Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-01 · Administracinė byla Nr. A-502-72-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-01
Bylos Nr.
A-502-72-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.), Romanas Klišauskas, Dainius Raižys
Pareiškėjas
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“
Atsakovas
Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Administracinė byla Nr.A502-72/2009Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Mindaugui Kirsliui, adv. Vilijai Vaitkutei Pavan,atsakovo atstovams Vilmai Adamavičiūtei, Renatui Pociui, Danui Janulioniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos: 1) 2006 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3-20 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainos ribos reguliuojamiesiems vartotojams koregavimo“ (III t., b. l. 4-12); 2) 2005 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. O3-18 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainos ribos reguliuojamiesiems vartotojams“ (I t., b. l.3-18); 3) 2005 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. O3-30 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ (II t., b. l. 56-65); 4) 2005 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. O3-36 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ (II t., b .l. 132-139).

Skunduose nurodė, jog ginčijami nutarimai yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Skundžiami nutarimai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, teisės principams bei Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 44 ir 45 punktams. Nutarimas dėl viršutinių kainų ribų nustatymo prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalims, 4 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei teisinės valstybės principams: teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja pareiškėjo teisę žinoti apie Nutarimo priėmimo motyvus, t. y. kodėl patvirtinamos būtent tokios Viršutinės kainų ribos. Nutarime Komisija nustato tik konkrečius tris skaičius, tačiau nepateikia jokios Viršutinių kainų ribų motyvacijos, apskaičiavimo argumentų, t. y. nepagrindžia Nutarimo nei teisės normomis, nei faktais. Viršutinių kainų ribų paskaičiavimų nėra pateikta nei pačiame Nutarime, nei Komisijos 2005 m. gegužės 2 d. rašte Nr. R2-432. Pareiškėjui nėra aiškūs administracinio sprendimo motyvai, ir tuo yra apsunkinama jo teisė ginčyti priimtą sprendimą. Komisijos 2006 m. balandžio 27 d. pažymos Nr. DI-3 buvimas negali būti prilyginamas skundžiamo akto pagrindimui, nes administracinio sprendimo motyvai ir argumentai turi būti pačiame akte. Be to, pažymoje nėra pakankamai argumentų leidžiančių teigti, kad Viršutinės kainų ribos apskaičiuotos teisingai. Nustatant bazinį dujų kiekį reikėtų vadovautis Metodikos 44 punktu, todėl pažymoje nustatyti baziniai perduodamų ir paskirstomų gamtinių dujų kiekiai nepagrįsti realiais skaičiais, neįvertintas kai kurių energetikos įmonių dujų vartojimo augimas. Pažymoje pažeistas Metodikos 45 punktas, nustatyti nepagrįsti dujų kiekiai, suvartojami technologinėms reikmėms. Komisija vietoj pareiškėjos pateiktų vidutinių 61,7 mln. Lt perdavimo veiklos nusidėvėjimo/amortizacijos sąnaudų į viršutinių kainų ribų skaičiavimus įtraukė tik 38,8 mln. Lt, taip pat neteisingai nurodyta perdavimo ir paskirstymo veiklos pelningumo bazė. Nutarimas taip pat prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 2 daliai (nėra nurodyta jų apskundimo tvarka), 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3‑682/03 UAB „Omnitel“ prieš Ryšių reguliavimo tarnybą). Nutarimas prieštarauja teisinės valstybės principams: teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo. Teisėtumo principas iš esmės reiškia, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla neturi pažeisti teisės aktų reikalavimų, jų priimti teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams. Teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai iš esmės reiškia, kad viešojo administravimo subjektai privalo motyvuoti (paaiškinti) subjektams priimamus sprendimus, taip pat paaiškinti bei derinti su ūkio subjektais istoriškai nusistovėjusios reguliavimo tvarkos pakeitimus. Reguliuojami ūkio subjektai savo ruožtu turi teisę turėti galimybę prognozuoti valstybės reguliavimą tam, kad galėtų efektyviai planuoti savo veiklą taip, kad ji atitiktų valstybės nustatomus reikalavimus. Reguliuojami ūkio subjektai taip pat turi teisę tikėtis, kad valstybės nustatyti veiklos apribojimai nebus drastiškai griežtinami, nepagrindžiant būtinybės tai daryti, taip pat tikėtis, kad apskritai bet kokie reguliavimo pakeitimai bus vykdomi palaipsniui. Pareiškėjas, pateikęs Komisijai duomenis, reikalingus Viršutinių kainų ribų skaičiavimui, pagrįstai tikėjosi, kad Komisija, nustatydama naujas Viršutines kainų ribas, vadovausis šiais faktiniais duomenimis. Tačiau Komisija ne tik kad nesivadovavo šiais duomenimis, bet ir nepaaiškino, kokie ir kodėl duomenys buvo naudojami apskaičiuojant Viršutinių kainų ribas.

Nutarimo dėl konkrečių kainų nustatymo 2 punktas prieštarauja Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 daliai, o 3.2.1-3.2.6 bei 3.3.6 punktai – įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 dalims. Komisija nenurodė pareiškėjui jo klaidų, be to, po to, kai vienašališkai nustatė Reguliuojamas kainas, neturėjo teisės įpareigoti pareiškėją taisyti kainų apskaičiavimo klaidas. Komisija neturėjo teisės nustatyti konkrečių kainų, viršijančių Viršutines kainų ribas.

Pakartotinio nutarimo dėl konkrečių kainų dalys prieštarauja Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 daliai, o 2.6 bei 3.1 – 3.6 punktai – įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 dalims. Komisija Pakartotiniu nutarimu dėl konkrečių kainų nustatymo pakartotinai nustatė naujas Reguliuojamas kainas bei nustatė, kad jos įsigalioja jau kitą dieną, t. y. nuo 2005 m. liepos 1 d., o Nutarimas „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbtas tik 2005 m. liepos 6 d. Pakartotinio nutarimo dėl konkrečių kainų nustatymo 2.1-2.6 bei 3.1-3.6 punktai prieštarauja Nutarimui dėl viršutinių kainų ribų nustatymo. Pakartotiniu nutarimu dėl konkrečių kainų nustatymo (2.1-2.6 bei 3.1-3.6 p.) Komisijos pakartotinai nustatytos kainos viršija pačios Komisijos nustatytas Viršutines kainų ribas (lyginamoji lentelė pateikta byloje). Komisija priėmė individualų aktą, kuris prieštarauja jos pačios ankščiau priimtam teisės aktui.

Nutarimas dėl pakoreguotų viršutinių kainų ribų prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalims, 4 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Priimant Nutarimus, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei nutarimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Komisijos darbo reglamentas, patvirtintas Komisijos 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 90 (2004 m. gegužės 6 d. Komisijos nutarimo Nr. 65 redakcija) nustato individualių teisės aktų (administracinių sprendimų) priėmimo tvarką, įtakoja visų trečiųjų asmenų teises ir interesus (o ypač suinteresuotų asmenų teises ir interesus) – teisę dalyvauti Komisijos posėdžiuose, teikti jai pasiūlymus bei įtakoti teisėkūrą, todėl laikytinas norminiu teisės aktu. Tačiau jis nėra paskelbtas, o vadovaujantis Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, toks teisės aktas negalioja, kol nėra paskelbtas oficialiajame leidinyje „Valstybės žinios“. Komisija nesilaikė darbo reglamento nuostatų (reglamento 13 punkto pagal kurį medžiagą adresatas turi gauti ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas). Pareiškėjas pranešimą apie 2005 m. balandžio 28 d. posėdį gavo tik prieš vieną dieną faksu, t. y. 2005 m. balandžio 27 d. (Priedas Nr. 8), o posėdžio medžiagos iš viso negavo. Be to, iki Komisijos posėdžio dienos Komisijos internetinėje svetainėje paskelbtas Nutarimo projektas buvo kitoks, nei buvo svarstomas Komisijos posėdyje 2005 m. balandžio 28 d. Tai patvirtina Pareiškėjo 2005 m. gegužės 6 d. Komisijai rašytas laiškas Nr. 7-411-657 bei Komisijos 2005 m. gegužės 11 d. atsakymas Nr. R2-464. Šiuo atveju buvo pažeisti veiklos skaidrumo, pareiškėjo teisės į gynybą bei audiatur et altera pars (šalių bendradarbiavimo) principai. Nutarimo svarstymo metu pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai susipažinti su svarstomais dokumentais, todėl buvo pažeista teisė į gynybą. Nutarimas dėl konkrečių kainų nustatymo priimtas pažeidžiant Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką, Komisija nepateikė nutarimo motyvų, nepagrindė jo faktais ir teisės normomis. Nutarimas buvo priimtas nesant teisinio pagrindo. Pakartotinis nutarimas dėl konkrečių kainų nustatymo priimtas pažeidžiant Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką. Komisija nenurodė pareiškėjui jo klaidų bei nesuteikė galimybės ištaisyti klaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai paaiškino skundo motyvus ir prašė skundą patenkinti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo skundą atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti. Teigė, kad skunde dėstomi teiginiai yra neargumentuoti, nepagrįsti, nepateikti įrodymai, pagrindžiantys minimas aplinkybes. Apskundimo tvarkos nenurodymas nėra pagrindas pripažinti nutarimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams ir dėl to naikintinu. Taip pat Komisija nepažeidė ir kitų Viešojo administravimo įstatyme nustatytų bei Konstitucijoje įtvirtintų principų (proporcingumo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir kitų). Pareiškėjas savo skunde aiškiai įvardijo AB „Lietuvos dujos“ tikslą gauti kuo didesnį pelną. Tačiau monopolinę veiklą, kaip ir taikomų gamtinių dujų kainas riboja Gamtinių dujų įstatymas, aiškiai nustatydamas mechanizmą, pagal kurį Komisija, kaip energetikos sektoriaus reguliuotoja, sprendžia kainodaros ir kitus klausimus. Tai imperatyvi įstatymo norma, privaloma tiek Komisijai, tiek reguliuojamiems rinkos dalyviams.

Atsakovas paaiškino, kad Komisija 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 AB „Lietuvos dujos“ vartotojams nustatė viršutines reguliuojamas dujų kainų ribas trejų metų laikotarpiui, tai yra nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 7-411-768 pateikė Komisijai įmonės valdybos nustatytas ir nuo 2005 m. liepos 1 d. numatomas taikyti reguliuojamas dujų kainas. Komisija, patikrinusi, ar įmonės pateiktos kainos apskaičiuotos teisingai, laikantis metodikos reikalavimų, nustatė, kad šios kainos klaidingos, tai yra viršija Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 nustatytas kainų viršutines ribas. Šį faktą Komisija konstatavo 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-30 ir įpareigojo AB „Lietuvos dujos“ per Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą – 30 dienų – perskaičiuoti reguliuojamas dujų kainas taip, kad jos neviršytų Komisijos nustatytų kainų viršutinių ribų. Be to, Komisija 2005 m. gegužės 30 d. raštu Nr. R2-523 nurodė AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 7-411-768 pateiktų kainų skaičiavimo klaidas, ir konkrečius dydžius, kuriais buvo viršytos kainų viršutinės ribos. Atsakydama į teiginį, jog Komisija nenurodė konkrečių AB „Lietuvos dujos“ skaičiavimo klaidų, pabrėžė, kad AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. gegužės 24 d. raštu Nr.7-411-768 nepateikė konkrečių duomenų – dujų suvartojimo kiekių, vartotojų galios, kuriais vadovaujantis įmonė suskaičiavo atskirų vartotojų grupių paskirstymo kainas bei pastoviąją perdavimo kainos dalį. Todėl Komisija neturėjo galimybės nurodyti konkrečių įmonės skaičiavimo klaidų ir išreiškė jas apibendrintai. Komisijos nuomone, klaida yra ta, kad įmonės suskaičiuotos reguliuojamos dujų kainos viršija Komisijos nustatytas viršutines kainų ribas, o tai draudžia Gamtinių dujų įstatymas.

