- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-1207-622/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01960-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audrius Saulėnas (pirm.), Albina Pupeikienė, Bronius Valius
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Artūro sprendimai“
- Ieškovas
- S. B.
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3.16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Audrius Saulėnas Civilinė byla Nr. 2A-1207-622/2012
2012 m. birželio 8 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Broniaus Valiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Artūro sprendimai“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovui UAB „Artūro sprendimai“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo pripažinti jo atleidimą iš darbo nuo 2011-09-05 pagal DK 136 straipsnio 2 dalį neteisėtu, nustatyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisti iš atsakovo vieno mėnesinio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, iš viso 1 040 Lt, neišmokėtą darbo užmokestį už 2011 m. rugpjūčio mėnesį – 853,70 Lt, 402,64 Lt neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 15 840 Lt dienpinigių, 243,80 Lt kelionės išlaidų, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2011-09-01 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, o atsakovui iki to laiko nesumokėjus šios sumos, priteisti vidutinį darbo užmokestį už pradelstą sumokėjimo laiką ir 10 000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad pagal 2011-04-01 sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. 8 susitarė su atsakovu, kad dirbs objektuose Panevėžyje ar Panevėžio r., ir tik nesant darbų šiose vietovėse, trumpam teks vykti dirbti į kitus šalies regionus ar užsienį. Ieškovas dirbo Švedijoje penkis mėnesius, atsakovas nemokėjo dienpinigių, vėliau sužinojo, kad yra atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 2 dalį. Atsakovas nepateikė įspėjimo, nepareikalavo pasiaiškinimo ir neatsiskaitė su ieškovu.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2012-02-20 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nustatė, kad darbo sutartis, 2011-04-01 sudaryta tarp UAB „Artūro sprendimai“ ir S. B., nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovo UAB „Artūro sprendimai“ ieškovui S. B. vieno atlyginimo dydžio išeitinę išmoką, iš viso 1 040 Lt, 853,70 Lt atlyginimo, 396,16 Lt atostoginių, 243,80 Lt kelionės išlaidų, 15 840 dienpinigių, iš viso 18 373,66 Lt. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo 579 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad atsakovo parengtame įsakyme dėl ieškovo pasiaiškinimo nenurodyti jokie pasiaiškinimo pateikimo terminai, neaišku, ar apie priimtą įsakymą buvo informuotas ieškovas. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas iš tiesų būtų pažeidęs darbo drausmę. Atsakovo pateiktą versiją, kad ieškovas iš viso nedirbo jo vadovaujamoje įmonėje, laikė paneigta liudytojų parodymais. Teismas nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas pažeidė darbo drausmę, todėl atsakovo atleidimą iš darbo atsakovo nurodytais pagrindais laikė neteisėtu. Nustatęs, kad visą darbo laiką nuo 2011-04-01 iki 2011-09-05 ieškovas dirbo Švedijoje, ieškovui priteisė 15 840 Lt dienpinigių, taip pat ieškovo turėtas įrodytas kelionės išlaidas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Artūro sprendimai“ prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad darbo sutartis, 2011-04-01 sudaryta tarp UAB „Artūro sprendimai“ ir S. B., nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, iš atsakovo ieškovui priteista vieno atlyginimo dydžio išeitinė išmoka – 1 040 Lt, 243,80 Lt kelionės išlaidų ir 15 840 Lt dienpinigių, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio dalį atmesti. Atsakovo nuolatinė darbo vieta yra Švedijoje, darbo sutartis sudaryta Švedijoje, tačiau iki 2011-09-01 ne dėl įmonės kaltės įmonėje darbo nebuvo. Ieškovas 2011-09-01–2011-09-02 neatliko jokių pareigų atsakovo įmonėje, dirbo kitam asmeniui, o tai pripažįstama neatvykimu į darbą visą darbo dieną (pamainą). Vien dėl ieškovo kaltės nebuvo atlikti suplanuoti būtini darbai įmonėje, ir atsakovas neteko vienintelio užsakovo. Apie įsakymą dėl ieškovo pasiaiškinimo ieškovas buvo informuotas žodžiu 2011-09-01–2011-09-05. Nesulaukęs ieškovo pasiaiškinimo, priėmė įsakymą dėl ieškovo pravaikštos 2011-09-01–2011-09-02. Atsakovo ir jos darbuotojo ieškovo nuolatinė darbo vieta buvo Švedijoje, nebuvo priimtas joks įsakymas dėl ieškovo siuntimo į Švediją atlikti darbo funkcijas, ieškovas neatitinka komandiruoto asmens sąvokos, todėl dienpinigiai ir kelionės išlaidos jam priteistos nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-20 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nėra pateikta naujų teisinių argumentų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas. Apelianto teiginiai, kad ieškovas neatvyko į darbą 2011-09-01–2011-09-02, yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nėra duomenų, kad įsakymas dėl įpareigojimo pasiaiškinti buvo įteiktas ieškovui. Apelianto įmonė yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, todėl nepagrįstas teiginys, kad atsakovo darbo vieta yra Švedijoje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuota. Todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Nagrinėdamas darbo bylą teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, jog tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 str. 1 d.), turi teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 417 str.), taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (CPK 418 str.).
Ginčas byloje kilo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y., kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str. 2 d. 9 p.), išeitinės išmokos, dienpinigių ir kelionės išlaidų priteisimo.
Dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pagrįstumo
Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 str. 1 d.). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo 2005-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009). Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.
