Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.2.3.2.9; 1.2.14.3.2; 1.2.18.2; 1.2.18.3; 1.2.29.3; 2.4.6.3.2; 2.1.14 (S)

2010 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. ir nukentėjusiųjų M. K. ir D. K. bei nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 1 d., 215 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

pagal LR BK 180 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 22 str. 1 d., 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, po to, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., apėmimo būdu subendrinta su pagal LR BK 22 str. 1 d., 215 str. 1 d. paskirta bausme ir D. D. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtos bausmės apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrintos su Ukmergės r. apylinkės teismo 2009-11-20 nuosprendžiu paskirta bausme ir D. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

N. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 1 d., 215 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 mėnesiams;

pagal LR BK 180 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams;

pagal LR BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams;

pagal LR BK 302 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal LR BK 22 str. 1 d., 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, po to, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., apėmimo būdu subendrinta su pagal LR BK 22 str. 1 d., 215 str. 1 d. paskirta bausme ir N. A. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtos bausmės apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrintos su Kauno miesto apylinkės teismo 2010-02-26 nuosprendžiu paskirta bausme ir N. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš N. A. ir D. D., o jam (D. D.), neturint lėšų, iki pasieks pilnametystę iš jo atstovo pagal įstatymą A. D., solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. K. 2924,53 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš N. A. ir D. D., o jam (D. D.), neturint lėšų, iki pasieks pilnametystę iš jo atstovo pagal įstatymą A. D., solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. K. 444,51 Lt turtinei ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš N. A. ir D. D., o jam (D. D.), neturint lėšų, iki pasieks pilnametystę iš jo atstovo pagal įstatymą A. D., solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 417,33 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., iš N. A. ir D. D., o jam (D. D.), neturint lėšų, iki pasieks pilnametystę iš jo atstovo pagal įstatymą A. D., solidariai priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. K. 1500 Lt turėtoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. ir N. A. nuteisti už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone, neturėdami teisėto pagrindo, įgijo, laikė, gabeno fizinio asmens dokumentą, t. y. jie 2009-07-16, nuo 00 val. 30 min. iki 00 val. 50 min., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą panaudoti fizinį smurtą ir užvaldyti svetimą turtą, N. A. pasakius žodžius „užvažiuojam ir kertam“, t. y sumušam ir paimam pinigus, D. D. ranka sudavė du smūgius nukentėjusiajam I. I. K. į veidą, dėl ko pastarajam nugriuvus, N. A. ne mažiau kaip tris kartus įspyrė I. I. K. į galvą, pakaušį, ne daugiau kaip 10 kartų į šonkaulius, 3 kartus į krūtinę, D. D. koja įspyrė ne mažiau kaip 4 kartus į šonkaulius, ne mažiau kaip 4 kartus į galvą, ne mažiau kaip 6 kartus į krūtinę, ne mažiau 11 kartų į šlaunį, koją ir šiais bendrais veiksmais jie sudavė I. I. K. ne mažiau kaip trisdešimt smūgių į įvairias kūno vietas, iš jų septyniolika mirtinų smūgių į galvos ir krūtinės sritį, tokiu būdu panaudodami fizinį smurtą bei atimdami galimybę nukentėjusiajam I. I. K. priešintis, pagrobė pastarajam priklausančią 40 Lt vertės piniginę, kurioje buvo: I. I. K. LR asmens tapatybės kortelė, Nr. (duomenys neskelbtini), išduota (duomenys neskelbtini) Migracijos poskyryje, ir AB SEB banko mokėjimo kortelė, Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat pagrobė laikrodį „PERFECT“, 40 Lt vertės, žiedą, 10 Lt vertės, bei abu kartu minėtais bendrais smurtiniais veiksmais padarė I. I. K. nubrozdinimą kairiojo antakio srityje, viršugalvyje ir keliuose, muštines žaizdas kairiojo antakio srityje, nosies nugarėlėje ir viršutinėje lūpoje, kraujosruvas kaktoje, abiejų akių vokuose, nosies srityje, lūpose, smakre, viršugalvyje, abiejų ausų kaušeliuose, kairiame smilkininiame raumenyje, dešinėje momeninėje srityje, raktikaulių srityse, kairiojo peties srityje, penkias krūtinės ląstoje, dešinėje alkūnėje, kairiame žaste, dilbiuose, plaštakose, kairėje klubinėje srityje, nosies kaulų, abiejų skruostikaulių, viršutinio žandikaulio lūžimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, krūtinkaulio ir dešiniųjų II-VII bei kairiųjų II-VII šonkaulių fragmentinius lūžimus su pasieninių krūtinplėvių sužalojimu, plaučių sumušimą, kepenų plyšimą, dėl ko I. I. K. 2009-07-16, 03 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė ir tokiu būdu jie tyčia nužudė I. I. K. dėl savanaudiškų paskatų, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone, neturėdami teisėto pagrindo, įgijo, laikė, gabeno fizinio asmens dokumentą. Šiais savo veiksmais N. A. ir D. D. padarė LR BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d. numatytus nusikaltimus.

