Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams ir BK 266 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartimi nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartimi nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

R. Š. nuteistas už tai, kad pasitelkęs kitą asmenį – A. B. (A. B.), kuris dėl padarytų nusikalstamų veikų nėra kaltas, kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotinių medžiagų pirmtakus (prekursorius) bei neteisėtai disponavo (įgijo, gabeno, pardavė) pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) šiomis aplinkybėmis:

R. Š., laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 3 d. ir 2005 m. sausio 11 d. vykusių daugkartinių telefoninių pokalbių metu iš anksto, bendrai su S. S. ir V. A., kurių atžvilgiu Estijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, susitarė už 8000 eurų sumą (27 622,40 Lt) parduoti pastariesiems pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – fenilacetoną, ir šias medžiagas nusikalstamai, kontrabandos būdu, nugabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Estiją.

Šio nusikalstamo ketinimo realizavimui R. Š. pasitelkė A. B., kuriam 2005 m. sausio 10 d., apie 21.30 val., Vilniaus autobusų stotyje, esančioje Vilniuje, Sodų g. 22, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis perdavė parūpintą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 20,26 kg fenilacetono, patalpintą keturiuose 5 l talpos kanistruose, įdėtuose į juodą lagaminą, bei nurodė A. B. iš anksto telefonu su S. S. ir V. A. aptartą minėto fenilacetono pristatymo būdą (naudojantis tarpmiestiniu maršrutiniu autobusu) ir vietą (Talino autobusu stotį, Estijoje). Taip pasitelkto A. B. pagalba R. Š. neteisėtai įgijo nurodytą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių), kurį to paties A. B. pagalba laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 10 d., 21.45 val. iki 2005 m. sausio 11 d., 1.00 val., neteisėtai gabeno maršrutiniu tarpmiestiniu autobusu „Setra S228“ (valst. Nr. LVH 857), iš Vilniaus autobusų stoties į Saločių pasienio punktą, esantį Pasvalio r., Saločių sen., Pasvalio r., kur, neturėdamas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos išduoto leidimo, nepateikdamas muitinės kontrolei, pergabeno minėtą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Toliau gabeno jį per Latvijos ir Estijos Respublikų teritorijas ir 2005 m. sausio 11 d., apie 8.00 val., 20,26 kg fenilacetono atgabeno į Talino autobusų stotį, kur A. B. pagalba už sutartą atlygį neteisėtai pardavė S. S. atgabentą pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 20,26 kg fenilacetono. S. S. atgabentą fenilacetoną tą pačią dieną paslėpė V. A. priklausančiame garaže, esančiame Taline, (duomenys neskelbtini). 2005 m. sausio 11 d., 9.05 val., šį pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) kratos metu, pirmiau paminėtoje vietoje, surado ir paėmė Estijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, kuria perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nurodė žemesnės instancijos (pirmosios ir apeliacinės) teismų klaidas vertinant S. S. ir V. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo Estijos Respublikoje metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau nagrinėdamas bylą iš naujo Lietuvos apeliacinis teismas ne tik kad paliko galioti neteisėtą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, bet ir savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės padarius BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 266 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas vėlgi neteisėtai grindė minėtais S. S. bei V. A. parodymais.

2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.6.2. punkte yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (taikomas principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme numatyta duomenų gavimo tvarka, o 3.6.2.1. punkte nurodyta, kad duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami. Kasatorius nurodo, kad telekomunikacijų tinklais perduota informacija buvo gauta nesant teismo nutarties, sankcionuojančios šių veiksmų atlikimą, todėl teismai nepagrįstai šiais duomenimis rėmėsi pripažindami kasatorių kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad šios BPK nuostatos yra kildinamos iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo bei Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamos asmens teisės į susižinojimo neliečiamumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje vienareikšmiškai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kuomet asmens susižinojimas yra kontroliuojamas nesant tai leidžiančio kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto sprendimo, o to pasėkoje asmeniui atsiradę atitinkami jo teisės į susižinojimo neliečiamumą suvaržymai yra pripažįstami Konvencijos 8 straipsnio pažeidimu, nepaisant to, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės klausimas nacionalinėje teisėje nėra pakankamai sureguliuotas ar jo sureguliavimas nėra visiškai aiškus (sprendimai bylose Prado Buggalo prieš Ispaniją, Taylor-Sabor prieš Jungtinę Karalystę bei kt).