Nustatyta, kad šalys 2011-04-01 sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 8, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovą dailide–staliumi, nustatant mėnesinę 1 040 Lt algą (b. l. 7–9). Darbo sutartyje nenumatyta konkreti darbo vieta, nurodoma darbovietė – „objektai“. 2011-09-05 buvo surašytas atsakovo direktoriaus A. J. įsakymas Nr. 2011-08, kurio pagrindu ieškovas 2011-09-05 buvo atleistas iš darbo. Atleidimo pagrindas – pravaikštos (b. l. 46).
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo įmonėje iki 2011-09-01 ne dėl įmonės kaltės darbo nebuvo, taip pat nurodo, kad vien dėl ieškovo kaltės (neatvykimo į darbą) nebuvo atlikti suplanuoti būtini darbai įmonėje ir atsakovas neteko vienintelio užsakovo. Apelianto nurodyti argumentai laikytini prieštaringais, nes nesant darbo atsakovo įmonėje sukeltos pasekmės atsakovui negali būti vertinamos kaip sunkios, be to, atsakovas nepateikia jokių duomenų apie tai, kad ieškovas į darbą neatvyko, dirbo kitam asmeniui, ar, kad dėl ieškovo neatvykimo į darbą, įmonė prarado užsakovą (DK 238 str., CPK 178, 185 str.).
Prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo (DK 240 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl DK 240 straipsnio 1 dalies nurodyta, jog darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija. Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą, drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas ir parinkti drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2006; 2009-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009). DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo tikslas – ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo 2011-09-02 parengtame įsakyme dėl ieškovo pasiaiškinimo (b. l. 45) nenurodyti jokie pasiaiškinimo pateikimo terminai, neaišku, ar apie tai buvo informuotas ieškovas, taigi buvo pažeista DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta drausminės nuobaudos skyrimo tvarka. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad apie įsakymą dėl ieškovo pasiaiškinimo ieškovas buvo informuotas žodžiu 2011-09-01–2011-09-05 prieštarauja DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai imperatyviai drausminės nuobaudos skyrimo tvarkai, nes prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo.
Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas pažeidė darbo drausmę, atsakovas pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą drausminės nuobaudos skyrimo tvarką ir konstatuoja, kad atsakovo atleidimas iš darbo pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas neteisėtu ir panaikintas, nustatant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, iš atsakovo priteisiant ieškovui vieno atlyginimo dydžio išeitinę išmoką (DK 297 str. 4 d., 140 str. 1 d.).
Dėl kelionės išlaidų ir dienpinigių priteisimo
Byloje kilo ginčas dėl nuolatinės ieškovo darbo vietos nustatymo. Nurodyto fakto nustatymas yra svarbus sprendžiant klausimą dėl to, ar ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo priteisti kelionės išlaidas ir dienpinigius.
Šalių sudarytoje darbo sutartyje nenumatyta konkreti darbo vieta, nurodoma ieškovo darbovietė – „objektai“. Darbo kodekse ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra). Tuo tarpu darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo vieta; 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas. Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo funkcijų atlikimo vieta) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2009). Darbo vieta paprastai suvokiama siauriau – kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta. DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų. Šalių sudarytoje darbo sutartyje nenurodyta ieškovo darbo vieta (darbo funkcijų atlikimo vieta), todėl konstatuotina, kad darbo vietos ir darbovietės vieta nagrinėjamu atveju sutampa. UAB „Artūro sprendimai“ yra Lietuvoje registruotas juridinis asmuo, todėl pripažintina, kad ieškovo nuolatinė darbo vieta yra ne Švedijoje, o Lietuvoje.
Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje nurodyta darbo vieta – „objektai“ gali būti laikoma turinti kilnojamojo darbo požymių, tačiau ši nuostata gali reikšti kilnojamojo darbo pobūdį Lietuvos Respublikoje, o ne už jos ribų. Esant nurodytai aplinkybei ieškovas gali būti laikomas komandiruotu darbuotoju Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, nustatančios, kad darbuotojas, paprastai dirbantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųstas dirbti kitoje valstybėje narėje, yra laikomas komandiruotu, prasme. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2011-04-01 iki 2011-09-05 ieškovas dirbo Švedijoje, ieškovo paskaičiavimu – 88 dienas, atsakovas šio fakto nepaneigė, sutiko mokėti ieškovui darbo užmokestį už 2011 m. birželio–rugpjūčio mėnesius (b. l. 36), todėl ieškovui iš atsakovo pagrįstai priteista 15 840 Lt dienpinigių (88 x 180 Lt; LR finansų ministro 1996-11-21 įsakymas Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“) ir turėtos įrodytos kelionės išlaidos (CPK 178 str.).
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą prašė atleisti jį iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba jo mokėjimą atidėti. Šis klausimas nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teisme (CPK 315 str. 1 d.), todėl vadovaujantis ekonomiškumo principu sprendžiamas priimant procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas nepateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių būtinybę atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, be to, CPK 83 straipsnio 3 dalies normos numato galimybę atleisti asmenį tik nuo dalies, o ne nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo. Laikytina, kad atsakovui buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 84 str.), todėl atmetus jo apeliacinį skundą iš atsakovo valstybei priteistina 514 Lt žyminio mokesčio (17 123,80 Lt x 3 proc., CPK 80 str. 1 d. 1 p.) ir 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovui S. B. (CPK 93 str. 1, 3 d., 2004-04-02 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8.11 p., b. l. 99–100).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Artūro sprendimai“ 514 Lt žyminio mokesčio valstybei ir 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovui S. B.