Šiaulių apygardos teismo nutartis

Nuteistojo Ž. T. manymu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ne iki galo ir neobjektyviai ištyrė surinktus įrodymus, padarė išvadas, kurių nepatvirtina jokie kiti nenuginčijami įrodymai. Be to, nuosprendis paremtas prieštaringomis išvadomis, neįvertinta tai, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai vieni kitiems prieštarauja.

Pažymi, kad nukentėjusysis V. J. parodė, jog 2010-11-25 Ž. T. objekte nebuvo. Jis (V. J.) pasistatė kopėčias prie namo stogelio, užlipo, išsimatavo reikiamą kiekį skardos. Kopėčių niekas nelaikė, smėlio jis nebarstė, nes tam nebuvo jokio reikalo – nebuvo slidu. Kadangi M. M. užsiėmė kitais darbais, jis rūsyje susipjaustė skardą, grįžęs pasistatė kopėčias prie antros laiptinės ir užlipo ant jų. Kaip ir nuo kokio aukščio nukrito, neprisimena, tik pasijuto gulįs ant žemės ir tai, kad stipriai skauda nugarą.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojas S. J. parodė, jog 2010 m. lapkričio mėnesį buvo remontuojami laiptinių stogeliai. Smėlio pabarstyta nebuvo, nors buvo pašalę ir pasnigę. Liudytoja V. P. parodė, kad jai atvykus į įvykio vietą, matėsi smėlio likučiai, plytelės buvo apledėjusios. Kopėčios turėjo būti su guminiais antgaliais, be to, nebuvo specialių kablių. Darbų vadovas turėjo būti objekte, nes darbdavys visada turi įvertinti riziką. Kadangi nukentėjusysis nurodė, jog smėlio pabarstyta nebuvo, VDI padarė išvadą, kad smėlio iš tikro pabarstyta nebuvo. Ž. T. pastebi, kad liudytojas J. R. nurodė, jog buvo šviežiai pabarstyta smėlio, liudytojas M. M. parodė, kad 2010-11-25 jam su V. J. atvykus apskardinti namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), laiptinės stogelio, darbų vadovas Ž. T. į objektą atvyko praėjus 10 minučių po jų atvažiavimo. Įvykio dieną buvo pasnigę, todėl jie pasibarstė smėlio. Aplinkybę, kad grindinys buvo pabarstytas smėliu, nurodė ir liudytojai J. Š., M. M., D. P.. Liudytoja D. P. taip pat nurodė, kad V. J. jai sakė, jog nuo kopėčių jis nukrito praradęs pusiausvyrą, kai siekė išmatuoti stogelį.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra pateikta kopėčių statymo instrukcija, kurią pasirašė abu darbuotojai – M. M. ir nukentėjusysis V. J.. Būtent šioje instrukcijoje nurodyta, kad tuo atveju, jei neįmanoma stabiliai pastatyti kopėčių, jas turi prilaikyti kitas darbuotojas. Liudytojas M. M. savo nuosekliais parodymais patvirtino, kad iki darbų pradžios jie abu su V. J. buvo instruktuoti. Nukentėjusysis V. J. instruktavimo aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu neneigė, tačiau teisme parodė, kad to nepamena. Šiuo atveju darbo vietos saugumas priklausė nuo oro sąlygų ir pasireiškė tuo, jog pašalus reikėjo smėliu pabarstyti vietą, kur turėjo būti statomos kopėčios. Dar kartą pažymi, kad liudytoja V. P., nuvykusi į įvykio vietą net po kelių dienų, t. y. 2010-11-29, matė smėlio likučius. Tai, kad pasibarstė smėlio, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino pats nukentėjusysis, ir tik teisme jis parodė, kad nebarstė, nes nebuvo būtina. Aplinkybę, kad smėlio buvo pabarstyta, patvirtino ir liudytojai M. M., J. Š., J. R., M. M., D. P.. Be to, byloje pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir fotonuotraukos patvirtina, kad įvykio vietoje smėlio buvo pabarstyta.

