Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (T 1, b. l. 4-9), kurį vėliau patikslino (T 2, b. l. 146-147), kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (100)-11.55-387 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), detaliojo plano“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti VAVA 2009 m. rugsėjo 28 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-332 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 3) įpareigoti atsakovą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) tinkamai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos 2009 m. kovo 4 d. skundą VAVA bei pateikti motyvuotus atsakymus, pagrįstus visomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis; 4) įpareigoti atsakovą pakartotinai patikrinti ginčo detaliojo plano projektą įvertinant, ar: a) visuomenės siūlymai drauge su motyvacijomis juos atmesti yra įtraukti į detaliojo plano dokumentų bylą, kaip reikalauja Orhuso konvencija, o neįtraukimo atveju – pareikalauti iš trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) (planavimo organizatoriaus) juos įtraukti; b) detaliojo plano projektas, kuris 2009 m. sausio mėnesį buvo pateiktas visuomenei svarstyti, ir detaliojo plano projektas, kurį 2009 m. rugpjūčio 19-20 d. patvirtino Nuolatinė statybos komisija, yra identiški, o neatitikimo atveju – pareikalauti iš trečiojo suinteresuoto asmens Savivaldybės pakartotinai atlikti viešo svarstymo su visuomene procedūras; 5) įpareigoti atsakovą Patikrinimo akte pateikti planavimo organizavimo procedūrų metu gautus visuomenės siūlymus drauge su motyvacijomis juos atmesti, kaip to reikalauja Orhuso konvencija.

Pareiškėja paaiškino, kad 2009 m. sausio 12 d. dalyvavo detaliojo plano sklypams (duomenys neskelbtini), projekto svarstyme su visuomene, kuris įvyko Žvėryno seniūnijos patalpose. Susirinkimo metu ji pateikė rašytinius ir juos pagrindžiančius žodinius siūlymus. 2009 m. vasario 4 d. gavo planavimo organizatoriaus atsakymą dėl siūlymų, į kuriuos buvo atsakyta visiškai nemotyvuotai, o dėl dalies siūlymų apskritai nepasisakyta. Nesutikdama su tokiu planavimo organizatoriaus atsakymu, 2009 m. kovo 4 d. jį apskundė VAVA, kuri į pareiškėjos skundą atsakė Sprendimu, kuriame nurodė, kad: Orhuso konvencija šio konkretaus teritorijų planavimo atveju netaikytina, todėl su ja susiję pažeidimai nenagrinėtini; kad jokių kitų pažeidimų pareiškėja nenurodžiusi; kad VAVA nesuteikta teisė vertinti viešo susirinkimo protokolo ir pasiūlyta, jei pareiškėja turi įrodymų, kad viešo susirinkimo protokole užfiksuoti duomenys neatitinka faktų, kreiptis į teisėsaugos institucijas. Pareiškėjos nuomone, VAVA Sprendime išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės. VAVA jos skundo iš esmės nenagrinėjo, o tik atsisakė tirti nurodytas aplinkybes, tokiu būdu pažeisdama jos konstitucines teises dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos ir gauti motyvuotus atsakymus, kai skundžiami valstybės tarnautojų netinkami veiksmai ir neveikimas. Pareiškėjos teigimu, planavimo organizatorius pareiškėjos siūlymų atmetimą pagrindė dviem motyvais, t. y. tuo, kad jie atspindi tik pareiškėjos nuomonę, ir tuo, kad siūlymuose išdėstyti teiginiai nenusako konkrečių sprendinių neatitikimo norminių teisės aktų konkrečioms nuostatoms ar reikalavimams. Pareiškėja su tokiais atsakymo motyvais nesutiko, nes pirmasis iš jų iš esmės prieštarauja bendriesiems teisiniams principams, o antrasis neatitinka tikrovės, nes, pateikusi glaustus rašytinius siūlymus, svarstymo metu juos detalizavo žodžiu, remdamasi galiojančių planavimo dokumentų nuostatomis. Skunde, adresuotame VAVA, pareiškėja nurodė, kad viešojo susirinkimo metu savo siūlymus ji pagrindė pakankamai ir, kad tai gali paliudyti susirinkimo metu jos viešai darytas garso įrašas. VAVA galėjo ir pagal Viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ) privalėjo patikrinti jos skunde nurodytų aplinkybių atitikimą tikrovei, tačiau to nepadarė ir skundą atmetė iš esmės jo