- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-564/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- UAB ,,Septynmylis“
- Atsakovas
- Širvintų rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Autovelda“
- Advokatai
- Raimondas Lignugaris, Edita Bumbulienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos atstovei advokatei Editai Bumbulienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Septynmylis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1209-28/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Septynmylis“ ieškinį atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Autovelda“, dėl Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 371, patvirtinusio UAB ,,Širvintų autobusų parkas“ koncesijos atviro viešo konkurso sąlygas, konkurso vykdymo tvarką ir koncesijos sutarties projektą, pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Septynmylis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Širvintų rajono savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Autovelda“ ir prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo Širvintų rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 371, kuriuo patvirtintos UAB „Širvintų autobusų parkas“ koncesijos atviro viešo konkurso sąlygos ir konkurso vykdymo tvarka bei koncesijos sutarties projektas. Nurodė, kad 2005 m. lapkričio 18 d. „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbtas skelbimas apie savivaldybės administracijos pradedamą vykdyti UAB „Širvintų autobusų parkas“ koncesijos konkursą. Ieškovas, sumokėjęs 500 Lt konkurso sąlygų įsigijimo mokestį, tapo potencialiu konkurso dalyviu. Ieškovas pažymėjo, jog detaliau susipažinęs su konkurso sąlygomis bei tvarka pastebėjo, kad dalis jų nuostatų prieštarauja teisės aktams bei pažeidžia ieškovo teises. Konkurso sąlygų ir tvarkos 3.1 punkto sąlyga, kad savivaldybės taryba yra suteikiančioji institucija ir vykdo konkursą, iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 2 dalims ir Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Konkurso sąlygų ir tvarkos 3.6 punkto sąlyga prieštarauja pačiai Konkurso sąlygų ir tvarkos struktūros esmei, nes niekur iš potencialaus konkurso dalyvio neprašoma parašu patvirtinti savo sutikimą. Konkurso sąlygų ir tvarkos išankstinių kriterijų 4.5.2-4.5.4 punktų sąlygos prieštarauja Koncesijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų nuostatoms. Konkurso sąlygų ir tvarkos išankstinių kriterijų 4.5.5 punkte numatyta sąlyga, Konkurso sąlygų ir tvarkos 4.8, 4.9 ir 6.9 punktų sąlygos neatitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Konkurso sąlygų ir tvarkos išsamių įpareigojančių pasiūlymų vertinimo 6.1.4 punktas, pagal kurį tik nuosavos konkurso dalyvio pinigų sumos, kurias jis įsipareigoja investuoti į koncesijos sutarties vykdymą pirmaisiais metais, yra vertinamos balais, prieštarauja Koncesijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai, kad finansinės lėšos, skirtos visiems koncesijų veiklos etapams gali būti ir skolintos. Konkurso sąlygų ir tvarkos išsamių įpareigojančių pasiūlymų vertinimo 6.1.4, 6.1.5 ir 6.1.7 punkto sąlygos yra neteisingos, nesąžiningos ir neprotingos, nes prieštarauja Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir CK 1.5 straipsnio nuostatoms. Koncesijos sutarties projekto 4.1 straipsnyje neaiškiai nurodyta koncesijos objekto balansinė vertė. Koncesijos sutarties 4.4 straipsnyje numatytas apribojimas koncesininkui be suteikiančiosios institucijos nekeisti koncesijos objekto struktūros prieštarauja Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išdėstytai koncesijos nuostatai, pagal kurią koncesininkas teikia viešąsias paslaugas, valdo ir naudoja gautą savivaldybės turtą, prisiima su tokia veikla susijusią riziką bei atitinkamas teises ir pareigas. Koncesijos sutarties projekto 6 straipsnio nuostata yra atvirai diskriminacinė ieškovo atžvilgiu, prieštaraujanti Transporto pagrindų įstatymo 3 straipsniui. Koncesijos sutarties projekto 10.1 straipsnyje nustatytas kartą per metus mokamas 120 Lt koncesijos mokestis neteisėtas, nes tokio mokesčio apskaičiavimo ar rinkimo nenumato Koncesijų įstatymas. Koncesijos sutarties projekto 13 straipsniu nepagrįstai apribojamas koncesininko prievolių įvykdymas pagal koncesijos sutartį tik jam priklausančiu turtu, nes prievolių užtikrinimo priemonės gali būti laidavimas ir garantija.