Dėl skundžiamų nutarimų motyvavimo, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo tiek nutarimų priėmimo faktines aplinkybes (pareiškėjas neginčija, kad susipažino su Dujų skyriaus pažymomis), tiek jų argumentaciją (jis dalyvavo Komisijos posėdžiuose, svarstant visus su kainų nustatymu susijusius klausimus).

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad joks teisės aktas nekalba apie pažymas, tačiau Komisijos reglamento 13 punkte nustatyta, kad Komisijos svarstymui pateikiami nutarimų projektai ir pažymos dėl jų, taip pat visa su svarstomu klausimu susisijusi medžiaga. Atsakovas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pažymos ir nutarimai yra skirtingi dokumentai. Pažymose pateikiama skyriaus apdorota informacija, skaičiavimai ir kiti duomenys, taip pat pateikiami siūlymai Komisijai priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir motyvai, kodėl siūlomas būtent toks sprendimas. Tuo tarpu sprendimus priima tik Komisija, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes. Sprendimai priimami Komisijos posėdžiuose, jų priėmimo tvarką reglamentuoja viešai paskelbti teisės aktai: Energetikos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis, Komisijos nuostatų 11 punktas. Nesutiko, kad skundžiami nutarimai priimti vadovaujantis viešai nepaskelbtais teisės aktais, todėl yra negaliojantys. Nutarimų materialus turinys pagrįstas Energetikos įstatymo, Gamtinių dujų įstatymo, Metodikos nuostatomis, tuo tarpu formalus nutarimų priėmimo procesas įtvirtintas jau minėtuose teisės aktuose – Energetikos įstatyme ir Komisijos nuostatose. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad Komisija negali remtis LVAT praktika administracinėse bylose, nes skundžiamuose nutarimuose nėra jokios nuorodos į pažymas (priešingai negu Atsakovo cituojamose administracinėse bylose Nr. A-203/2005, A3-750/2004).

Dėl viešojo administravimo principų atsakovas paaiškino, jog Komisija, skaičiuodama AB „Lietuvos dujos“ viršutines kainų ribas, vadovavosi Metodikos 1 ir 8 punktais bei dalį įmonės reguliuojamos veiklos sąnaudų nepripažino ekonomiškai pagrįstomis (būtinosiomis) sąnaudomis. Pareiškėjo nurodomi neigiami veiklos rezultatai, nors ir patvirtinti nepriklausomų auditorių, pateikiami su visomis sąnaudomis, įtraukiant ir tas sąnaudas, kurių Komisija nepripažino pagrįstomis. Atmetus ekonomiškai nepagrįstas sąnaudas, reguliuojamos veiklos pelnas už 2005 m. – 58 mln. Lt. Taigi įmonės reguliuojama veikla nebuvo nuostolinga. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija veikė pagal teisės aktų jai suteiktą kompetenciją ir savo diskrecijos ribose, proporcingumo principas nebuvo pažeistas. Komisija, priimdama sprendimus, vadovaujasi visais turimais duomenimis. Joks teisės aktas nenustato, kad Komisija privalo vadovautis pareiškėjo pateikiamais duomenimis visa apimtimi – prieš priimdama atitinkamą sprendimą, Komisija pateiktus duomenis turi įvertinti, t. y. iš esmės šiuo atveju Komisijos diskrecijoje yra nuspręsti, į kuriuos duomenis ir kokia apimtimi atsižvelgti priimant atitinkamus sprendimus. Komisijos nuomone, analogijos taikymo negalimumas nepaneigia lyginamosios analizės metodo taikymo. Komisija neneigia, kad audiatur et altera pars principas taikomas ne tik civilinėje teisėje, tačiau šio principo taikymo apimtis, esant dispozityviam ir imperatyviam reguliavimui, skiriasi. Pareiškėjas savo paaiškinimuose pripažino, kad jis buvo kviečiamas į Komisijos posėdžius dėl skundžiamų nutarimų priėmimo, juose dalyvavo ir pasisakė. Taip pat nurodė, kad negalėjo realizuoti šios savo teisės, nes kai kurie duomenys Komisijai pateiktoje pažymoje skyrėsi nuo pareiškėjo gautos pažymos. Atsakovas pažymėjo, kad klaida buvo padaryta tik vienoje Dujų skyriaus pažymoje (Nr. D1-3). Rengdamas šią pažymą, Dujų skyrius padarė vieną techninio pobūdžio klaidą, apie kurią informavo visus susirinkusius dalyvius Komisijos posėdžio pradžioje, prieš pradedant nagrinėti klausimą iš esmės. Ši klaida nedarė esminės įtakos siūlomo priimti nutarimo turiniui ir nepaneigė pareiškėjo galimybės ginti savo interesus Komisijos posėdyje. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kviečiamas į Komisijos posėdžius, dalyvavo juose, teikė savo pastabas, atsakovas padarė išvadą, kad priimant skundžiamus nutarimus audiatur et altera pars principas buvo tinkamai įgyvendintas.

Komisija nesutiko su pareiškėjo prielaida, kad Komisijos reglamentas yra norminio pobūdžio teisės aktas, taip pat nesutiko, kad Pareiškėjo cituojamomis LVAT bylomis Nr. A16‑1036/2006 bei Nr. A5-693/2005 galėtų būti remiamasi nagrinėjamoje byloje, nes jos nėra tapačios. Nesutiko, kad Nutarimai yra naikintini, nes priimti nustatyta tvarka nepaskelbto norminio teisės akto pagrindu. Nutarimai priimti vadovaujantis Energetikos įstatymo 15 straipsniu, Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniu, Metodika ir Komisijos nuostatais. Visi šie teisės aktai yra viešai paskelbti, tuo tarpu vadovaujantis LVAT suformuota praktika, administracinio sprendimo formos trūkumai ar kiti formalūs jo priėmimo procedūros pažeidimai nėra pakankamas pagrindas tokiam sprendimui panaikinti, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti priimtas iš esmės neteisingas administracinis sprendimas.

Pareiškėjas, dėstydamas argumentus dėl skundžiamų Komisijos nutarimų tariamo prieštaravimo Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniui, pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, nepagrįstą teisės normomis. Pareiškėjas teigė, kad Komisijos įpareigojimas ištaisyti klaidas nėra pagrįstas įstatymu, tačiau Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jei įmonė nevykdo Komisijos reikalavimo, Komisija turi teisę vienašališkai nustatyti šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas kainas. Atsakovas nesutiko, kad įstatymas nesuteikia Komisijai teisės skelbti konkrečių kainų, o tik nustatyti jas, kai dujų įmonė neištaiso klaidų. Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje aiškiai nustatyta, kad naujos kainos įsigalioja ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo jų viešo paskelbimo. Akivaizdu, kad viešai nepaskelbus kainų, jos neįsigaliotų. Šiame įstatymo straipsnyje nėra nurodyta, kad viešas kainų paskelbimas yra išimtinė dujų įmonių kompetencija. Kadangi skundžiamu atveju kainas vienašališkai nustatė Komisija, logiška, kad ji ir turėjo jas paskelbti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, jog ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas nagrinėdamas administracinį ginčą nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pažymėjo, kad nagrinėdamas skundą vadovaujasi šiomis nuostatomis ir nevertina ginčijamo nutarimo įtakos ekonominėms pasekmėms.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo kompetenciją, numatytą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 6 punkte, nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, vertino, ar atsakovas, priimdamas skundžiamas nutarimus, neviršijo savo kompetencijos, ar pagal suteiktą kompetenciją, turėdamas galimybę teisinėmis priemonėmis įtakoti privataus verslo teikiamų paslaugų kainas, nepažeidė atitinkamų ūkio subjektų tikslų, neribojo ūkio subjekto veiklos. Taip pat vertino ir aplinkybę, ar atsakovo nutarimais nėra diskriminuojami vartotojai, ar yra ginami jų interesai. Teismas pažymėjo, kad byloje nevertina Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos teisėtumo, nes pareiškėjo keliamo ginčo ribose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 19 d. sprendimu ištyrė Metodikos teisėtumo klausimą ir pripažino, kad Metodikos atskiros nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo teisės priimti nutarimus, kuriais yra reguliuojamos kainos gamtinių dujų srityje ir pareiškėjos kaip gamtinių dujų tiekėjos teisės ginčyti atsakovo nutarimus. Pareiškėjas kelia ginčą iš esmės dėl nustatytos kainos viršutinės ribos laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. ir ginčija atsakovo nutarimus susijusius su šia procedūra.

Teismas nustatė, kad atsakovas 2006 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3-20 nustatė pakoreguotas viršutines gamtinių dujų kainų ribas, galiosiančias nuo 2006 m. liepos 1 d. (b. l. 13, 3 t). 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainos ribos reguliuojamiesiems vartotojams“ atsakovas nustatė AB „Lietuvos dujos“ vartotojams viršutines gamtinių dujų kainų ribas nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. (II t., b. l. 104). 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-30 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ atsakovas įpareigojo pareiškėją ištaisyti kainas pagal atsakovo 2005 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. O3-18 ir paskelbė AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainas ir kainas reguliuojamiesiems vartotojams, galiosiančias nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. (II t., b. l. 122). 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-36 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ atsakovas nustatė AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainas galiosiančias nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. (II t., b. l. 127).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo motyvai ginčijant atskirus nutarimus iš esmės kartojasi, todėl teismas, vertindamas nutarimų teisėtumą, neišskyrė šių motyvų vertinant kiekvieną nutarimą atskirai.

Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovo nutarimai, kuriuos ginčija pareiškėjas, yra teisėti ir pagrįsti. Atsakovas, priimdamas nutarimus, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies. Nutarimai yra pagrįsti nustatytais faktais, buvo remtasi atsakovo Dujų skyriaus parengtomis pažymomis (I t., b. l. 148-151, 183-187; II t., b. l. 1-5, 110-113, 154-155; III t., b. l. 81-85) ir teisės aktų normomis. Teismas pažymėjo, kad faktai ir aplinkybės pagal Viešojo administravimo įstatymą nebūtinai turi būti nurodytos ir išdėstytos pačiame akte. Šiuo atveju reikšminga tai, ar aktas yra pagrįstas atitinkamais dokumentais, patvirtinančiai atitinkamus faktus, kurių pagrindų jis buvo priimtas. Teismas padarė išvadą, jog įrodymų, paneigiančių ginčijamo nutarimo teisėtumą, nėra, pažymos buvo viešos ir pareiškėjui prieinamos, dėl jų parengimo ir turinio pareiškėjas turėjo galimybę teikti pastabas, todėl tuo buvo užtikrintos sąlygos objektyviam aplinkybių įvertinimui. Padaryta klaida pažymoje Nr. D1-3 nėra reikšminga (II t., b. l. 1-5), pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų pagrindas pripažinti, kad pažymose nurodyti duomenis yra neteisingi. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nustatydamas kainų ribą, atsakovas tinkamai taikė Metodikos 47 punktą, kad skaičiuojant viršutines kainų ribas, turi būti atsižvelgta ir į įmonių ilgalaikes veiklos programas. Todėl šiuo atveju pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog neteisingai buvo įvertintas paskutinių trejų metų dujų suvartojimo kiekis, nes šis rodiklis nėra lemiamas nustatant kainas. Pareiškėjas nepaneigė atsakovo skaičiavimo ryšyje su įmonės ilgalaikėmis investicijomis ir veiklos programa, todėl teismas remėsi atsakovo pažymomis.

Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat pateikė teismui 2007 m. vasario 26 d. pažymą Nr. R2-219 iš kurios seka, kad pareiškėjo 2005 metų reguliuojamos veiklos pelnas yra 58 mln. Lt. Pažyma parengta pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, todėl teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo skundo motyvą, kad ginčo sritis dėl kainų reguliavo yra nuostolinga (IV t., b. l. 174-175). Atsakovas turėjo teisę 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-30 nustatyti reguliuojamas kainas, nes pareiškėjas neįvykdė atsakovo 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo įpareigojimo ištaisyti klaidas. Tokią teisę atsakovui numato Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis. Šios normos reikalavimų atsakovas nepažeidė, elgėsi tinkamai pagal susidariusią situaciją. Metodika buvo patvirtinta 2005 m. balandžio 12 d. iki ginčijamų nutarimų priėmimo dienos, todėl jos nuostatomis pagrįstai atsakovas ir vadovavosi.

Teismas konstatavo, jog pagrindiniai teisės principai, kuriais yra grindžiami pareiškėjo skundai, nebuvo pažeisti. Proporcingumo principas ta apimtimi, kurią nurodo pareiškėjas savo skunde, nėra pažeistas ir atitinka administravimo tikslus. Tai, kad nutarime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, nėra pagrindas jį pripažinti neteisėtu, nes ABTĮ 89 straipsnis tokio akto panaikinimo pagrindo nenumato. Atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir nesant priešingų įrodymų teismas padarė išvadą, jog šioje dalyje pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Atsakovas turėjo teisę vadovautis Komisijos nuostatais, Metodika ir jos patvirtintu Darbo reglamentu. Tai, kad Darbo reglamentas nėra atitinkama tvarka paskelbtas kaip norminis aktas, nėra atsakovui kliūtis juo vadovautis. Šiuo atveju nėra nustatyta, kad atsakovas, priimdamas nutarimus, rėmėsi Darbo reglamento nuostatomis, kurios prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui ir tuo pažeidė pareiškėjo teises bei priėmė neobjektyvų sprendimą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir jų nenurodė pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovo nutarimai, kuriuos šioje byloje ginčija pareiškėjas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 d 1 p.) ir netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikinti ginčijamus atsakovo nutarimus bei priteisti žyminį mokestį, kitas su skundo surašymu, padavimu ir bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, taip pat ir atstovavimo išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Administracinio akto teisinis ir faktinis pagrindimas privalo būti pačiame akte, o ne pažymoje, kurios teisinės reikšmės, priėmimo tvarkos ir pan. nenumato joks teisės aktas. Pažymos ir skundžiami nutarimai yra visiškai skirtingi dokumentai, pasirašyti skirtingų asmenų. Be to, skundžiamuose nutarimuose nėra jokios nuorodos į šias pažymas. Teismas neanalizavo, ar tikrai ir kokiais dokumentais pagrįsti skundžiami nutarimai. Pareiškėjo nuomone, Pažymose išdėstyti motyvai bei skaičiavimai prieštarauja Metodikai ir jose nėra pakankamai argumentų, įrodančių, kad nutarimais nustatytos kainos teisingos. Pareiškėjas skunde detaliai išdėstė argumentus dėl pažymose nustatytų duomenų (bazinio dujų kiekio, dujų sąnaudų technologinėms reikmėms, reguliuojamos veiklos nusidėvėjimo sąnaudų, perdavimo ir paskirstymo veiklos pelno normos, dujų tiekimo reguliuojamiems vartotojams pelno normos) prieštaravimų atitinkamiems Metodikos punktams, tačiau teismas dėl jų nepasisakė.

2. Teismas netinkamai aiškino ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai atsisakė tirti, ar Komisija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Komisijos teisė priimti nutarimus, kuriais nustatomos Viršutinės kainų ribos, nereiškia, kad ji neturi pagrįsti savo išvadų. Komisija teigia, turinti diskrecijos teisę nustatyti Viršutines kainų ribas, kurių faktinis ir teisinis pagrindimas neva yra pažymose, tačiau teismas neatlieka jose esančių ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės, argumentuodamas, kad nevertina administracinių aktų ekonominio tikslingumo. Tai prieštarautų ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies prasmei ir konstitucinei asmens teisei kreiptis į teismą. Teismas nevertino, ar priimdama ginčijamus nutarimus Komisija laikėsi atitinkamos tvarkos; ar rėmėsi tais faktais, kuriais turėjo remtis ir/ar nesirėmė tais, kuriais remtis neturėjo; ar rėmėsi teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi; ar nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Teismas pasisakė dėl vieno Metodikos punkto (47 p.) taikymo, nors pareiškėjas buvo nurodęs, kad Komisija netinkamai taikė Metodikos 44, 45, 52, 58, 59 punktus ir šie pažeidimai sąlygojo neteisingas Viršutinių kainų ribas. Teismas, pasisakydamas dėl Metodikos 47 punkto taikymo, neteisingai suprato Komisijos atsikirtimų dėl šio punkto prasmę. Komisija paaiškinimuose (IV t., b. l. 43) nurodė, kad nustatant bazinį dujų kiekį, be kito ko, turi būti vadovaujamasi Metodikos 47 punktu, tačiau pareiškėjas pažymi, jog pati Metodikos 47 punkto formuluotė aiškiai nurodo, kad ši nuostata taikoma ne baziniam dujų kiekiui, o dujų įmonės sąnaudoms nustatyti. Be to, šis punktas nurodo, kad nustatant dujų įmonės sąnaudas, Komisija turi vadovautis ne įmonės investicijų programos projektais, o ilgalaike veiklos programa, kurią įmonė turi pateikti pagal Metodikos 6 punktą (Metodikos 2 priede nustatyta forma). Viršutinės kainų ribos nustatomos pagal atitinkamai nustatytus duomenis, tarp jų bazinis dujų kiekis, dujų sąnaudos technologinėms reikmėms, reguliuojamos veiklos nusidėvėjimo sąnaudos, perdavimo ir paskirstymo veiklos pelno norma, dujų tiekimo reguliuojamiems vartotojams pelno norma, todėl siekiant patikrinti, ar teisingai ir pagrįstai buvo nustatytos kainų ribos, reikia nustatyti, ar teisingai ir pagrįstai buvo nustatyti šie duomenys. Teismas pareiškėjo skunde pareiktų argumentų neanalizavo.

Žemesnės instancijos teismas

3. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimo pareiškėjas nekėlė klausimo dėl Metodikos teisėtumo, o savo poziciją grindė tuo, kad skundžiami nutarimai buvo nepagrįsti nei faktais, nei konkrečiais teisės aktais, tačiau jei pažymos gali būti prilyginamos nutarimų faktiniam ir teisiniam pagrindimui, jose esantys skaičiavimai ir argumentai prieštarauja atitinkamiems Metodikos punktams, ir būtent tai sąlygojo neteisingai apskaičiuotas Viršutines kainų ribas.

4. Teismas nepateikė nei vieno argumento, kodėl pareiškėjo nurodyti proporcingumo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo bei auditur et altera pars principai nebuvo pažeisti. Teismas pasisakė tik dėl proporcingumo principo, kurio pažeidimą pareiškėjas grindė ir tuo, kad nustatytos Viršutinės kainų ribos per pirmąjį reguliavimo pusmetį sąlygojo 14,9 mln. Lt nuostolį ir šį teiginį grindė auditorių patvirtinta finansine atskaitomybe. Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar Viršutinės kainų ribos sąlygojo pareiškėjo pirmojo 2005 m. reguliavimo veiklos pusmečio pelną ar nuostolį, rėmėsi ne pareiškėjo patvirtinta finansine ataskaita, o Komisijos pažyma, kurioje esantys skaičiavimai pareiškėjui nesuprantami ir jis posėdžio metu nurodė, kad jo pateikti Komisijai finansiniai duomenys negalėjo sąlygoti tokių išvadų.

5. Pareiškėjas skundė keturis Komisijos nutarimus, tačiau sprendime nepasisakyta atskirai dėl kiekvieno jų teisėtumo, nors buvo būtina tai padaryti, nurodant konkrečius argumentus. Dėl Nutarimo dėl konkrečių kainų nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo iš viso nepateiktas nė vienas argumentas ir dėl jo apskritai nepasisakyta, o dėl Pakartotinio nutarimo dėl konkrečių kainų ribų nustatymo pasakyta tik tai, kad atsakovas šiuo nutarimu turėjo teisę nustatyti konkrečias reguliuojamas kainas, nes pareiškėjas neištaisė įpareigojimo ištaisyti klaidas. Pareiškėjas Nutarimo dėl konkrečių kainų ribų nustatymo 2 punkto neteisėtumą grindė tuo, kad Komisija privalėjo nurodyti konkrečias pareiškėjos padarytas klaidas, o įstatymas suteikia Komisijai teisę nustatyti konkrečias kainas tik po to, kai dujų įmonė per nustatytą laikotarpį neištaiso nurodytų klaidų, įstatymas nesuteikia Komisijai teisės įpareigoti dujų įmonę ištaisyti klaidas, jei jau Komisija nustatė konkrečias kainas, įstatymas suteikia Komisijai teisę tik nustatyti, bet ne paskelbti konkrečias kainas; Nutarimo dėl konkrečių kainų nustatymo 3.2.1.-3.2.6 ir 3.3.1.-3.3.6 punktų neteisėtumą grindė tuo, kad jie prieštarauja Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 dalims, kadangi Komisija, vienašališkai nustatydama konkrečias kainas, taip pat negali viršyti nustatytų Viršutinių kainų ribų; Nutarimu dėl konkrečių kainų nustatymo (3.2.1-3.2.6 bei 3.3.1-3.3.6 p.) Komisijos nustatytos kainos viršija pačios Komisijos nustatytas Viršutines kainų ribas. Komisija teigė, kad ji nustatė vidutines svertines kainas, tačiau negalėjo atsakyti, koks norminis aktas leidžia tai daryti. Teismas dėl šių argumentų nepasisakė.