neišnagrinėjusi. VAVA visiškai nepagrįstai neigė, kad planavimo organizatoriai turi atsižvelgti į tai, kas viešojo susirinkimo metu buvo pasakyta žodžiu. Remdamasi Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) nuostatomis, pareiškėja pabrėžė, kad viešas susirinkimas yra ne rašytinė, o žodinė procedūra, be to, TPĮ reikalauja vesti viešojo susirinkimo protokolą ir nustato, kad šis protokolas yra neatsiejama planavimo dokumentų dalis, kas reiškia, jog posėdžio dalyvių kalbos protokole privalo būti fiksuotos. Orhuso konvencija taip pat nustato dvi lygiavertes nuomonės teikimo formas – raštu ir žodžiu. Todėl VAVA išvada, kad TPĮ įteisintas žodinis procesas neturi teisinės prasmės, yra nepagrįsta. Atsakovas turėjo visas galimybes išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo svarstoma, tačiau net nepareikalavo iš trečiojo suinteresuotojo asmens pateikti posėdžio protokolą ir pareiškėjos skunde atsakovui nurodytų faktų netyrė. Dar daugiau, prieštaraudama Orhuso konvencijai, VAVA iš esmės teigia, jog į tai, kas svarstyta viešajame susirinkime, apkritai nereikia kreipti dėmesio. Tai patvirtina, kad susirinkimas iš esmės buvo neteisėtas ir fiktyvus, todėl jo rezultatai yra niekiniai ir svarstymą su visuomene būtina atlikti iš naujo. VAVA netikrino, ar planavimo organizatorius jam teiktus planavimo pasiūlymus atmetė motyvuotai, nors, vadovaujantis TPĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsakovas privalo nagrinėti skundus dėl planavimo organizatoriaus atmestų planavimo pasiūlymų, įvertindama, ar teikti planavimo pasiūlymai atmesti motyvuotai. VAVA skundą tyrė aplaidžiai, neišreikalavusi tyrimui būtinų dokumentų, atsisakė tirti skundžiamus procedūrų pažeidimus. Pareiškėja skunde prašiusi VAVA išreikalauti iš Savivaldybės viešojo susirinkimo protokolą ir patikrinti, ar jame įrašyti visi susirinkimo metu gauti visuomenės žodiniai siūlymai, pastabos, komentarai ir, jei protokole ne viskas deramai fiksuota, įpareigoti Savivaldybę ateityje užtikrinti, kad procedūros būtų dokumentuojamos griežtai laikantis Orhuso konvencijos nuostatų dėl siūlomos veiklos svarstymo su visuomene procedūrų; taip pat nurodžiusi, kad viešai darė garso įrašą, kuris galėtų šias aplinkybes patvirtinti. Tačiau VAVA atsisakė tirti šias aplinkybes, motyvuodama tuo, esą jai nesuteikta teisė vertinti viešo susirinkimo protokolą. Pareiškėjos teigimu, toks VAVA atsakymas prieštarauja teisės aktams. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-09-18 nutarimu Nr. 1079 patvirtintais Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatais (toliau – ir Nuostatai), LR aplinkos ministro 2004-04-23 įsakymu Nr. D1-200 patvirtintu Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo bei VAĮ nuostatomis, pareiškėja padarė išvadą, kad VAVA turėjo įstatyminę pareigą susipažinti su viešo susirinkimo protokolu ir visas teises bei galimybes jį gauti, tačiau protokolo nereikalavo ir pareiškėjos skundo netyrė, t. y. iš esmės atsisakė vykdyti savo įstatyminę pareigą. Neteisėtas, pareiškėjos manymu, ir VAVA nusistatymas, jog ji nagrinės įstatymų pažeidimus tik gavusi detaliojo plano projektą ir tik tuomet teisės aktų nustatyta tvarka tikrins ir vertins, ar sprendiniai ir procedūros neprieštarauja teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, ir, jei bus nustatyti pažeidimai, neteiks teigiamos patikrinimo išvados. Šis VAVA nusistatymas prieštarauja VAĮ nuostatoms, nes piliečių skundai privalo būti nagrinėjami tada, kai gaunami, ir tiriant konkrečius gautojo skundo pagrindus. VAVA nepagrįstai atsisakė tirti galimą planavimo organizatoriaus viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą. Pareiškėja skunde, adresuotame VAVA, nurodžiusi viešojo administravimo subjekto (planavimo organizatoriaus) neteisėtus veiksmus ir galimą piktnaudžiavimą, kilusį dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto V. K., UAB „Plagula“ savininkui bei direktoriui, tuo pat metu to paties nekilnojamojo turto atžvilgiu veikiant dviejuose priešinguose