje už vairavimą transporto priemonės neturint vairuotojo pažymėjimo arba kai atimta teisė vairuoti. Naujas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, M. B. padarė neišnykus teistumui bei praėjus vos vienam mėnesiui po to, kai 2020-11-06 buvo paleistas iš pataisos namų, kur atliko laisvės atėmimo bausmę už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Be to, iš pažymos apie ankstesnius M. B. teistumus matyti, kad anksčiau apeliantui skirtomis bausmėmis (areštu, laisvės atėmimu) bei bausmės vykdymo atidėjimu (net septynis kartus (5 kartus taikytos BK 92 straipsnio nuostatos, 2 kartus – BK 75 straipsnio nuostatos) BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio normų, jis toliau vykdė nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrįstai apylinkės teismas nuteistajam M. B. parinko griežčiausią BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, neigiamai charakterizuojančias nuteistąjį, tenkinti nuteistojo prašymą ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo.

12.3. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šį nusikaltimą skiriamas laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis būtų 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytoms dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes (daugkartinius nuteistojo teistumus, baustumus, nedarbą), kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. B. už jo padarytus nesunkius tyčinius nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos, yra mažesnės nei sankcijoje numatytos tos rūšies bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, pagrįstai taikė BK 63 straipsnio nuostatas ir bausmes subendrino iš dalies sudėdamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam M. B. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas bei subendrintą 1 metų laisvės atėmimo bausmę, BK 61, 63 straipsnių nuostatų nepažeidė. Dėl to konstatuojama, kad nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, švelninti jos nėra pagrindo.

12.4. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Minėto straipsnio 4 dalis numato, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Nors apeliantas nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam anksčiau paskirtos bausmės bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos nepadarė, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.

6. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo M. B. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

7. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2021 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (12.35Mr) PT-5669 dėl 95,94 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį M. B., priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nedirba, bet yra darbingas, jo apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir jas priteisia iš nuteistojo M. B. Valstybės naudai (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendžio.

Priteisti iš nuteistojo M. B. Valstybės naudai 95,94 Eur (devynisadešimt penkis Eur 94 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.