6. Pakartotinis nutarimas dėl konkrečių kainų nustatymo priimtas pažeidžiant Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 4, 5 ir 6 dalis. Komisija, priimdama Pakartotinį nutarimą dėl konkrečių kainų nustatymo, pažeidė Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį, kuris numato, kad naujos kainos įsigalioja ne anksčiau kaip po 30 dienų po jų viešo paskelbimo. Nutarimo 2.1-2.6 bei 3.1-3.6 punktai prieštarauja Nutarimui dėl viršutinių kainų ribų nustatymo, nustatytos kainos viršija pačios Komisijos nustatytas Viršutines kainų ribas (lyginamoji lentelė pateikta byloje). Komisija priėmė individualų aktą, kuris prieštarauja jos pačios ankščiau priimtam teisės aktui; prieš vienašališkai nustatydama kainas, Komisija nenurodė Pareiškėjui jo klaidų bei nesuteikė galimybės jas ištaisyti; nutarimą priėmė net nesulaukusi savo pačios klaidoms ištaisyti nustatyto termino pabaigos. Trisdešimties dienų terminas ištaisyti klaidas, nustatytas 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-30, net jei laikytume įpareigojimą ištaisyti klaidas teisėtu, baigėsi 2005 m. birželio 30 d.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę vadovautis darbo reglamentu, o tai, kad darbo reglamentas nėra atitinkama tvarka apskelbtas kaip norminis aktas, nėra atsakovui kliūtis juo vadovautis. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo, jog Komisija vadovavosi tuo darbo reglamentu iš viso nebuvo, Komisija neneigė ir byloje yra įrodymų, kad Komisija priimdama skundžiamus nutarimus vadovavosi Komisijos patvirtinu darbo reglamentu. Ginčas buvo, ar šis darbo reglamentas yra norminio pobūdžio teisės aktas, ar individualus. Todėl šioje byloje yra būtina išsiaiškinti, ar šis darbo reglamentas yra norminis, ar individualus aktas. Sprendime taip ir nėra pateiktas atsakymas, ar Komisijos darbo reglamentas, kuriuo rėmėsi Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, yra individualus aktas, ar norminio pobūdžio aktas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiuo atveju būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, kad Komisija neturėjo teisės remtis Dujų skyriaus pažymose išdėstytais faktais, t. y. pareiškėjas, darydamas prielaidą, kad skundžiami nutarimai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, turėjo šią savo prielaidą pagrįsti. Pareiškėjo nuomone, administracinio akto teisinis ir faktinis pagrindimas privalo būti pačiame akte, nes priešingu atveju būtų suvaržyta asmens teisė paduoti dėl sprendimo motyvuot skundą. Tačiau pareiškėjas sėkmingai realizavo savo teisę į teisminę gynybą, tai reiškia, kad jam gerai buvo žinomos tiek faktinės, tiek teisinės su skundžiamų nutarimų priėmimu susijusios aplinkybės. Komisijos darbo reglamento 13 punkte nustatyta, kad Komisijos svarstymui pateikiami nutarimų projektai ir pažymos dėl jų, taip pat visa su svarstomu klausimu susisijusi medžiaga. Pažymose pateikiama atitinkamo Komisijos skyriaus apdorota informacija, skaičiavimai, siūlymai Komisijai priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir motyvai, kodėl siūlomas būtent toks sprendimas. Tuo tarpu sprendimus priima tik Komisija, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes.

2. Apeliantas pateikia samprotavimus dėl Komisijos diskrecijos ir teismo pareigos patikrinti diskrecijos išorines ribas bei daro nelogišką išvadą, kad Komisija gali pažymose iš viso nepagrįsti savo išvadų, skaičiavimų, nesiremti tais faktiniais duomenimis, kuriais privalo remtis pagal norminius aktus, nustatydama viršutines kainų ribas, ir pareiškėjas apskritai nebeturi teisės ir galimybės ginčyti tokiose pažymose esančių skaičiavimų ir išvadų. Pažymi, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pateikė savo nuomonę, ką turėjo apimti ekonominių rodiklių teisminė kontrolė, tačiau teismo nesaisto vienos iš šalių įsivaizdavimas, kaip ir kokia apimtimi teismas turi vertinti nutarimų pagrįstumą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pareiškėjo pateikta nuomone, kokia turi būti Komisijos išorinės diskrecijos kontrolė, nėra pagrindas teigti, kad teismas tokios kontrolės apskritai neatliko. Teismas sprendime išsamiai išdėstė visas aplinkybes, kuriomis rėmėsi, ir šių aplinkybių pagrindu padarė atitinkamas išvadas. Komisijos nuomone, teismas neprivalėjo pasisakyti dėl kiekvieno pareiškėjo pateikto argumento – sprendime jis pateikė apibendrintas išvadas, kurios pagrįstos teismo ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis. Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodiką parengė ir 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtino Komisija, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo pateikiamas Metodikos aiškinimas yra teisingesnis už Komisijos ar, juo labiau, teismo pateiktą išaiškinimą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o tik savo subjektyvius samprotavimus, kaip turėtų būti interpretuojamos Metodikos nuostatos. Valstybinį reguliavimą, nustatant viršutines dujų perdavimo, paskirstymo kainų ribas ir viršutinę dujų kainų ribą reguliuojamiems vartotojams, atlieka Komisija, vadovaudamasi Metodikos nuostatomis, t. y. šiuo atveju būtent Komisija yra tas valstybės įgaliotas subjektas, turintis teisę vykdyti valstybinį reguliavimą gamtinių dujų kainų nustatymo srityje. Šiems įgaliojimams vykdyti Komisijai suteikta atitinkama diskrecija, t. y. teisė spręsti šį klausimą savo nuožiūra. Priimdama skundžiamus nutarimus, Komisija veikė pagal teisės aktų jai suteiktą kompetenciją ir jai suteiktos diskrecijos ribose. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad Komisija, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Metodikos 8 punkte nustatyta, kad ne visos reguliuojamos veiklos sąnaudos pripažintinos būtinomis, o tik tos, kurios pagrįstos ekonomiškai. Atsakovas daro išvadą, kad išlaidų pagrįstumo vertinimas – tai įstatymų leidėjo Komisijai suteikta išimtinė diskrecija, nes tik Komisijai yra suteikta teisė vertinti įmonės ekonominės veiklos rodiklius ir, vadovaujantis sukauptais bei įvertintais duomenimis, priimti atitinkamus sprendimus dėl jų pagrįstumo ar nepagrįstumo, atsispindėjimo nustatytose kainose. Komisija, priimdama nutarimus, veikė taip, kaip veikti ją įpareigojo teisės aktai, t. y. neperžengdama teisės aktų jai nustatytos kompetencijos ribų. Byloje esantys įrodymai (Dujų skyriaus pažymos, susirašinėjimas su pareiškėju, paaiškinimai ir kt. medžiaga) pagrindžia, kad Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, atsižvelgė į visus materialiai tikrus, esminius duomenis, atliko kokybinį jų vertinimą bei priėmė teisiškai pagrįstus sprendimus.

Šalies argumentai

3. Apeliantas 2006 m. lapkričio 22 d. paaiškinimų pirmosios instancijos teismui 1.2.2.3 punkte iš esmės kėlė tą patį klausimą, kurį LVAT išnagrinėjo, priimdamas 2006 m. spalio 19 d. sprendimą dėl Metodikos 62, 63 ir 64 punktų teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, kad jis nevertina Metodikos teisėtumo, nes keliamo ginčo ribose LVAT šį klausimą ištyrė. Minėtų 2006 m. lapkričio 22 d. paaiškinimų pirmosios instancijos teismui 2.2.2.5-2.2.2.9 punktuose pareiškėjas įrodinėjo, kad iki 2005 m. balandžio 12 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Metodikos įsigaliojimo galiojo 2002 m. gegužės 21 d. Komisijos nutarimu Nr. 52 patvirtinta Gamtinių dujų kainų skaičiavimo metodika, kuri reglamentavo ne tik viršutinių kainų ribų skaičiavimą, bet ir pačių kainų skaičiavimo tvarką. Kadangi dabar galiojanti Metodika konkrečių reguliuojamų kainų nustatymo tvarkos nenumato, pareiškėjas darė prielaidą, kad Komisija neturėjo teisės nustatyti konkrečių reguliuojamų kainų. Būtent šiame kontekste pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, kad Komisija pagrįstai vadovavosi 2005 m. balandžio 12 d. Komisijos patvirtinta Metodika ir ši teismo išvada yra logiška ir pagrįsta. Oficialaus dokumento sąvoka pateikta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 34 dalyje. Byloje teismas įvertino Komisijos pateiktus oficialius dokumentus (tarp jų – ir Dujų skyriaus pažymas) bei pareiškėjo pateiktus alternatyvius skaičiavimus ir samprotavimus bei konstatavo, kad pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakanka skundžiamus nutarimus pripažinti neteisėtais.

5. Dėl skundžiamų nutarimų atitikimo Gamtinių dujų įstatymui pažymima, kad Komisija, patikrinusi, ar AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. gegužės 24 d. raštu Nr.7-411-768 pateiktos kainos apskaičiuotos teisingai, laikantis Metodikos reikalavimų nustatė, kad šios kainos klaidingos, t. y. viršija Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 nustatytas kainų viršutines ribas. Šį faktą Komisija konstatavo 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-30 ir įpareigojo AB „Lietuvos dujos“ per Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą – 30 dienų – perskaičiuoti reguliuojamas dujų kainas taip, kad jos neviršytų Komisijos nustatytų kainų viršutinių ribų. Be to, Komisija 2005 m. gegužės 30 d. raštu Nr. R2-523 nurodė AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 7-411-768 pateiktų kainų skaičiavimo klaidas. Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad naujos gamtinių dujų kainos įsigalioja ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo jų viešo paskelbimo. Todėl Komisija 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-30 paskelbė, o ne nustatė, kaip teigia pareiškėjas, nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusias reguliuojamas dujų kainas (šio nutarimo 1 punktu konstatuota, kad AB „Lietuvos dujos“ kainas apskaičiavo su pažeidimais, 2 punktas įpareigoja įmonę ištaisyti klaidas, o 3 punktu Komisija paskelbė gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainas ir kainas reguliuojamiems vartotojams). Per Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą (t. y. per 30 dienų) pareiškėjui neįvykdžius Komisijos reikalavimų, 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-36 Komisija vienašališkai nustatė AB „Lietuvos dujos“ reguliuojamas dujų kainas. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteikta galimybė ištaisyti klaidų yra nepagrįstas. Pareiškėjo teiginys, kad Komisijos suskaičiuotos reguliuojamos gamtinių dujų kainos viršija viršutines kainų ribas, yra taip pat nepagrįstas. Metodikos IX bei X skyriuose nustatyta, jog reguliuojamos gamtinių dujų kainos gali būti diferencijuojamos pagal vartotojų kategorijas ar grupes, dujų suvartojimo kiekį ir pan. Pagal suvartojamą gamtinių dujų kiekį vartotojai skirstomi į 8 grupes. Tai nustato Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, tiekimo ir laikymo taisyklių 109 punktas. Diferencijuojant dujų paskirstymo kainas, kiekvienai vartotojų grupei suskaičiuojamos skirtingos dujų paskirstymo kainos. Įvertinus tai, kad Komisija nustato tik vieną viršutinę gamtinių dujų paskirstymo kainos ribą, siekiant patikrinti, ar diferencijuotos kainos neviršija šios kainos ribos, turi būti skaičiuojama viena (vidutinė svertinė) kaina. Priešingu atveju, kaip tai padarė pareiškėjas, bus lyginami nesulygintini dydžiai. Komisijos Dujų skyrius 2005 m. gegužės 26 d. pažymoje Nr. D1-6 aiškiai nurodė, kad reguliuojamos gamtinių dujų kainos suskaičiuotos pagal viršutines ribas ir jų neviršija.