N. A. ir D. D. taip pat nuteisti už tai, kad neteisėtai pasikėsino panaudoti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2009 m. liepos mėn. 16 d., 01 val. 10 min. 02 sek., veikdami bendrininkų grupe, degalinėje „XX“, esančioje (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas I. I. K. išduota banko mokėjimo kortele, Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdami I. I. K. leidimo, N. A. padavus banko mokėjimo kortelę degalinės darbuotojui, norėjo atsiskaityti už prekes, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi AB SEB bankas I. I. K. vardu atidarytoje banko sąskaitoje nebuvo piniginių lėšų. Šiais savo veiksmais N. A. ir D. D. padarė LR BK 22 str. 1 d., 215 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį, paskirti švelnesnę bausmę ir sumažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį. Mano, jog teismas nepilnai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį žalos atlyginimą, bei paskyrė neteisingą bausmę. Pažymi visiškai pripažinęs kaltę, nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, be to, mano padėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nustatyti objektyvią tiesą. Nuo pirmos apklausos momento išdėstė visas įvykio aplinkybes, davė nuoseklius ir teisingus parodymus.

Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo N. A. parodymais, be to, neatsižvelgė į visas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Akcentuoja, jog tiek jis, tiek kitas nuteistasis N. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodė, kad užpuldami nukentėjusįjį I. I. K., neturėjo tikslo jį nužudyti. Tvirtina, jog N. A. jam minėjo norįs tiesiog sumušti žmogų, tačiau neigia buvus bent kokias šnekas apie nužudymą ar materialinių vertybių pasisavinimą. Teigia, jog iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmas konfliktą su nukentėjusiuoju pradėjo N. A. (tą nuosprendyje akcentavo ir pirmosios instancijos teismas), tuo tarpu jis (apeliantas) neturėjo nei tyčios, nei tikslo veltis į konfliktą su nukentėjusiuoju. Pabrėžia, jog teismas nemotyvavo savo išvados, kuria pripažino, jog pirmą smūgį nukentėjusiajam sudavė jis (D. D.), tokiu būdu nepagrįstai remdamasis N. A. parodymais. Pastarojo parodymus apeliantas įvardina kaip nenuoseklius, nepaisant to, teismas rėmėsi N. A. parodymais, nuosprendyje neargumentuodamas tokio savo sprendimo, o jo, t. y. apelianto, parodymus atmetė.

Nesutinka su teismo sprendimu, kuriais jo (taip pat ir bendrininko veiksmai) kvalifikuoti kaip padaryti dėl savanaudiškų paskatų, nors, anot apelianto, nukentėjusiojo kišenes kraustė tik N. A., tuo tarpu jis neatliko jokių aktyvių veiksmų, neturėjo savanaudiškų tikslų. Be to, tarp jo ir bendrininko N. A. nebuvo išankstinio susitarimo pasisavinti svetimą turtą, nukentėjusiojo turtas užvaldytas ne jo iniciatyva. Taip pat nurodo, kad visos pagrobtos materialinės vertybės (laikrodis, žiedas) surastos ne pas jį, o kitą nuteistąjį (apelianto teigimu, jis net nežinojo, jog tie daiktai buvo pagrobti). Pažymi ir tai, jog mokėjimo kortele atsiskaityti norėjo taip pat N. A..

Toliau skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje nedetalizavo tyčios formos. Teigia, jog tiek teismo metu surinkti įrodymai, tiek jo duoti parodymai patvirtina, jog jis neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti ar kitaip sunkiai sužaloti nukentėjusįjį. Pažymi, jog teismas neįvertino to, kad jis nutraukė nusikalstamą veiką, t. y. ne tik pats nustojo atlikti aktyvius veiksmus, bet ir sustabdė N. A.. Tai, kad jis nesitikėjo ir nenorėjo tokių pasekmių, įrodo ir ta aplinkybė, jog jis sužinojęs apie nukentėjusiojo mirtį iš karto atvyko į policijos komisariatą, padėjo atskleisti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis, išdėstė visas aplinkybes, tokiu padėdamas pareigūnams kuo išsamiau atlikti tyrimą. Nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiųjų. Mano, jog teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nepripažino to, kad jis savo noru atvyko į policijos komisariatą, prisipažino nusikaltęs, aktyviai padėjo išaiškinti faktines bylos aplinkybes bei nusikaltimą padariusius asmenis.

