Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos darbo birža prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priėmė Sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams Nr. UD-730, kurio pagrindu pareiškėjui buvo suteikta teisė laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. dirbti Trečiojo suinteresuoto asmens restorano virėju. Minėto sprendimo ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, atsakovas 2018 m. lapkričio 16 d. priėmė Sprendimą Nr. (15/4-8) 10K-44517 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kuriuo pareiškėjui išdavė Leidimą gyventi Nr. LT7451785, galiojantį laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą, administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-1845-865/2019, kuriuo nutarė: „C. Y. (C. Y.), a. k. (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 1000 Eur dydžio baudą“. 2019 m. gegužės 20 d. Mokėjimo nurodymu Nr. 3 C. Y. sumokėjo paskirtą 1000 Eur dydžio sumos baudą. 2020 m. vasario 10 d. atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikinimo. Nurodo, kad atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra grindžiamas vien tik faktine aplinkybe, jog trečiojo suinteresuoto asmens direktoriui C. Y. yra/buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimą numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t.y. už nelegalų darbą. Pareiškėjas su tokiais atsakovo argumentais bei priimtu formaliu ir deklaratyviu Sprendimu nesutinka. Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyta, kad „Paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-20 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1—13 ar 15— 20 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi". Taigi remiantis Tvarkos aprašo nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju, atsakovas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali priimti tik per 14 (keturiolikos) dienų terminą, skaičiuojant nuo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento, t.y. dienos, kada atsakovas sužinojo apie pareiškėjo darbdavio, trečiojo suinteresuoto asmens direktoriui C. Y. paskirtą administracinę nuobaudą už nelegalų darbą. Atsakovo priimtame Sprendime tikėtina sąmoningai nutylima faktinė aplinkybė, kada atsakovas sužinojo apie pareiškėjui išduoto leidimo panaikinimo pagrindą, taip siekiant pagrįsti priimto Sprendimo teisėtumą. Nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens darbuotojui, taip pat (duomenys neskelbtini) piliečiui, S. H., gim. (duomenys neskelbtini), atsakovas 2019 m. spalio 24 d. priėmė Sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00435, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, analogišku teisiniu pagrindu, t.y. nustačius, jog darbdavys yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą. Minėtame sprendime atsakovas pažymėjo, kad „Migracijos departamento Imigracijos skyrius, nagrinėdamas S. H. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu su juo pateiktus dokumentus, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (iki 2019-07-08 galiojusi redakcija) 811 punktu, 2019-05-30 išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-23997 Valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos [...], ar, Valstybės darbo inspekcijos turimais duomenimis, Bendrovė, kuri įsipareigoja įdarbinti S. H. pagal darbo sutartį, yra bausta už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, ar nuo dienos, kurią skirta minėta nuobauda vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Migracijos departamento turimais duomenimis 2019 m. kovo 4 d. Bendrovės direktoriui, (duomenys neskelbtini) piliečiui C. Y., gim. (duomenys neskelbtini), buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso [...] 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimus numatytus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t.y. už nelegalų darbą, ir paskirta 1 000,00 Eur bauda“. Atsakovas apie pareiškėjo darbdavio UAB „Kinų Jonas“ direktoriaus nubaudimo už nelegalų darbą faktą sužinojo laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 30 d. (paklausimo išsiuntimo data) iki 2019 m. spalio 24 d. (atsakovo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H. data). Pareiškėjo nuomone, atsakovas priimti ginčo Sprendimą turėjo teisę vėliausiai iki 2019 m. lapkričio 7 d. Pareiškėjo darbdavio nubaudimo už nelegalų darbą faktas atsakovui tapo žinomas, gavus atsakymą iš Valstybinės darbo inspekcijos, todėl terminas yra praleistas daugiau nei 8 mėnesius. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pažeidė Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytą imperatyvų terminą, dėl ko priimtas Sprendimas laikytinas neteisėtu. Tvarkos apraše nustatytas terminas priimti Sprendimą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi suponuoja paties Sprendimo teisėtumą, nes pažeidus nustatytą terminą priimtas individualus administracinės teisės aktas ir juo išspręstas leidimo panaikinimo klausimas gali prieštarauti tiek teisingumo, tiek protingumo bei proporcingumo principams. Šiuo atveju, iki darbdaviui paskirtos nuobaudos galiojimo pabaigos yra likę mažiau nei 3 mėnesiai, taigi pagal atsakovo logiką, pareiškėjas 2 mėnesių laikotarpiui turi arba pakeisti darbovietę, arba išvykti į (duomenys neskelbtini), kas akivaizdžiai prieštarauja protingumo ir proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principams. Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyta, kad atsakovas , nustatęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą, per 14 (keturiolika) dienų, turi teisę priimti „faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi [...] arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi“. Taigi Tvarkos aprašo turinys patvirtina, kad atsakovas turi diskrecijos teisę spręsti panaikinti ar nepanaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kai nustatomi Įstatyme numatyti panaikinimo pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma, suteikianti atsakovui teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra imperatyvi.