Taip pat teismai nepagrįstai rėmėsi fonoskopinio tyrimo specialisto išvada, nes šio tyrimo objektas buvo būtent aukščiau aptarti telefoniniai pokalbiai, užfiksuoti Estijos Respublikos operatyvinių paieškos veiksmų protokoluose ir prie jų pridėtose stenogramose, bei lyginamieji balso pavyzdžiai, kurie buvo gauti įstatyme nenumatytu būdu. Todėl tokia fonoskopinio tyrimo specialisto išvada, kurios tyrimo objektas buvo teisėtumo reikalavimų neatitinkantys duomenys, negalėjo būti grindžiamos teismų sprendimų išvados. Be to, fonoskopinio tyrimo specialisto išvada įrodymų leistinumo reikalavimo neatitinka dar ir todėl, kad lyginamasis fonoskopinio tyrimo objektas – lyginamieji balso pavyzdžiai – taip pat buvo gauti pažeidžiant BPK 144 straipsnyje įtvirtintą pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo tvarką, nes fonoskopiniam tyrimui pateiktus kasatoriaus balso pavyzdžius paėmė VSD pareigūnė, kuri nors ir veikė pagal BPK 158 straipsnį, tačiau pagal BPK 144 straipsnį neturėjo teisės šiuos pavyzdžius paimti. Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutarties išvados, jog šiuo atveju nebuvo pažeisti BPK nustatyti lyginamųjų pavyzdžių paėmimo procedūros reikalavimai, o panaudojant tokiu būdu gautus lyginamuosius balso pavyzdžius tiek pats fonoskopinis tyrimas, tiek šio tyrimo išvados yra teisėti, prieštarauja aukščiau detaliai aptartai teisinei reglamentacijai bei grubiai pažeidžia teismų praktikoje suformuluotą įrodymų vertinimo taisyklę, jog duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami.

Kasatoriaus manymu, bylą iš naujo nagrinėdamas Lietuvos apeliacinis teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, kurias Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, kurioje perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, buvo nurodęs ištirti, t. y. kaip buvo įgytas krovinys, kas perdavė jį A. B., kaip buvo derinami jo ir A. B. veiksmai dėl krovinio gabenimo, kas parūpino A. B. priemones (bilietus, telefoną), nurodė jam maršrutą ir asmenis, kuriems reikia perduoti krovinį. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. B. būtų kada nors kasatorių matęs, kad kasatorius būtų jam pirkęs SIM kortelę ar bilietą į Taliną, perdavęs krovinį su fenilacetonu, taip pat kad kasatorius būtų įgijęs minėtus prekursorius ir jais kokiu nors būdu disponavęs ir pan. Taigi akivaizdu, kad nenustačius visų aukščiau nurodytų esminių šios bylos aplinkybių ir teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodžius nusikalstamų veikų padarymo vietos, laiko ir būdo, negalėjo būti priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui, nes vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymą ištirti liudytojo A. B. ir S. S. parodymuose minimo asmens „Vitaliko“ vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, savo nutartyje nurodė, kad „<...>.R. Š. be šio asmens vardo negalėjo nurodyti jokių kitų duomenų (išskyrus ūgį ir apytikrį amžių), <...> negalėjo pasakyti nei šio asmens pavardės, adreso, telefono numerio, nei kitokių identifikuojančių duomenų <...>“. Būtent ikiteisminio tyrimo institucijos, o ne įtariamasis ar kaltinamasis, turi nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis.