6. Priimdama skundžiamus nutarimus, Komisija vadovavosi Energetikos įstatymo 15 straipsniu, Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniu, Metodika ir Komisijos nuostatais. Visi šie teisės aktai yra viešai paskelbti. Teismas konstatavo, jog tai, kad reglamentas nėra atitinkama tvarka paskelbtas kaip norminis aktas, nėra kliūtis Komisijai juo vadovautis.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. O3-18

2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainų ribos reguliuojamiems vartotojams“ Komisija nustatė pareiškėjo gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutines ribas bei viršutinę gamtinių dujų kainos reguliuojamiems vartotojams ribą.

Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (toliau – ir GDĮ) 14 straipsnio 1-3 dalyse (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1973 redakcija, galiojusi Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad dujų sektoriuje reguliuojamos perdavimo, paskirstymo, laikymo kainos, o taip pat dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams; viršutines paminėtų kainų ribas trejų metų laikotarpiui nustato Komisija. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 17 straipsnio 5 dalies (2003 m. birželio 24 d. įstatymo Nr. IX-1644 redakcija) 1 punktą, Komisija turėjo teisę tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Vadovaujantis aukščiau paminėtomis nuostatomis, Komisija 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtino Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika).

Kaip matyti iš Metodikos turinio ir joje pateikiamų gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo taisyklių bei formulių, gamtinių dujų kainų viršutinių ribų apskaičiavimas yra susijęs su sudėtingu ekonominio pobūdžio duomenų tyrimu ir ekonomine analize, atitinkamų rodiklių prognozavimu, t. y. kompleksine ir sudėtinga tiriamąja, analitine ir vertinamojo pobūdžio veikla. Taigi nustatydama gamtinių dujų kainų viršutines ribas, Komisija turi tam tikrą diskreciją, atitinkamų duomenų ir rodiklių vertinimo laisvę. Tai, savo ruožtu, lemia ginčo dėl Komisijos nustatytų kainų ribų specifiką, ginčijamo sprendimo teisminės kontrolės ribas. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi teismas negali visiškai pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Tokios praktikos, sprendžiant dėl atitinkamų institucijų atliktų sudėtingų vertinimų teisminės kontrolės ribų, laikomasi ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, Europos Bendrijų Pirmosios Instancijos Teismo sprendimas byloje Nr. T-13/99 Pfizer Animal Health SA prieš Tarybą, par. 169, Europos Bendrijų Pirmosios Instancijos Teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Nr. T-35/01 Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Tarybą, par. 49).

Dėl bazinių dujų kiekių

Pareiškėjas, ginčydamas Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. O3-18, teigia, kad Komisija netinkamai nustatė bazinius perduodamų ir paskirstomų dujų kiekius.

Metodikos 7 punkte nustatyta, kad bazinis dujų kiekis – apskaičiuotas dujų kiekis, išreikštas norminiais kubiniais metrais su bazine žemutine dujų degimo šilumos verte, trejų metų laikotarpiui. Metodikos 44 punkte nustatyta, kad dujų transportavimo kainų viršutinių ribų ir dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams viršutinių ribų skaičiavimuose bazinis dujų kiekis nustatomas trejų metų laikotarpiui, įvertinant dujų įmonės faktinius paskutinių trejų metų dujų suvartojimo kiekius ir jų prognozę trejiems metams.

Komisijos apskaičiuotų bazinių perduodamų ir paskirstomų dujų kiekių pagrindimas yra pateiktas 2005 m. balandžio 27 d. pažymoje Nr. D1-3. Šioje pažymoje buvo nurodytos atitinkamos priežastys dėl kurių, Komisijos nuomone, perduodamų ir paskirstomų dujų kiekiai 2005-2007 metais turėtų didėti (naujų vartotojų atsiradimas, esamų vartotojų vartojamų kiekių padidėjimas). Taigi sprendimo dėl bazinių dujų kiekių negalima laikyti nemotyvuotu. Be to, Komisijos pažymoje nurodytos priežastys dėl perduodamų ir paskirstomų dujų kiekių didėjimo nėra akivaizdžiai nereikšmingos apskaičiuojant bazinius dujų kiekius, todėl negalima teigti, kad atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais ar viršijo suteiktos diskrecijos ribas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl konkrečių perduodamų ir paskirstomų dujų kiekių nustatymo netinkamumo taip pat nesudaro pagrindo daryti išvados, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais ar viršijo suteiktos diskrecijos ribas. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl perduodamų ir paskirstomų dujų kiekių netinkamo nustatymo abstraktūs, nekonkretūs. Pareiškėjas teigia, kad būtent jo pateikti skaičiai yra realūs ir teisingi. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad, siekdamas didesnių pajamų ir pelno, jis buvo suinteresuotas, kad būtų nustatyti kuo mažesni baziniai perduodamų ir paskirstomų dujų kiekiai, tokie teiginiai, nepagrindžiant jų konkrečiais įrodymais, skaičiavimais ir argumentais (pvz., parodančiais, kad dėl dujų perdavimo ar paskirstymo sistemų techninių charakteristikų atitinkamas dujų padidėjimas tam tikrose atkarpose ar visoje sistemoje yra neįmanomas), nėra pakankami tam, kad teismas galėtų pripažinti Komisijos atliktą vertinimą netinkamu. Komisija neprivalėjo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, nes būtent jai buvo pavesta nustatyti bazinius dujų kiekius, ji turėjo teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą. Be to, jau minėta, kad teismas negali pakeisti Komisijos atliekant sudėtingą ekonominį tyrimą. Todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl bazinių dujų kiekių nustatymo netinkamumo kaip nepagrįstus.

Dėl sąnaudų technologinėms reikmėms

Pareiškėjas teigia, kad Komisija netinkamai nustatė dujų įmonės sąnaudų technologinėms reikmėms dydį. Pareiškėjas teigia, kad turėjo būti vadovaujamasi 2003-2004 m. lygiu, nekreipiant dėmesio į 2002 m. rodiklius.

Metodikos 8 punkte nustatyta, kad bazinės sąnaudos – apskaičiuotos ekonomiškai pagrįstos (būtinosios) sąnaudos trejų metų laikotarpiui. Metodikos 45 punkte nustatyta, kad Komisija, vadovaudamasi gera verslo praktika, nustato ekonomiškai pagrįstas metines bazines sąnaudas trejų metų laikotarpiui, įvertinant dujų įmonės faktines paskutinių trejų metų veiklos sąnaudas ir jų prognozę trejiems metams. Dujų sąnaudos technologinėms reikmėms yra sudėtinė dujų įmonės bazinių sąnaudų dalis, todėl sprendžiant dėl dujų sąnaudų technologinėms reikmėms turi būti vadovaujamasi aukščiau paminėtomis nuostatomis ir kriterijais.

Sąnaudų technologinėms reikmėms dydžio pagrindimas pateikiamas Komisijos dujų skyriaus 2005 m. balandžio 27 d. pažymoje Nr. D1-3. Joje siūloma dujų perdavimo ir paskirstymo veiklos sąnaudomis technologinėms reikmėms priimti atitinkamai 0,19 proc. ir 2,47 proc., t. y. vidutiniškai tiek pat, kiek ir 2002‑2004 m., be to, nurodoma, kad dujų įmonė kasmet atnaujina dujų sistemą, diegia naujas technologijas. Taigi Komisijos sprendimo šiuo klausimu negalima laikyti nemotyvuotu.

Apeliantas aplinkybių, kuriomis Komisija grindė savo sprendimą dėl dujų sąnaudų technologinėms reikmėms procentinio dydžio nustatymo neneigia. Teigdamas, kad mažą dujų suvartojimo technologinėms reikmėms dydį 2002 metais sąlygojo objektyvios aplinkybės, jų konkrečiai neįvardija ir nepaaiškina. Apeliantas taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų dėl jo nurodomų darbų, kurie, jo nuomone, turėjo sąlygoti didesnį, nei nustatė Komisija, dujų technologinėms reikmėms suvartojimą reguliavimo periodu. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nustatydama procentinį dujų sąnaudų technologinėms reikšmėms dydį, Komisija būtų padariusi aiškią vertinimo klaidą, piktnaudžiavusi savo įgaliojimais ar viršijusi diskrecijos ribas. Apelianto argumentas, kad dujų perdavimo sąnaudų technologinėms reikmėms akivaizdų klaidingumą patvirtina ta aplinkybė, kad nustatytas dydis (0,19 proc.) yra daugiau kaip du kartus mažesnis už dujų priėmimo vietoje įrengtos dujų kiekio apskaitos sistemos leistiną matavimo paklaidos dydį (0,5 proc.), paminėtos išvados klaidingumo nepatvirtina, nes matavimo paklaida galima tiek į didesnę, tiek į mažesnę pusę, be to, nustatytas procentinis dydis, kaip minėta, atitinka 2002-2004 m. vidurkį.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad apskaičiuojant sąnaudas dujų perdavimo ir paskirstymo technologinėms reikmėms, nebuvo atsižvelgta į gamtinių dujų kainos prognozę 2006‑2007 metams. Pagal Metodikos 8 ir 45 punktus, nustatant bazines dujų sąnaudas, taigi nustatant ir jų dalimi esančias sąnaudas technologinėms reikmėms, būtina atlikti ir sąnaudų kitimo prognozę, t. y. įvertinti ir galimą tam tikrų veiksnių bei aplinkybių, dėl kurių gali keistis sąnaudų dydis, įtaką šiam rodikliui. Dujų kainos pokytis, kaip minėta, yra veiksnys turintis reikšmės baziniam sąnaudų dydžiui, todėl Komisija, spręsdama dėl dujų sąnaudų technologinėms reikmėms, turėtų įvertinti ir tikėtiną dujų kainos padidėjimą per reguliavimo laikotarpį.

Kaip matyti iš Komisijos dujų skyriaus parengtos 2005 m. balandžio 27 d. pažymos Nr. D1-3, Komisija prognozavo dujų perdavimo ir paskirstymo sąnaudas technologinėms reikmėms 2005-2007 metais. Byloje nenustatyta, jog Lietuvos dujos Komisijai buvo pateikusios patikimų duomenų ir įtikinamų įrodymų apie atitinkamus faktorius, įtakosiančius dujų sąnaudas technologinėms reikmėms, į kuriuos Komisija neatsižvelgė. Teismui nepateikti įrodymai, leidžiantys daryti išvadą, kad Komisijos atlikta sąnaudų prognozė nepagrįsta.

Dėl nusidėvėjimo sąnaudų

Apeliantas nesutinka su tuo, kad apskaičiuojant dujų perdavimo kainą, vietoje bendrovės pateiktų vidutinių 61,7 mln. Lt perdavimo veiklos nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudų į viršutinių kainų ribų skaičiavimus įtraukta tik jų dalis.