Skunde išreiškiama pozicija, jog teismas netinkamai pritaikė žalos atlyginimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas ir nukrypo nuo teismų praktikos tokiose bylose. Mano, jog teismas nepakankamai įvertino, kad šiuo metu jo materialinė padėtis yra sunki, neturi nei turto, nei savarankiškų pajamų (mokosi nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų 11 klasėje). Aptaręs LR CK 6.250 str. nuostatas, nurodo, jog teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis, neturi pajamų ir turto, jo tėvas nedirba (nuo 2009-04-10 registruotas darbo biržoje), neturi jokio savarankiško pajamų šaltinio. Pabrėžia, jog šeimą išlaiko motina, kurios vidutinis darbo užmokestis yra apie 1000 Lt. Be to, šeimoje be jo dar yra nepilnametė sesuo (gim. duomenys neskelbtini), kurią tėvai turi pilnai išlaikyti. Šeimos išlaidas sudaro ne tik nepilnamečio vaiko išlaikymas, bet ir komunalinių mokesčių apmokėjimas, kitos būtinosios išlaidos. Tad, apelianto tvirtinimu, jo šeimos materialinė padėtis yra sudėtinga, todėl dėl jo nusikalstamų veiksmų tėvų pareiga atlyginti padarytą žalą neatitinka teisingumo ir protingumo principų, juo labiau, jog neįvertintas jo nusikalstamais veiksmais padarytas žalos dydis, t. y. priteista neturtinė žala ženkliai viršija įstatymo leidėjo nustatytą reikalavimą atsižvelgti į padarytos turtinės žalos dydį. Svarbia aplinkybe apeliantas laiko ir tai, kad jis pripažįsta ir sutinka atlyginti nukentėjusiesiems priteistą turtinę žalą. Tad prašo atsižvelgti į išdėstytas aplinkybes ir sumažinti skundžiamu nuosprendžiu priteistą piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, jog LR CK 6.251 str. 2 d. numato, jog teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį bei šalių turtinę padėtį, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jei dėl jų atlyginimo atsirastų nepriimtinų sunkių pasekmių. Šiuo atveju teismo priteistas neturtinės žalos dydis kaip tik yra neadekvatus tiek jo, tiek jo tėvų turtinei padėčiai, kadangi jie neturi jokių galimybių atlyginti tokio dydžio neturtinę žalą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog teismas nustatė, kad nukentėjusiojo jaunesnysis sūnus M. K. mažai bendravo su tėvu, jų santykiai niekuomet nebuvo labai artimi, todėl, apelianto manymu, ši aplinkybė duoda dar vieną pagrindą sumažinti priteistą žalos dydį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji M. K. ir D. K. bei nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį ir paskirti nuteistiesiems griežtesnes bausmes, t. y. N. A. – laisvės atėmimo bausmę 8 metams 7 mėnesiams, o D. D. – 7 metus 6 mėnesius. Nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš nuteistųjų, o jiems neturint lėšų, iki pasieks pilnametystę iš pastarųjų atstovų pagal įstatymą R. A. ir A. D. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Apeliantų teigimu, teismas, skirdamas bausmes, nepakankamai analizavo ir vertino nuteistųjų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Skunde dėstomos LR BK 61 str. nuostatos. Pažymima, jog teismas, pripažinęs, jog nuteistųjų atsakomybę lengvina tai, kad jie pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, nepakankamai įvertino nuteistųjų elgesį teisiamojo posėdžio metu, jų duodamus parodymus dėl nužudymo. Atkreipia dėmesį, jog, dėstydami nukentėjusiajam suduotų smūgių aplinkybes, nuteistieji vartojo žodį „paspardėm“, kas, anot apeliantų, rodo, jog pastarieji kalbėjo tarsi ne apie gyvą asmenį, o spardomą kamuolį, nejautė jokio gailesčio nei nužudytajam, nei jo artimiesiems. Toks nuteistųjų elgesys patvirtina, jog kaltės pripažinimas ir gailėjimasis nebuvo nuoširdūs, jie nesiruošia keisti gyvenimo būdo ir yra linkę toliau nusikalsti. Pabrėžia, jog nuteistieji teisme išreiškė tik nepasitenkinimą, jog priteisti per dideli civiliniai ieškiniai. Taip pat nurodo teismą neakcentavus to, kad N. A. yra nuteistas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais (nukirstos kojos šuniui), tačiau jokių išvadų nepadarė, kadangi po to įvykdė labai sunkų nusikaltimą – nužudė nukentėjusįjį I. I. K.. Apeliantų įsitikinimu, teismas turėjo labiau analizuoti ir vertinti pirmąjį nusikaltimą. Tad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nusikalstama veika, kurios metu atimta žmogaus gyvybė, nuteistiesiems nesukėlė išgyvenimų, kaltės jausmo, užuojautos artimiesiems. Ir nors teisme pastarieji atsiprašė artimųjų, tačiau šis atsiprašymas nebuvo nuoširdus.

Nors nuteistieji nusikalto, būdami nepilnamečiai, tačiau, apeliantų teigimu, jie yra pakankamai brandaus amžiaus – N. A. – 17 metų, D. D. – 16 metų. Nuteistųjų socialinę brandą patvirtina tai, jog N. A. nėra įrašytas į psichiatrijos ir priklausomybės ligų įskaitą, specialisto išvadoje konstatuojama nesant pagrindo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, taip pat pažymima, jog iki nusikaltimo jis mokėsi, mokymo įstaigos charakterizuojamas patenkinamai. Analogiški duomenys ir dėl D. D. (neįrašytas į minėtą įskaitą, netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, mokėsi, charakterizuojamas patenkinamai). Abu nuteistieji mokėsi pagal bendrą programą. Atkreipia dėmesį, jog nors N. A. iki šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų ir nebuvo teistas, tačiau 2009-11-20 nuteistas dėl anksčiau padarytų veikų (2009-06-19 ir 2009-06-23), taip pat 2010-02-26 nuosprendžiu nuteistas dėl nusikalstamos veikos, padarytos kardomojo kalinimo metu, 5 kartus baustas administracine tvarka, be to, padarė naują nusikaltimą, bandydamas pabėgti iš tardymo izoliatoriaus. D. D. iki šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, baudžiamoji byla nutraukta, tačiau 2009-11-20 nuosprendžiu nuteistas dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų, taip pat baustas administracine tvarka, Apeliantų teigimų, minėtos aplinkybės rodo, jog nuteistieji nelinkę keisti gyvenimo būdo. Pažymi, jog valstybinis kaltintojas siūlė nuteistiesiems skirti griežtesnes bausmes, tačiau teismas, neišdėstęs išsamių argumentų, paskyrė švelnesnes bausmes. Mano, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems N. A. ir D. D. buvo paskirtos per švelnios bausmės, tad prašo jas sugriežtinti.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis D. D., jo atstovas pagal įstatymą ir gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusiųjų ir jų įstatyminės atstovės skundą atmesti. Nuteistasis N. A. ir jo gynėja prašė atmesti nukentėjusiųjų ir jų įstatyminės atstovės apeliacinį skundą. Prokurorė prašė tenkinti nukentėjusiųjų ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą, o nuteistojo D. D. skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų M. K. ir D. K. bei nukentėjusiojo įstatyminės atstovės V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.).

Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu nukentėjusieji ir nukentėjusiojo įstatyminė atstovė prašo griežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes, t. y. tiek apeliacinį skundą pateikusiam D. D., tiek ir nuosprendį neapskundusiam N. A..

Dėl nuteistojo D. D. apeliacinio skundo

Pirmiausia kolegija pasisakys dėl nuteistojo D. D. apeliacinio skundo. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tvirtina, jog teismas nepilnai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko paskyrė neteisingą bausmę. Toliau skunde kaip tik ir yra aptariamos konkrečios aplinkybės, su kurių vertinimu apeliantas nesutinka. Pirmiausia akcentuojama tai, kad tiek jis, tiek nuteistasis N. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino neturėję tikslo nei nužudyti nukentėjusįjį, nei jį apiplėšti. N. A. jam minėjo norįs tiesiog sumušti žmogų, o jokių šnekų apie nužudymą ar apiplėšimą nebuvo. Akivaizdu, kad toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, prieštaraujantis tiek jo paties, tiek nuteistojo N. A. viso proceso metu duotiems parodymams. Jau pirmos įtariamojo apklausos metu N. A. patvirtino sugalvojęs apiplėšti nukentėjusįjį, tokį planą jis pasiūlė D. D., kam pastarasis pritarė (t. 2, b. l. 12-13, 17-19). Teisme N. A. taip pat nurodė analogiškas aplinkybes: „aš pasiūliau „užvažiuojam ir kertam“, tai reiškia apiplėšiam. Mes norėjome apiplėšti tą vyriškį, paimti iš jo pinigų“ (t. 3, b. l. 70-72). Panašiai nusikalstamą sumanymą apibūdino ir D. D.: ikiteisminiame tyrime jis patvirtino supratęs N. A. ketinimus, o teisme pripažino, jog „tikslas buvo apiplėšti žmogų“, „mano manymu, mes norėjome, kad jis netektų sąmonės ir apiplėšti“ (t. 3, b. l. 72-73). Tad visiškai nepagrįstai skunde apeliantas neigia nurodytas aplinkybes, kurias jis jau pripažino ir patvirtino ankstesnėse apklausose. Tas faktas, kad kaltininkai neturėjo išankstinio tikslo nužudyti, neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punkte yra aiškiai nurodyta, jog plėšimo metu padarytas nužudymas yra kvalifikuojamas pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. ir atitinkamą LR BK 180 str. dalį, priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių. Byloje neginčijamai įrodyta, kad, veikdami bendrai, N. A. ir apeliantas D. D. turėjo tikslą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, dėl ko sudavė pastarajam ne mažiau kaip 30 smūgių į įvairiais kūno vietas, iš jų septyniolika mirtinų smūgių į galvos bei krūtinės sritį, nuo ko nukentėjusysis I. I. K. mirė. Tokiu būdu nuteistieji dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė I. I. K. bei pagrobė jam priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje gana išsamiai motyvavo kaltininkų įvykdytų veiksmų juridinę kvalifikaciją, todėl kolegija plačiau to neanalizuos.

Kaip nepasitvirtinęs atmetamas ir kitas apeliacinio skundo teiginys, kuriuo įrodinėjama teismą nepagrįstai jo ir N. A. veiksmus įvertinus kaip padarytus dėl savanaudiškų paskatų. Tokia pozicija argumentuojama tuo, jog apeliantas neva neatliko aktyvių veiksmų, nukentėjusiojo turtas buvo užvaldytas ne jo iniciatyva, pagrobti daiktai surasti ne pas jį, o N. A. ir tt. Minėti teiginiai vėlgi niekaip neįtakoja veikos kvalifikacijos. Analizuojamu atveju nusikaltimas įvykdytas ne pavienio asmens, o bendrininkaujant. D. D. ir N. A. yra nusikaltimo bendravykdytojai, kas reiškia nesant būtina, jog kiekvienas jų atliktų tapačius veiksmus. Esminė aplinkybė yra ta, kad savanaudiškos kaltininkų paskatos buvo susiformavusios iki nužudymo pradžios (tą pripažino abu), todėl tai, jog vienas paėmė daugiau daiktų, o kitas mažiau neturi jokios reikšmės.