Atsiliepime į nuteistojo R. Š. kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad proceso metu buvo pažeistas kaltinimo liudytojų įrodymų vertinimo principas, Visi duomenys, kuriais rėmėsi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, surinkti atliekant BPK numatytus veiksmus, gaunant duomenis teisinės pagalbos pavedimo pagrindu (laikantis nustatytos trišalės sutarties, savitarpio pagalbos konvencijos nuostatų). Nėra nustatyta aplinkybių, kad apklausiant S. S. ir V. A. būtų buvę pažeisti asmens neliečiamybės, teisės į gynybą ar kiti esminiai principai, panaudotas smurtas, grasinimai ar kitokia neleistina prievarta, ar kad proceso veiksmus atliko nekompetentingi asmenys, ar be reikiamo teisinės pagalbos pavedimo, ar kad šių proceso veiksmų rezultatai būtų iš esmės netinkamai užfiksuoti.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. Š. kaltė padarius BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 266 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, be kitų įrodymų buvo grindžiama ir S. S. bei V. A. parodymais.

Iš viso S. S. buvo apklaustas keturis kartus: du kartus (2005 m. sausio 12 d ir 2005 m. vasario 16 d.) kaip įtariamasis pagal Estijos Respublikoje vykdytą atskirą ikiteisminį tyrimą, kur jam buvo pareikšti atitinkami įtarimai; vieną kartą (2005 m. birželio 1 d.) pagal teisinės pagalbos pavedimą Lietuvoje tirtoje byloje; vieną kartą Estijos teisme pagal Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos prašymą.

Iš S. S. 2005 m. sausio 12 d., 2005 m. birželio 1 d. ir 2005 m. vasario 16 d. duotų parodymų Estijos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnams turinio seka, kad S. S. dėl 20 l prekursoriaus – fenilacetono, patalpinto kanistruose, atgabenimo iš Lietuvos į Estiją, tarėsi su R. Š., su juo derino ir atsiskaitymo klausimus. Šiuose S. S. parodymuose nėra jokių duomenų, jog S. S. dėl prekursoriaus atgabenimo dar būtų taręsis, kalbėjęs telefonu su kokiu nors kitu asmeniu. Šie S. S. parodymai yra pakankamai nuoseklūs, atitinka teismų teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes.

S. S. pagal Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos prašymą 2006 m. balandžio 20 d. buvo apklaustas Estijos teisėjos. Šios apklausos metu dalyvavo ir R. Š. gynėjas. Kaip matyti iš šio S. S. apklausos protokolo, pastarasis iš dalies patvirtino savo ankstesnius aptartus parodymus, t. y. jis nepaneigė, kad dėl fenilacetono tiekimo kalbėjo su „Robertu“ (R. Š.), tik nurodė, jog numeriai pastoviai keisdavosi, pokalbių išklotinės gali būti klaidingos, tačiau kuo pasireiškė tas klaidingumas – nepaaiškino, o tai, kad keisdavosi telefonų numeriai, dar nereiškia, jog S. S. negalėjo bendrauti su R. Š., ką iki tol kategoriškai tvirtino. Šios apklausos metu S. S. taip pat nurodė ir dar vieną asmenį – „Vitaliką“, nors ankstesnėse apklausose apie tokį asmenį apskritai nebuvo užsiminęs.

Kaip jau buvo minėta, S. S. parodymus dėl kasatoriaus dalyvavimo jam inkriminuotuose nusikaltimuose patvirtina visuma faktinių duomenų, o S. S. parodymai, juos analizuojant ir gretinant kartu su kitais byloje surinktais duomenimis, atitinka teismų nustatytas faktines aplinkybes ir, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismo buvo tinkamai įvertinti.

S. S. parodymus dėl pokalbių su kasatoriumi patvirtina slapto pasiklausymo metu gauti duomenys, užfiksuoti operatyvinių paieškos veiksmų protokole. Šiame protokole iš viso yra užfiksuotas 21 pokalbis: 14 iš jų vyksta su kasatoriumi (R. Š.), o likusieji 7 – tarp S. S. ir V. A. bei A. B. Visi 21 teisėtai kontroliuoti telefoniniai pokalbiai, susiję su prekursoriaus – fenilacetono, vadinamo pokalbiuose „švęstu vandeniu“, nugabenimu į Estiją, vyksta laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 3 d. iki 2005 m. sausio 11 d., ir pasibaigia tuomet, kai fenilacetonas buvo atgabentas ir išimtas Estijos pareigūnų.