Atsakovas Širvintų rajono savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškinys pareikštas dėl viename iš konkurso etapų priimto suteikiančiosios institucijos nutarimo, kuriam yra taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai, kuriuos ieškovas praleido. Taip pat nurodė, jog Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 3.1 punktas teisėtas, nes Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnis apibrėžia savivaldybės tarybos įgaliojimus. Pasisakydamas dėl Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 3.6 punkto teisėtumo, atsakovas pažymėjo, kad Konkurso 3.6 punkte įtvirtinta nuostata nereiškia potencialaus konkurso dalyvio ar konkurso dalyvio teisminės gynybos teisės atsisakymo ar jos ribojimo. Atsakovo nuomone, Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 4.5.2 punktas teisėtas, nes Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygybės principas reiškia, kad visis asmenys turi vienodas veiklos starto galimybes ir jos vykdymo procedūrų galimybes, tačiau tos veiklos pelningumas priklauso išimtinai tik nuo paties asmens gebėjimų organizuoti savo veiklą, todėl konkurso sąlygose nustatytas 500 000 Lt minimalus paslaugų apimties limitas nepažeidžia konkurencijos laisvės principų, o vertintinas kaip kvalifikacinis reikalavimas. Atsakovo teigimu, Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 4.5.3 punktas nepažeidžia Koncesijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, nes ši norma leidžia konkurso sąlygose nustatyti tokius išankstinės dalyvių atrankos kriterijus, kurie atitiktų ne būtinai visas toje normoje nurodytas sąlygas, o tik jų dalį. Tokiu pačiu pagrindu atsakovas nesutiko ir su ieškovo argumentu, kad Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 4.5.4 punktas neteisėtas. Dėl Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 4.5.5 punkto atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas vadovui turtėti profesinės kompetencijos vadovauti keleivių vežimui pažymėjimą nepažeidžia protingumo ir teisingumo principų, kadangi tokio reikalavimo taikymas ar netaikymas negali būti siejamas su keleivių vežimu užsiimančios įmonės dydžiu. Pasisakydamas dėl Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 4.8 ir 6.9 punktų teisėtumo, atsakovas nurodė, jog dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „nedelsiant“ apibrėžiamas kaip „tuojau, negaištant, nieko nelaukiant“, todėl toks informavimo termino nustatymas reiškia tai, kad suteikiančioji institucija, priėmusi sprendimą dėl prašymo dalyvauti išankstinėje dalyvių atrankoje, atmetimo arba dėl įpareigojančio pasiūlymo atmetimo, įsipareigoja iš karto kaip įmanoma per trumpiausią protingą terminą informuoti prašymą pateikusį konkurso dalyvį. Atsakovo nuomone, teisės normos nedraudžia suteikiančiajai institucijai nustatyti konkurso dalyvio registracijos mokesčio ar konkurso sąlygų ir tvarkos įsigijimo mokesčio, todėl Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 4.9 punktas laikytinas teisėtu. Atsakovas pažymėjo, kad Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad suteikiančioji institucija konkurso sąlygose nustato išsamių įpareigojančių konkurso dalyvių pasiūlymų vertinimo ir palyginimo kriterijus, todėl Koncesijos konkurso sąlygų ir tvarkos 6.1.4 bei 6.1.5 punktai nepažeidžia Koncesijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatų, o konkurso sąlygų ir tvarkos rengimas ir tvirtinimas yra atsakovo prerogatyva. Pasisakydamas dėl Koncesijos sutarties projekto 4.4 punkto teisėtumo, atsakovas nurodė, jog iš Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikto koncesijos apibrėžimo matyti, kad koncesija yra leidimas koncesininkui valdyti ir naudotis koncesijos objektą, tačiau tik koncesijos sutartyje suteikiančiosios institucijos nustatytomis sąlygomis, tuo tarpu koncesijos objektas ir toliau išlieka suteikiančiosios institucijos nuosavybėje, o koncesija nesuteikia teisės disponuoti koncesijos objektu. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymas įpareigoja atsakovą organizuoti keleivių vežimą vietiniais maršrutais, tačiau keleivių vežimo būdo pasirinkimas priklauso pačiam atsakovui, todėl, siekiant išvengti nuostolingos atsakovo įmonės veiklos ir buvo pasirinktas kitas keleivių vežimo būdas – koncesijos suteikimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Koncesijų įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių 120 Lt mokesčio rinkimą. Atsakovas pažymėjo, jog Koncesijos sutarties projekto 13 punkte numatyta, jog prievoliniuose santykiuose turi būti taikomas tas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, dėl kurio šalys susitarė. Kaip matyti iš sutarties 16 punkto nuostatos prievolių įvykdymui užtikrinti buvo pasirinktas koncesininkui priklausantis turtas, ir toks prievolių užtikrinimo būdas įstatymui neprieštarauja.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė Širvintų rajono savivaldybei iš UAB „Septynmylis“ 2 113 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, jog ieškovo reikalavimas panaikinti Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą yra ydingas teisiniu požiūriu, nes ginčijamos yra konkurso sąlygos dėl savo turinio, o ne įsakymas kaip administracinis aktas. Teismo nuomone, Savivaldybės administracinis aktas pats savaime jokių ieškovo teisių nepažeidė, o ieškovas, tapęs paskelbto konkurso dalyviu ir atitinkamai įsigijęs sąlygas, įgijo teisę ginti savo interesus pagal Koncesijų įstatymą ir kitus šiems santykiams taikytinus teisės aktus. Pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 3 dalis nustato, jog iš konkurso sąlygų atsirandantiems reikalavimams yra taikomas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Teismas atmetė ieškovo motyvus, jog šis senaties terminas gali būti taikomas tik konkursą pralaimėjusiems asmenims ginčijant konkurso rezultatus arba konkurso nugalėtojui reiškiant ieškinį dėl nesumokėto pažadėto atlyginimo ar nesuteiktos specialios teisės, nes Koncesijų įstatymo 20 straipsnyje numatyta, jog reikalavimai teismui turi būti pateikiami per vieno mėnesio ieškinio senaties terminą nuo pranešimo apie sprendimą sudaryti koncesijos sutartį paskelbimo dienos, kai paskelbiama per tris dienas po koncesijos sutarties sudarymo, t. y. pagal šią nuostatą reikalavimas ginti teises galimas tik po koncesijos sutarties sudarymo, tačiau jis reguliuoja tik su koncesijų suteikimu susijusių ginčų sprendimą. CK 6.952 straipsnis nustato konkurso dalyviams teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo, kai nėra ginčijama koncesijos sutartis. Tačiau teismas kartu pažymėjo, jog viešas konkursas susideda iš kelių etapų, kurie nustatyti CK 6.947-6.949 straipsniuose ir konkrečiai išvardinti Koncesijų įstatymo 8 straipsnyje, nurodė, kad bet kuris suteikiančiosios institucijos sprendimas kiekviename iš konkurso etapų yra savarankiškas konkurso rezultatas, dėl kurio galimas atitinkamas reikalavimas. Teismas sprendė, jog ieškovas reiškė reikalavimą dėl pirmojo konkurso etapo ir konstatavo, jog analogiškų teisių gynimo praktika yra suformuota ieškovo reikalavimą nagrinėjusių teismų praktikoje, kur reikalavimas buvo kildinamas iš konkurso dalyvių atrankos (2 etapas), kai koncesijos viešo konkurso komisija 2005 m. gruodžio 16 d. nutarimu nepagrįstai suvaržė ieškovų teises dalyvauti konkurse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-244/2007). Teismas atkreipė dėmesį, jog Koncesijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad suteikiančioji institucija veikia remdamasi Civilinio kodekso 2.36 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, kurie įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas institucijas, todėl santykių dalyviams yra taikytini CK 1.125 straipsnyje nustatyti senaties terminai dėl jų reiškiamų reikalavimų teisme. Teismas nurodė, kad ieškovas, manydamas, kad konkurso sąlygos ir koncesijos sutarties projektas pažeidžia jo teises, 2005 m. gruodžio 2 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 371. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip neteismingą administraciniams teismams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą žemesnės instancijos nutartį. 