- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-10
- Bylos Nr.
- 1N-54/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Svajūnas Knizleris
- Advokatai
- Arnas Paliukėnas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
teismo posėdyje išnagrinėjęs perduotino asmens L. T. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutarties, kuria nutarta perduoti Lietuvos Respublikos pilietį L. T., gimusį 1989-08-24, asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. 1989-08-24, gyvenantį Jurbarke, (duomenys neskelbtini), Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Karlsruhe prokuratūros vyriausiosios prokurorės Weber 2013 m. sausio 23 d. išduotą Europos arešto orderį byloje Nr. 620 Js 38572/12 už jame nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 244a straipsnyje, 22 straipsnyje, 23 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 53 straipsnyje,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2013 m. kovo 7 d. gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Karlsruhe prokuratūros vyriausiosios prokurorės Weber 2013 m. sausio 23 d. išduotas Europos arešto orderis byloje Nr. 620 Js 38572/12 dėl Lietuvos Respublikos piliečio L. T. suėmimo ir perdavimo baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai už jos teritorijoje padarytas dvi nusikalstamas veikas – grupines vagystes sunkinančiomis aplinkybėmis.
Europos arešto orderyje nurodyta, kad L. T. Vokietijoje yra persekiojamas už nusikalstamą veiką, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos BK 244a straipsnyje, 22 straipsnyje, 23 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 53 straipsnyje.
L. T. įtariamas tuo, kad jis kartu su atskirai persekiojamu S. V. bei kitais dar nenustatytais prie nusikaltimų vykdymo prisidėjusiais bendrininkais vėliausiai 2011 m. rugpjūtį susitarė ateityje pasidalindami užduotimis Karlsruhe mieste ir kitose vietovėse įvykdyti nenustatytą skaičių pavienių nusikaltimų, automobilių, ypač VW, Audi ir BMW markių, vagysčių, nugabenti juos į Lietuvą ir jais naudotis arba pelningai parduoti. L. T. ir kiti bendrininkai iš pasikartojančių nusikalstamų veikų norėjo įgyti pastovų nemažų pajamų šaltinį. Pagal aprašytą susitarimą naktį iš 2012 m. kovo 14 d. į 2012 m. kovo 15 d. L. T. kartu su S. V. ir dar vienu bendrininku, tikriausiai su atskirai persekiojamu I. B., važiavo į Karlsdorf-Neuthard ir ten:
1. Tarp 01.49 val. ir 02.36 val. S. V. su kitu bendrininku jėga atidarė Diesel gatvėje stovėjusio S. S. priklausančio 40 000 EUR vertės automobilio BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo dureles ir panaudodami On-Board-Diagnose (OBD) prietaisą bandė įveikti automobilio imobilizatorių, bet to padaryti jiems nepavyko.
2. Po to S. V. su kitu bendrininku vėl jėga atidarę ir OBD prietaisu įveikę imobilizatorių pavogė irgi Diesel gatvėje stovėjusį 20 000 EUR vertės S. S. automobilį „Mini”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Po to, vykdant bendrą nusikaltimo planą šis automobilis, įtariama I. B., buvo nugabentas į Lietuvą.
Nusikaltimų vykdymo metu L. T., laikydamasis bendro nusikaltimo plano, laukė netoli nusikaitimo vietos automobilyje Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kad vėl paimtų S. V. su bendrininku, jeigu šie būtų pastebėti.
Siekiant užtikrinti L. T. perdavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–BPK) 140 straipsniu, 2013 m. vasario 27 d. jis buvo sulaikytas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, nustatant šį terminą nuo 2013 m. vasario 27 d.
Užtikrinant perduotino asmens teises, 2013 m. kovo 8 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, dalyvaujant advokatui, supažindino L. T. su Europos arešto orderio turiniu, išaiškino supaprastintą perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką bei tokio perdavimo teisines pasekmes. L. T. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka Vokietijos Federacinei Respublikai ir neatsisakė specialiosios taisyklės. Tokią pačią poziciją jis išsakė ir Vilniaus apygardos teisme.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio L. T. perdavimo pagal Europos arešto orderį, 2013 m. kovo 21 d. nutartimi nutarė perduoti L. T. baudžiamajam persekiojimui vykdyti Vokietijos Federacinei Respublikai. Teismas nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ (toliau – Sprendimas 2002/584/TVR) bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 9¹ straipsnyje, kurie neleistų perduoti L. T. Vokietijos Federacinei Respublikai.