Pokalbių, liečiančių fenilacetono gabenimą, pradžia ir pabaiga, kuomet S. S. informuoja R. Š. apie fenilacetono atgabenimą, atitinka ir S. S. 2005 m. vasario 16 d. Estijos Respublikos ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų turinį (R. S. prašo kasatoriaus atsiųsti fenilacetono, o pastarasis sutinka; sutariama dėl gabenamos medžiagos kiekio; derinami kiti gabenimo klausimai (maršrutas, laikas); nurodomas asmuo, atgabensiantis skystį („Andrej“) bei jo telefono numeris; kalbama apie atsiskaitymą už atgabentą medžiagą; pranešama apie A. B. atvykimą ir kt.). Kasatorius net prašo jį informuoti apie atgabentą fenilacetoną, ką S. S. ir padarė. Visos šios išvardintos detalės sutampa su S. S. per pirmines apklausas nurodytomis aplinkybėmis.

Tuo tarpu likusieji 7 pokalbiai vyksta tarp S. S. ir V. A. bei A. B. Iš jų 5 pokalbiai vyksta tarp S. S. ir V. A. Šie pokalbiai tarp S. S. ir V. A. yra pakankamai informatyvūs ir vyksta iš karto po prieš tai buvusių pokalbių su kasatoriumi, o juose aptarinėjamos tos pačios aplinkybės, apie kurias prieš tai vykusio pokalbio metu buvo kalbama su kasatoriumi.

Be to, S. S. ir V. A. kalbasi mobiliojo ryšio telefonais, kurie sulaikymo metu iš jų buvo paimti bei apžiūrėti. Abonentinių numerių priklausomybės, kuriais vyko kontroliuojamas pokalbis, S. S. ir V. A. neneigė. Lygiai tais pačiais iš S. S. ir V. A. paimtais mobiliojo ryšio telefonais vyko pastarųjų asmenų kontroliuojami pokalbiai su R. Š., ką patvirtino fonoskopinė tyrimo išvada.

Dveji pokalbiai vyksta tarp S. S. ir A. B., kuriuose jie kalbasi apie pastarojo atvykimą į Talino autobusų stotį, o A. B. jau atvykus į Talino autobusų stotį, jis pokalbio su S. S. metu save apibūdina kaip apsirengusį juoda striuke, turintį juodą krepšį su ratukais. Apklaustas A. B. patvirtino, kad šie pokalbiai vyko tarp jo ir asmens, kaip nustatyta S. S., kuriam jis perdavė atgabentą krepšį. S. S. taip pat pripažino kalbėjęs telefonu su asmeniu, kuris jam perdavė krepšį su atgabentu fenilacetonu, todėl A. B. ir S. S. parodymai atitinka aplinkybes, apie kurias kalbama byloje esančiuose jų tarpusavio pokalbiuose. Be to, pokalbiai su A. B. vyko S. S. mobiliojo ryšio telefonu, kuris iš šio buvo paimtas sulaikymo metu.