Kaip matyti iš Komisijos dujų skyriaus 2005 m. balandžio 27 d. pažymos Nr. D1-3, Dujų skyrius, įvertinęs įmonės investicijų programos apimtis bei turto perkainojimo rezultatų įtaką, pasiūlė 2005-2007 metų reguliavimo laikotarpiu būtinosiomis sąnaudos pripažinti 13 proc. (4 mln. Lt) dujų įmonės pateiktų planuojamų turto perkainojimo rezultatų nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudų. Iš viso bazinėmis perdavimo veiklos ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudomis buvo siūloma pripažinti 37 644,1 tūkst. Lt (II t., b. l. 6). 2005 m. gegužės 6 d. rašte Nr. R2-453 (II t., b. l. 21) Komisija taip pat paaiškino, kad ilgalaikio turto perkainavimo rezultatų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos gali būti pripažįstamos būtinosiomis reguliuojamų veiklų sąnaudomis tiek, kiek šios lėšos būtinos įmonės ilgalaikei investicijų programai finansuoti.

Jau minėta, kad pagal Metodikos 8, 44 punktus, bazinės sąnaudos – tai apskaičiuotos ekonomiškai pagrįstos (būtinosios) sąnaudos trejų metų laikotarpiui; Komisija, vadovaudamasi gera verslo praktika, nustato ekonomiškai pagrįstas metines bazines sąnaudas trejų metų laikotarpiui, įvertinant dujų įmonės faktines paskutinių trejų metų veiklos sąnaudas ir jų prognozę trejiems metams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog ūkio subjektai, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamose rinkose, savo apskaitą tvarko pagal Tarptautinius apskaitos standartus, nenulemia to, jog dujų įmonių ilgalaikio turto perkainojimo rezultatai privalėtų būti pripažįstami ekonomiškai pagrįsta ilgalaikio turto verte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I1‑05/2006). Taigi, kaip matyti iš paminėto, bazinės sąnaudos nėra privalomai susietos su įmonės sąnaudomis, apskaitomomis pagal atitinkamas buhalterinės apskaitos taisyklės. Esminis kriterijus sprendžiant dėl bazinių sąnaudų yra jų ekonominis pagrįstumas (būtinumas). Todėl atmestini apelianto argumentai, kad Komisija nepagrįstai nesivadovavo dujų įmonės balanse nurodytais sąnaudų dydžiais.

Tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu, tiek vėliau Komisija nuosekliai laikėsi pozicijos, kad būtinosios perdavimo veiklos ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos nustatytinos atsižvelgiant į įmonės investicijų programos apimtis. Kaip matyti iš dujų įmonės investicijų programos (II t., b. l. 7), 2005‑2007 metų laikotarpiu buvo numatyta investicijas finansuoti inter alia ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudomis, vidutiniškai tam skiriant po 37 644,1 tūkst. Lt nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudų per metus. Būtent tokio dydžio sąnaudos ir buvo pripažintos ekonomiškai pagrįstomis (būtinomis) perdavimo veiklos ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudomis. Taigi Komisija bazines perdavimo veiklos ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas nustatė atsižvelgdama į tai, kiek šių sąnaudų numatoma panaudoti ilgalaikei investicijų programai finansuoti. Apeliantas nenurodo jokių argumentų, kodėl toks apskaičiavimas turėtų būti laikomas akivaizdžiai klaidingu, kodėl ekonomiškai pagrįstomis (būtinosiomis) sąnaudomis negali būti tik tokio dydžio ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, kokiu jos įtraukiamos į numatytos investicijų programos finansavimo šaltinių sąrašą. Apelianto teiginiai, kad ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos nustatytos absoliučiai nepagrįstai iš esmės deklaratyvūs, abstraktūs, neparemti konkrečiais skaičiavimais.

Dėl aukščiau paminėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad Komisija netinkamai nustatė bazinių perdavimo veiklos ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudų dydį.

Dėl investicijų rizikos koeficiento

Apeliantas nurodo, kad bendrovės privatizavimo sutartyje yra numatytas ne mažesnis, kaip 3,9 proc. investicijų rizikos koeficientas, todėl jis nesutinka su Komisijos nustatytu 2 proc. investicijų rizikos koeficientu perdavimo ir paskirstymo veiklos pelningumo skaičiavimuose. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėta sutarties sąlyga nevertinama kaip nereikšminga ginčo teisiniam santykiui. Metodikos 58 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant perdavimo ir paskirstymo veiklos pelną, investicijų rizikos koeficiento reikšmė gali sudaryti iki 3 procentinių punktų. Būtent tai Komisijai ir padarė, t. y. nustatė investicijų rizikos koeficientą neišeidama už aukščiau paminėtų ribų. Apeliantas nenurodo jokių argumentų (išskyrus aukščiau paminėtą motyvą, susijusį su privatizavimo sutarties sąlygomis), kodėl nustatytas investicijų rizikos koeficiento dydis turėtų būti laikomas aiškiai klaidingu. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstas apelianto pretenzijas dėl netinkamo investicijų rizikos koeficiento nustatymo.

Dėl pelno normos skaičiavimo bazės

Dėl nebaigtos statybos ir neįtrauktų investicijų

Apeliantas mano, kad Komisija, skaičiuodama pelno normą perdavimo ir paskirstymo veiklose, nepagrįstai nevertina nebaigtos statybos, taip pat neįtraukia investicijų 2005‑2007 metais.

Metodikos 58 punkte nustatyta:

„Dujų perdavimo bei paskirstymo pelno norma (NPp,sk) skaičiuojama pagal formulę:

NPp,sk = RTVp,sk * ((np + rm) / 100) Lt, (1)čia:

RTVp,sk – dujų įmonei priklausančio dujų perdavimo bei paskirstymo ekonomiškai pagrįsto ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto likutinė vertė kalendorinių metų, einančių prieš tuos metus, kuriais yra nustatoma viršutinė kainų riba, pabaigoje. Skaičiuojant normatyvinį dujų perdavimo bei paskirstymo pelną, ilgalaikio turto perkainojimo rezultatai nepripažįstami ekonomiškai pagrįsta ilgalaikio turto verte, Lt;

np – metinė Vyriausybės obligacijų palūkanų norma, kuri yra lygi trejų metų trukmės Vyriausybės obligacijų aukcionų, įvykusių per praėjusius paskutinius 12 kalendorinių mėnesių, metinės palūkanų normos procentais svertinis vidurkis, %;

rm – investicijų rizikos koeficientas, iki 3 procentinių punktų“.

Taigi vienu iš pagrindinių dydžių, kurių pagrindu apskaičiuojamas perdavimo ir paskirstymo veiklos pelnas, yra dujų įmonei priklausančio dujų perdavimo bei paskirstymo ekonomiškai pagrįsto ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto likutinė vertė kalendorinių metų, einančių prieš tuos metus, kuriais yra nustatoma viršutinė kainų riba, pabaigoje. Metodikos 58 punktas nenumato galimybės atsižvelgti į ateinančių laikotarpių investicijas ar per reguliavimo laikotarpį užbaigtas statybas, todėl apelianto priekaištai dėl 2005‑2007 m. investicijų neįtraukimo į pelno apskaičiavimo bazę yra teisiškai nepagrįsti.

Metodikos 53 punkte nustatyta, kad ekonomiškai pagrįstu reguliuojamos veiklos ilgalaikiu turtu nepripažįstamas su reguliuojama veikla nesusijęs, nenaudojamas, esantis atsargose, užkonservuotas turtas, taip pat vartotojų sumokėtos lėšos už prijungimą prie dujų tinklų. Nors šis punktas yra Metodikos skyriuje, reguliuojančiame bazinio dujų kiekio ir bazinių sąnaudų skaičiavimą, tačiau nėra jokio pagrindo, vadovaujantis sisteminiu teisės aiškinimu, šios nuostatos netaikyti vertinant tai, koks turtas gali būti pripažintas ekonomiškai pagrįstu reguliuojamos veiklos ilgalaikiu turto reguliuojamo pelno skaičiavimo tikslais. Todėl į Metodikos 53 punkto nuostatas teismas atsižvelgia.

Metodikos 53 punkte yra atskirai minimas nenaudojamas turtas ir užkonservuotas turtas, todėl nenaudojamam turtui turi būti suteikta savarankiška (autonomiška) reikšmė ir vadovautis vien tik apskaitos taisyklėmis, pagal kurias, pasak apelianto, nenaudojamu turtu laikomas tik užkonservuotas turtas, šiuo atveju negalima. Taigi nebaigta statyba, net ir nebūdama užkonservuotu turtu, Metodikos taikymo tikslais gali būti laikoma nenaudojamu turtu ir neįtraukiama į atitinkamus skaičiavimus, jei ji išties yra nenaudojama.

Minėta, kad apeliantas teigia, jog Komisija nepagrįstai nevertino nebaigtos statybos. Tačiau jis nepateikia jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog kalendorinių metų, einančių prieš tuos metus, kuriais buvo nustatyta viršutinė kainų riba, pabaigoje jis teisėtai naudojo tam tikrus nebaigtos statybos objektus, kurių vertės Komisija neįtraukė į savo skaičiavimus. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad Komisija nepagrįstai neįtraukė nebaigtos statybos vertės, nes neįrodyta, kad Komisijos neįtraukta nebaigta statyba buvo naudojama.

Dėl tranzitui priskirto turto

Apeliantas taip pat teigia, kad iš perdavimo veiklos turto vertės atimamo tranzitui priskirtino turto vertė 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė tik 8,1 mln. Lt, o ne pateiktuose skaičiavimuose nurodytus 27,5 mln. Lt. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto teiginiai abstraktūs, neišsamūs ir nekonkretūs, neparemti konkrečiais skaičiavimas, nuosekliu aplinkybių bei kitų reikšmingų finansinių ar kitų reikšmingų duomenų išdėstymu bei atitinkamais įrodymais. Dėl šios priežasties apelianto argumentas dėl netinkamo tranzitui priskirtino turto vertės nustatymo taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Vien tik tai, kad tranzitui priskirto turto vertės nustatymas Komisijos dujų skyriaus parengtuose pažymose ir prie jų pridėtuose dokumentuose aptariamas glaustai, atsižvelgiant į paminėtus pareiškėjo argumentų trūkumus, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šie skaičiavimai yra nepagrįsti.

Dėl prijungimo įmokų

Apeliantas taip pat teigia, kad paskirstymo veikloje iš turto bazės yra atimamos prijungimo įmokų įplaukos, o ne pripažintos pajamos, kas reiškia, kad tuo atveju, kai turto bazėje nėra vertinama nebaigtos statybos vertė, dalis prijungimo įmokų yra atimama 2 kartus. Tačiau, kaip minėta, Metodikos 53 punktas nustatė, kad ekonomiškai pagrįstu reguliuojamos veiklos ilgalaikiu turtu nepripažįstamas su reguliuojama veikla nesusijęs, nenaudojamas, esantis atsargose, užkonservuotas turtas, taip pat vartotojų sumokėtos lėšos už prijungimą prie dujų tinklų. Taigi apelianto noras, kad iš paskirstymo veiklos turto bazės būtų atimamos ne vartotojų sumokėtos lėšos už prijungimą prie dujų tinklų, bet įmonės pripažintos pajamos už tai, kad iš prijungimo įmokų būtų atimama praėjusio reguliavimo periodo vidutinė nusidėvėjimo suma už iš prijungimo įmokų pastatytą turtą, yra teisiškai nepagrįstas. Metodikos 53 punktas aiškiai apibrėžė, koks dydis turi būti atimamas ir teisėjų kolegija šios nuostatos negali interpretuoti kitaip. Komisijai buvo suteikti atitinkami įgaliojimai reguliuoti dujų kainas (tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų metodikas (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 str. 5 d. 1 p.) ir jais naudodamasi ji turėjo tam tikrą diskrecijos teisę patvirtinant Metodiką, tame tarpe ir nustatant atitinkamas dujų įmonės pelno reguliavimo (ribojimo) taisykles. Įtikinamų argumentų, kad tokiu būdu buvo pažeisti aukštesnės galios teisės aktai nepateikta.