Šalies argumentai
Perduotinas asmuo L. T. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį ir atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės pareiškimą dėl jo perdavimo baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Europos arešto orderį byloje Nr. 620 Js 38572/12. Nurodo, kad apygardos teismas, priimdamas sprendimą dėl L. T. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai, neįsigilino į bylos aplinkybes, neįvertino jo bei gynėjo išsakytų argumentų, kad jis, L. T., Europos arešto orderyje nurodytų nusikaltimų nepadarė, be to, yra nustatyti įstatyminiai pagrindai atsisakyti išduoti jį prašančiai valstybei. Pažymi, kad byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Be to, šiuo atveju yra įstatyminis pagrindas atsisakyti tenkinti prokurorės pareiškimą dėl jo perdavimo pagal minėtą Europos arešto orderį, nes Jurbarko kriminalinės policijos skyriuje pagal Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų pareigūnų prašymą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareikšti įtarimai dėl tų pačių, kaip ir Europos arešto orderyje nurodomų nusikalstamų veikų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 9¹ straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jei dėl asmens padarytos veikos, dėl kurios yra išduotas Europos arešto orderis, Lietuvos Respublikoje yra pradėtas baudžiamasis procesas. Be to, perduotino asmens nuomone, jam gali būti taikomas ir kitas įstatyminis pagrindas, numatytas BK 9¹ straipsnio 4 dalies 4 punkte, t. y. jis gali būti neišduodamas dar ir dėl to, jog nusikalstama veika padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pasak suimtojo, iš Europos arešto orderyje nurodytų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymo matyti, kad jo ir kitų asmenų bendru susitarimu Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje pagrobti automobiliai turėjo būti pergabenami į Lietuvos Respubliką ir čia realizuojami. Pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji pradėta, baigta ar nutrūko. Iš jam pareikšto įtarimo akivaizdu, kad inkriminuota nusikalstama veika buvo baigta Lietuvoje, nes Europos arešto orderyje nurodoma, jog L. T., S. V. ir kitų bendrininkų pagrobtas automobilis „Mini“ buvo pergabentas į Lietuvos Respubliką. Todėl laikytina, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos Lietuvos Respublikoje. Taigi, priešingai nei teigiama skundžiamoje teismo nutartyje, byloje yra akivaizdūs duomenys, patvirtinantys BK 9¹ straipsnyje numatytus Europos arešto orderio nevykdymo pagrindus, dėl ko teismas turėjo atsisakyti išduoti L. T. pagal pateiktą Europos arešto orderį.
Prašo atsižvelgti ir į tai, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki sulaikymo dirbo ir kėlė kvalifikaciją, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, t. y. yra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais, kurie bus nutraukti, jei jis bus perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei proceso teisingumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, mano, kad baudžiamasis procesas turėtų vykti būtent Lietuvos Respublikoje.
Teismo posėdžio metu perduotinas asmuo L. T. ir jo gynėjas prašė jo skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Perduotino asmens L. T. skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį perduoti Lietuvos Respublikos pilietį L. T. baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Europos arešto orderį, BK 9¹ straipsnio, BPK 71¹ straipsnio, 73 straipsnio ir Sprendimo 2002/584/TVR nustatytų reikalavimų nepažeidė.
Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (BPK 17¹ straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas dėl asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį, patikrina: 1) ar yra laikomasi Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti perduodamas ar gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, šiuo atveju Vokietijos Federacinei Respublikai.
Apeliacinio teismo teisėjas konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl L. T. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui pagal Europos arešto orderį, šiuos reikalavimus įvykdė. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad L. T. prašomas perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei narei, siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl pasikėsinimo pagrobti didelės vertės automobilį ir didelės vertės automobilio vagystės, įvykdytų veikiant bendrininkų grupėje, atsakomybė už kuriuos numatyta Vokietijos Federacinės Respublikos BK 244a straipsnyje, 22 straipsnyje, 23 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 53 straipsnyje. Už šias nusikalstamas veikas pagal Vokietijos Federacijos Respublikos įstatymus numatyta maksimali bausmė viršija vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Ši veika taip laikoma nusikalstama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, t. y. atitinka dvigubo baudžiamumo principą. Privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose bei BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse, nenustatyta.