Skunde taip pat nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, tiek teisme buvo pareikštas prašymas byloje paskirti ir atlikti darbų saugos ekspertizę, kuri galėtų įvertinti, ar V. J. naudotos kopėčios atitiko darbo įrankiams keliamus reikalavimus ir buvo tinkamos tokiems darbams tokiomis sąlygomis atlikti. Tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas. Apeliantas nurodo, kad byloje yra pateikti duomenys, jog įvykio vietoje naudotos kopėčios buvo standartinės, sertifikuotos. Be to, byloje yra Kopėčių, lipynių naudojimo saugos ir sveikatos instrukcija, kurios 69 punkte nurodyta, kad pristatomas kopėčias reikia patikimai pritvirtinti prie pastovios konstrukcijos, priešingu atveju tokias kopėčias apačioje turi prilaikyti dėvintis apsauginį šalmą kitas darbuotojas. Nepritvirtintas kopėčias galima naudoti tik trumpalaikiams darbams (70 punktas). Apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiojo V. J. naudotos kopėčios buvo ištraukiamos, todėl prie jų specialūs kabliai netvirtinami. Todėl teismas turėjo vertinti paties darbuotojo, t. y. nukentėjusiojo V. J., veiksmus darbo vietoje. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiojo V. J. veiksmų ir priežastinio ryšio su pasekmėmis. Byloje esantis V. J. aukštalipio pažymėjimas patvirtina, kad pastarasis yra susipažinęs su darbams didesniame nei 1,30 m aukštyje keliamais reikalavimais. Aukštalipiu nukentėjusysis V. J. iki nelaimingo atsitikimo dirbo 2 metus. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad apklaustas teisme V. J. pats prisipažino, jog „kaltas yra pats, nereikėjo lipti, reikėjo laukti, kol atsilaisvins kitas darbuotojas“. Nukentėjusysis teisme taip pat patvirtino, kad jam žinomas reikalavimas, jog dirbant ant kopėčių, turi būti 2 darbuotojai – vienas darbuotojas kopėčias privalo prilaikyti apačioje. Be to, byloje esančių Darbuotojo, dirbančio ant kopėčių, saugos ir sveikatos instrukcijos 36 punktas nurodo, kad, jeigu negalima pritvirtinti kopėčių viršaus, reikia, kad kopėčias prilaikytų kitas darbuotojas. Nukentėjusysis V. J. su šia instrukcija buvo supažindintas pasirašant, tačiau šios instrukcijos reikalavimų nevykdė.

Nuteistasis taip pat pažymi, kad teismas, remdamasis 2010-12-27 Nelaimingo atsitikimo darbe aktu neatsižvelgė į tai, jog minėtame akte nurodytos nelaimingo atsitikimo priežastys yra sąlyginės, nepagrįstos jokiais rašytiniais ar kitokiais leistinais įrodymais. Nors akte nurodyta, kad viena iš nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių yra tai, jog naudotos kopėčios nebuvo tinkamai apsaugotos nuo slydimo, tačiau akte nėra nurodyta, kad kopėčios neatitiko sertifikato, neatitiko saugių darbo įrankių reikalavimų, nebuvo išbandytos prieš leidžiant su jomis dirbti, ir dėl to V. J. „dėl pusiausvyros praradimo ar dėl kopėčių slydimo“ nukrito iš aukščio ir buvo traumuotas. Apelianto vertinimu, ši išvados dalis leidžia konstatuoti, kad VDI atstovė, spręsdama nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių klausimą, jų tinkamai neišaiškino ir neįvertino, todėl negalėjo priimti konkrečios išvados, o teismas, remdamasis šia dvejopa, niekuo nepagrįsta išvada, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Be to, skunde pažymima, kad teismui buvo pateikta nukentėjusiojo V. J. sveikatos pažyma, kurią jis prieš įsidarbindamas pateikė darbdaviui – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kurioje nurodyta, jog V. J. apdailininko darbą dirbti gali. Specialisto išvadoje esantys duomenys liudija priešingai – kad iš ligos istorijų nustatyti nukentėjusiojo V. J. ankstesni susirgimai yra susiję su skausmais juosmens srityje ir dėl to jam diagnozuotas juosmeninės- kryžmeninės stuburo dalies lėtinio radikulito paūmėjimas bei osteochondrozė. Paskutinis susirgimas buvo 2007-01-25, gydymas tesėsi iki 2007-05-15, ir jam diagnozuotos stuburo juosmeninės dalies tarpstuburkaulinė osteochondrozė, radikulopatija, dėl to V. J. buvo konsultuotas GKK. Nukentėjusysis šiuos susirgimus nuo darbdavio nuslėpė, nes dėl šių susirgimų apdailininko darbui nebūtų priimtas. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad šie nukentėjusiojo minėti susirgimai neturėjo priežastinio ryšio su nelaimingu atsitikimu, tačiau, apelianto įsitikinimu, tai nepašalina abejonės, kad šios aplinkybės netiesiogiai galėjo lemti nukentėjusiojo mažesnes galimybes išlaikyti pusiausvyrą ant kopėčių, kai šios pakrypo.

