Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Dalios Gumuliauskienės, Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant pareiškėjui Vyriausybės atstovui Klaipėdos apskrityje Daivai Kerekeš, atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovui Petrui Kaminskui,

2015 m. rugpjūčio 11 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 „Dėl Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo 8.1 papunktis, 13 ir 18 punktai, atitinka Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalį;Pripažinus, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 „Dėl Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo 8.1 papunktis, 13 ir 18 punktai, prieštarauja aukščiau nurodytoms teisės normoms, juos panaikinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje nurodė, kad palaiko pareiškime išdėstytus argumentus dėl ginčijamo norminio akto dalies atitikties Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai ir prašo patenkinti pareiškimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Dėl tiriamo akto priskyrimo norminių teisės aktų grupei

Apygardos administracinis teismas, kaip pirmos instancijos teismas, nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A5-63/2003, Nr. AS438-763/2009), norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ratui. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje inicijavo norminę administracinę bylą, prašydamas ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo teisėtumą. Prašomas ištirti Aprašas turi teisės aktui būdingą imperatyvumo požymį, yra skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai subjektų grupei, paskelbtas viešai, todėl laikytinas savivaldybių administravimo subjekto priimtu norminiu administraciniu aktu, ir šio akto teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos ABTĮ šešioliktame skirsnyje. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo specifika be kita ko pasireiškia tuo, kad ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 str. 1 d.), o tik ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme. Savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančio Vyriausybės atstovo teisę su pareiškimu kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, numato ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis.

Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Todėl bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina. Be to, remiantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas, spręsdamas ginčą dėl administracinio akto, nevertina tokio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Dėl ginčijamo akto nuostatų atitikties įstatymui

Nagrinėjamos administracinės norminės bylos dalykas yra Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 „Dėl Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo 8.1 papunkčio, 13 ir 18 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai įvertinimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog įgyvendinant Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, susiklosto ypatingi teisiniai santykiai. Šių santykių srityje, viena vertus, savivaldybės turi sprendimų priėmimo laisvę ir savarankiškumą, kita vertus, savivaldybės privalo veikti neperžengdamos įstatyme nustatytų kompetencijos ribų. Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Įstatymais nustatant savivaldybių funkcijas ir kompetenciją, realizuojamas konstitucinis savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pati savivaldos teisinė prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 23 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Reikalavimas savivaldybių laisvę ir savarankiškumą įgyvendinti nepažeidžiant įstatymo nustatytų ribų taikomas ir realizuojant savivaldybių fiskalinę kompetenciją. Nors Lietuvoje egzistuoja vieninga, bendra įstatymais paremta valstybinė mokesčių sistema, savivaldybės šioje srityje taip pat turi tam tikrus Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Konstitucijoje laiduojamas savivaldybių biudžetų savarankiškumas, įstatymuose įtvirtinamos kitos savivaldybių mokestinės kompetencijos galios, Konstitucija (121 str. 2 d.) ir įstatymai suteikia teisę savivaldybių taryboms nustatyti vietines rinkliavas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktą vietinių rinkliavų nustatymas yra savarankiškoji, Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta), savivaldybių funkcija. Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad savivaldybių tarybų teisė įstatymo nustatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas yra išimtinė savivaldybių tarybų konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 18 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005 išaiškino, kad remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus), 13 straipsnio 1 dalimi (kurioje nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose) bei Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas), vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, tačiau savivaldybės tarybai privalomas sąlygas vietinei rinkliavai nustatyti reglamentuoja (riboja diskreciją) Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo normos.

Savivaldos institucijų diskrecijos teisę ribojantis Rinkliavų įstatymas reglamentuoja vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą, kontrolę ir kitus su tuo susijusius teisinius santykius. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis vietinių rinkliavų objektų sąrašas. Jame be kitų rinkliavų įtvirtinta ir tai, kad vietinės rinkliavos gali būti nustatytos ir imamos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vietinė rinkliava apibrėžiama kaip savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Vietinės rinkliavos samprata (skirtingai nuo valstybinės rinkliavos) nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, todėl vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę, o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas (2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-574/2005, 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1354/2010).