V. A. 2006 m. kovo 20 d. ir 2006 m. balandžio 20 d. buvo apklaustas pas teisėją Estijoje (antros apklausos metu dalyvavo proceso dalyviai iš Lietuvos) ir abejų apklausų metu neneigė bendravimo su kasatoriumi. Tiek pirmosios, tiek antrosios apklausos Estijos teisme metu V. A. parodė, kad jokio „Vitaliko“ nepažįsta. Taigi sugretinus V. A. ir S. S. parodymus, taip pat pasiklausymo ir mobiliojo ryšio telefonų apžiūrų duomenis, matyti, kad V. A. neabejotinai bendravo ir kalbėjosi telefonu su kasatoriumi.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai neturėjo pagrindo remtis pasiklausymo metu užfiksuotais duomenimis ir pripažinti juos leistinumo kriterijų atitinkančiais įrodymais, nes byloje nėra jokios teismo nutarties, kuri leistų kontroliuoti R. Š. telefoninius pokalbius ir daryti jų įrašus. Iš bylos duomenų matyti, kad Estijos Respublikos BPK 114 straipsnyje nurodyta, jog pagal prokuroro prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjas gali priimti nutartį, kuria remdamiesi ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Estijos Respublikos teisėsaugos institucijų iškeltoje baudžiamojoje byloje valstybės prokuroras prašė leidimo dėl telefoninių pokalbių klausymo, ir Talino miesto teismo pirmininkas tokį leidimą suteikė. Tai patvirtina byloje esančios Talino miesto teismo nutarimų kopijos. Talino miesto teismas sankcionavo (davė leidimą) slapta klausytis S. S. ir V. A. pokalbių, peržiūrėti žinutes bei įrašyti informaciją, perduodamą jų naudojamais telefonais (nurodyti konkretūs telefonų, IMEI numeriai), taip pat nurodoma ir tai, jog leidžiama kontroliuoti ir kitus telefonus, kuriais šie asmenys naudosis ateityje. 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių“, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1994 m. balandžio 3 d., 13 straipsnyje nurodyta, kad dokumentai, kuriuos vienos Susitariančios šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant herbiniu antspaudu, teismas ar oficialus asmuo (notaras, nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.) kitos Susitariančios šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo. Dokumentai, kurie vienos Susitariančios šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančios šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią. Taigi, kaip matyti iš pirmiau pateiktų duomenų, visos telefoninių pokalbių pasiklausymo sankcionavimo procedūros, numatytos Estijos Respublikos BPK, buvo išlaikytos, todėl nėra jokio pagrindo abejoti Estijos pareigūnų užfiksuotų S. S. ir V. A. telefoninių pokalbių teisėtumu. Ta aplinkybė, kad leidimas buvo duotas klausytis tik S. S. ir V. A., o ne R. Š. telefoninių pokalbių, R. Š. telefoninių pokalbių kontrolės teisėtumui reikšmės neturi. R. Š. telefoniniai pokalbiai buvo užfiksuoti tik dėl to, kad pastarasis kalbėjosi būtent su S. S. ir V. A., kurių telefoniniai pokalbiai buvo teisėtai kontroliuojami, o ne todėl, kad buvo kontroliuojami paties R. Š. pokalbiai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pasiklausymo metu gautus duomenis, padarė teisingą išvadą, kad tiek S. S. ir V. A. tarpusavio pokalbiai, tiek jų pokalbiai su R. Š. ir A. B. buvo užfiksuoti teisėtai ir pagrįstai juos pripažino tinkamais įrodymais baudžiamojoje byloje.

Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad balso pavyzdžiai lyginamajam tyrimui buvo paimti pažeidžiant BPK 144 straipsnyje nustatytą tvarką. Atsiliepime prokuroras pažymi, kad kasatorius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose, nesutiko, kad būtų paimti ir tyrimui panaudoti jo balso pavyzdžiai, todėl fonoskopiniam tyrimui buvo pateiktas kasatoriaus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės pokalbio įrašas, darytas anksčiau, atliekant BPK 158 straipsnyje numatytus ir teismo sankcionuotus veiksmus. Teismo nutartyje dėl šių veiksmų sankcionavimo tiesiogiai nebuvo nurodyta, kad atliekamų slaptų tyrimo veiksmų tikslas yra kasatoriaus balso pavyzdžių paėmimas, nes tuomet dar nebuvo iškilusi tokia būtinybė. Tačiau minimoje teismo nutartyje nurodyta, kad šių slaptų tyrimo veiksmų tikslas yra ne tik nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, bet ir išsiaiškinti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus šį nusikaltimą padariusius asmenis. Šio tikslo ir buvo siekiama, panaudojant slaptų tyrimo veiksmų metu gautus duomenis, t. y. kasatoriaus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės pokalbio įrašą, kurio pagalba atlikus lyginamąjį tyrimą buvo nustatyta, kad dešimtyje iš pateiktų tyrimui telefoninių pokalbių įrašų kalba kasatorius.

Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad panaudojant minėtus lyginamuosius kasatoriaus balso pavyzdžius atliktas fonoskopinis tyrimas ir jo išvada yra teisėti, šiuos duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir jais rėmėsi priimdami sprendimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, priešingai negu tvirtina kasatorius, įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo R. Š. apeliacinio skundo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Š. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies)

Kasatorius skunde teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi vien tik S. S. ir V. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijoje duotais parodymais nesant kitų neginčijamų įrodymų byloje. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai privalo būti patikrinti ir išanalizuoti teisiamajame posėdyje. Taigi teismas turi teisę remtis visais įrodymais, t. y. tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, o taip pat ištirti rašytinius parodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme ir tik esant bent vienai šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytai sąlygai. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nepatikrinus jų teisiamojo posėdžio metu, savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi ir, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kad toks asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas laikantis liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo apklausą reglamentuojančių proceso taisyklių (BPK 183, 185, 188 straipsniai). Taigi asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais pripažįstami tik tada, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį asmens, kuris nebuvo apklaustas teisme ar ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui ar jo gynėjui, parodymais, būtų pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno kaltinamojo teisė į teisingą procesą, o to pateis straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatyta įtariamojo (kaltinamojo) teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti.

Apeliacinės instancijos teismas bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įtariamojo (kaltinamojo) teisę užduoti klausimus parodymus duodantiems liudytojams ar nukentėjusiesiems, nes priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažino R. Š. kaltu padarius BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 266 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, daugiausia rėmėsi S. S. ir V. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijos Respublikoje vykdyto ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šių asmenų teisiamojo posėdžio metu neapklausė ir taip jų parodymų tinkamai nepatikrino. Tačiau vėliau pagal Lietuvos apeliacinio teismo teisinės pagalbos prašymą S. S. ir V. A. buvo apklausti Estijos teisėjos, o šios apklausos metu dalyvavo kasatoriaus gynėjas, kuris uždavė klausimus apklausiamiems asmenims, be to, nei apklausiami asmenys, nei kasatoriaus gynėjas jokių pastabų dėl apklausos protokolo nepareiškė.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, detaliai išanalizavo S. S. ir V. A. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijoje, tiek Estijos teisme, ir pagrįstai pripažino, kad nors S. S. ir V. A. Estijos teisme duoti parodymai buvo abstraktūs ir mažiau informatyvūs negu duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijoje, tačiau kartu šie asmenys nepaneigė savo anksčiau (ikiteisminio tyrimo metu) duotų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad tiek S. S., tiek V. A. ikiteisminio tyrimo, atlikto Estijoje, metu patvirtino pažinoję Lietuvoje gyvenantį asmenį, vardu “Robertas”, su kuriuo bendravo mobiliojo ryšio telefonais, tuo tarpu apie jokį asmenį, vardu “Vitalikas”, neužsiminė. Be to, S. S. apklausos, kurią atliko Estijos ikiteisminio tyrimo pareigūnai, metu parodė, kad būtent su “Robertu” aptarinėjo prekursoriaus gabenimo iš Lietuvos į Estiją aplinkybes, susitardami, kad 20 l prekursoriaus – fenilacetono, kurį jie tarpusavyje vadino “švęstu vandeniu”, juodame lagamine 2005 m. sausio 11 d., ryte, maršrutiniu autobusu atgabens asmuo, vardu “Andrejus” (A. B.). Taip pat S. S. parodė, kad kasatorius jam atsiuntė SMS pranešimą, kuriame nurodė prekursorius turėjusio atgabenti asmens mobiliojo ryšio telefono numerį ir vardą – “Andrej” bei paprašė šiam asmeniui atvykus į Estiją jam paskambinti, ką S. S. ir padarė.

Šie S. S. 2005 m. sausio 12 d. ir 2005 m. vasario 16 d. bei V. A. 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. balandžio 25 d. kaip įtariamųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijoje duoti parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, o būtent, telefoninių pokalbių, vykusių nuo 2004 m. gruodžio 3 d. iki 2005 m. sausio 11 d. tarp kasatoriaus ir S. S. bei V. A., o taip pat tarp S. S. ir V. A. bei A. B., išklotinių turiniui.