Nors suimtasis skunde aptaria BK 9¹ straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punkte numatytus pagrindus, kurie, jo manymu, egzistuoja ir nebuvo teismo įvertinti, kas sąlygojo ir nepagrįstos nutarties priėmimą, tokie perduotino asmens argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš teisų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį L. T. 2013 m. vasario 11 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl veikų, kurios yra analogiškos numatytoms Europos arešto orderyje. Tačiau, priešingai nei nurodo suimtasis, ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai daryti, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą. Iš skundo medžiagos matyti, kad 2013 m. balandžio 3 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) prieš L. T. buvo nutrauktas ir būtent dėl to, kad dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis. Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijų perduotoje medžiagoje, kurios pagrindu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nebuvo prašoma perimti L. T. baudžiamojo persekiojimo. Tad Europos arešto orderis, kuriame prašoma perduoti baudžiamajam persekiojimui L. T., turi pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl kitoje šalyje padarytų nusikalstamų veikų. Atmestinas ir skundo argumentas, kuriame suimtasis analizuoja jam inkriminuojamo nusikaltimo kvalifikaciją. Ta aplinkybė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje pagrobtas automobilis galimai buvo atgabentas į Lietuvos Respubliką, neduoda pagrindo išvadai daryti, jog L. T. veiką buvo baigta daryti Lietuvos Respublikoje. Pagal teismų praktiką, turtiniai nusikaltimai laikomi baigti nuo to momento, kai kaltininkas gali laisvai disponuoti svetimu turtu. Šiuo atveju, automobilis buvo pagrobtas Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir būtent šioje šalyje jis buvo baigtas, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis realizuotas. Nors skunde ir nurodoma, kad teismo nutartis šioje dalyje formali ir nemotyvuota, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismo teisiamojo posėdžio metu nei suimtasis, nei jo gynėjas nekėlė klausimo dėl BK 9¹ straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punkte numatytų pagrindų buvimo.
Taigi, priešingai nei nurodo suimtasis, formalūs pagrindai perduoti L. T. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti yra.
Skunde suimtasis taip pat teigia, kad Europos arešto orderis L. T. atžvilgiu išduotas nesilaikant šiam dokumentui keliamų turinio reikalavimų. Mano, kad Vokietijos Federacijos Respublika nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog L. T. padarė jam inkriminuojamas veikas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas konstatuoja, jog šis skundo argumentas nepagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas nenustatė, jog iš Vokietijos Federacinės Respublikos gautame EAO yra esminių trūkumų dėl jo turinio, kurie reikalautų papildomos informacijos. EAO nurodyta informacija atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje EAO turiniui keliamus esminius reikalavimus. Jame pakankamai suprantamai ir išsamiai nurodytos aplinkybės, kurioms esant padarytos nusikalstamos veikos, nurodyti faktiniai ir juridiniai veikų požymiai, jų padarymo laikas, vieta.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog vadovaujantis Sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktu, Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria Europos arešto orderyje nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti Europos arešto orderį išdavusios teisminės institucijos pateikta informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis. Todėl šio proceso metu teismas netiria L. T. inkriminuojamų veikų įrodytumo ar jo veiksmų kvalifikavimo teisingumo. Šios aplinkybės bus tiriamos toliau tęsiant baudžiamąjį procesą Vokietijos Federacijos Respublikoje, nes būtent šios valstybės teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, siekdamos išsiaiškinti veikas padariusius asmenis.
Atsakant į skundo argumentus dėl baudžiamojo persekiojimo vykdymo Lietuvos Respublikoje tikslingumo, pažymėtina, kad procesas Lietuvoje neatitiktų ir proceso ekonomiškumo principo, nes nukentėjusieji yra Vokietijos gyventojai, visa tyrimo medžiaga yra vokiečių kalba. Tyrimo, vertimo bei bylos nagrinėjimo išlaidos būtų neproporcingai didelės ir nepateisinamos.
Apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją dėl perduotino asmens L. T. skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį palikti galioti.
Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.