LR VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Atsakovas nustatęs, kad užsieniečio, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbdavys ar darbdavio direktorius yra baustas administracine tvarka už nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai, per 14 (keturiolika) dienų, neturi teisės priimti Sprendimo panaikinti išduotą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik formaliai remdamasis administracinio nusižengimo ir/ar nubaudimo faktu. Atsakovas konstatavęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto pagrindo egzistavimą, turi pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo aplinkybės, paskirtos nuobaudos įvykdymą, pareiškėjo ryšį su padarytu pažeidimu, jo būtinumą, reikalingumą darbdavio veikloje bei tai, ar padarytas administracinis pažeidimas yra susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, atsakovo Sprendimas, kuriame itin formaliai konstatuotas išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, visiškai nevertinant su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių, pažeidžia Tvarkos aprašo 130 punktą ir negali būti laikomas pagrįstu ir motyvuotu.

Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. Nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A5.-1845-865/2019, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kinų Jonas“ direktorių C. Y. pripažindamas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, konstatavo, jog „2019-02-12 atliekant UAB „Kinų Jonas “ [...] patikrinimą [...], veikos vykdymo vietoje (kavinėje) (duomenys neskelbtini), apie 13.30 val. buvo rasti penki darbuotojai: W. L., X. Z., A. G., S. M. ir K. M. G.. Patikrinus Sodros duomenų bazę nustatyta kad K. M. G. nebuvo oficialiai įdarbinta UAB „Kinų Jonas“. [...] Taip pat vykdant tą patį patikrinimą [...] buvo patikrinta kita veiklos vykdymo vieta (kavinė) adresu (duomenys neskelbtini), kurioje apie 13:30 val., rasti 6 darbuotojai: E. O., X. K., S. H., Q. Y., O. K., Z. A.. Patikrinus Sodros duomenų bazę nustatyta, kad Z. A. nebuvo oficialiai įdarbinta UAB „Kinų Jonas“ [...]. Teismo posėdyje C. Y. paaiškino, jog labai gailisi dėl susiklosčiusios situacijos, įstatymus žino bei jų laikosi. Šiuo konkrečiu atveju, nuolatinė darbuotoja buvo susirgusi ir reikėjo, jog kažkas ją pakeistų, todėl pakvietė K. M. G. ir Z. A., kad pakeistų susirgusias darbuotojas, tačiau apie įdarbinimą pranešė tą pačią dieną [...]“. Taigi iš administracinio nusižengimo bylos duomenų, matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens kavinėse dirbo tik 2 asmenys, Lietuvos Respublikos piliečiai, apie kurių įdarbinimą nebuvo tinkamai pranešta VSDFV. LR DK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbdavys turi pareigą pranešti VSDFV mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo dienos pradžios. Minėtoje administracinio nusižengimo byloje, trečiojo suinteresuoto asmens direktorius galėjosi dėl padaryto pažeidimo bei nurodė, jog tokios aplinkybės susiklostė dėl to, kad buvo susirgusios nuolatinės darbuotojos, kurias dėl įmonės veiklos - maitinimo paslaugų teikimo, reikėjo nedelsiant pakeisti, todėl pakvietus dirbti 2 asmenis apie įdarbinimą buvo pranešta tą pačią dieną. Pareiškėjo nuomone, atsakovo Sprendime formaliai konstatavus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytą pagrindą buvo įvykdytas ne objektyvus, o tik formalus teisingumas. Atsakovas išduotus leidimus panaikino ir kitiems trečiojo suinteresuoto asmens darbuotojams, todėl akivaizdu, jog Bendrovės direktorius (darbdavys) yra iš esmės antrą kartą baudžiamas dėl to paties administracinio teisės pažeidimo, todėl tai laikytina non bis in idem principo pažeidimu. Minėtos administracinės nusižengimo bylos duomenys patvirtina, kad trečiojo asmens direktoriaus padarytas administracinis nusižengimas nebuvo susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu, t.y. visi užsieniečiai, kurie dirbo trečiojo asmens kavinėse (restoranuose), tame tarpe ir pareiškėjas, buvo tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka, įdarbinti. Pažymėtina, jog 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą Nr. 2009/52/EB (toliau - Direktyva) kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai, pagal kurią valstybės narės draudžia nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbą ir įpareigoja darbdavius reikalauti, kad trečiųjų šalių pilietis prieš įdarbinimą turėtų ir darbdaviui pateiktų galiojantį leidimą gyventi arba kitą leidimą būti šalyje; bent darbo trukmės laikotarpiu saugoti leidimo gyventi arba kito leidimo būti šalyje kopiją arba įrašą, kad kompetentingos valstybių narių institucijos galėtų juos patikrinti; per kiekvienos valstybės narės nustatytą laikotarpį pranešti valstybių narių paskirtoms kompetentingoms institucijoms apie trečiųjų šalių piliečių darbo pradžią. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Valstybės narės draudžia nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbą“. Pažeidus šį draudimą taikos šioje direktyvoje nustatytos sankcijos ir priemonės (Direktyvos 3 straipsnio 2 dalis). Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti kad už 3 straipsnyje nurodyto draudimo pažeidimus darbdaviui būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos“. Pažymėtina, kad būtent minėtos Direktyvos nuostatos nuo 2015 m. gruodžio 1 d. yra įgyvendintos Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius. Šiuo atveju, minėtų aplinkybių nenustatyta, todėl atsakovo Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atsakovas priimdamas formalų Sprendimą, visiškai nevertino pareiškėjo, kaip darbuotojo, reikalingo ir būtinumo Bendrovės vykdomoje veikloje. Nurodo, kad Bendrovė turi du kinų restoranus, esančius adresais: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kuriuose teikiamos maitinimo paslaugos, patiekalus gamina ilgametę patirtį turintys virėjai iš (duomenys neskelbtini). Pateikiamas sprendimas dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams patvirtina, jog pareiškėjo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų sąrašą, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje. Bendrovė turi 2 restoranus, kurie dirba nuo 10.00 val. iki 22.00 val., todėl kiekvieno restorano tinkamam veiklos funkcionavimui užtikrinti yra reikalingi bent 2 virtuvės virėjai (šefai), kurie dirba skirtingomis pamainomis. Šiuo metu Bendrovės restoranuose bendrai dirba tik 4 virėjai. Migracijos departamentui priėmus formalius Sprendimus, kuriais panaikinti pareiškėjui ir kitiems užsieniečiams (darbuotojams) išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovė nebeturi jokios galimybės tinkamai užtikrinti maisto paslaugų tiekimo ir yra priverstas paskelbti bankrotą, nes nėra galimybės įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečio, kuris galėtų ir mokėtų gaminti tradicinius kinų virtuvės patiekalus. Dėl Bendrovės direktoriaus, kuris taip pat yra (duomenys neskelbtini) pilietis (užsienietis), padarytos klaidos - vieno administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuris yra nesusijęs su užsieniečių nelegaliu įdarbinimu ar nelegalia imigracija, dėl likusių 2 (dviejų) mėnesių nuobaudos galiojimo termino, Bendrovė privalo nutraukti nuo 2010 metų vykdomą ir nuolatos Lietuvos Respublikoje plėtojamą verslą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. Nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-1845-865/2019, spręsdamas 2019 m. vasario 12 d. administracinio teisės pažeidimo klausimą dėl darbuotojų nelegalaus darbo, konstatavo, jog „įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, kad C. Y. padarė jam inkriminuojamus administracinius nusižengimus “ ir nutarė: „C. Y. (C. Y.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 1000,00 Eur dydžio baudą“, t.y. remiantis ANK 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, jog „pagal šį kodeksą atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte“, nubaudė fizinį asmenį - UAB „Kinų Jonas“ direktorių C. Y.. Pareiškėjo nuomone, darbdavys UAB „Kinų Jonas“ nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nes administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas tik fizinis asmuo, UAB „Kinų Jonas“ direktorius, C. Y., todėl atsakovas priimdamas Sprendimą nepagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Nurodo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Nurodo, kad atsakovo priimtas 2020 m. vasario 10 d. Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui, W. L., panaikinimo, yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, todėl prašo jį panaikinti.

Atsakovas - Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad 2018 m. spalio 8 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Kinų Jonas“ (toliau – Bendrovė) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kartu su prašymu minėtas užsienietis pateikė galiojantį kelionės dokumentą, Bendrovės tarpininkavimo raštą, kitus dokumentus.

2018 m. lapkričio 16 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. Migracijos departamentas vasario 10 d. nustatė, kad 2019 m. kovo 4 d. Bendrovės direktorius, (duomenys neskelbtini) pilietis C. Y., gim. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ­– ANK) 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimus, numatytus LR užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. už nelegalų darbą ir buvo paskirta 1 000 Eur bauda. Baudą bendrovės direktorius sumokėjo 2019 m. gegužės 20 d.

Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a) papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Ginčijame sprendime konstatuota, kad Bendrovės direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu nubaustas už administracinį nusižengimą (nelegalų darbą), tuo tarpu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis imperatyviai numato, kad leidimą laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, ginčijamu sprendimu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas) 130 punkte nustatytą imperatyvų 14 dienų terminą sprendimui priimti, todėl ginčijamas sprendimas laikytinas neteisėtu. Mano, kad šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Ginčijamo sprendimo priėmimas užtruko ilgiau nei nustatyta teisės aktuose, tačiau terminas jam priimti yra instrukcinio o ne imperatyvaus pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro ginčijamo sprendimo neteisėtu ir negaliojančiu, priimto pasibaigus 14 dienų terminui. Pareiškėjas nenurodė, kokios neigiamos teisinės pasekmės dėl šio termino pažeidimo jam kilo. Termino sprendimui priimti nesilaikymas, negali būti laikomas esminiu pažeidimu, o termino praleidimas savaime nepanaikina Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus pagrindo panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad pareiškėjo darbdavys – C. Y. yra baustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, o tai yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kurį privalėjo priimti pagal teisės aktus. Atsižvelgus į išdėstytą, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas neteisėtu.

Pareiškėjas su ginčijamu sprendimu nesutinka ir cituodamas Tvarkos aprašo 130 punktą, skunde teigia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma, suteikianti Migracijos departamentui teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra imperatyvi. Su šiais pareiškėjo argumentais atsakovas nesutinka. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a punkto pagrindu. Pareiškėjo argumentai, kad minėta norma nėra imperatyvi, vertintini kaip deklaratyvūs, o pareiškėjo neteisingos įstatymų interpretacijos, savaime nereiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas galėjo netaikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant panaikinamas užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas, nustatęs, kad yra bent vienas iš leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, nustatytų Įstatymo 50 straipsnyje, privalo priimti sprendimą panaikinti išduotą leidimą gyventi, net jeigu užsienietis formaliai ir atitinka leidimo gyventi išdavimo pagrindą.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamu sprendimu buvo įvykdytas ne objektyvus, o tik formalus teisingumas, kuriuo bendrovės direktorius (darbdavys) yra baudžiamas antrą kartą dėl to paties administracinio teisės pažeidimo ir taip pažeidžiamas non bis in idem principas. Nurodo, kad šioje byloje sprendžiamas ne Bendrovės traukimo administracinėn atsakomybėn klausimas, o sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi klausimas, todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl non bis in idem principo galimo pažeidimo, šioje byloje nėra reikšmingi. Administraciniai nusižengimai ir Migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Migracijos departamento sprendimas nėra atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir VAĮ.

Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius, o nagrinėjamu atveju, minėtų aplinkybių nenustatyta. Nurodo, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Nei Įstatymas, nei ANK 95 straipsnis nenustato sąlygos įstatymo taikytojui nustatyti aplinkybės, kad nelegaliai įdarbinti asmenys, būtų iš trečiųjų užsienio valstybių, o pareiškėjo skunde nurodyta 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimta direktyva Nr. 2009/52/EB (toliau – Direktyva) nereguliuoja leidimų laikinai gyventi išdavimo klausimų. Direktyva nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas. Europos Sąjungos lygiu priimta direktyva įtraukiama arba perkeliama į Europos Sąjungos šalių vidaus teisę, kad ji taptų įstatymu tose šalyse. Byloje nėra duomenų, kad Direktyvos nuostatos būtų neperkeltos arba būtų netinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. Direktyva neapriboja teisės Europos Sąjungos valstybėms narėms nelegaliu darbu laikyti platesnį veikų ratą, neapsiribojant vien trečiųjų šalių piliečių nelegaliu įdarbinimu. Europos Sąjungos valstybės narės gali nustatyti didesnius reikalavimus darbuotojams, kurie siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir dirbti konkrečioje valstybėje narėje nei nustatyta Direktyvoje.

Nurodo, kad nėra jokio norminio teisinio pagrindo išvadai, jog Migracijos departamentas prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi išdavimo atsisakymo pagrindus. Nustačius vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas ginčijame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo darbdavys yra baustas už nelegalų darbą, o tai yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas panaikinti išduotą leidimą gyventi, todėl Migracijos departamentas neturi teisinio pagrindo priimti sprendimą nepanaikinti išduoto leidimo laikinai gyventi.

Pareiškėjas skunde teigia, kad darbdavys UAB „Kinų Jonas“ nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nes administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas tik fizinis asmuo, UAB „Kinų Jonas“ direktorius, C. Y., todėl Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nepagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Nurodo, kad Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus priėmė vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, kuriame nustatyta imperatyvi pareiga panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, jeigu nustatoma, kad darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Byloje nėra ginčo, kad C. Y. buvo nubaustas pagal LR ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl, kad jis padarė administracinį nusižengimą eidamas Bendrovės direktoriaus pareigas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyta, kad darbdavys yra tas, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį. Kadangi Bendrovės vadovas C. Y. veikė Bendrovės vardu (kaip Bendrovės valdymo organas) ir pasirašydamas darbo sutartis įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, jis veikė kaip darbdavys. Atsakovas nurodo, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.