Kadangi anksčiau aptarti S. S. ir V. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijoje duoti parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, ir, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, gali būti perskaitomi kitiems bylos įrodymams patikrinti, todėl apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, sugretino šiuos parodymus su minėtų asmenų Estijos teisme duotais parodymais, taip pat su byloje esančiomis telefoninių pokalbių išklotinėmis, ir padarė pagrįstą išvadą, kad dėl prekursoriaus – fenilacetono, gabenimo iš Lietuvos į Estiją buvo tariamasi būtent su kasatoriumi.

Taip pat nepagrįstas kastoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė asmens, vardu “Vitalikas, galimo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Priešingai apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, detaliai ištyręs A. B. parodymus dėl asmens, kuris neva jo paprašė nugabenti lagaminą į Taliną ir kurio vardas “Vitalikas”, konstatavo, kad A. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijoje ir Lietuvoje bei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu buvo nevienodi ir nenuoseklūs (A. B. apie asmenį, vardu “Vitalikas, parodė apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų Estijoje, tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų Lietuvoje, jis savo ankstesnius įrodymus paneigė, nurodydamas, kad asmens, perdavusio jam krepšį, nepažįsta, o neteisingus parodymus Estijoje davė siekdamas, kad jį kuo greičiau paleistų, tuo tarpu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. B. vėl patvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnams Estijoje duotus parodymus, kuriuos apklaustas apeliacinės instancijos teisme vėl paneigė), todėl jų negalima pripažinti patikimais ir jais remiantis pripažinti, kad A. B. lagaminą perdavė asmuo, vardu “Vitalikas”.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pateikė išsamią kasatoriaus parodymų analizę, iš kurios matyti, kad kasatorius apie asmenį, vardu “Vitalikas”, parodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur teigė, jog “Vitalikas” organizavo prekursorių gabenimą į Estiją, o jis buvęs tik tarpininkas, todėl nieko apie gabenamas medžiagas nežinojęs. Tačiau kartu kasatorius negalėjo paaiškinti, kodėl apie asmenį, vardu “Vitalikas”, jis neparodė ikiteisminio tyrimo metu, o jo mobiliojo ryšio telefonų atminties blokuose nėra jokio “Vitaliko” telefono numerio.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šie kasatoriaus parodymai apie asmens, vardu “Vitalikas”, dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme prieštarauja likusiai bylos medžiagai, t. y. S. S. ir V. A. parodymams bei telefono pokalbių išklotinėms ir fonoskopinio tyrimo išvadai. Iš likusio bylos medžiagos turinio matyti, kad pokalbiai apie prekursorių gabenimą iš Lietuvos į Estiją vyko tik tarp kasatoriaus ir S. S. bei V. A., o šių pokalbių metu joks asmuo, vardu “Vitalikas”, nebuvo minimas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokius kasatoriaus parodymu pripažino siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas ir jais nesirėmė.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo tvarkos ir pagrįstai konstatavo, kad būtent kasatorius padarė BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 266 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas.

Dėl įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis )

Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galimas patikrinti šiame Kodekse numatytais veiksmais.

Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad teismai neturėjo pagrindo Estijos Respublikoje atliktų operatyvinio tyrimo veiksmų protokolų bei prie jų pridėtų telefoninių pokalbių įrašų laikyti teisėtai gautais duomenimis ir jais grįsti teismo nuosprendį ar nutartį, nes šie duomenys neatitinka įrodymams keliamo jų leistinumo reikalavimo, t. y. buvo gauti pažeidžiant įstatyme numatytą tvarką (nesant teisėjo nutarties).

