Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-36-525/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-08
Bylos Nr.: P-36-525/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00950-2011-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas: S. S., A. S., M. A.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
80.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-36-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00950-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. (S. S.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-552-1481/2012 pagal pareiškėjų A. S. (A. S.), M. A. ir S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. (A. S.), M. A. ir S. S. (S. S.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. S., M. A. ir S. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (I t., b. l. 1, 13-14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 49 SF-38 (toliau – ir Raštas) ir NŽT 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-37 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjai nurodė, kad jiems kreipusis į atsakovą su prašymu atkurti nuosavybės teises į likusią dalį K. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės, atsakovas ginčijamu Raštu pranešė, kad tai padaryti nebus galimybės, nes iš viso Vilniaus mieste bus perduota neatlygintinai apie 800 naujų žemės sklypų, o M. A. eilės Nr. 2534, A. S. – 2536, S. S. – 2537. 2007 m. gegužės 5 d. buvo priimti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, konstatuojant, kad buvęs savininkas K. R. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) k., Vilniuje. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. gruodžio 10 d. raštu informavo, kad už likusią neatkurtą žemės dalį pareiškėjai gali rinktis vieną ar kelis kompensavimo būdus, tačiau pareiškėjai negali šios teisės realiai įgyvendinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu (II t., b. l. 81-88) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktuose dokumentuose pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – grąžinti žemę natūra, o likusios žemės dalies grąžinti natūra nėra galimybės, nes ji priskirta valstybės išperkamai žemei, pareiškėjai kito būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, nepasirinko, todėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi, parinko atitinkamą atkūrimo būdą, t. y. nusprendė perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai. Sutinkamai su 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų Nr. 1057 (toliau – Tvarka) 3 punktu, skundžiamu 2011 m. vasario 8 d. raštu atsakovas pasiūlė pareiškėjams pasirinkti kurį nors kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytą būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, kad Raštu pareiškėjai nėra išbraukti iš anksčiau minėto sąrašo, nėra pakeistas jų eiliškumas. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimą, veikė teisės aktų nustatyta tvarka jam suteiktos kompetencijos ribose, atsakovo veiksmais nėra pažeistos pareiškėjų teisės ir nėra pagrindo atsakovo įpareigoti atlikti kokius nors jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad Raštas neturėtų būti vertinamas kaip administracinis sprendimas, turėjęs įtakos pareiškėjų teisėms ar teisėtiems interesams. Ginčijamu raštu pareiškėjams buvo suteikta informacija, todėl pareiškėjai neturėjo reikšti reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, pareiškėjai turėjo reikšti reikalavimą tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad NŽT vadovas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teisingai išnagrinėjo pareiškėjų skundą (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis).

III.

Pareiškėjai A. S., M. A. ir S. S. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 93) prašė peržiūrėti bylą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jų skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi (II t., b. l. 115-118) pareiškėjų A. S., M. A. ir S. S. skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas apibrėžė, jog byloje kilęs ginčas dėl NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 11 d. rašto Nr. 49 SF-38 ir NŽT 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-37 teisėtumo ir pagrįstumo. Raštu NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėjus, kad iki 2012 metų bus suformuota ne mažiau 800 žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui Vilniaus mieste. Pareiškėjų eilės numeriai piliečių, pageidaujančių gauti naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste, sąraše yra Nr.2534-2537, todėl suteikti naują žemės sklypą nebus galimybės. Jie gali rinktis kitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytus kompensavimo už turėtą žemę būdus. Nacionalinės žemės tarnybos sprendime konstatuojama, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas yra informacinio pobūdžio, jame nurodyta informacija yra teisinga, atitinka teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, reikalavimus.

Atsižvelgęs į byloje skundžiamo Rašto turinį, teismas konstatavo, kad juo nebuvo atsisakyta atlikti veiksmus, nebuvo numatyta jokių pareiškėjams privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų Raštą surašiusio subjekto vardu priimtų sprendimų, galinčių daryti įtaką pareiškėjų teisėms ir pareigoms, o iš esmės tik pateikta informacija apie planuojamų suformuoti žemės sklypų Vilniaus mieste kiekį ir pageidaujančių gauti tokius sklypus piliečių skaičių t. y. jame tik išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikta NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pozicija dėl pareiškėjų galimybės rinktis kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Turint omenyje tai, kad pareiškėjai prašė suteikti jiems naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o tokių žemės sklypų pakankamo skaičiaus, kad iš karto patenkinti visų pageidaujančių reikalavimus, suformuota nėra, NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pagrįstai dar kartą pasiūlė pareiškėjams pasirinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pažymėta, kad Raštu pareiškėjams palikta galimybė laukti naujo žemės sklypo suteikimo, jei aukščiau eilėje esantys asmenys pakeistų savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo arba atsisakytų siūlomų sklypų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas, atsakovui vykdant išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą funkciją. Sprendimu apibendrinta situacija, susiklosčiusi nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams srityje ir konstatuota, kad Vilniaus žemėtvarkos skyriaus Rašte pateikta informacija yra teisinga.

Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo suteikta neigiama informacija, t. y. tai, kad Rašte ir Sprendime nurodyta, jog šiuo metu pareiškėjams nėra galimybės suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai, teismo vertinu, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas šiuo raštu priėmė neigiamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskritai.

Teismas nurodė, kad Sprendimas savo forma ir turiniu atitinka reikalavimus, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus individualiam administraciniam aktui, jame išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisės aktų normos.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

IV.

Pareiškėjas S. S. pateikė prašymą atnaujinti procesą Nr. 3-61-3-00950-2011-1 (II t., b. l. 122-126).

Prašyme nurodo šiuos argumentus:

1) Paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas ginčo nagrinėjimo metu pateikė tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes nurodydamas, kad nėra galimybės grąžinti natūra žemę ar perduoti individualų žemės sklypą, tačiau paaiškėjo faktinė aplinkybė, kad atsakovas nekaupė informacijos susijusios su laisvos žemės plotu tame tarpe ir laisvų žemės sklypų gyvenamojoje vietovėje Vilniaus mieste priklausančius valstybei. Paaiškėjo faktinė aplinkybė, kad ginčo nagrinėjimo metu nebuvo jokių duomenų, kad gyvenamoji vietovė (duomenys neskelbtini) kaimas buvo įjungta į gyvenamąją vietovę Vilniaus miestas. Paaiškėjo faktinė aplinkybė, kad ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjui grąžintina natūra žemė buvo ne miesto tipo gyvenamojoje vietovėje, o kaimo tipo gyvenamojoje vietovėje.

2) Padarytas esminis materialinės teisės normų taikymo pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Pirma, teismas netinkamai taikė teisės normą nustatydamas, kad ginčas vyksta Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje, kadangi pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 10 straipsnį, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribas nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra priėmusi teisės akto, kuriuo kaimo tipo gyvenamąją vietovę Pašilaičių kaimą būtų prijungę prie miesto tipo gyvenamosios vietovės Vilniaus miesto, todėl tai turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Antra, teismas klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, kad natūra grąžintina žemė yra miesto tipo gyvenamojoje vietovėje, o tai turėjo įtakos taikant Atkūrimo įstatymo normas, nes minimo įstatymo teisinis reguliavimas dėl kaimo ir miesto vietovėse esančios žemės grąžinimo yra skirtingas. Teismas taikė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnį, nors turėjo būti taikomas 4 straipsnis. Trečia, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo veiksmų, grąžinant likusį natūra negrąžintiną žemės plotą, į kurį pareiškėjams turi būti atkurtos nuosavybės teisės, teisėtumas, taip pat konstatuota, kad atsakovas 2011 m. vasario 8 d. raštu informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė numato parengti detaliuosius planus ir suformuoti tik apie 800 naujų žemės sklypų individualiai statybai, o informacija apie numatomą suformuoti sklypų skaičių pateikta remiantis Žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 3D-373 patvirtintu Specialiuoju nuosavybės teisių į žemės atkūrimo Kauno ir Vilniaus miestuose veiksmų planu. Pagal šias minėtas aplinkybes teismas darė išvadą, kadangi pareiškėjų eilės numeriai 2534, 2536, 2537, tai perduoti žemės sklypą individualiai statybai šiuo metu nėra galimybės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 1999 m. spalio 21 d. prašyme buvo išreikšta valia grąžinti žemę natūra, o kitas būdas iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pasirinktas, todėl Vilniaus apskrities viršininkas vienašališkai nusprendė perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ir įrašė pareiškėją į atitinkamą eilę. Teismas visiškai nenagrinėjo faktinių aplinkybių, kodėl negalima grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje. Teismo išdėstyti motyvai nepagrįsti įstatymo normomis. Ketvirta, ginčas kilo dėl nuosavybės grąžinimo atkuriant civilinės apyvartos objektą – žemės sklypą, tai yra turtinis ginčas, kurio esmė daiktinė teisė t. y. viena šalis pasižada kitai šaliai grąžinti turtą arba kompensuoti už prarastą turtą. Šiame ginče nėra administracinio pobūdžio santykių tarp šalių, jis savo esme yra turtinis ir turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, tačiau ginčą nagrinėjo administraciniai teismai ir nesprendė dėl bylos teismingumo, taip buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė į teisingą teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, tenkinamas antrasis iš minėtų aspektų – byla užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. Atitinkamai sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, vertinama tai, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja bent vienas iš pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia nurodydamas du proceso atnaujinimo pagrindus – naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

Pasisakydama dėl pirmojo iš pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nurodoma, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių įrodymų, tačiau tokiu atveju nauji įrodymai turi atitikti apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–215/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–220/2010).