Ž. T. manymu, byloje nesurinkta jokių neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teigia, kad nagrinėjamu atveju, t. y. kai darbuotojas buvo tinkamai ir laiku instruktuotas, pasirašytinai supažindintas su kopėčių pastatymo instrukcija, darbo vieta buvo tinkamai paruošta ir buvo suteiktos tinkamos darbo priemonės, paties darbuotojo, t. y. nukentėjusiojo V. J., kalti veiksmai – instrukcijų nesilaikymas – turėjo priežastinį ryšį su pasekmėmis.

Be to, apelianto manymu, teismas perkėlė jam įrodymų rinkimo naštą, nes jis pateikė daug prašymų ištirti ikiteisminio tyrimo metu nesurinktus įrodymus ir neišaiškintas aplinkybes. Pažymi, kad tuo atveju, kai kaltinamasis neigia padaręs nusikalstamą veiką, būtent valstybinis kaltintojas turi surinkti įrodymus, paneigiančius kaltinamojo parodymus. Teigia, kad šiuo atveju tai padaryta nebuvo. Be to, nei teismui, nei valstybiniam kaltintojui nekilo abejonių, kodėl nuslydus kopėčioms žemyn, nukentėjusysis nukrito ant nugaros. Byloje nebuvo atlikta ekspertizė, kuri nustatytų nelaimingo atsitikimo darbe mechanizmą.

Nuteistojo teigimu, kadangi jis nusikalstamos veikos nepadarė, turtinė ir neturtinė žalos iš jo negali būti priteisiamos. Mano, kad teismas iš jo taip pat nepagrįstai priteisė išlaidas valstybei už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajam.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį, visiškai nepasisakė dėl draudimo bendrovės vaidmens atlyginant V. J. neturtinę žalą. Pažymi, kad byloje yra pateiktas civilinio atsakovo draudimo polisas, liudijantis, kad bendrovė savo atsakomybę yra apdraudusi draudimo kompanijoje (duomenys neskelbtini), kuri nuo 2011 m. vasaros vadinasi „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filialu Lietuvoje. Po nelaimingo atsitikimo darbe nukentėjusysis V. J. iš draudimo kompanijos gavo 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teigia, kad teismas nepagrįstai iš draudimo kompanijos nepareikalavo žalos išmokėjimo dokumentų, nesprendė klausimo dėl draudimo kompanijos įtraukimo į bylą, nesprendė, kokiais dokumentais vadovaudamasi draudimo kompanija atlygino V. J. 1000 Lt žalą, nesprendė, ar pagal draudimo sutartį neturtinės žalos atlyginimo suma yra didesnė, ir šią sumą teismas turi teisę priteisti iš draudimo kompanijos. Pažymi, kad žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, tai nėra teisės taikymo klausimas. Todėl šiuo atveju svarbu, ar teismas BPK 113 ir 115 straipsnių tvarka nagrinėdamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus bei priteisimo klausimus.

Skunde taip pat nurodoma, kad nors bendrieji neturtinės žalos atlyginimo sąlygų ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tačiau teismas, vertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, kitomis teisės normomis, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Pažymi, jog kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

