- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-23
- Bylos Nr.
- I-74-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02142-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Jarūnė Sedalienė (pran.), Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Žano Kubecko ir Virginijaus Stankevičiaus,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. patikslintą skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo bei oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. L. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikinai einančios viršininko pavaduotojos pareigas A. B. patvirtintą 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K11 ir jo pagrindu Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo S. S. 2016 m. rugsėjo 21 d. pareikštą oficialų perspėjimą.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 14-17) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis 2016 m. rugsėjo 21 d. pagal Šiaulių AVPK patvirtintą 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K-ll buvo oficialiai perspėtas, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Oficialus perspėjimas jam pareikštas vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu iš jo reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų. Pareiškėjas oficialiai perspėtas, kad, jeigu savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems nusikalstamo susivienijimo veiką arba jam priklausys, teiks nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą ir informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, ruošiasi padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotų grupių, nusikalstamo susivienijimo veiklą, jam bus taikomos šiuo įstatymu numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjui oficialus perspėjimas pritaikytas be jokio pagrindo, jis grubiai pažeidžia jo, kaip sąžiningo Lietuvos Respublikos piliečio, teises ir sukelia stresą. Oficialaus perspėjimo buvimas tiesiogiai įtakoja jo teises būtent dėl to, kad gali būti panaudotos tam tikros kitos priemonės, kurios konkrečiai suvaržys jo teises ir laisves. Pareiškėjas nesupranta, nei kuo yra kaltinamas, nei kokius neteisėtus veiksmus atliko. Pareiškėjas nėra įtariamas jokiuose ikiteisminiuose tyrimuose, pats ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės. Nors praeityje buvo teistas, tačiau šiuo metu jokių nusikalstamų veikų nedaro ir nesiruošia daryti, nebendrauja su įtartinais ar žinomai nusikalstamais asmenimis, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų, neužsiima jokia nelegalia veikla. Pareiškėjui nebuvo tinkamai paaiškinta, kokie jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, stabilumui, jis su tai patvirtinančia medžiaga nesupažindintas. Policijos pareigūnai remiasi kažkokia slapta medžiaga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tai įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalis, kurioje teigiama, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje A822-326/2009 buvo konstatuota, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 str.). EŽTT pabrėžė, kad šalių lygybės principas, t. y. galimybė pateikti argumentus tokiomis sąlygomis, kad viena proceso šalis neatsidurtų akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje už kitą proceso šalį, yra vienas iš teisingo teismo elementų. Šis principas taip pat apima šalių teisę susipažinti ir ginčyti visus įrodymus, galinčius turėti įtakos bylą nagrinėjančio teismo sprendimui. Nepaisant to, kad EŽTT pripažino, jog bylai reikšmingų įrodymų atskleidimas nėra absoliuti teisė, vis dėlto gynybos teises ribojančios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais atvejais. Praeityje pareiškėjui taikytos baudžiamojo persekiojimo priemonės, teismo įpareigojimų skyrimas, ankstesni teistumai, padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra tik charakterizuojanti medžiaga ir neatskleidžia jo ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais iki oficialaus perspėjimo paskyrimo, nėra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjas daro ar galimai darys Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytas veikas. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio numatytų pagrindų pateikti konkrečiam asmeniui prevencinę priemonę – oficialų perspėjimą – buvimas ar nebuvimas negali būti siejamas su nusikalstamų veikų, už kurias asmuo buvo anksčiau nuteistas, arba kurių padarymu jis buvo įtartas ar įtariamas, kvalifikavimu pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis nenustato sąlygos, kad prevencinė poveikio priemonė gali būti taikoma asmeniui, kuris padarė nusikaltimus, o nustato sąlygą, kad iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali juos daryti ir prevencines poveikio priemones tokio asmens atžvilgiu reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pareiškėjas jokia veika, kuri leistų daryti išvadas apie tai, kad jis gali ar ruošiasi daryti ką nors nusikalstamo, neužsiima. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kokie konkrečiai jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, kokie veiksmai sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms, kokių asmenų turėtų vengti, kas iš jų yra nusikaltėliai ir su kuo neturėtų bendrauti, nebuvo paaiškinta, kuo paremtas atsakovo manymas, kad pareiškėjas yra pavojingas visuomenei. Pareiškėjas nesupranta, dėl ko yra perspėjamas, ir apie ką turi pranešti, neaišku, kokie asmenys yra laikomi organizuotos grupės nariais ar nusikalstamu susivienijimu. Oficialiame perspėjime esantys nurodymai yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir praktiškai neįgyvendinami. Jame nenurodyta ir nebuvo išaiškinta oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka. Teismo posėdyje pareiškėjas teigė, kad jis nėra pavojingas visuomenei, jokiai nusikalstamai grupuotei nepriklauso, nedalyvauja jokioje nusikalstamoje veikloje. Pažymėjo, kad yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, yra dirbantis.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 22–25) bei jo atstovas teismo posėdžio metu su pareikštu patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pripažįstant, kad pareiškėjui Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas taikyta teisėtai ir pagrįstai, esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytam prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindui (kad prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves). Taikant oficialų perspėjimą pareiškėjui patikrinti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai, t. y. ar duomenys (neįslaptinti ir įslaptinti) apie asmenį yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar gauti duomenys liudija asmens sąsają su organizuotomis grupėmis ar jų nariais bei, ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo gali daryti sunkius (labai sunkius) nusikaltimus. Šiaulių apskrities VPK KP ONTV 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. S. įstatymų nustatyta tvarka gavo duomenų apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ir jų nariais ir padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali vykdyti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir taikydamas pareiškėjui oficialų perspėjimą vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl prevencinės poveikio priemonės taikymo formos ir tvarkos nepažeidė. Pažymėjo, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nenumato, kad asmens – prevencinių poveikio priemonių taikymo objekto – atžvilgiu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos ir įteiktas pranešimas apie įtarimą, tačiau iš gautų duomenų (neįslaptinti ir įslaptinti) nustatyta, kad pareiškėjui yra įteikti pranešimai apie įtarimus dėl nusikalstamų veikų, tarp jų ir neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, taip pat, kad palaiko ryšius su žinomai nusikalstamais asmenimis. Oficialus perspėjimas yra ne bausmė, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. Šios priemonės tikslas – neleisti asmeniui padaryti sunkaus (ar labai sunkaus) nusikaltimo ir tokiu būdu garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Akcentavo, kad pats Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nenumato, jog asmuo, kuriam taikomas oficialus perspėjimas, būtų supažindintas su duomenimis, kurių pagrindu jam yra pritaikyta ši prevencinė poveikio priemonė. Atsižvelgiant į Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti, bei 6 straipsnio 5 dalį, įpareigojančios asmeniui įteikti oficialaus perspėjimo nuorašą, pareiškėjas su jam taikytu oficialiu perspėjimu buvo supažindintas tinkamai. Pažymėjo, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nenumato, kad asmeniui, kuriam pritaikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, būtų išaiškinta apskundimo tvarka. Taikant pareiškėjui oficialų perspėjimą, buvo vadovaujamasi ir duomenimis, kurie yra įslaptinti, tačiau jie nėra vieninteliai duomenys, kurių pagrindu buvo taikytas oficialus perspėjimas. Surinkti duomenys liudija, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo pareikštas ne be pagrindo, kad jau pareiškiant ginčijamą oficialų perspėjimą buvo duomenų, jog jis linkęs daryti nusikaltimus, ir jo atžvilgiu buvo būtina taikyti prevencinę priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įslaptintų duomenų, susijusių su pareiškėju, įslaptinimo tikslingumas nėra išnykęs, todėl jie (jų dalis) nėra išslaptinti. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo atžvilgiu yra atliekami du ikiteisminiai tyrimai – vienas dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, kitas dėl nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimo ir realizavimo. R. L. yra keturis kartus teistas, įtariamųjų registro pažymoje nurodyta, kad nuo 2004 m. jo atžvilgiu pradėta net dešimt ikiteisminių tyrimų, oficialus perspėjimas taikytas keturis kartus ir skirti du teismo įpareigojimai.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 40-24-K-11 dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo, kuriuo pareiškėjui R. L. buvo taikytas oficialus perspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2003 m. gegužės 1 d., toliau – Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, Įstatymas), kuris nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 40-24-K-11, vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais, atsižvelgdamas į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie Lietuvos Respublikos pilietį R. L., nutarė taikyti R. L. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, nutarimą patvirtino laikinai einanti Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojos pareigas A. B. (b. l. 27). Vykdydamas minėtą nutarimą, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. S., nurodydamas, kad R. L. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė R. L. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas su oficialiu perspėjimu susipažino bei jo nuorašą gavo 2016 m. rugsėjo 21 d., patvirtindamas tai savo parašu (b. l. 28). Pareiškėjas ginčija šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (Nr. A143-405/2013, Nr. A143-863/2013), aiškinant Įstatymo 4 straipsnio taikymą, pažymima, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Be to, pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumais. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pasisakant dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies (iki 2016 m. liepos 1 d. ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis) atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).
Atsižvelgiant į ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus, šios kategorijos bylose buvo pateikti išaiškinimai dėl šio straipsnio taikymo: 1) nustatyti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu; 2) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme; 3) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Aiškindamas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą aiškinimą dėl informacijos slaptumo, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat šio (5 str.) konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Nr. A525-224/2008, Nr. A662-1387/2009).
Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo taikytas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą, ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimus, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.
Pabrėžtina, kad tik slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, o būtent pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2016-09-13 12.45 val. pagalbinėje patalpoje – mediniame ūkiniame pastate, esančiame Raupaičių k., Kužių sen., Šiaulių r., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. V. ir L. P., neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė kaip įtariama šaudmenis – 50 vienetų, kol kratos metu šie kaip įtariama šaudmenys buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų; be to, 2016-01-25, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laiką, tačiau ne vėliau kaip nuo 2015-01-25 22 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. L., P. E. ir D. P., neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir gabeno C kategorijos tinkamą šaudymui 30 kalibro šautuvą Steyr Mannlicher Mod. M Nr. 10020, skirtą šaudyti šoviniais 30-06 Springfield, bei šaudmenis – 4 vnt. pramoninės gamybos, tinkamus šaudymui, 30 kalibro medžioklinius šovinius 30-06 Springfield, skirtus šaudyti iš 30 kalibro daugelio modelių graižtvinių šaunamųjų ginklų, automobilyje „Land Rover“, valst. Nr. CEP112, priklausančiame A. V., iki tol, kol 22.38 val. automobilis buvo sustabdytas, o įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas ir paimtas šautuvas Steyr Mannlicher Mod. M Nr. 10020 ir šaudmenys 4 vnt. (b. l. 31). Nustatyta, jog kriminalinės žvalgybos duomenimis, V. V. siejamas su organizuotu nusikalstamumu. Pareiškėjui oficialūs perspėjimai taikyti keturis kartus, teismo įpareigojimai – 2 kartus. Aptarti duomenys apie asmenų ryšius bei įtarimus dėl daromų nusikalstamų veikų, taikytų priemonių nusikalstamų veikų užkardymui apimtis nagrinėjamu atveju sukuria pakankamas prielaidas byloje sprendžiant dėl prevencinio pobūdžio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumo pripažinti įslaptintą informaciją leistina įrodinėjimo priemone ir ja remtis. Įslaptinta medžiaga buvo pateikta teisėjų kolegijai susipažinti. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinta įslaptinta medžiaga nagrinėjamu atveju laikytina kaip papildoma medžiaga, papildanti faktinius duomenis apie pareiškėją, ir padedanti visiškai užtikrinti teisingumą.
Taigi tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą daryti išvadą, kad atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 40-24-K-11 dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo priimtas teisėtai, o oficialus perspėjimas pareiškėjui R. L. paskirtas pagrįstai. Kolegijos vertinimu, aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog neaišku, kokie jo konkretūs veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves bei skatina organizuotą nusikalstamumą, atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus byloje išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. L. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.