vaidmenyse. Prašiusi VAVA išaiškinti, ar tokio konflikto būta, tačiau VAVA paliko šią pareiškėjos skundo dalį nenagrinėtą, nes pasirinktinai taikė ir laisvai interpretavo įstatymus. Pareiškėjos teigimu, jei VAVA, kaip ji teigia, tikrai yra nekompetentinga arba nėra įgaliota spręsti pareiškėjos nurodyto viešųjų ir privačių interesų konflikto, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, privalėjo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo gavimo institucijoje datos persiųsti gautą skundą kompetentingai institucijai, apie tai pranešdama pareiškėjai. VAVA nepagrįstai atsisakė tirti faktą, kad planavimo organizavimo pareigos ir teisės privatiems suinteresuotiems asmenims buvo perduotos neteisėtai – neužtikrinant, kad jų perėmėjas neturėtų viešųjų ir privačių interesų konflikto, o perdavėjas vykdytų perėmėjo kontrolę. Pareiškėjos teigimu, Savivaldybė sudarė planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, o ne viešųjų paslaugų teikimo sutartį, todėl akivaizdu, kad teisių perėmėjas gali veikti tik taip, kaip privalėtų veikti bet kuris šias pareigas vykdantis valstybės tarnautojas. Savivaldybė privalo užtikrinti, kad visi jos tarnautojai (įskaitant ir asmenis, kuriems ji delegavo savo viešojo administravimo pareigas) jo nepažeistų. Žinodama, kad kils interesų konfliktas, Savivaldybė apskritai privalėjo neperduoti savo pareigos vykdyti viešąjį administravimą ir užtikrinti viešojo intereso gynimą. Dėl išdėstytų priežasčių Detaliojo planavimo organizavimo teisių ir pareigų perdavimo sutartis iš esmės yra niekinė, kaip ir iš jos sekusios neteisėtos planavimo organizatoriaus vykdytos visuomenės informavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus (viešo svarstymo) procedūros. Šias aplinkybes VAVA atsisakė tirti. VAVA privalėjo atlikti patikrinimą, ar Savivaldybė, kuri perdavė savo viešojo administravimo teises bei pareigas, ir viešojo administravimo subjektas, kuris jas perėmė, nepažeidė VAĮ ir su juo susijusių įstatymų reikalavimų, ar juos vykdė ir ar dėl to nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos, tačiau to nepadarė. Pareiškėja nesutinka su VAVA ir Savivaldybės teiginiais, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja vadovautis Orhuso konvencijos 6 straipsnio nuostatomis, susijusiomis su visuomenės dalyvavimu priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos. Pareiškėjos teigimu, VAVA painioja skirtingas ir Orhuso konvencijos skirtingai reglamentuojamas siūlomos veiklos sritis. Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A39-210/2008 buvo sprendžiamas ginčas dėl statybos leidimo panaikinimo, o šio ginčo dalykas yra detalusis planas. Planavimui taikytinas Orhuso konvencijos 7 straipsnis ir pagal jį atitinkamai 6 straipsnių 3, 4 ir 8 dalių nuostatos. Be to, LVAT 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi atnaujino procesą, tenkindamas pareiškėjo prašymą dėl to, jog nagrinėjant šią bylą ir priimant sprendimą buvo vadovaujamasi netinkamu Orhuso konvencijos vertimu. VAVA, teigdama esą sklype plėtojama veikla nėra priskiriama prie Orhuso konvencijos I priede išvardintų veiklos rūšių, nepagrįstai nesivadovauja šios konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyto I priedo 20 punktu, pagal kurį Orhuso konvencija yra taikoma ne vien šio priedo 1-19 punktuose konkrečiai išvardytoms veikloms rūšims, bet ir bet kokiai veiklos rūšiai, nenurodytai 1-19 dalyse, tais atvejais, kai, vadovaujantis nacionalinės teisės aktais, visuomenės dalyvavimas įgyvendinamas taikant poveikio aplinkai vertinimo procedūrą (I priedas, 20 p.). Šia nuostata šalių diskrecijai paliekama galimybė atitinkamai papildyti sąrašą, ką Lietuvos Respublika ir yra padariusi keliuose įstatymuose, tarp jų ir TPĮ. Pareiškėjos teigimu, TPĮ tenkina Orhuso konvencijos I priedo 20 punkte numatytus šalies diskrecijos teisės pagrindus, nustatydamas, kad visiems detaliesiems planams yra privalomas teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimas ir svarstymas su visuomene. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-07-16 nutarimu Nr. 920 (toliau – ir Vertinimo tvarkos aprašas), nustatytas vertinimo privalomumas ir sprendinių poveikio vertinimas įvairiais aspektais, tarp jų ir poveikis teritorijos vystymo darnai, poveikis socialinei aplinkai, poveikis gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui. Iš šio sąrašo akivaizdu, jog didelė dalis privalomųjų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo aspektų yra poveikio aplinkai vertinimas. Vertinimo tvarkos aprašas taip pat nustato, jog atlikus privalomąjį sprendinių poveikio vertinimą, planavimo organizatorius vertinimo ataskaitą ir sprendinius privalomai kartu pateikia svarstyti visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos teigimu, VAVA nepagrįstai neigia būtinumą taikyti Orhuso konvencijos nuostatas visuomenės informavimui ir dalyvavimui visų detaliųjų planų atveju. Dėl Savivaldybės ginčijamos reikalavimo teisės pareiškėja paaiškino, jog šiame ginče pareiškėja gina savo, kaip pilietės, konstitucinę teisę teismui skųsti konkrečių valdžios institucijų – atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens – netinkamą veikimą ir neveikimą būtent pareiškėjos atžvilgiu, kuomet, užuot išnagrinėjęs pareiškėjos siūlymus, atsirašinėja vienas viešojo administravimo subjektas (Savivaldybės neteisėtai perduotas pareigas perėmęs bei jas netinkamai vykdęs planavimo organizatoriaus, kurio veikimo Savivaldybė visiškai nekontroliavo), o po to, užuot išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl tokių Savivaldybės ir jos įgaliotinio veiksmų ir neveikimo, atsirašinėja kitas viešojo administravimo subjektas (VAVA). Pareiškėja nesutinka, kad neturi teisės skųsti VAVA Sprendimą, atsižvelgiant į LVAT 2008-02-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A39-210/2008, nes LVAT yra atnaujinusi procesą šioje byloje tuo pagrindu, jog nagrinėjant bylą bei priimant sprendimą buvo vadovaujamasi netinkamu Orhuso konvencijos vertimu. Pabrėžė, kad su VAVA Sprendimu nesutinka, nes, nagrinėdama jos skundą, VAVA iš esmės nepaisė viešojo administravimo principų, nevykdė savo įstatyminių priedermių ir dėl to pažeidė pareiškėjos konstitucinę teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos, vertinti teikiamą aplinkos keitimo planą (detaliojo teritorijų planavimo dokumentą) ir teikti siūlymus dėl aplinkos apsaugos gerinimo pagrįstai tikintis, kad šie siūlymai bus išgirsti ir išnagrinėti, o atmetimo atveju bus aiškiai nurodyti siūlymų atmetimo motyvai. Skundo patikslinime pareiškėja nurodė, kad 2009-12-07 teismo posėdyje sužinojo apie VAVA atliktą ginčo detaliojo projekto patikrinimą ir 2009-09-28 išduotą Patikrinimo aktą. Su Patikrinimo aktu pareiškėja nesutinka, nes, kaip viešojo svarstymo ataskaitoje, taip ir VAVA išvadoje, konkrečiai nėra įvardinti jos pateikti siūlymai ir atmetimo pagrindai, tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiant Orhuso konvencijos nuostatas. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą, gavus tikrinimui ginčo detaliojo plano projektą, grąžinti jį trečiajam suinteresuotajam asmeniui, pareikalaujant iš naujo įvykdyti visuomenės informavimo ir svarstymo su visuomene procedūras, atitinkamai kartojant ir paskesnio derinimo su institucijomis procedūrą, paaiškino, kad ginčo detalųjį planą Nuolatinė statybos komisija tikrino ir priėmė dėl jo sprendimus: 2009 m. balandžio 1-2 d. posėdyje detalųjį planą atmetė, o 2009 m. rugpjūčio 19-20 d. posėdyje patvirtino. Pareiškėjos teigimu, iš 2009 m. balandžio 1-2 d. posėdyje pareikalautų keisti trūkumų pobūdžio akivaizdu, kad detaliojo plano projektas, kuris buvo pateiktas visuomenei svarstyti, ir tas, kurį 2009 m. rugpjūčio mėn. 19-20 d. patvirtino Nuolatinė statybos komisija, neatitinka vienas kito. Tai reiškia, jog atsakovui tikrinti bus pateiktas ne tas projektas, kurį matė visuomenė ir atmetė Nuolatinė statybos komisija, bet tas, kuris buvo pateiktas komisijai pirma neaptarus su visuomene. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja papildė skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą, gavus tvirtinimui ginčo detaliojo plano projektą, grąžinti jį trečiajam suinteresuotajam asmeniui, pareikalaujant iš naujo įvykdyti visuomenės informavimo ir svarstymo su visuomenę procedūras, atitinkamai kartojant ir paskesnio derinimo su institucijomis procedūrą.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 32-44) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinantį visus jos skundo pirmosios instancijos teismui prašymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nenagrinėjo pareiškėjos skundo pagrindų ir jos reikalavimo teisės būtent jų atžvilgiu. Pareiškėjos suformuluotas skundo dalykas ir ribos yra dėl subjektinių teisių pažeidimų vykdant detaliojo plano projekto svarstymo su visuomene ir piliečių skundų dėl valdžios įstaigų netinkamo veikimo nagrinėjimo procedūras. Teismas išėjo už skundo ribų suformuluodamas menamą jos, kaip pareiškėjos, skundo dalyką bei ribas ir čia pat pateikdamas šio menamo skundo pagrindu atmetimo motyvus. Ginčui išspręsti teismas turėjo tirti ir įvertinti faktines aplinkybes - viešajai ekspozicijai ir viešajam susirinkimui pateiktą detaliojo projekto medžiagą, susirinkimo eigą ir jos pasisakymus jo metu, pareiškėjos siūlymus savivaldybės funkcijas perėmusiam viešojo administravimo subjektui - planavimo organizatoriui, jo atsakymą, pareiškėjos skundą atsakovui ir jo atsakymą, Patikrinimo aktą bei jo išdavimo aplinkybes ir patį tikrintąjį detaliojo plano projektą.

2. Konstitucijos 6, 29 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 30 straipsniu asmenims suteikiamos pamatinės ir visiems vienodai taikomos teisės, todėl teismas neteisėtai apskritai nenagrinėjo šių pareiškėjos nurodytų jos konstitucinių teisių pažeidimų.

3. LVAT atnaujino procesą net keliose bylose tuo pagrindu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir siaurinamai aiškino bei taikė Orhuso konvencijos nuostatas dėl visuomenės teisės kreiptis į teismą dėl pažeidimų aplinkosaugos srityje, nes vadovavosi šios konvencijos klaidingu vertimu į lietuvių kalbą. Teismas netinkamai taikė Orhuso konvenciją ir susiaurino jos taikymo sritį, rėmėsi senuoju šios konvencijos vertimu bei nebegaliojančiomis Vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kuriose šiuo metu yra atnaujintas procesas būtent šiuo pagrindu.

4. Pareiškėja skunde aiškiai nurodė, kad yra suinteresuota sprendimų priėmimo aplinkos srityje procesu, kurį įrodė savo aktyvių dalyvavimu viešajame svarstyme. Tačiau teismas apskritai nenustatinėjo pareiškėjos suinteresuotumo sprendimų priėmimo procesu. Teismas nepagrįstai susiaurino suinteresuotą visuomenę iki planavimo arba kaimyninių sklypų gyventojų. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad pareiškėja gyvena kitapus gatvės nuo planuojamų statybų, ir kad viešojo susirinkimo metu ji apie tai kalbėjo, ką patvirtina byloje esantis šio susirinkimo garso įrašas.

5. Teismas netinkamai pasirėmė teismų praktika ir nepagrįstai atsisakė nustatyti pareiškėjos reikalavimo teises pagal pagrindinius šias teises reglamentuojančius teisės aktus - Konstituciją, Orhuso konvenciją ir Viešojo administravimo įstatymą. Kita vertus, esant neatitikimui tarp teisės aktų, teismas privalėjo vadovautis aukštesnio lygmens teise - Konstitucija ir Orhuso konvencija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją. Teismas laikėsi nuomonės, kad Viešojo administravimo įstatymas pareiškėjos skundui dėl valdžios įstaigų netinkamo veikimo ir neveikimo yra netaikytinas, jis turėjo įvertinti, jog tokiu atveju įstatymuose atsiranda akivaizdi spraga ir imtis ad hoc priemonių jai pašalinti. Taigi atsisakęs taikyti Viešojo administravimo įstatymą, teismas privalėjo tai motyvuoti ir rasti kitų priemonių pareiškėjos teisėms pagal Orhuso konvenciją užtikrinti.

6. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos kaip visuomenės narės teisės teikti siūlymus ir pastabas ne vien raštu, bet ir žodžiu.