Nors skunde ginčijami nuteistojo N. A. parodymai, įvardijant juos kaip nenuoseklius, tačiau iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo iš esmės jokių argumentų tokiam teiginiui pagrįsti. Atsižvelgdama į tai, kad nurodytas teiginys yra deklaratyvus ir nemotyvuotas, kolegija neturi pagrindo iš naujo vertinti N. A. parodymus, pateikiant kitokias išvadas nei tas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. Tiesa, toliau apeliantas nesutikimą su N. A. parodymais argumentuoja tuo, jog teismas, remdamasis pastarojo parodymais, padarė nemotyvuotą išvadą, jog pirmą smūgį nukentėjusiajam sudavė jis (apeliantas). Neaišku, kodėl ir kuo remdamasis, nuteistasis D. D. tvirtina teismą padarius tokią išvadą, jei iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, jog teismas kaip tik atskirai aptarė tą aplinkybę, kad nuteistųjų parodymai dėl to, kas sudavė pirmą smūgį, yra prieštaringi. Atsižvelgus į tai, kad kiti D. D. ir N. A. parodymai iš esmės sutapo, aplinkybė dėl pirmo suduoto smūgio buvo įvertinta kaip neturinti esminės reikšmės veikos kvalifikavimui ir teismas abiejų nuteistųjų parodymais tikėjo tiek, kiek juos patvirtino kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (10-as – 11-as nuosprendžio lapai arba t. 3, b. l. 131-132).

Negalima sutikti ir su dar vienu apelianto teiginiu, jog teismas nedetalizavo tyčios formos. Skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino, jog D. D. ir N. A. nusikalto veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia (12-as nuosprendžio lapas arba t. 3, b. l. 133). Tokia išvada padaryta atsižvelgus į suduotų smūgių skaičių, t. y. kaltininkai sudavė nukentėjusiajam daugybinius smurtinius smūgius – ne mažiau kaip trisdešimt, iš kurių net septyniolika mirtinų smūgių į galvos ir krūtinės sritį. Tai rodo, jog kaltininkai suvokė atliekamų veiksmų pavojingumą nukentėjusiojo I. I. K. sveikatai, bendrai numatė galimus tokio elgesio padarinius, jų norėjo, tačiau konkrečiai nedetalizavo. Niekuo nepagrįstas apelianto tvirtinimas neva jis nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo. Nuteistasis D. D. ranka sudavė du smūgius I. I. K. į veidą, po to nugriuvusiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip 4 kartus įspyrė į galvą, ne mažiau kaip 4 kartus į šonkaulius, ne mažiau kaip 6 kartus į krūtinę ir ne mažiau kaip 11 kartų į šlaunį ir koją. Kaip matyti, nuteistasis smūgiavo į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias – galvą, veidą, krūtinę, buvo suduotas ne pavienis atsitiktinis smūgis, o atlikta visa eilė smurtinių veiksmų, todėl naivus apelianto aiškinimas neva jis nenorėjo nei nužudyti, nei sužaloti nukentėjusiojo. Tad nors D. D. ir tvirtina nesiekęs jokių neigiamų padarinių, tačiau bylos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad jų kilimas buvo neišvengimas arba labai tikėtinas, nors jų pastarasis ir nedetalizavo. Tokiose situacijose visuomet yra konstatuojamas kaltininko veikimas tiesiogine neapibrėžta tyčia, kas teisingai buvo pripažinta ir skundžiamame nuosprendyje.

Netenkinamas nuteistojo D. D. prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atvyko į policijos komisariatą, aktyviai padėjo išaiškinti faktines bylos aplinkybes bei nusikaltimą padariusius asmenis. Nurodyti argumentai apeliuoja į tai, jog nuteistasis prašo taikyti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą alternatyvią atsakomybę lengvinančią atsakomybę, t. y. padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kolegija neturi juridinio pagrindo konstatuoti esant minėtą aplinkybę, kadangi bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių tokį faktą. Iš bylos matyti, kad pirmiausia buvo sulaikytas N. A. (t. 2, b. l. 3). Iškart po sulaikymo jis apklaustas kaip įtariamasis, duodamas parodymus gana išsamiai išdėstė nusikaltimo aplinkybes, t. y. pripažino, jog nusikaltimą įvykdė kartu su D. D., detalizavo, kokius smurtinius veiksmus atliko vienas ir kitas, kokie daiktai buvo paimti ir tt. (t. 2, b. l. 12-13). Tą patį vakarą atliktas įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje (t. 2, b. l. 23-31), be to, jo gyvenamojoje vietoje padaryta krata (t. 2, b. l. 39-44). Ir tik tuomet, kai buvo atlikti visi nurodyti procesiniai veiksmai, D. D. vėlai vakare atvyko į policijos komisariatą, kur ir buvo sulaikytas (t. 2, b. l. 101), o kitą dieną jis davė parodymus dėl nusikaltimo aplinkybių (t. 2, b. l. 110-112). Taigi, kaip matyti, apeliantas į policijos komisariatą atvyko tik tada, kai jau buvo sulaikytas ir apklaustas nusikaltimo bendrininkas N. A.. Vadinasi, iki atvykstant D. D., teisėsaugos institucijos jau turėjo pilną informaciją apie tai, kas galimai įvykdė nusikalstamą veiką, t y. N. A. pilnai pripažino savo kaltę dėl jam pareikštų įtarimų, o apklausiamas parodė ne tik tai, kokius nusikalstamus veiksmus atliko pats, bet davė parodymus ir dėl nusikaltimo bendrininko, t. y. D. D.. Tad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad apeliantas padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Tai, kad jis davė nuoseklius parodymus, nevengė nurodyti nusikaltimo padarymo aplinkybių, apgailestavo dėl savo veiksmų, buvo pagrįstai įvertinta ir pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kaip nepasitvirtinusius atmetus aukščiau aptartus apelianto argumentus, teismas neturi pagrindo pagrįstu pripažinti ir nuteistojo D. D. prašymą sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tokie apeliacinio skundo teiginiai kaip tikslo nebuvimas apiplėšti ar nužudyti nukentėjusįjį, savanaudiškų paskatų neigimas, tariamas N. A. parodymų nenuoseklumas ar tyčios nedetalizavimas buvo atmesti kaip nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, jog tokie nuteistojo argumentai iš esmės niekaip nemotyvuoja jo prašymo paskirti švelnesnę bausmę. Pagrindas, kurį būtų galima vertinti, svarstant bausmės pagrįstumo klausimą, galėtų būti naujos lengvinančios aplinkybės pripažinimas, tačiau šiuo atveju apelianto prašymas pripažinti, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis, aukščiau nurodytais motyvais taip pat atmestas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu skunde akcentuojamą aplinkybę dėl kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi jau įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo į ją dar kartą atsižvelgti bei, remiantis tuo, švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kitų reikšmingų aplinkybių, įtakojančių bausmės skyrimo klausimus, apeliantas nenurodė. Apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai taip pat nesuteikia naujų duomenų, kurių pagrindu būtų galima svarstyti bausmės švelninimo klausimą (t. 3, b. l. 168-171). Taigi aukštesnės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo tenkinti apelianto D. D. prašymą sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nuteistajam paskirtos bausmės teisingumas ir pagrįstumas bus aptartas ir analizuojant nukentėjusiųjų bei nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą.