Skunde taip pat nurodoma, kad vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Taigi nukentėjusysis teismui turėjo įrodyti ir pagrįsti, kad tokio dydžio neturtinė žala bus pakankama satisfakcija už jo patirtą sužalojimą ir kitus nepatogumus. Tačiau teismui nukentėjusysis nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą. Teismas tenkino nukentėjusiojo ieškinį remdamasis vien žodiniais jo paaiškinimais. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis teisme paaiškino, jog jis nedirba, kad po gydymosi gydytojai nustatė, kad juda ir kiti stuburo slanksteliai. Tačiau tai patvirtinančių rašytinių įrodymų nukentėjusysis nepateikė. Teisme bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos priežastys, kodėl, turėdamas 50% darbingumą, nukentėjusysis nedirba. Be to, teismui V. J. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jam nustatyti specialieji poreikiai, ir dėl to jam buityje reikalinga kito asmens pagalba. Nukentėjusysis V. J. teismui taip pat nepateikė įrodymų, kad po operacijos dėl patirtų sužalojimų jam buvo apribota judėjimo laisvė, galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą, kad po patirtos traumos jis ilgai gydėsi ligoninėje, reabilitacijoje, kad patirta trauma sukėlė liekamuosius reiškinius. Tai, kad nukentėjusysis į kai kuriuos teismo posėdžius ateidavo pasiramsčiuodamas lazdele ar ramentais, nesudaro pagrindo tikėti jo parodymais, kai jie neparemti ekspertizių išvadomis ar gydytojų diagnozėmis.

Be to, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl V. J. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino tik 2000 litų, nors iš dalies vertino, kad dėl šio susižalojimo kaltas yra ir pats nukentėjusysis. Atkreipia dėmesį, kad atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Pastebi, kad V. J., prieš įsidarbindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, pateikė bendrovei sveikatos pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog V. J. gali būti priimtas dirbti apdailininko darbą. Tačiau vėliau jis ne kartą gydėsi dėl stuburo ir juosmens susirgimų, jam buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai. Kadangi medicininė pažyma patvirtino, jog apdailininku V. J. dirbti gali, todėl nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo iš darbo dėl sveikatos. Tik iš byloje esančios specialisto išvados civilinis atsakovas sužinojo, jog nukentėjusiajam V. J. jau anksčiau buvo diagnozuoti susirgimai, susiję su skausmais juosmens srityje: juosmeninės-kryžmeninės stuburo dalies lėtinio radikulito paūmėjimas bei osteochondrozė, jam buvo nustatytas dalinis nedarbingumas. Dėl šių susirgimų apdailininko darbui V. J. nebūtų buvęs priimtas, nes apdailininkas dažnai turi dirbti aukštyje, o tokios ligos sudaro riziką nukristi. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajam dar iki nelaimingo atsitikimo darbe, buvo diagnozuoti stuburo susirgimai, jis buvo konsultuotas GKK, taigi jis jau ir seniau turėjo sveikatos sutrikimų, lėmusių jo judėjimo suvaržymus. Šie ankstesni V. J. bendrojo pobūdžio susirgimai nėra nuteistojo Ž. T. nusikalstamos veikos pasekmė, todėl visiškai nepagrįstai į juos nebuvo atsižvelgta.

Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. J. teismui aiškino, jog palipus ant kopėčių, šios pradėjo slysti ir jis nukrito. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad palipęs ant kopėčių jis prarado pusiausvyrą, dėl to svorį perkėlė į kairę pusę, ir tada kopėčios pasisukus nugriuvo. Mano, kad šie V. J. parodymai labiausiai atitinka tiesą ir jo sveikatos būklę, t. y. jog jam palipus ant kopėčių ir ištiesus ranką, galėjo atsirasti skausmas juosmeninėje dalyje, tai jam sukliudė išlaikyti pusiausvyrą, ir dėl to V. J. nukrito nuo kopėčių.

Anot UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės, tokiu atveju, kai darbuotojas buvo tinkamai ir laiku instruktuotas, pasirašant supažindintas su kopėčių pastatymo instrukcija, darbo vieta buvo tinkamai paruošta ir buvo suteiktos tinkamos darbo priemonės, darbui buvo naudojamos sertifikuotos kopėčios, pritaikytos dirbti lauko ir vidaus sąlygomis, paties darbuotojo, nukentėjusiojo V. J. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Būdamas pasirašant supažindintas su darbu ant kopėčių, žinodamas, kad nesant galimybių kopėčias pritvirtinti prie stabilaus pagrindo, jas iš apačios turi prilaikyti kitas darbuotojas, V. J. nesilaikė šios instrukcijos, nelaukė kito darbuotojo, kuris tuo metu buvo skirtas būtent šiam darbui ir buvo statybvietėje, ir ant kopėčių užlipo vienas.