Dėl tiekimo veiklos pelno skaičiavimo

Apeliantas nurodo, kad tiekimo veiklos pelną Komisija skaičiuoja tik nuo veiklos sąnaudų, neįtraukiant dujų pirkimo sąnaudų, bei mano, kad tai daroma nepagrįstai.

Metodikos 64 punkte nustatyta, kad dujų kainos viršutinė riba reguliuojamiesiems vartotojams apskaičiuojama sudedant atskirų reguliuojamų veiklų (perdavimo, paskirstymo ir tiekimo) kainas bei vidutinę dujų pirkimo kainą. Dujų tiekimo kaina apskaičiuojama pagal formulę (Metodikos 64 p.):

Lt/tūkst. m³,

čia:

NPt. – tiekimo pelno norma reguliuojamiesiems vartotojams, tūkst. Lt;

St. – nustatytos tiekimo bazinės sąnaudos reguliuojamiesiems vartotojams, tūkst. Lt; Qt. – dujų tiekimo reguliuojamiesiems vartotojams kiekis, tūkst. m³.

Tiekimo pelno norma (NPt.) apskaičiuojama pagal formulę (Metodikos 59 p.):

Lt,

čia:

St – nustatytos bazinės dujų tiekimo reguliuojamiesiems vartotojams sąnaudos , Lt.

Kaip matyti iš paminėto, nustatytos bazinės dujų tiekimo reguliuojamiesiems vartotojams sąnaudos (St) yra naudojamos tiek apskaičiuojant tiekimo pelno normą reguliuojamiesiems vartotojams, tiek dujų tiekimo kainą. Todėl jei apskaičiuojant bazines dujų tiekimo reguliuojamiesiems vartotojams sąnaudas, į jas būtų įtraukiamos ir dujų pirkimo sąnaudos, tai reikštų, kad apskaičiuojant dujų kainos viršutinę ribą reguliuojamiesiems vartotojams, dujų pirkimo kaina į viršutinės dujų kainos ribos skaičiuotę būtų įtraukiama iš esmės du kartus – vieną kartą per dujų tiekimo kainos apskaičiavimą (), o kitą kartą per Metodikos 64 punkte nurodytą dujų kainų viršutinės ribos reguliuojamiesiems vartotojams apskaičiavimo formulę (). Taigi, kaip teisingai nurodo Komisija, vadovaujantis Metodikos 59 punktu, skaičiuojant dujų reguliuojamiesiems vartotojams tiekimo pelno normą, imamos tik bazinės dujų tiekimo reguliuojamiesiems vartotojams veiklos sąnaudos. Metodika nenumato galimybės reguliuojamiesiems vartotojams skaičiuoti dujų perpardavimo veiklos antkainio. Komisijai buvo suteikti atitinkami įgaliojimai reguliuoti dujų kainas (tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų metodikas (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 str. 5 d. 1 p.) ir jais naudodamasi ji turėjo tam tikrą diskrecijos teisę patvirtinant Metodiką, tame tarpe ir nustatyti atitinkamas dujų įmonės pelno reguliavimo (ribojimo) taisykles. Įtikinamų argumentų, kad tokiu būdu buvo pažeisti aukštesnės galios teisės aktai nepateikta.

Dėl palūkanų

Apeliantas pageidauja, kad apskaičiuojant kainas, būtų atsižvelgta į palūkanų sąnaudas, kurios atsirastų, jei reguliuojamos veiklos būtų atskirtos, taip pat būtinybę skolintis dividendų akcininkams išmokėjimui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanų sąnaudos, kurios atsirastų, jei reguliuojamos veiklos būtų atskirtos, yra tik hipotetinės sąnaudos, todėl negali būti laikomos ekonomiškai pagrįstomis (būtinomis). Ekonomiškai pagrįstomis (būtinomis) sąnaudomis teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti ir galimų palūkanų sąnaudų dėl skolinimosi akcininkų dividendams išmokėti. Apeliantas nenurodo jokių konkrečių argumentų, kodėl tokios sąnaudos turėtų būti laikomos ekonomiškai pagrįstomis ir būtinomis dujų kainų reguliavimo principų ir tikslų kontekste.

Dėl kitų sąnaudų straipsnių

Apeliantas taip pat skundžiasi dėl, jo nuomone, nepagrįsto kitų sąnaudų sumažinimo, verslo apsaugos sąnaudų didėjimo neįvertinimo, techninio aptarnavimo kitų sąnaudų straipsnio mažėjimo, darbo užmokesčio sąnaudų didėjimo neproporcingo paskirstymo tarp veiklų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie apelianto argumentai abstraktūs, neišsamūs ir nekonkretūs, neparemti konkrečiais skaičiavimas, nuosekliu aplinkybių bei kitų reikšmingų finansinių ar kitų reikšmingų duomenų išdėstymu bei atitinkamais įrodymais. Apelianto dėstomų argumentų pagrindu teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad Komisija padarė aiškią vertinimo klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais ar akivaizdžiai viršijo suteiktos diskrecijos ribas. Vien tik tai, kad su aukščiau paminėtais argumentais susiję Komisijos skaičiavimai ir vertinimai yra itin glausti, atsižvelgiant į paminėtus pareiškėjo argumentų trūkumus, neleidžia pripažinti, kad šie skaičiavimai yra nepagrįsti.

Dėl efektyvumo koeficiento

Apeliantas nesutinka su tuo, kad Komisijos siūlomas efektyvumo koeficientas yra susietas su infliacijos dydžiu, tačiau jokių teisinių argumentų šiuo klausimu nepateikia. Apelianto nurodomi kiti (neteisiniai) argumentai taip pat nepagrindžia to, kad Komisija, nustatydama efektyvumo koeficientą, negalėjo atsižvelgti į infliacijos lygį, kad nustatydama jį padarė aiškią vertinimo klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais ar viršijo suteiktos diskrecijos ribas. Vien tik tai, kad efektyvumo koeficiento pasirinkimas aptariamas glaustai, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad šis dydis nustatytas nepagrįstai (netinkamai).

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nenustatytos aplinkybės, duodančios pagrindą 2005 m. balandžio 29 d. Komisijos nutarimą Nr. O3-18 pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu ir jį panaikinti. Pažymėtina, kad dauguma pareiškėjo teiginių ginčijant šį aktą yra ekonominio pobūdžio, todėl galėjo būti grindžiami įrodymais, gautais pasitelkus specialiąsias žinias. Pareigą įrodyti savo teiginius ar atsikirtimus turi proceso šalys, jiems užtikrinta teisė reikšti atitinkamo pobūdžio prašymus teismui (ABTĮ 53,57 straipsniai).

Dėl Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-302005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-30 Komisija:

1. konstatavo, kad AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 7-411-768 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų ir dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ apskaičiuotos perdavimo, paskirstymo ir gamtinių dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams viršija Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinės gamtinių dujų kainos ribos reguliuojamiesiems vartotojams“ („Informaciniai pranešimai“, 2005, Nr. 35-323) nustatytas viršutines kainų ribas;

2. įpareigojo AB „Lietuvos dujos“ per Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą ištaisyti 1 punkte nurodytas klaidas;

3. nutarė paskelbti AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainas ir kainas reguliuojamiesiems vartotojams, galiosiančias nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d.

Apeliantas teigia, kad Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 2 punktas yra neteisėtas, nes 1) Komisija privalėjo nurodyti pareiškėjui konkrečias padarytas klaidas; 2) konkrečias kainas buvo galima nustatyti tik po to, kai dujų įmonė neištaisė klaidų; 3) Komisija negalėjo įpareigoti ištaisyti padarytas klaidas, jei jau nustatė konkrečias kainas; 4) įstatyme nesuteikia teisės Komisijai paskelbti kainas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad Komisijos nutarimo Nr. O3-30 2 punktas yra neteisėtas ir naikintinas.

Pirma, Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 1 punkte pakankamai aiškiai nurodyta dujų įmonės padaryta klaida – dujų įmonės apskaičiuotos kainos viršija Komisijos nustatytas viršutines kainų ribas.

Antra, Komisija, nustačiusi, kad dujų įmonė netinkamai apskaičiavo konkrečias dujų kainas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1973 redakcija), privalėjo nurodyti įmonei jos klaidas. Įmonė jas privalėjo ištaisyti per 30 dienų. Jei įmonė nevykdė Komisijos reikalavimo, Komisija turėjo teisę vienašališkai nustatyti šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas kainas.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, Komisija, nustačiusi dujų įmonės padarytas klaidas, ne tik jas nurodė dujų įmonei, bet ir nustatė terminą šioms klaidoms ištaisyti. Tad akivaizdu, kad tuo pačiu nutarimu Komisija nustatyti konkrečių dujų kainų negalėjo. Tai galėjo būti padaryta tik dujų įmonei per nustatytą terminą neįvykdžius Komisijos reikalavimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo nutarimo trečiu punktu Komisija vis dėlto nustatė konkrečias dujų kainas, nelaukdama kol sueis jos pačios nustatytas terminas kainų skaičiavimo klaidoms ištaisyti. Atsakovo argumentai, kad Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 trečiu punktu ji nenustatė, bet tik paskelbė dujų kainas, yra nepagrįsti. Kaip teisingai nurodo apeliantas, dujų kainas galima paskelbti tik jas nustačius. Be to, pati 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 trečiojo punkto formuluotė suponuoja, kad realus šios nuostatos turinys ir tikslas buvo nustatyti atitinkamas konkrečias dujų kainas, galiosiančias nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. Skundžiamame nutarime nebuvo nurodyta, kad skelbiamos kainos įsigaliotų tik jei dujų įmonė pati neištaisytų padarytų klaidų. Tad dėl aukščiau paminėtų priežasčių Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 trečiasis punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 6 daliai (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1973 redakcija), todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Tai, savo ruožtu, lemia, kad Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 antrasis punktas negali būti laikomas neteisėtu dėl tos priežasties, kad tuo pačiu Komisijos nutarimu buvo nustatytos ir konkrečios dujų kainos. Pripažinus, kad nagrinėjamo Komisijos nutarimo trečiasis punktas yra neteisėtas ir panaikintinas, grįsti juo Komisijos nutarimo antrojo punkto neteisėtumą nebelieka jokio teisinio pagrindo.

Kiti apelianto argumentai, kuriais jis grindžia Komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 neteisėtumą (dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo), yra išimtinai susiję su paminėto nutarimo trečiuoju punktu, kuris naikintinas dėl jau minėtų priežasčių, todėl jie nesudaro pagrindo naikinti viso nutarimo. Tad, vadovaujantis aukščiau išdėstytu, Komisijos nutarimas panaikinamas tik iš dalies.