Galiausiai skundu apeliantas D. D. prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu iš jo ir kito nuteistojo N. A. solidariai priteistą piniginę kompensaciją nukentėjusiųjų neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas tokį prašymą grindžia sudėtinga turtine padėtimi (pats neturi jokio savarankiško pajamų šaltinio, tėvai verčiasi sunkiai: tėvas bedarbis, o motinos pajamos nedidelės, iš kurių ji turi išlaikyti nepilnametę dukrą, apmokėti komunalinius mokesčius ir tt.), be to, nepakankamai įvertinta, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas, spręsdamas pareikštų civilinių ieškinių klausimus, visas nurodytas apelianto aplinkybes jau įvertino ir, atsižvelgdamas į jas, sumažino nukentėjusiųjų M. K. ir D. K. prašomas pinigines sumas neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusieji D. K. ir M. K. buvo pareiškę civilinius ieškinius, kuriais prašė priteisti 100 000 Lt ir atitinkamai 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nukentėjusiųjų ieškinius patenkino iš dalies ir, atsižvelgdamas į neturtinės žalos atlyginimo klausimui reikšmingas aplinkybes, t y. būtent tas, kurias savo apeliaciniame skunde nurodė D. D., nukentėjusiesiems priteisė tik po pusę arba net šiek tiek mažiau jų prašytos sumos: D. K. – 50 000 Lt, o M. K. – 30 000 Lt. Be to, teismas įvertino ir abiejų nukentėjusiųjų santykius su tėvu (D. K. paskutiniu metu gyveno užsienyje, matėsi retai, todėl ryšiai nebuvo labai tamprūs; tuo tarpu M. K. tėvų santuoka nutrūko pastarajam būnant tik aštuonerių metų amžiaus, po tėvų skyrybų jis visąlaik gyveno su motina, tad su tėvu nors ir bendravo, tačiau ryšiai nebuvo artimi), kuo remdamasis motyvavo savo sprendimą mažinti prašomą priteisti piniginės žalos dydį neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti, į visas apelianto nurodytas aplinkybes teismas tikrai atsižvelgė, todėl nėra pagrindo analogiškas aplinkybes vertinti iš naujo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė neturtinės žalos atlygimo klausimą. Priteista piniginė kompensacija yra teisinga ir pagrįsta. Pažymėtina, jog įstatymas (LR CK 6.250 str.) nenustato atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo), todėl įvertinti neturtinę žalą palikta yra teismui. Šiuo atveju apelianto ir kito nuteistojo veiksmais buvo įvykdytas labai sunkus nusikaltimas, kuris sukėlė neatitaisomas pasekmes, nusinešdamas žmogaus gyvybę. Dėl tokio pastarųjų elgesio nukentėjusieji neteko savo tėvo, kas neabejotinai sukėlė jiems dvasinius išgyvenimus bei didžiulį emocinį stresą. Atsižvelgiant į tokias nusikalstamo elgesio pasekmes, priteista suma neturtinei žalai atlyginti nelaikytina netinkama ar per didele ir, priešingai nei tvirtina apeliantas, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Nors nuteistasis skunde teigia neva teismas nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, tačiau tokio argumento nepagrindė. Aukštesnės instancijos teismo manymu, neturtinės žalos klausimas yra išspręstas tinkamai, nepažeidžiant nei teisės normų, nei susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Dėl nukentėjusiųjų ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkina nukentėjusiųjų bei nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą ir, įvertinęs nuteistiesiems D. D. ir N. A. paskirtas bausmes, daro išvadą, jog teismo paskirta bausmė yra išties per švelni, todėl privalo būti sugriežtinta. Nors nuteistasis N. A. apeliacine tvarka ir neskundė apygardos teismo priimto nuosprendžio, tačiau jo teisinė padėtis bloginama pagal nukentėjusiųjų bei nukentėjusiojo įstatyminės atstovės pateiktą skundą (LR BPK 320 str. 4 d.). Pažymėtina, jog D. D. ir N. A. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už keletą nusikaltimų, tačiau bausmės tinkamumo klausimas yra skundžiamas dėl sunkiausios nusikalstamos veikos, t. y. LR BK 129 str. 2 d. 9 p. numatyto nusikaltimo, tuo pačiu nesutinkant su subendrinta bei galutine subendrinta bausmėmis.