Estijos Respublikos BPK 144 straipsnyje nurodyta, kad pagal prokuroro prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjas gali priimti nutartį, kuria remdamiesi ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Siekiant nustatyti, ar nebuvo pažeista leidimo pasiklausyti telefoninius pokalbius sankcionavimo tvarka, apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Estijos Respublikos Teisingumo ministeriją su teisinės pagalbos prašymu pateikti informaciją apie tai, kada ir kokios institucijos ar pareigūnai sankcionavo R. Š., V. A., S. S. ir A. B. telefoninių pokalbių klausymąsi. Buvo gautos atitinkamų dokumentų kopijos, iš kurių matyti, kad Estijos teisėsaugos institucijų iškeltoje baudžiamojoje byloje prokurorui pateikus prašymą leisti pasiklausyti S. S. ir V. A. telefoninių pokalbių, peržiūrėti SMS žinutes bei įrašyti jų naudojamais telefonais perduodamą informaciją, tokį leidimą Talino miesto teismo pirmininkas suteikė. Taigi Estijos Respublikos BPK 144 straipsnyje nustatyta telefoninių pokalbių pasiklausymo ir kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės sankcionavimo tvarka pažeista nebuvo. Kadangi pagal 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties “Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių” 13 straipsnį dokumentai, kuriuos vienos Susitariančios šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant herbiniu antspaudu, teismas arba oficialus asmuo (notaras, nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), kitos Susitariančios šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi iš Estijos Respublikos pagal teisinės pagalbos prašymą gauta informacija. Taigi visi telefoniniai pokalbiai bei kita telekomunikacijų tinklais perduodama informacija buvo užfiksuoti teisėtai, todėl teismas juos pagrįstai pripažino įrodymais ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Siekdamas pašalinti nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl fonoskopinio tyrimo išvados teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė šį tyrimą atlikusią specialistę. Specialistė patvirtino fonoskopinio tyrimo išvados duomenis ir parodė, kad atliekant garso įrašų fonoskopinį tyrimą buvo laikomasi visų šiam tyrimui keliamų metodinių reikalavimų ir davė kategorišką išvadą, jog 10 iš 14 garso įrašų yra užfiksuotas kasatoriaus balsas (likusiuose 4 garso įrašuose dėl per mažos signalų trukmės kategoriškos išvados dėl juose užfiksuoto kasatoriaus balso duoti negalima).

Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad lyginamieji jo balso pavyzdžiai, kurie buvo naudojami atliekant fononskopinį tyrimą, buvo gauti pažeidžiant BPK 144 straipsnyje įtvirtiną pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo tvarką, todėl negalėjo būti fonoskopinio tyrimo objektu. BPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę paimti iš įtariamojo pavyzdžius lyginamajam tyrimui, tačiau kasatorius ikiteisminio tyrimo metu nesutiko, kad jo apklausa būtų filmuojama. Taip pat kasatorius nesutiko pateikti lyginamuosius balso pavyzdžius ir bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nesant galimybės tiesiogiai iš įtariamojo gauti pavyzdžius lyginamajam tyrimui, kitų procesinių prievartos priemonių metu gauti duomenys gali būti panaudoti lyginamajam tyrimui atlikti. Tokiu atveju svarbu, kad būtų laikomasi BKP numatytų kitų procesinių prievartos priemonių sankcionavimo tvarkos ir pagrindų. Todėl nesant galimybės gauti kasatoriaus lyginamąjį balso pavyzdį buvo panaudoti kasatoriaus balso įrašai, gauti ikiteisminio tyrimo pareigūnei atliekant BPK 158 straipsnyje numatytus slaptus tyrimo veiksmus. Kadangi BPK 158 straipsnyje numatyta savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų sankcionavimo tvarka ir pagrindai pažeisti nebuvo, todėl šios procesinės prievartos priemonės metu gauti kasatoriaus balso pavyzdžiai pagrįstai buvo panaudoti fonoskopiniam tyrimui atlikti.

Taigi fonoskopinis tyrimas buvo atliktas panaudojant teisėtais būdais gautus duomenis ir laikantis šiam tyrimui nustatytos metodinės atlikimo tvarkos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, fonoskopinio tyrimo išvada buvo gauta teisėtais būdais, todėl teismas ją pagrįstai pripažino įrodymu ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.