Pareiškėjas teigia, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas pateikti informaciją, kiek laisvos žemės fondo yra gyvenamojoje vietovėje Vilniaus mieste ir kiek iš laisvo žemės fondo Vilniaus mieste yra skirta formuoti individualius žemės sklypus individualiai statybai bei kada ir kokiu aktu gyvenamoji vietovė Pašilaičių kaimas įjungta į gyvenamosios vietovės Vilniaus miesto teritoriją. 2014 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas gavo informacinį raštą Nr. 1SS-(8.5)-2414 (nuo kuriuo gavimo skaičiuojamas ABTĮ 156 str. 1 d. nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas), iš kurio, kaip teigia pareiškėjas, paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos Nr. I-2732-602/2011 nagrinėjimo metu – tai, kad atsakovas ginčo nagrinėjimo metu pateikė tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, kad nėra galimybės grąžinti natūra žemę ar perduoti individualų žemės sklypą, nors atsakovas nekaupė informacijos susijusios su laisvos žemės plotu Vilniaus mieste; ginčo nagrinėjimo metu nebuvo jokių duomenų, kad gyvenamoji vietovė Pašilaičių kaimas buvo įjungta į gyvenamąją vietovę Vilniaus miestą; ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjui grąžintina natūra žemė buvo ne miesto tipo gyvenamojoje vietovėje, o kaimo tipo gyvenamojoje vietovėje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byla, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, buvo nagrinėjama pagal pareiškėjų skundą dėl NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 49 SF-38 (Raštas) ir NŽT 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-37 (Sprendimas) panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje, atsižvelgdamas į Rašto turinį konstatavo, kad: „juo nebuvo atsisakyta atlikti veiksmus, nebuvo numatyta jokių pareiškėjams privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų Raštą surašiusio subjekto vardu priimtų sprendimų, galinčių daryti įtaką pareiškėjų teisėms ir pareigoms, o iš esmės tik pateikta informacija apie planuojamų suformuoti žemės sklypų Vilniaus mieste kiekį ir pageidaujančių gauti tokius sklypus piliečių skaičių t. y. jame tik išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikta NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pozicija dėl pareiškėjų galimybės rinktis kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus“. Atitinkamai dėl Sprendimo nurodyta, kad „Sprendimu apibendrinta situacija, susiklosčiusi nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams srityje ir konstatuota, kad Vilniaus žemėtvarkos skyriaus Rašte pateikta informacija yra teisinga. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo suteikta neigiama informacija, t. y. tai, kad Rašte ir Sprendime nurodyta, jog šiuo metu pareiškėjams nėra galimybės suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas šiuo raštu priėmė neigiamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskritai.“. Kitaip sakant, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjo ginčyti aktai iš esmės yra informacinio pobūdžio. Dėl to pareiškėjo nurodytos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės nėra esminės ir neturi reikšmės bylai. Atitinkamai nėra pagrindo procesą aptariamoje byloje atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl antrojo pareiškėjo nurodyto pagrindo proceso aptariamoje byloje atnaujinimui, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas, pavyzdžiui, konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

Pareiškėjas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu, pateikia savo paties įstatymų, kurie, atsižvelgiant į bylos esmę, nebuvo ir neturėjo būti taikomi byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, interpretaciją, kuri niekaip neįrodo byloje padaryto esminio materialinės teisės normos taikymo pažeidimo.

Be to, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas abiejų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą sieja su NŽT 2014 m. rugsėjo 19 d. rašto Nr. 1SS-(8.5)-2414 gavimu, ir kurio, kaip teigia pareiškėjas, paaiškėjo naujos bylai reikšmingos aplinkybės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pastarasis NŽT raštas yra atsakymas į 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjo prašymą, kurį pareiškėjas galėjo pateikti ir anksčiau.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo S. S. (S. S.) prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1481/2012 pagal pareiškėjų A. S. (A. S.), M. A. ir S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. (A. S.), M. A. ir S. S. (S. S.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasArtūras Drigotas