2005 m. gruodžio 13 d. ieškovas padavė ieškinį į Širvintų rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 371. Teismas 2005 m. gruodžio 14 d. atsisakė priimti ieškovo pareiškimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys paduotas 2006 m. spalio 2 d., t.y. praleidus nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuojamas nuo 2005 m. lapkričio 21 d., kuomet ieškovas įsigijo paskelbto konkurso sąlygas. Taip pat pažymėjo, kad ieškovo kreipimasis į aukščiau paminėtus teismus nutraukė ieškinio senaties terminą, tačiau po nutraukimo ieškinio terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pateikti tapatų reikalavimą (CK 1.130 str.). Teismas konstatavo, jog ieškovas neskundė Širvintų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutarties, turėjo galimybę pateikti ieškinį iš naujo, tačiau ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutarties ieškinį pateikė tik praėjus daugiau negu penkiems mėnesiams. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į atsakovo reikalavimą, teismas taikė senatį ir ieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio pagrindu, nustatančiu, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Septynmylis“ apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi ginčas nebuvo nagrinėjamas ir neatskleista bylos esmė. Apeliantas nurodo tokius sprendimo naikinimo pagrindus:
2005 m. lapkričio 21 d. ieškovas tapo potencialiu konkurso dalyviu, tačiau pastebėjęs, kad savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 371 eilė nuostatų prieštarauja norminiams aktams ir pažeidžia ieškovo teises, 2005 m. gruodžio 13 d. Širvintų rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl minėto įsakymo pripažinimo negaliojančiu. 2005 m. gruodžio 14 d. nutartimi Širvintų rajono apylinkės teismas atsisakė priimti šį ieškinį. 2005 m. gruodžio 2 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 112 ir Širvintą rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 371 panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti nurodydamas, kad ginčas gali būti sprendžiamas bendros kompetencijos teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartis buvo gauta 2006 m. gegužės 3 d., o Širvintų rajono apylinkės teismui 2006 m. liepos 26 d. buvo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo (civ. b. Nr. 2-742-522/2005), o 2006 m. spalio 2 d. pateiktas ieškinys iš naujo Širvintų rajono apylinkės teismui. Širvintų rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinę byla Nr.2-635-522/2006 persiuntė pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovas ieškinį padavė laiku, o procesas užsitęsė dėl teismingumo. Skundžiamu teismo sprendimu buvo pažeistos procesinės teisės normos – CPK 265 straipsnio 1 ir 2 dalys, 270 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 6, 17 straipsnius, nes nenagrinėjo ginčo iš esmės, o ieškinį atmetė dėl formalių ir nepagrįstų priežasčių ir tuo pažeidė viešąjį interesą (CK 2.34 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Širvintų rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinio skundo netenkinti bei priteisti atstovavimo išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Ieškovas apeliaciniame skunde cituoja CPK 265 straipsnį bei 270 straipsnio 4 dalį, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, kuriais būtų pagrįstas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taip pat ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 6 ir 17 straipsnis, tačiau nepaaiškina kaip sprendime šie teisės normų pažeidimai pasireiškia. Atsakovas nurodo, kad CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Kiekvienas iš koncesijos konkurso vykdymo etapų turi savo rezultatus, kuriuos galima skųsti per vieno mėnesio terminą. Ieškovas reiškia reikalavimą dėl konkurso sąlygų, t. y. pirmo konkurso etapo. Ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti skaičiuojamas nuo paskelbto Koncesijos konkurso sąlygų įsigijimo, t. y. nuo 2005 m. lapkričio 21 d. dienos. Galutinis sprendimas dėl teismingumo buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. priimta nutartis, tačiau ieškinį ieškovas teismui pateikė tik 2006 m. spalio 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 5 mėnesiams, o praleistas ieškinio senaties terminas gali būti pagrindu ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas patenkinamas.
Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).
CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, t. y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šio pažeidimo teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir naikinamas. Byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Bylojos ginčas – 2005 m. lapkričio 18 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos paskelbto uždarosios akcinės bendrovės ,,Širvintų autobusų parkas” koncesijos konkurso sutarčiai dėl leidimo valdyti ir naudoti UAB ,,Širvintų autobusų parkas” bei vykdyti keleivių vežimo paslaugas sudaryti sąlygos. Pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo ir jo pagrįstumo nesprendė, o ieškinio nepatenkino tik dėl praleisto vieno mėnesio ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti (CK 1.125 str. 3 d.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas) per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Jos (ieškinio senaties) socialinė paskirtis – garantuoti turtinių santykių stabilumą, aiškumą, teisėtų interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, skatinti operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, t.y. ar šis terminas praleistas, ar atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį – pagrįstas, privalo nustatyti ieškinio senaties pradžią ir pabaigą, išsiaiškinti ar nebuvo šį terminą sustabdančių ar nutraukiančių aplinkybių (CK 1.126, 1.127, 1.129, 1.130 str.). Nors ieškinio senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo konstatavimas – pagrindas ieškinį atmesti (CK 1. 131 str.), tačiau CK 1.131 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą svarstyti ir dėl ieškinio senaties termino praleistų priežasčių, vertinti jų (priežasčių) svarbą, spręsti dėl galimybės atnaujinti šį terminą ir ginti pažeistą teisę. Pirmosios instancijos teismas pastarosios aplinkybės visiškai nesvarstė ir dėl jos nepasisakė, apsiribodamas formaliu teiginiu, kad ieškovas turėjo galimybę laiku paduoti ieškinį teismui. Nors įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.), tačiau, kaip minėta, termino atnaujinimo klausimo svarstymo teismas neinicijavo, jo nesvarstė ir ieškovui nesiūlė pateikti papildomus, svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (CPK 179 str.).
CK nenustato aplinkybių (pagrindų), dėl kurių galima būtų pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, o taip pat ir kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti dėl termino praleidimo priežasčių svarbos. Kiekvienu konkrečiu atveju tai turi spręsti teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str.) bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes: svarbių priežasčių atsiradimo aplinkybes, jų egzistavimo trukmę ir t.t., laikydamasis įrodymų vertinimo principų (CPK 185 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą, itin svarbu ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikyti tinkamai ir tiksliai. Taip pat pabrėžė, kad ,,negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injura jus non oritus), taip pat priešingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007 (S), 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Taigi akivaizdu, kad ieškinio senaties termino taikymui reikšmingas ir ieškovo reikalavimo teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė, t.y. ieškinio senaties termino taikymo nesiejo su ieškovo reikalavimo teisėtumu.
CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareikšimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taigi teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008), tačiau, kaip reikalauja ieškinio senatį reglamentuojančių normų visetas, tokia situacija galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, t. p. ir ieškovo reikalavimo teisėtumą.
Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teisme neištirtų bylos faktinių aplinkybių apimtį ir pobūdį, naujų įrodymų gavimo galimybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teisme dėl to nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs tokią situaciją, turėtų dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio nagrinėti šį reikalavimą visa apimtimi naujais aspektais, todėl yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, neatskleidė bylos esmės, todėl ši byla turi būti perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jei dėl šių nustatytų procesinių pažeidimų (netinkamo proceso pirmosios instancijos teisme) apeliacinės instancijos teismas išnagrinėtų bylą iš esmės, taip pažeistų šalių teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.