Rinkliavų įstatymo 3 straipsnis nustato, kad rinkliavas moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką. Aiškinant šią įstatymo nuostatą loginiu ir sisteminiu metodu, ji turi būti suprantama kaip iš esmės neribojanti (su viena išimtimi) potencialių rinkliavos mokėtojų rato – t. y. rinkliavos mokėjimo subjektu gali būti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo, siekiantis už nustatytą rinkliavą įgyti tam tikrą teisę. Atsižvelgiant į Rinkliavų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose, potencialus rinkliavos mokėtojas, norėdamas įgyti tam tikrą teisę, turėtų ne tik žinoti rinkliavos dydį, bet ir jos mokėjimo tvarką, kuri turi būti nustatyta vietinės rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str. 1 d. 1-2 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2453/2011).

Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą dydžius, jos mokėjimo ir grąžinimo tvarką, lengvatas, kontrolės tvarką reglamentuoja 2011 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-240 patvirtinti Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatai.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 patvirtino specialų norminį teisės aktą - Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo atrankos aprašą, taikomą siekiant išsiaiškinti juridinius ar fizinius asmenis, kuriems suteikiama pirmumo teisė įsigyti leidimą įrengti išorinę reklamą ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje.

Aprašo 2 punktas nustato, jog Atranką organizuoja ir vykdo Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Asmenų, kuriems išduodami leidimai įrengti išorinę reklamą ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje, atrankos komisija (toliau – Komisija).

Remiantis Aprašo 6 punktu, fizinis asmuo nuo 18 metų ar juridinis asmuo, norintis užsiregistruoti atrankos dalyviu, pateikia Komisijai užklijuotą voką, ant kurio turi būti užrašyta atrankos vykdymo data. Pagal Aprašo 8.1 punktą, voke, ant kurio užrašyta atrankos vykdymo data, turi būti prašymas, kuriame inter alia nurodomos siūlomos piniginės lėšos eurais be centų (skaičiais ir žodžiais), skirtos Palangos miesto viešųjų vietų verslo aplinkai ir infrastruktūrai gerinti (Investicinės lėšos).

Įvykus atrankai, taikomas Aprašo 13 punktas, reglamentuojantis, kad Komisija atidaro vokus ir išvardina asmenis, pateikusius prašymus (su dokumentais), patikrina, ar pateikti visi 8 punkte išvardyti dokumentai; paskelbia siūlomų Investicijos lėšų dydžius ir juos įrašo protokole; nugalėtoju tampa atrankos dalyvis, kurio pasiūlytos Investicinės lėšos didžiausios; jeigu paaiškėja, kad daugiau kaip vienas atrankos dalyvis pasiūlo tokio paties dydžio Investicines lėšas, atrankos nugalėtoju tampa asmuo, kurio vokas su dokumentais įregistruotas anksčiausiai.

Aprašo 17 punktas nustato, kad Palangos miesto savivaldybė, atstovaujama Palangos miesto savivaldybės administracijos, ir atrankos dalyvis, pripažintas nugalėtoju, per Aprašo 16 punkte nustatytą terminą sumokėjęs skirtumą tarp sumokėto Dalyvio mokesčio ir skelbime nurodytos vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą, per 5 darbo dienas pasirašo Sutartį (Aprašo 2 priedas). O pagal Aprašo 18 punktą, atrankos dalyvis, pripažintas nugalėtoju ir per 5 darbo dienas po Sutarties pasirašymo sumokėjęs joje nurodytas Investicines lėšas, pateikia Rinkliavų skyriui sumokėjimą patvirtinantį dokumentą ir jam išduodamas leidimas; nesumokėjus Investicinių lėšų per Sutartyje nustatytą terminą Sutartis laikoma negaliojančia ir sumokėtas Dalyvio mokestis bei skirtumas tarp sumokėto Dalyvio mokesčio ir skelbime nurodytos vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą negrąžinamas.

Pareiškėjas – Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje pareiškimu ginčijamų Aprašo 8.1 papunkčio, 13 ir 18 punktų neteisėtumą sieja su Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia, jog iš vietinės rinkliavos mokėtojo negali būti reikalaujama atlyginti už objektą, už kurį pagal šį įstatymą nustatyta vietinė rinkliava, kitaip negu sumokant vietinę rinkliavą ir argumentuoja, jog Apraše įtvirtintos iš atrankos dalyvio reikalaujamos sumokėti Investicinės lėšos vertintinos kaip papildomas mokėjimas už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą.

Nors Apraše mokėjimas, kurio dydį asmuo privalo nurodyti, norėdamas užsiregistruoti atrankos dalyviu, įvardijamas „Investicinių lėšų“, o ne „rinkliavos“ terminu, nagrinėjant klausimą dėl Apraše numatytų Investicinių lėšų atitikties Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui, svarbu išsiaiškinti šio mokėjimo teisinę prigimtį ir jo atitiktį Rinkliavų įstatyme įtvirtintiems vietinės rinkliavos požymiams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant konkretų mokėjimą, turi būti atsižvelgiama ne į teisės akte nurodytą mokėjimo pavadinimą, o į tokio mokėjimo teisinę prigimtį (2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-933-2004). Kadangi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnyje pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas, nustačius, kad Apraše reglamentuojamos Investicinės lėšos pagal savo požymius galėtų būti prilyginamos rinkliavai, tokios Investicinės lėšos, kurios nenumatytos įstatyme, prieštarautų Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai ir būtų neteisėtos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę (apibrėžtą Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d.), o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 1574/2005).

Aiškinant Apraše nurodytų Investicinių lėšų paskirtį, matyti, kad pasiūlęs didžiausias Investicines lėšas atrankos dalyvis tampa atrankos nugalėtoju, o jas sumokėjęs, ? įgyja teisę įrengti išorinę reklamą ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje. Todėl tokios Investicinės lėšos pagal savo teisinę prigimtį yra mokėjimas už savivaldybės suteikiamą teisę (šiuo atveju – teisę įgyti leidimą įrengti išorinę reklamą) ir atitinka Rinkliavų įstatyme nustatytą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintą vietinės rinkliavos požymį.

Tačiau mokėjimo paskirtis – atlyginti už suteikiamą teisę – nėra vienintelis vietinės rinkliavos požymis. Iš Rinkliavų įstatymo sisteminio aiškinimo išplaukia, kad vietinės rinkliavos yra privalomi mokėjimai į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.). Dėl rinkliavų nesitariama. Rinkliavas ir jų dydį, rinkliavų lengvatas ir rinkliavų grąžinimo atvejus nustato savivaldybės taryba, tvirtindama vietinės rinkliavos nuostatus (Rinkliavų įstatymo 12 – 13 str.). Taigi rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Nagrinėjamu atveju Aprašo 2 priedu yra patvirtinta Sutarties forma, kurioje numatytas sutarties dalykas, šalių sutartiniai įsipareigojimai, ginčų sprendimo tvarka ir panašios sąlygos. Tokio pobūdžio įsipareigojimai ir jų įforminimas sutartimi nėra būdingi rinkliavų teisiniams santykiams.

Kaip atsiliepime nurodo Palangos miesto savivaldybė, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas sutarčių laisvės principas iš esmės reiškia tai, jog sutarties šalys laisvai prisiima ar neprisiima tam tikrus įsipareigojimus, t.y. turi teisę laisvai nuspręsti sudaryti sutartį ar ne. Šiuo atveju Aprašo 8.1 papunktis, 13 ir 18 punktai tokios pasirinkimo teisės nesuteikia, kadangi tiek dalyvavimą atrankoje, tiek atrankos laimėjimą, tiek leidimo įrengti išorinę reklamą ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje išdavimą susieja su Investicinių lėšų nurodymu ir jų sumokėjimu. Imperatyvų Investicinių lėšų pobūdį patvirtina tiek Aprašo 20.2 punktas, numatantis, jog Prašymas nenagrinėjamas, jeigu ne visiškai arba neteisingai užpildytas (inter alia nenurodytos Investicinės lėšos), tiek Aprašo 18.1 papunktis, įtvirtinantis, kad nesumokėjus Investicinių lėšų per Sutartyje nustatytą terminą Sutartis laikoma negaliojančia ir sumokėtas Dalyvio mokestis bei skirtumas tarp sumokėto Dalyvio mokesčio ir skelbime nurodytos vietinės rinkliavos už leidimo išdavimą negrąžinamas, t.y. asmuo ne tik netenka pirmumo teisės į leidimo įrengti išorinę reklamą ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje išdavimą, bet ir praranda lėšas už jau sumokėtą vietinę rinkliavą. Todėl nors Apraše piniginės lėšos, skirtos Palangos miesto viešųjų vietų verslo aplinkai ir infrastruktūrai gerinti ir nėra įvardijamos kaip vietinė rinkliava, tačiau įgyja privalomojo pobūdžio mokėjimo statusą ir negali būti pateisinamos privatinės teisės normomis (sutarčių laisvės principu).

Rinkliava nėra sandoris, jos dydžio (nagrinėjamu atveju, vietinė rinkliava = pastovus rinkliavos dydis + Investicinės lėšos, kurių dydis paaiškėja po Atrankos) tvirtinimas po Atrankos reiškia individualios, o ne bendros taisyklės nustatymą. Visiems potencialiems mokėtojams vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos turi būti išdėstytos nuostatuose, jų dydis turi būti žinomas iš anksto, o ne paaiškėti pasibaigus Atrankai.

Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis imperatyviai įtvirtina, kad iš vietinės rinkliavos mokėtojo negali būti reikalaujama atlyginti už objektą, už kurį pagal šį įstatymą nustatyta vietinė rinkliava, kitaip negu sumokant vietinę rinkliavą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisės normų analizę, darytina išvada, kad Apraše įtvirtintos privalomojo pobūdžio nuostatos dėl Investicinių lėšų nurodymo ir sumokėjimo už teisę įgyti leidimą įrengti išorinę reklamą ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įtvirtina atrankos dalyvio pareigą sumokėti ne tik vietinę rinkliavą, bet ir atlyginti už savivaldybės suteikiamą teisę įgyti leidimą, priverstinai remiant Palangos miesto viešųjų vietų verslo aplinką ir infrastruktūrą. Tokios Investicinės lėšos laikytinos reikalavimu papildomai atlyginti už vietinės rinkliavos objektą, ką draudžia Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, todėl negali būti laikomos teisėtomis. Konstatavus, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo 8.1 papunktis, 13 ir 18 punktai prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimas laikytinas pagrįstu ir tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsniu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimą tenkinti.

Palangos miesto savivaldybės 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo 8.1 papunktį, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašyme nurodomos siūlomos pinigines lėšos eurais be centų (skaičiais ir žodžiais), skirtos Palangos miesto viešųjų vietų verslo aplinkai ir infrastruktūrai gerinti (Investicinės lėšos), pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.

Palangos miesto savivaldybės 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo 13 punktą, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad komisija paskelbia siūlomų Investicijos lėšų dydžius ir juos įrašo protokole. Nugalėtoju tampa atrankos dalyvis, kurio pasiūlytos Investicinės lėšos yra didžiausios. Jeigu paaiškėja, kad daugiau kaip vienas atrankos dalyvis pasiūlo tokio paties dydžio Investicines lėšas, atrankos nugalėtoju tampa asmuo, kurio vokas su dokumentais įregistruojamas anksčiausiai, pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.

Palangos miesto savivaldybės 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-98 patvirtinto Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos ant persirengimo kabinų Palangos paplūdimyje įrengimo, atrankos aprašo 18 punktą visa apimtimi pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre, Palangos miesto savivaldybės interneto svetainėje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.