Apeliantės manymu, baudžiamojoje byloje nesurinkus įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo Ž. T. kaltę, nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį.

Atsikirtime V. J. taip pat nurodo, kad jo galėjimą dirbti su darbdaviu sulygtą darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina gydytojų atžymos jo sveikatos knygelėje. Be to, ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodyta, kad jo darbingumo lygio sumažėjimas yra susijęs su 2010-11-26 įvykusiu nelaimingu atsitikimu. Nors jis iki 2010-11-26 patirtos stuburo traumos sirgo stuburo juosmeninės dalies ligomis (stuburo juosmeninės dalies tarpstuburkauline osteochondroze, stuburo juosmeninės-kryžmeninės dalies lėtinio radikulito paūmėjimais), tačiau šie ankstesni jo susirgimai neturi priežastinio ryšio su nelaimingu atsitikimu. Iš 2011-01-14 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl stuburo juosmeninės dalies pirmo slankstelio kompresinio neurologiškai nekomplikuoto lūžio, juosmeninio pirmo slankstelio lūžimo ir dešinės šoninės ataugos lūžimo, ir tai galėjo būti padaryta kritiminės traumos metu nukritus nuo kopėčių bei atsitrenkus į buką kietą pagrindą.

V. J. vertinimu, apylinkės teismas, priteisdamas jam neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nurodo, kad dėl stuburo lūžių jis daugiau kaip šešis mėnesius negalėjo vaikščioti, savarankiškai apsitarnauti, patyrė nepatogumus dėl gulimo režimo, buvo operuotas, jam reikalinga kito žmogaus pagalba maudantis, rengiantis, judėti jis gali tik pasiramsčiuodamas lazda, sveikata nebeatsistatys iki tos būsenos, kokia ji buvo iki įvykio. Be patirto fizinio skausmo, jis išgyvena ir dėl išliekamųjų sužalojimo padarinių (iš (duomenys neskelbtini) ligoninės pažymos matyti, kad jis ligoninės Ortopedijos traumatologijos skyriuje, Neurochirurgijos skyriuje ir Vidaus ligų skyriuje gydėsi nuo 2010-11-26 iki 2010-12-30; iš 2011-06-13 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų bei Nedarbingumo lygio pažymos matyti, kad jo darbingumo lygis yra 30 proc.).

Atsikirtime pažymima ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. CK 6.264 straipsnio l dalyje nurodyta, jog samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymima, kad pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai reiškiasi kaip: 1) veika – darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos saugos darbe reikalavimų pažeidimu; 2) pavojingi padariniai – nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar kitokie sunkūs padariniai; 3) priežastinis ryšis tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Pagal BK 176 straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įstatymų lydimieji lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės M. L. M. 2010 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) darbų vykdytojas Ž. T. buvo paskirtas statybos vadovu statybos objektui – daugiabučiui gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ž. T. paskirtas atsakingu šiame statybos objekte už darbuotojų saugą ir sveikatą, priešgaisrinę saugą, jam pavesta supažindinti statybos objekte dirbančius darbuotojus su būtinomis saugos ir sveikatos priemonėmis, su galimomis rizikomis, jei reikia – instruktuoti darbuotojus tiksliniu instruktažu (1 t. 76 b. l.).

Iš paskyros-leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad prieš pradedant darbus (duomenys neskelbtini), DNSB, (duomenys neskelbtini), Ž. T. privalėjo įvykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugos ir sveikatos darbe priemonių plano 1 punktą „Statybvietės paruošimas“ ir 2 punktą „Darbų vykdymas statybvietėje“. Ši paskyra-leidimas pratęsta iki 2011 m. birželio 30 d. (1 t. 78–80 b. l.). Bylos duomenys liudija, kad vykdant UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugos ir sveikatos darbe priemonių planą, statybos vadovas Ž. T. buvo atsakingas už tinkamą statybvietės paruošimą, aprūpinimą tvarkingais darbo įrankiais, įrengimais ir priemonėmis, už darbuotojų instruktavimą darbo vietoje saugos darbe klausimais, privalėjo kontroliuoti, kad saugos ir sveikatos reikalavimai statybvietėje būtų vykdomi. Su šiuo priemonių planu Ž. T. susipažino pasirašytinai (1 t. 90–91 b. l.).

