Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-11-21 · Civilinė byla Nr. 2S-1685-560/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-21
Bylos Nr.
2S-1685-560/2011
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-02322-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Atsakovas
V. K.
Ieškovas
Advokatų profesinės bendrijos, „Baltic Legal Solutions Lietuva“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1685-560/2011Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02322-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1., 122.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo Advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Advokatų profesinė bendrija „Baltic Legal Solutions Lietuva“ pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo V. K. kilnojamąjį turtą ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, pinigines lėšas bei kitą atsakovo turtą, esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis pareikšto reikalavimo, t.y. 51 883,35 Lt ribose. Ieškovas nurodė, kad, kaip šalys susitarė pasirašytoje sutartyje, dėl įsiskolinimo priteisimo jis kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą. Atsakovo skola ieškovui yra labai didelė, atsakovas, piktybiškai vengdamas atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas, elgiasi nesąžiningai, todėl tikėtina, kad atsakovas vengs vykdyti ir priimtą Arbitražo sprendimą bei stengsis turimą turtą paslėpti ar perleisti kitiems asmenims. Atsakovas gali imtis kitokių veiksmų, kuriais bus siekiama išvengti prievolės vykdymo, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali būti neįmanomas ar apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-05-05 nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo atsakovo V. K. turtą 51 900 Lt sumai. Teismas, vadovaudamasis LR Komercinio arbitražo įstatymo 12 str., 8 str. 1 d. ir 20 str. nuostatomis, nustatė, kad ieškovo pateiktas prašymas teismingas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. Įvertinęs tai, kad atsakovui arbitraže yra pateiktas ieškinys dėl 51 883,35 Lt skolos priteisimo, o atsakovas yra fizinis asmuo, teismas padarė išvadą, kad būsimo ieškovui galimai palankaus arbitražo teismo sprendimo neįvykdymo prielaidos realiai egzistuoja, nes atsakovui perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, ieškovo prašomą priteisti sumą būtų sudėtinga arba neįmanoma išieškoti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas V. K. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-05 nutartį ir atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė bylos teismingumo taisykles, LR Teismų įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. 1 d., 19 str. 1 d. nuostatas. Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovas nėra pasirašęs arbitražinės išlygos dėl ginčų perdavimo spręsti Vilniaus komerciniam arbitražui. Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. numatytas nearbitruotinų ginčų sąrašas, tarp kurių yra ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Atsakovas yra fizinis asmuo, todėl, kaip teigiama atskirajame skunde, apylinkės teismas, vadovaudamasis Komercinio arbitražo 11 str. 1 d., privalėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsisakyti priimti, kaip neteismingą. Tačiau apylinkės teismas šių aplinkybių nesiaiškino, nenustatė, ar ieškovo prašymas yra teismingas šiam teismui, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį (LR CPK 329 str. 1 d., 2 d. 6 p.). Taip pat atskirajame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, nepranešdamas iš anksto atsakovui apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo laiką ir vietą, atėmė galimybę atsakovui pateikti atsiliepimą į ieškovo prašymą. Tokio savo sprendimo teismas skundžiamoje nutartyje nemotyvavo, todėl tokia teismo nutartis yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

Atsiliepimas

Ieškovas Advokatų profesinė bendrija „Baltic Legal Solution Lietuva“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, tarp šalių sudaryta sutartis nėra vartojimo sutartis, kadangi ji neatitinka vartojimo sutarčių požymių – teisinių paslaugų teikimo sutartis nebuvo skirta grynai asmeninių atsakovo poreikių tenkinimui, o buvo skirta jo ūkinės komercinės veiklos vykdymui; ieškovo veikla nėra komercinė ir jis nėra verslininkas. Be to, pats atsakovas nepateikė jokių papildomų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog sutartis kilusi iš vartojimo teisinių santykių, todėl toks jo aiškinimas yra nepagrįstas (LR CPK 12 str., 178 str.). Be to, atsiliepime pažymima, kad tarp šalių buvo sudaryta arbitražinė išlyga (Sutarties „Sąlygos“ 19 p.), todėl kilęs ginčas dėl skolos priteisimo pagrįstai bus nagrinėjamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Ieškovo teigimu, teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą, nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui. Be to, vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, esant teisiniam pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nedaro teismo nutarties neteisėtos ar nepagrįstos

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Pagal LR CPK 144 str. 1 d. (galiojusią skundžiamos nutarties priėmimo metu) teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Įvertinęs pateiktus duomenis bei nustatęs, kad atsakovas yra fizinis asmuo, jo įsiskolinimas ieškovui už suteiktas paslaugas yra ganėtinai didelis - apie 51 900 Lt bei kad atsakovas ieškovo ne kartą buvo raštu informuotas apie esantį įsiskolinimą, tačiau į priminimus jis ilgą laiką nereagavo, nesiūlė jokių alternatyvų esančiam įsiskolinimui padengti, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, nes jo netaikius galimai ieškovui palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Atsakovas V. K. atskirajame skunde nepateikė nei faktinių, nei teisinių argumentų, paneigiančių šią pagrįstą apylinkės teismo išvadą.

Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakovo nenagrinėtinas arbitražo teisme, o ieškovo pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra teismingas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. LR Arbitražo įstatymo 9 str. 1 d. numatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis. Kaip seka iš byloje pateiktos šalių pasirašytos Sutarties dalies „Sąlygos“ 19 p., šalys sutarė visus ginčus ar reikalavimus, kylančius iš šios sutarties ar susijusius su šia sutartimi, spręsti tarpusavio susitarimu, o nepasiekus susitarimo – arbitraže. Taigi, pasirašytoje sutartyje šalys sudarė arbitražinę išlygą, todėl priešingi atsakovo aiškinimai neatitinka byloje pateiktų duomenų, neatitinka tikrovės. Atsakovo teigimu, tarp šalių kilęs ginčas nenagrinėtinas arbitražo teisme, kadangi šis ginčas kyla iš vartojimo sutarties. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šio argumento apeliantas nemotyvavo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog sutartis kilusi iš vartojimo teisinių santykių. Vien ta aplinkybė, kad viena sutarties šalis (t.y. atsakovas) yra fizinis asmuo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą, kad sutartis galėtų būti kvalifikuota kaip vartojimo sutartis, ji turi atitikti šiuos kriterijus: 1. prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2. fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo verslo (ūkinės-komercinės) ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3. prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo tikslu). Iš ieškovo pateiktų duomenų seka, kad atsakovas nuosavybės teise turi daug nekilnojamojo turto, kurį nuomojant, gauna pastovias pajamas. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta dėl procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme pagal ieškovų V. K., N. K., E. M. ieškinį atsakovams D. K. individualiai įmonei, UAB „Senamiesčio ūkis“ dėl butų ir gyvenamųjų patalpų savininkų susirinkimo sprendimų ir rekonstrukcijos pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais. Iš to galima daryti pakankamą išvadą, kad teisinių paslaugų teikimo sutartis buvo skirta atsakovo ūkinės-komercinės veiklos vykdymui. Šią išvadą paneigiančių objektyvių duomenų atsakovas nepateikė. Be to, pagal LR advokatūros įstatymo 4 str. 3 p. advokato (taip pat ir advokatų profesinės bendrijos) veikla yra teisinių paslaugų teikimas ir ši veikla nėra ūkinė komercinė. Advokatų profesinė bendrija negali verstis kita negu teisinių paslaugų teikimas veikla (Advokatūros įstatymo 29 str. 1 d.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad tarp šalių sudaryta sutartis nepripažintina vartojimo sutartimi, kadangi ji neatitinka visų vartojimo sutarties požymių, todėl, kaip minėta, atsakovo teiginiai, jog tarp šalių kilęs ginčas negali būti nagrinėjamas arbitražo teisme, yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis LR komercinio arbitražo 12 str., 8 str. 1 d. ir 20 str. nuostatomis, teisingai nustatė, kad ieškovo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismingas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. Priešingi apelianto teiginiai taip pat nėra pagrįsti.

Atsakovas atskirąjį skundą taip pat grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis nenaikintina, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, manė, kad pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o pagal CPK 148 str. tokias aplinkybes nustato klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas. Be to, teismas pažymi, kad atsižvelgiant į įstatymo leidėjo nustatytą itin trumpą terminą klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėti, atsakovo informavimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą yra labiau orientuotas ne į galimybę suteikti atsakovui teisę į atsiliepimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, o į galimybę atsakovui kuo greičiau realizuoti savo priešpriešinę teisę – prašyti teismo laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 str.), panaikinti (CPK 150 str.). Nepranešimas iš anksto apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą savaime nedaro nutarties negaliojančia. Šiuo atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, pateikiant atskirąjį skundą dėl priimtos nutarties, kaip tai numatyta CPK 151 str. Šia teise atsakovas pasinaudojo, tačiau, kaip minėta, teismui nepateikė jokių objektyvių, realių duomenų, pagrįstų teisinių argumentų, išskyrus subjektyvius išvedžiojimus, galinčius paneigti skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337, 338 str.,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius