Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, ši bausmė buvo subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. liepos 24 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, šias bausmes visiškai sudedant, ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, jį atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę buvo įskaityta bausmė, jo atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. liepos 24 d. nuosprendį, pakeistą Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžiu, bei jo laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. balandžio 7 d. (1 para).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. M. buvo nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 6 d. apie 19.30 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme ir koridoriuje, naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. K., o būtent: konflikto metu pastūmė ranka G. K., dėl ko ji nugriuvo ant žemės prie namo lauko durų, o namo koridoriuje G. K. bandant žarstekliu išmušti iš jo rankų mobilaus ryšio telefoną, pastūmė rankomis nukentėjusiąją į viršutinę kūno dalį, o jai nugriuvus ant grindų spyrė ne mažiau tris kartus G. K. į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajai G. K. poodines kraujosruvas kairės alkūnės srityje ir kairėje šlaunyje odos nubrozdinimą dešinio kelio ir dešinės blauzdos srityje, taip nežymiai sutrikdė G. K. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl T. M. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistajam T. M. buvo paskirta per griežta bausmė. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

Dėl T. M. kaltės

7. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, sprendžia, kad T. M. šiuo atveju pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiosios G. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu, savo sprendimą pagrindė ne tik nukentėjusiosios G. K. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

11. Atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos M. J. parodymais. Liudytoja M. J. parodė mačiusi, kaip T. M. ne tik du kartus pastūmė G. K., dėl ko ji nugriuvo, tačiau antrą kartą jai nugriuvus jis nukentėjusiajai spyrė (2 t., 146 – 147 b. l.). Šios liudytojos parodymus ir jos nurodomas įvykio aplinkybes patvirtina ir jos iš esmės analogiški parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 60 – 61 b. l.). Jos parodymai atitinka ir Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolo duomenis, kad bendruoju pagalbos numeriu paskambinusi M. J. buvo labai susijaudinusi bei operatorei nurodė, kad kažkokie vyriškiai mušė jos tėvus (1 t., 103-104 b. l.). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytoja M. J. yra suinteresuota bylos baigtimi, kadangi yra nukentėjusiosios dukra, bei įtakos jos parodymams galėjo turėti jai diagnozuoti tam tikri elgesio sutrikimai, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo jos parodymus atmesti. Iš tiesų, nukentėjusiosios M. J. parodymai stokoja eiliškumo, jie yra gana padriki. Tačiau, iš apklausiamo vaiko, ypač jei jis patiria tam tikrą stresą, ir negalima tikėtis itin detalių bei chronologiškų parodymų bei kelti jo parodymams tokius pat aiškumo ir logiškumo standartus kaip apklausiam suaugusiajam. Paprastai vaikų parodymams yra būdinga tai, kad jie neatsimena įvykių sekos ir tai nesudaro pagrindo jų parodymais netikėti. Vienok, kaip minėta, svarbu tai, kad liudytojos M. J. parodymai dėl esminių faktinių bylos aplinkybių buvo nekeičiami viso proceso metu. Teigti gi, kad dėl elgesio sutrikimų M. J. galėjo nesuprasti prieš nukentėjusiąją daromų veiksmų reikšmės ir prasmės bei duoti apie tai teisingus parodymus nėra jokio objektyvaus pagrindo, tai tėra niekuo nepagrįsta apeliantės prielaida. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojos M. J. parodymai šiuo atveju patvirtina nukentėjusiosios G. K. parodymus ir jos sužalojimo aplinkybes.

13. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nukentėjusioji G. K. apkalbėjo T. M. bei tyčia kaltina jį nusikaltimu įtakota R. P.. Tai, kolegijos vertinimu, taip pat tik niekuo nepagrįsta prielaida. Iš tiesų, byloje yra duomenų, kad R. P. ir T. M. tarpusavio santykiai yra priešiški. Pastarieji to neneigia. Be to, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2020 m. liepos 24 d. nuosprendis, T. M. buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl sistemingo R. P. bauginimo. Tačiau, šioje baudžiamojoje byloje R. P. parodymus davė 2020 m. gegužės 28 d. teisiamajame posėdyje, taigi dar nežinodama apie minėtos baudžiamosios bylos baigtį. Be viso to, iš bylos matyti, kad nukentėjusioji G. K. pareiškimą parašė bei buvo apklausta netrukus po įvykio, t. y. 2019 m. balandžio 6 d., laikotarpiu nuo 20.12 val. iki 20.46 val. (1 t., 7, 21 – 22 b. l.), be to, pati nukentėjusioji R. P. pranešė apie konfliktą telefonu, o pastaroji konflikto nematė. Todėl, nėra jokio pagrindo teigti, kad R. P. jautė nuoskaudą dėl baudžiamojo proceso, kuriame T. M. buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos prieš ją, ir siekė jam pakenkti per nukentėjusiąją G. K.

14. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai specialisto išvadą pripažino kaip patvirtinančią nukentėjusiosios G. K. parodymus dėl nuteistojo T. M. smurtinių veiksmų prieš ją. Iš specialisto išvados matyti : 1) G. K. buvo nustatyta poodinės kraujosruvos kairės alkūnės srityje ir kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimas dešinio kelio ir dešinės blauzdos srityje; 2) šie sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai 3 trauminių poveikių kietais bukais daiktais, galimai nurodytu laiku ir aplinkybėmis; 3) kairės alkūnės ir kairės šlaunies sužalojimai susiformavo galimai į šias sritis įspiriant, odos nubrozdinimas dešinio kelio ir dešinės blauzdos srityje galėjo būti padarytas griuvus ir atsitrenkus į kietą pagrindą; 4) dėl nustatytų sužalojimų G. K. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai (1 t., 40 b. l.). Teismo medicinos ekspertas N. R. teisiamajame posėdyje šią savo išvadą patvirtino (3 t., 74 b. l.). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, sugretinęs specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, specialisto nurodytą sužalojimų atsiradimo mechanizmą su nukentėjusiosios G. K. parodymais, padarė išvadą, kad specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus nukentėjusioji patyrė būtent jos nurodytomis aplinkybėmis. Pastebėtina, kad nukentėjusiajai G. K. buvo nustatytos poodinės kraujosruvos kairės šlaunies vidinėje pusėje. O pagal teismo medicinos ekspertą tokioje vietoje toks sužalojimas nugriuvus labai mažai tikėtinas. Taigi, priešingai nei tai daroma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą įvertino kitų byloje surinktų įrodymų visumoje bei padarė faktinius duomenis atitinkančią išvadą, jog nukentėjusiajai G. K. nuteistasis T. M. sužalojimus padarė ne tik ją pastumdamas, bet ir ją spardydamas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis T. M. yra pakankamai stiprus, žaidžia futbolą, o nukentėjusioji nedidelio ūgio, silpna, todėl ją spardydamas nuteistasis turėjo jai padaryti didesnio masto sužalojimus. Tačiau, teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje yra vertinama kas atsitiko ir kokie įrodymai tai patvirtina arba ne, o ne kas galėjo atsitikti. Ne visi smūgiai privalomai palieka kokias nors žymes ant žmogaus kūno, tai priklauso nuo daugelio priežasčių. Nagrinėjamu atveju nuteistajam T. M. po įvykio buvo nustatytas 1,08 promilių girtumas (2 t., 54 b. l.). Kaip parodė nukentėjusioji G. K., T. M. ją spardant ji rankomis dengėsi veidą bei stengėsi išvengti jo smūgių. Tai rodo, kad nuteistojo T. M. veiksmai prieš nukentėjusiąją G. K. nebuvo tokie stiprūs bei koordinuoti, kad paliktų ant jos kūno dar daugiau ar sunkesnių sužalojimų, negu buvo nustatyta specialisto išvadoje. Kaip bevertinsi, teismo medicinos specialistas kategoriškai neatmetė galimybės, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti ir jai įspiriant.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nuteistąjį T. M. teisinančių įrodymų – tai liudytojų M. N. ir S. R. parodymų. Tai vėlgi nėra tiesa. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad šių liudytojų parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų, kadangi M. N. įvykio aplinkybių neatsimena dėl girtumo, o S. R. visą laiką buvo prie savo automobilio ant gatvės ir įvykio tiesiogiai negalėjo stebėti. Su tuo teisėjų kolegija sutinka. Akivaizdu, kad šių liudytojų parodymai nėra informatyvūs ir besąlygiškai neparodo, kad T. M. veikė kaip nors kitaip, nei tai nustatė pirmos instancijos teismas. Todėl, kažkokio atskiro ar itin detalaus šių liudytojų parodymų vertinimo ir nereikėjo.

16. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą bei motyvuotai nustatė, jog, be kita ko, nuteistasis T. M. ant koridoriaus grindų po pastūmimo nukritusiai nukentėjusiajai G. K. kelis kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Kadangi dėl visų nukentėjusiajai padarytų sužalojimų jos sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, tokia T. M. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis T. M. situaciją matė kaip grėsmę sau ir M. N., todėl gynė jį ir save nuo nukentėjusiosios G. K. užpuolimo, dėl ko prieš ją panaudojo fizinį smurtą. Kolegija ir su tuo nesutinka. Iš anksčiau šioje nutartyje išdėstytų faktinių įvykio aplinkybių daugiau nei akivaizdu, kad konfliktas kilo atvažiavusių M. N. ir nuteistojo iniciatyva, M. N. konfliktą pradėjus, kuomet jis užsipuolė A. J., kuris tuo metu buvo savo gyvenamojoje vietoje. Pagal nukentėjusiosios G. K. parodymus ji siekė išskirti besistumdančius A. J. ir M. N., prieš M. N. jokio smurto nenaudojo. T. M. užsipuolė ne A. J., o G. K., kuri jam pačiam tuo metu jokios grėsmės nekėlė. Taigi, jam tiesiog nebuvo dėl ko gintis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad G. K. rankose turėjo kokį nors tinkamą žmogų sužaloti daiktą ar kitaip (rankomis, kojomis) būtų mušusi M. N.. Todėl, konflikto metu ir M. N. nebuvo jokio realaus pavojaus, dėl ko T. M. jį reikėjo ginti nuo G. K.. Nors nuteistasis T. M. parodė, kad nukentėjusioji G. K. jį puolė su žarstekliu bei juo sudavė jam per rankas, tačiau nukentėjusioji taip elgėsi ne šiaip sau, siekdama tyčia nuteistąjį sužaloti. Kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė skundžiamame nuosprendyje, G. K. pareikalavus T. M. nustoti mobiliuoju telefonu filmuoti jos mažametę dukrą, kuri labai jautriai į viską reagavo, nuteistasis savo veiksmų nenutraukė, todėl G. K. žarstekliu bandė iš T. M. rankų išmušti jo mobilųjį telefoną, taip siekdama ginti ir apsaugoti savo dukros privatumą. Pažymėtina, kad T. M. taip elgėsi privačioje valdoje, į kurią pateko nekviestas, turėdamas nelabai suprantamų siekių – kaip jis pats parodė, siekdamas užkirsti kelią A. J. ir jo artimiesiems pardavinėti narkotines priemones. Toks jo siekis, akivaizdu, niekaip neatitinka jų veiksmų atvažiavus pas nukentėjusiąją, kuomet M. N., iš esmės nieko nesakęs, pirmas užsipuolė A. J. ir buvo iš esmės konflikto iniciatorius. Nors nuteistasis T. M. parodė, kad jis tik imitavo nukentėjusiosios dukros filmavimą, tačiau tai nekeičia G. K. suvokimo apie jos dukros filmavimą be leidimo. Atsižvelgiant į tai, G. K. reakcija į jos mažametės dukros filmavimą yra suprantama. Nors ji turėjo rankose žarsteklį, tačiau jokių sužalojimų nuteistajam ji nepadarė – tai patvirtina į sulaikymo patalpas uždaromo asmens apžiūros protokolas, pagal kurį T. M. sužalojimų iš karto po įvykio nebuvo nustatyta (2 t., 53 b. l.). Tokiu būdu, įvertinusi visus šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad G. K. veiksmai prieš T. M. nebuvo tiek pavojingi ir realūs, kad būtų laikomi pavojingu kėsinimusi teisės į būtinąją gintį supratimu. Apie jokią būtinąją gintį šiuo atveju kalbos negali būti.

18. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisės į būtinąją gintį nebuvo (nebuvo nustatytas joks pavojingas ir realus G. K. kėsinimasis į nuteistojo sveikatą), todėl T. M. nukentėjusiąją sužalojo tyčia ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. M., pernelyg sureikšmino jo teistumus, neatsižvelgė į kitus jį teigiamai charakterizuojančius bylos duomenis, todėl paskyrė jam neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

20. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, numatantys, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

21. Už nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų. Pirmos instancijos teismas nuteistajam T. M. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę ir jos terminą nustatė kiek didesnį už vidurkį, t. y. 10 mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, pirmosios instancijos teismas šią bausmę subendrino visiškai sudedant su ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir skyrė jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams. Teisėjų kolegija su tokia nuteistajam T. M. paskirta bausme neturi pagrindo nesutikti. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visus turinčius reikšmės bausmės skyrimui bylos duomenis, apibūdinančius tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytą nusikaltimą, bei jam skiriamą bausmę pakankamai motyvavo : teismas nustatė, kad T. M. padarė vieną nesunkų baigtą tyčinį nusikaltimą, kuriuo nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė jai fizinį skausmą; kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui bei kad nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Teismas išsamiai išdėstė ir įvertino ir nuteistąjį T. M. charakterizuojančius duomenis, kurių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad nors laisvėje jis stengiasi užsiimti teigiama veikla (dirba, sportuoja, užsiima visuomenine veikla), tačiau be to jis sistemingai nesilaiko įstatymų reikalavimų ir dėl to yra pavojingas visuomenei. Be skundžiamo nuosprendžio T. M. teistas 12 kartų, už įvairias nusikalstamas veikas, tarp jų – ir už sunkius smurtinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka. Galima teigti jog nuteistojo T. M. elgesys nėra atsitiktinis, jis elgiasi nusikalstamai, ankstesniais nuosprendžiais jam skirtos bausmės (dauguma atvejų – realus laisvės atėmimas, taip pat švelnesnė bausmė – bauda), teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi visus šiuos aptartus bylos duomenis, pripažįsta, jog nuteistajam T. M. paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra adekvati jo padarytam smurtiniam nusikaltimui, atitinka jo asmenybę, bausmės paskirtį bei teisingumo principą.

22. Kolegija taip pat nesutinka su apeliante, kad nuteistajam T. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra per griežta, kadangi jam paskirtos bausmės nepagrįstai buvo subendrintos jas visiškai sudedant. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali pasirinkti subendrinimo būdą – bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Nei BK 63 straipsnis, nei kiti BK straipsniai nereglamentuoja, kokiais atvejais bausmės turi būti sudedamos visiškai, o kokiais – iš dalies. Tai teismo diskrecija. Pagal teismų praktiką bausmių subendrinimo būdą teismas parenka savo nuožiūra atsižvelgdamas į galimybes individualizuoti bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl nuteistajam T. M. paskirtas bausmes subendrino jas visiškai sudedant, t. y. teismas nurodė, kad T. M. sistemingai daro nusikalstamas veikas ir anksčiau jam ne kartą taikytas bausmių bendrinimas jas iš dalies sudedant nepasiekė bausmės tikslų, ankstesniu nuosprendžiu T. M. taip pat buvo nuteistas, be kita ko, ir už 4 smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija sutinka, kad iš T. M. teistumo istorijos matyti, jog jis yra linkęs smurtauti ir anksčiau jam taikytas palankesnis bausmių bendrinimo būdas (iš dalies sudedant) nebuvo efektyvus. Taigi, šie bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. M. paskirdamas galutinę subendrintą bausmę, pagrįstai jam paskirtas bausmes visiškai sudėjo. Dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę trumpinant laisvės atėmimo bausmės terminą ar skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą), vertinti, kad bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnis), dėl anksčiau išdėstytų neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų, nėra pagrindo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė T. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Tokią pareigą teismui nustačiusi BK 50 straipsnio 3 dalis 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263, įsigaliojusiu nuo 2020 m. liepos 1 d., buvo panaikinta. Šioje byloje nuosprendis buvo priimtas nurodytai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant. Netekus galios BK 50 straipsnio 3 daliai, kuria vadovaujantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, bei įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII-2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atliks pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai pasisakė dėl nuteistajam T. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama, panaikinant nuorodą dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. M. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria T. M. laisvės atėmimo bausmę buvo paskirta atlikti pataisos namuose.