Prašydami pagriežtinti nuteistiesiems paskirtą bausmę, apeliantai ginčija teismo pripažintą D. D. ir N. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Anot apeliantų, nuteistųjų gailestis nebuvo nuoširdus (duodami parodymus, vartojo frazę „paspardėm“, tokiu būdu apie nukentėjusįjį kalbėdami lyg ne apie gyvą asmenį, nejautė jokio gailesčio nei nužudytajam, nei jo artimiesiems ir tt.). Kolegija su tokiu apeliantų teiginiu nesutinka ir pagrįstu laiko pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti, jog tiek D. D., tiek N. A. atsakomybę lengvina ta aplinkybė, kad jie pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Iš baudžiamojo proceso metu duotų nuteistųjų parodymų matyti, kad pastarieji nuo pat pirmos apklausos momento iš esmės davė nuoseklius parodymus, kurie sutapo tarpusavyje (išskyrus aplinkybę, kas sudavė nukentėjusiajam pirmą smūgį) bei neprieštaravo tyrimo metu surinktiems įrodymams. Dar pirmos įtariamojo apklausos metu N. A. pilnai pripažino savo kaltę, D. D. iš pradžių nurodė prisipažįstantis iš dalies, tačiau po keleto dienų atliktoje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaltę pripažino pilnai. Tokia nuteistųjų pozicija nekito viso proceso metu, jie nepakeitė pirminių parodymų ir pilnai pripažino esmines bylos aplinkybes, duodami tyrimo bei teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus. Tad kaltininkai, nesiekdami sukliudyti nustatyti tiesą, nepasislėpė nuo tyrimo, bet iškart po nusikaltimo davė gana detalius parodymus, o, sulaikius N. A., į policijos įstaigą atvyko ir D. D.. Be to, duodami parodymus abu kaltininkai parodė, jog nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, sakydami paskutinį žodį, taip pat akcentavo nuoširdų apgailestavimą, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų (t. 3, b. l. 70-72, 72-73, 121). Visa tai rodo, kad teismas turėjo objektyvų pagrindą konstatuoti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tai, kad teisme duodamas parodymus, N. A. užsiminė, jog pareikšti civiliniai ieškiniai yra per dideli, negali būti tapatinama su tuo, kad jo gailestis buvo apsimestinis. Nuteistasis tik išsakė savo poziciją dėl ieškinių dydžio, tuo pačiu pabrėždamas, jog jis jokiu būdu neatsisako nuo pareigos atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą („reikia atlyginti žalą nukentėjusiesiems“) (t. 3, b. l. 71-72). Suprantamas ir paaiškinamas apeliantų skausmas dėl artimo žmogaus netekties, todėl natūralu, kad pastarieji skausmingai reagavo į nuteistųjų parodymus, kurių metu šie išdėstė nusikaltimo aplinkybes, detalizavo, kokie smurtiniai veiksmai buvo atlikti prieš nukentėjusįjį I. I. K. . Apeliantų teiginiai, kuriais jie aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimą sieja su nuteistųjų pavartota nurodyta fraze, yra nepagrįsti, kadangi šiuo atveju, kaip matyti, apeliantai išskirtinę reikšmę suteikia išimtinai vienai frazei, tokiu būdu nevertindami visos bylos aplinkybių visumos. Taip pat nepagrįstas skundo argumentas neva teismas turėjo labiau analizuoti N. A. įvykdytą nusikaltimą, kurio metu jis buvo nuteistas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ne tik į šį (Ukmergės r. apylinkės teismo 2009-11-20 nuosprendžiu N. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 310 str., 284 str. 1 d.), bet ir į dar vieną dėl jo priimtą nuosprendžius, t. y. teismas įvertino turimus duomenis dėl nuteistojo anksčiau įvykdytų nusikaltimų, todėl kaip nepagrįstas atmetamas prašymas išskirtinai vertinti tam tikrą nusikalstamą veiką bei tuo pagrindu griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę.