Iš profesinės rizikos valdymo kortelėje užfiksuotų duomenų akivaizdu, kad Ž. T. statybos objekte – (duomenys neskelbtini), DNSB, (duomenys neskelbtini), buvo atsakingas už kritimo iš aukščio rizikos valdymą, t. y. privalėjo naudoti tik techniškai tvarkingas ir tinkamai įrengtas paaukštinimo priemones (pastolius, kopėčias ir kt.), vykdyti periodines naudojamų pastolių ir kopėčių apžiūras ir kt. (1 t. 92–96 b. l.).

Kaip jau minėta, Ž. T. nuteistas už tai, kad jis netinkamai organizavo darbus, pažeidė „Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų“, patvirtintų Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu 1999-12-22 Nr. 102 2 priedo 4.2.2 punkto reikalavimus, taip pat pažeidė „Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo“ 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 25 straipsnio reikalavimus. Minėtų „Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų“ 2 priedo 4.2.2. punkte nustatyta, kad nešiojamųjų kopėčių atramos turi būti apsaugotos nuo slydimo, pritvirtinant prie jų viršutinių ar apatinių galų bet kokį kopėčioms nuslysti neleidžiantį įtaisą ar panaudojant kitus slydimą pašalinančius būdus. Kopėčios, kuriomis lipama į darbo vietą, turi būti pakankamai ilgos, kad kyšotų virš paaukštinimo, ant kurio reikia užlipti, jeigu daugiau nėra už ko tvirtai laikytis. Naudojant daugiadales (sekcijines) sudedamąsias arba ištraukiamąsias kopėčias, atskiros jų dalys turi būti tvirtai sujungtos viena su kita ir fiksuotos. Mobilios (perstumiamos) kopėčios turi būti pastatytos stabiliai ir lipant jos neturi judėti“. Pagal minėto Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas, darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo, be kita ko, privalo organizuoti rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą, imtis priemonių, kad darbo priemonės atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus, aprūpinti darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, privalo kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalinti nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ „Statybos vadovo pareiginiuose nuostatuose (duomenys neskelbtini)“ taip pat nurodyta, kad statybos vadovas privalo pravesti saugos ir sveikatos instruktažus darbo vietose, instruktuoti apie pasikeitusias darbo sąlygas, jis atsako už darbuotojų saugos ir sveikatos bei priešgaisrinės saugos reikalavimų vykdymo kontrolę (1 t. 125–129 b. l.).

Iš nukentėjusiojo V. J. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad 2010 m. lapkričio 26 d. jį ir jo bendradarbį M. M. į (duomenys neskelbtini) prie renovuojamo namo atvežė vairuotojas. Jie iš automobilio išsiėmė kopėčias, persirengė. Kopėčios buvo daugiau kaip 2 metrų ilgio, ištraukiamos. Stogelis, kurį reikėjo apskardinti, buvo 3 metrų aukštyje. Jis (V. J.) pasistatė kopėčias, nors prie namo buvo smėlio, tačiau jo nesipylė, nes prie laiptinės buvo švaru. Užlipęs pasimatavo stogelį. Kadangi M. M. dirbo rūsyje, lankstė skardą, jis nenorėjo pastarojo trukdyti ir ant kopėčių lipo jų niekam neprilaikant. Tą rytą objekte Ž. T. nebuvo, jie bendravo tik telefonu. Nuo kopėčių jis nukrito ant nugaros. Dėl darbo saugos jis buvo instruktuotas pasirašytinai, statybose dirbo ne pirmus metus (2 t. 70 b. l.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodytos aplinkybės nevisiškai sutapo. Teisiamajame posėdyje proceso dalyviai pasinaudojo savo teise užduoti nukentėjusiajam klausimus ir išsiaiškinti jų nuomone reikšmingas bylai aplinkybes. Atsakydamas į kaltinamojo gynėjos klausimą, V. J. dar kartą paaiškino, kad jis M. M. nekvietė todėl, kad nenorėjo jo trukdyti, atitraukti nuo darbo. Taip pat paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu aplinkybę, kad jis prieš lipdamas ant kopėčių pasibarstė smėlio, nurodė todėl, jog nenorėjo padaryti nemalonumų darbdaviui. Nors ikiteisminio tyrimo metu jis iš esmės nemelavo, bet ir nepasakė visos tiesos.