Dėl Komisijos 2005 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-36

2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-36 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ Komisija nustatė AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo bei paskirstymo kainas, galiosiančias nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d., taip pat gamtinių dujų kainas AB „Lietuvos dujos“ reguliuojamiesiems vartotojams, galiosiančias nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Apeliantas prašo panaikinti šį nutarimą inter alia nurodydamas, kad kai kurios Komisijos nustatytos kainos viršija pačios Komisijos patvirtintas viršutines kainų ribas, be to, nutarimas, jo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai.

Minėta, kad 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 Komisija nustatė pareiškėjo gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutines ribas bei viršutinę gamtinių dujų kainos reguliuojamiems vartotojams ribą.

Komisijos dujų skyriaus 2005 m. gegužės 26 d. pažymoje Nr. D1‑6 nurodoma, kad įvertinus tai, kad AB „Lietuvos dujos“ pateikti duomenys nėra pakankami sistemos ir vartotojų galiai nustatyti, o Komisijos nustatyta viršutinė dujų perdavimo kainos riba nežymiai skiriasi nuo šiuo metu galiojančios viršutinės vidutinės perdavimo kainos, Dujų skyrius siūlo nekeisti nuo 2004 m. liepos 1 d. nustatytų dujų perdavimo kainų. Jokie konkretūs dujų perdavimo kainos skaičiavimai, konkretus šių skaičiavimų pagrindinių principų turinys, baziniai duomenys, kurių pagrindu šie skaičiavimai atlikti, šioje pažymoje, o taip pat ir 2005 m. birželio 23 d. pažymoje Nr. D1-7 (II t., b. l. 154-155) nenurodomi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankami duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl skundžiamo akto, kuriuo nustatytos gamtinių dujų perdavimo bei paskirstymo kainos ir gamtinių dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams, teisėtumo ir pagrįstumo. Reikšmingoms aplinkybėms nustatyti turi būti renkami, tiriami ir vertinami nauji įrodymai, dėl ko teismo sprendimas 2005 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-36 dalyje naikinamas, o byla šioje dalyje perduodama nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylos medžiaga nepatvirtina, kad Komisija skaičiavo dujų perdavimo kainą turėdama visus tam reikalingus duomenis, t. y. duomenis įgalinančius nustatyti dujų sistemos ir vartotojų galią, nėra galimybės patikrinti Komisijos konkretaus kainų dydžio pasirinkimo pagrįstumą. Dujų perdavimo kainos skaičiavimai buvo siejami su viršutine vidutine perdavimo kaina, nurodant, kad ji yra 28,52 Lt/tūkst. m³, nors, atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, šis dydis yra ne viršutinė vidutinė perdavimo kaina, o apskritai viršutinė dujų perdavimo kainos riba.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, dalis Komisijos nustatytų dujų paskirstymo kainų (nutarimo antrasis punktas) viršija pačios Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 nustatytą viršutinę dujų paskirstymo kainos ribą. Sprendžiant pagal Komisijos dujų skyriaus 2005 m. gegužės 26 d. pažymą Nr. D1‑6 (II t., b. l. 110-113) ir 2005 m. birželio 23 d. pažymą Nr. D1-7 (II t., b. l. 154-155), visos Komisijos 2005 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-36 antrajame punkte nustatytos dujų paskirstymo kainos yra tarpusavyje susijusios, nes visos jos buvo diferencijuojamos pagal vartotojų grupes remiantis tais pačiais principais ir išeities duomenimis, Komisija jas skaičiavo taip, kad jų vidutinė svertinė kaina neviršytų Komisijos nustatytos viršutinės dujų paskirstymo kainos ribos (IV t., b. l. 50). Be to, aukščiau paminėtose pažymose nepateikti konkretūs šių kainų skaičiavimai ir argumentai, neatskleistas konkretus kainų skaičiavimo principų turinys, nenurodyti konkretūs baziniai duomenys, kurių pagrindu buvo atlikti šie skaičiavimai.

Dalis Komisijos nustatytų dujų reguliuojamiesiems vartotojams kainų (nutarimo trečiasis punktas) taip pat viršija pačios Komisijos 2005 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-18 nustatytą viršutinę dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams ribą. Sprendžiant pagal Komisijos dujų skyriaus 2005 m. gegužės 26 d. pažymą Nr. D1‑6 (II t., b. l. 110-113) ir 2005 m. birželio 23 d. pažymą Nr. D1-7 (II t., b. l. 154-155), Komisijos 2005 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-36 trečiajame punkte nustatytos dujų reguliuojamiesiems vartotojams kainos yra tarpusavyje susijusios, nes jos buvo skaičiuojamas remiantis tais pačiais principais ir išeities duomenimis, Komisija jas skaičiavo taip, kad jų vidutinė svertinė kaina neviršytų Komisijos nustatytos viršutinės dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams ribos (IV t., b. l. 50). Be to, aukščiau paminėtose pažymose nepateikti konkretūs šių kainų skaičiavimai ir argumentai, neatskleistas konkretus kainų skaičiavimo principų turinys, nenurodyti konkretūs baziniai duomenys, kurių pagrindu buvo atlikti šie skaičiavimai.

Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad visų konkrečių dujų paskirstymo kainų, konkrečių dujų reguliuojamiesiems vartotojams kainų nustatymo tinkamumui ir pagrįstumui įvertinti reikia rinkti papildomų įrodymų, taip pat pasitelkiant specialiąsias žinias (ABTĮ 61,62 straipsniai). Šalims siūlytina teikti papildomus įrodymus (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).

Dėl tų pačių priežasčių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamai duomenų spręsti, kad tiek dujų perdavimo, paskirstymo, tiek ir dujų reguliuojamiesiems vartotojams kainos aiškiai netinkamai nustatytos.

Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina nustatyti pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą, vertinant, kokią reikšmę turi ginčijamo akto teisėtumui ir pagrįstumui tai, kad Komisijos nustatytos konkrečios kainos viršijo ankstesniu nutarimu nustatytas kainų viršutines ribas.

Dėl Komisijos 2006 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. O3-20

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, galiojusi ginčijamo nutarimo priėmimo metu) buvo įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šis principas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), kuriame numatyta, kad įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007), kad viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo (valstybės valdymo) subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas.

Pastebėtina, kad galimas administracinio akto priėmimas įgaliojimų neturinčio subjekto reiškia, jog toks administracinis aktas apskritai negalėjo būti priimtas. Nagrinėjant administracinę bylą turi būti nustatytos bei visapusiškai ir objektyviai ištirtos visos bylai svarbios aplinkybės (ABTĮ 81 straipsnis). Tai lemia, kad teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, turi teisę patikrinti, ar skundžiamas nutarimas buvo priimtas atsakovui suteiktų įgalinimų ribose.

2006 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3-20 Komisija, vadovaudamasi Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniu, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 „Dėl Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos patvirtinimo“, nustatė AB „Lietuvos dujos“ pakoreguotas viršutines gamtinių dujų kainų ribas, galiosiančias nuo 2006 m. liepos 1 d.

Nei Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (redakcija, galiojusi skundžiamo nutarimo priėmimo metu), nei Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1973 su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1334) nebuvo numatyta galimybė koreguoti viršutines dujų kainų ribas. Tačiau tokia galimybė buvo nustatyta Metodikos 3 ir 4 punktuose:

„3. Viršutinė dujų perdavimo ir paskirstymo kainų riba kasmet koreguojama priklausomai nuo infliacijos, Komisijos nustatytų efektyvumo koeficientų, dujų suvartojimo apimčių pasikeitimo bei kitų, nuo įmonės veiklos nepriklausančių veiksnių kaitos.

4. Gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams viršutinė riba perskaičiuojama kas pusę metų priklausomai nuo iš užsienio šalių perkamų dujų kainų pasikeitimo, o kartą per metus – ir dėl perdavimo bei paskirstymo kainų viršutinės ribos korekcijos“.

Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I17-08/2007 (paskelbtas Valstybės žiniose 2007 m. kovo 20 d. (Nr. 33-1199) buvo pripažinta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3‑15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalims. Teismas nusprendė laikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintus Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktus panaikintais.

Taigi, kaip matyti iš minėto, teisės normos (Metodikos 3 ir 4 punktas), kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas 2006 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. O3-20, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui ir nuspręsta jas laikyti panaikintomis. Todėl šiuo atveju visų pirma būtina įvertinti, kokią reikšmę turi šis sprendimas skundžiamo nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nustačius, kad šioje byloje atsakovas nebegali remtis Metodikos 3 ir 4 punktais, turėtų būti pripažinta, kad Komisijos 2006 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. O3-20 buvo priimtas neturint tam reikiamų įgaliojimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu; administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Pagal ABTĮ 117 straipsnio 1 dalį, administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Teismo sprendime gali būti nurodytas ir kitas leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas.

Taigi, kaip matyti iš paminėto, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį, t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 nurodė, kad ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas... “ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 konstatavo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o tuo pačiu tas teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų <...> teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė ir paskelbė 2007 m. kovo 13 d., t. y. jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo priėmimo, tačiau dar prieš jo oficialų paskelbimą „Valstybės žiniose“. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. sprendimas įstatymų nustatyta tvarka buvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl neįsiteisėjo. Taigi Komisijos 2006 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. O3-20, apskundus teismo sprendimą ir šiam sprendimui neįsiteisėjus, galutinio teisinio stabilumo neįgijo, sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas dar nėra užbaigtas ir šis sprendimas dar negali būti laikomas teisėtu. Todėl tiek atsakovas, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, jau nebegali vadovautis ir remtis tomis teisės normomis (šiuo atveju – Metodikos 3 ir 4 punktais), kurios yra pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui (neteisėtomis) dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisino stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tačiau šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai būtų neteisinga, nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu.

Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pripažinęs, jog apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis norminiu administraciniu aktu, kuris buvo pripažintas neteisėtu jau po sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme, nors norminio administracinio akto teisėtumo patikra buvo inicijuota ne toje pačioje, o kitoje civilinėje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑486/2008).

Taigi, apibendrinant aukščiau paminėtą, darytina išvada, kad Komisijos įgaliojimai priimti skundžiamą sprendimą nebegali būti grindžiami Metodikos 3 ir 4 punktu, tad nesant kito teisinio pagrindo šiam sprendimui pagrįsti, konstatuotina, kad Komisijos nutarimas buvo priimtas neturtint tam reikiamų įgalinimų ir todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas dalį jo naikinant ir reikalavimą toje dalyje tenkinant, o dalyje bylą perduodant nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3,4 punktais , teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo AB „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį dėl 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ dalies ir 2006 m. balandžio 27 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo Nr. O3-20 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainos ribos reguliuojamiesiems vartotojams koregavimo“, panaikinti. Pareiškėjo AB „Lietuvos dujos“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ 3 punktą ir 2006 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3-20 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainos ribos reguliuojamiesiems vartotojams koregavimo“.

Sprendimo dalį dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-36 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį (dėl 2005 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. O3-18 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų viršutinių ribų bei viršutinių gamtinių dujų kainos ribos reguliuojamiesiems vartotojams“, dėl 2005 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. O3-30 „Dėl AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų bei gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams“ 1, 2 punktų) palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasArtūras DrigotasRomanas KlišauskasDainius Raižys