Kolegija tuo tarpu sutinka su tuo apeliantų teiginiu, kuriuo tvirtinama, jog teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmę, pažeidė LR BK 61 str. nuostatas. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems D. D. ir N. A. už LR BK 129 str. 2 d. 9 p. įvykdytą nusikaltimą paskirta bausmė yra neteisinga ir prieštaraujanti LR BK 61 str. numatytoms bausmių skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių, taisyklėms. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą numato laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamą nusikaltimą įvykdė nepilnamečiai (D. D. nusikalto būdamas 16 metų, o A. A. – 17 metų), straipsnio sankcijoje numatytos bausmės minimumas šiuo atveju mažinamas per pusę (LR BK 91 str. 3 d.), be to, vadovaujantis LR BK 90 str. 1 d., 5 d., griežčiausia bausmės rūšis, kuri gali būti skiriama nepilnamečiui, yra terminuotas laisvės atėmimas, kurios dydis negali viršyti 10 (dešimties) metų. Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu N. A. ir D. D. už tyčinį kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų paskyrė 6 (šešerių) metų 6 mėnesių ir atitinkamai 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmes. Vadinasi, abiem nuteistiesiems paskirtos bausmės yra mažesnės už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad teismo nuosprendžiu nustatyta po dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančias (LR BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.) ir po vieną atsakomybę lengvinančią (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.) aplinkybes. Pažymėtina, kad LR BK 61 str. 4 d. įtvirtina, jog ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė skiriama tik tuo atveju, kuomet kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu nurodytu atveju nustačius tik tai, jog kaltininkai pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, ir esant net dviems atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Akivaizdu, kad tokia bausmė neatitinka LR BK 61 str. įtvirtintų bausmės skyrimo taisyklių, esant atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms. Teismas nemotyvavo savo sprendimo, kodėl esant kelioms atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, buvo paskirtos švelnesnės bausmės, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokiu būdu teismas pažeidė baudžiamajame įstatyme įtvirtintą bausmės skyrimui reikšmingą bausmės dydžio, skaičiuojant nuo jos vidurkio, taisyklę. Tad kolegija, skirdama nuteistiesiems D. D. ir N. A. bausmes pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., vadovaujasi LR BK 61 str. nuostatomis ir daro išvadą, jog, atsižvelgus į nustatytų atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančios aplinkybių santykį, D. D. ir N. A. turi būti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis būtų skaičiuojamas nuo jos vidurkio, šiek tiek jį viršijant (atitinkamai griežtėja ir subendrinta bei galutinė subendrinta bausmės). Kitos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, iš naujo nevertinamos, kadangi jas tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas (nuosprendyje atsižvelgta į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, didelis dėmesys skirtas nuteistųjų charakteristikos analizei ir tt.) (12-as ir 13-as nuosprendžio lapai arba t. 3, b. l. 133-134). Kolegija sutinka su tuo, jog nuteistajam N. A., kaip iniciatyvesniam nusikalstamos veikos subjektui, atlikusiam daugiau neteisėtų veiksmų, turi būti paskirta šiek tiek griežtesnė bausmė. Taip pat pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo N. A. motina pateikė dokumentą, iš kurio matyti, jog ji atlygino solidariai iš nuteistųjų priteistą ieškinį Valstybinei ligonių kasai dėl gydymo išlaidų atlyginimo, t. y. sumokėjo pusę priteistos sumos – 210 Lt (t. 3, b. l. 167). Kolegija nors ir atsižvelgia į šiuos naujai paaiškėjusius duomenis, tačiau jie nesudaro pagrindo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 3 p., pripažinimui. Be abejonės veiksmai, kuriais atlyginama nusikaltimu padaryta žala, yra vertinami teigiamai, tačiau šiuo atveju atsižvelgiama į tai, kad atlyginta tik labai nežymi dalis iš nuteistojo (solidariai su nuteistuoju D. D.) priteistų privalomų atlyginti civilinių ieškinių. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos arba tą žalą kaltininko prašymu atlygina kiti asmenys. Analizuojamu atveju nors nuteistojo motina ir padengė pusę gydymo išlaidų, tačiau skundžiamu nuosprendžiu solidariai iš nuteistųjų buvo priteista ne tik šių gydymo išlaidų atlyginimas, bet ir turtinės ir neturtinės žalos kompensavimas nukentėjusiesiems D. K. ir M. K., taip pat advokato išlaidų apmokėjimas. Minėti ieškiniai yra neatlyginti, t. y. nukentėjusieji iki šiol nesulaukė net dalinio žalos atlyginimo, dėl ko anksčiau minėta aplinkybė dėl dalies gydymo išlaidų atlyginimo negali būti pakankama pripažinti nuteistojo N. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą.

Taip pat tenkinamas nukentėjusiųjų bei prašymas atlyginti advokato išlaidas. Apeliantai kartu su skundu teismui pateikė dokumentus, iš kurių matyti, jog advokatui už apeliacinio skundo surašymą buvo sumokėta 1000 Lt (t. 3, b. l. 151-152). Tokios išlaidos yra pagrįstos ir ne per didelės, todėl, vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., turi būti išieškotos solidariai iš nuteistųjų N. A. ir D. D., o jam neturint lėšų, iki pilnametystės iš jo atstovo pagal įstatymą A. D..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį pakeisti iš dalies:

D. D., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., paskirti 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., paskirtas bausmes pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 1 d., 215 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir D. D. paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtas bausmes apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, subendrinti su Ukmergės r. apylinkės teismo 2009-11-20 nuosprendžiu paskirta bausme ir D. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) 6 mėnesiams metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

N. A., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., paskirti 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. 2 p., paskirtas bausmes pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., 22 str. 1 d., 215 str. 1 d., subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir N. A. paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtas bausmes apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2010-02-26 nuosprendžiu paskirta bausme ir N. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., iš N. A. ir D. D., o jam neturint lėšų, iki pasieks pilnametystę iš jo atstovo pagal įstatymą A. D., solidariai išieškoti 1000 (vieną tūkstantį) litų nukentėjusiųjų D. K. ir M. K. patirtoms išlaidoms dėl advokato paslaugų apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.