- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-59-278/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pirm.), Birutė Jonaitienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- V. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-59-278/2011
2011 m. kovo 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-795-228/2010 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui V. P. dėl piniginės kompensacijos už bendro turto naudojimą priteisimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie bylą, šalių ir jų atstovų paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodė, kad iki 2008-11-04 jai ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė 0,0020 ha ir 0,0014 ha ploto žemės sklypai bei 24,78 kv.m pastatas – alaus baras, esantys adresu Taikos g. 6, Utenoje. Nurodė, kad nuo 2008-11-04 jai nuosavybės teise priklausė ¼ dalį nurodyto turto, o nuo 2009-03-10 visas nurodytas turtas perėjo atsakovo nuosavybėn. Nurodė, jog nuo 1993 m. kartu su atsakovu naudojo pastatą – alaus barą bendrai veiklai – prekybai alumi, o 2003 m., tarp šalių kilus ginčams, atsakovas pastatu naudojosi vienas. 2004-11-09 tarp šalių buvo sudaryta atsakovui priklausančios ½ dalies alaus baro nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas išnuomojo jos įmonei savo dalį alaus baro, tačiau turtas jai buvo perduotas tik 2005-11-03. Nurodė, kad nuomos terminui pasibaigus, nuo 2007-11-09 atsakovas vėl vienasmeniškai naudojosi alaus baru savo įmonės komercinei veiklai. Atsakovas visu alaus baru naudojosi laikotarpiais nuo 2003-01-01 iki 2005-11-03 bei nuo 2007-11-09 iki 2008-11-04 ir už naudojimąsi turtu turi sumokėti po 1 000 Lt kas mėnesį. Nurodo, kad šį savo reikalavimą grindžia tuo, jog naudojantis atsakovui priklausančia alaus baro dalimi, jos įmonė V. P. mokėjo kas mėnesį po 1 000 Lt nuomos mokestį. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu nebuvo susitarta, kad jis nemokamai naudosis jai priklausančia baro dalimi. Prašė teismą priteisti iš atsakovo 46 000 Lt piniginę kompensaciją už naudojimąsi jos turto dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir iš atsakovo V. P. ieškovės naudai priteisė 16 800 Lt nuostolių atlyginimui, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise visu ieškovei ir atsakovui priklausančiu turtu žemės sklypais ir alaus baru, esančiais Taikos g. 6, Utenoje, 2003-01-01 - 2005-11-03 laikotarpiu faktiškai naudojosi atsakovas, 2005-11-03 - 2007-11-04 nuomos sutarties pagrindu naudojosi ieškovė, vykdydama savo įmonės veiklą, už atsakovo turto dalies nuomą mokėdama kas mėnesį po 1 000 Lt nuomos mokestį, o 2007-11-19 - 2009-03-10 laikotarpiu bendru turtu faktiškai naudojosi atsakovas. Konstatavo, jog nurodytais laikotarpiais V. P. ieškovės turto dalimi naudojosi be ieškovės sutikimo ir nemokėdamas jai atlygio. Pasibaigus ieškovės įmonės nuomos sutarties terminui, atsakovas vienašališkai perėmė alaus baro patalpas, pakeitė durų spyną ir savo įmonės veiklai naudojo ieškovei nuosavybės teise priklausančią baro dalį. Teismas kritiškai vertino atsakovo teiginius, kad ieškovė neišreiškė savo valios dėl mokėjimo už naudojamą jos turto dalimi, nes bylos nagrinėjimo eigoje nustatyta, kad šalių santykiai buvo konfliktiški ir įtempti. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą esant tikėtinomis ieškovės nurodytas aplinkybėmis apie tai, kad susitarti su atsakovu dėl naudojimosi turtu nepavyko, dėl ko ji kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę, į Utenos rajono Policijos komisariatą, rašė raštą atsakovui, kurį siuntė su pranešimu apie įteikimą, ir nors atsakovas teigia, kad šio rašto jis negavo, teismas darė išvadą, kad laiškas jam buvo įteiktas, nes laiškas buvo adresuotas V. P. gyvenamosios vietos adresu, jį priėmė R. P., artima atsakovo pažįstama. Teismas darė išvadą, kad ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo po 1 000 Lt už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2007-11-09 iki 2008-11-04 pagrįstai galėjo tikėtis gauti naudos iš jos nekilnojamojo turto – ½ dalies alaus baro, ir ieškovės lūkesčiai laikytini pagrįstais, nes jos individuali įmonė mokėjo atsakovui už tokio pat dydžio turto dalies naudojimą minėto dydžio nuomą. Teismas konstatavo, jog ieškovė negalėjo naudotis savo turto dalimi dėl atsakovo V. P. kaltės. Nurodė jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis turėjo ieškovės sutikimą nemokamai naudotis ieškovei priklausančia nekilnojamojo turto dalimi, kad jis siekė susitarimo su ieškove dėl naudojimosi bendru turtu, kaip tai numato CK 4.75 str. nuostatos ir darė išvadą esant pagrindui priteisti ieškovės naudai 12 000 Lt už 2007-11-09 - 2008-11-04 laikotarpiu naudojimąsi jai priklausančiu turtu. Nurodė, kad pagal 2004-11-09 nuomos sutartį atsakovas ieškovės individualiai įmonei iki 2005-01-01 turėjo perduoti alaus baro patalpas ieškovės įmonės veiklai vykdyti. Byloje nustatyta, kad patalpos ieškovei buvo perduotos tik 2005-11-03. Teismas konstatavo, jog atsakovas 2005-01-01 - 2005-11-03 laikotarpiu ieškovei priklausančia alaus baro patalpų dalimi naudojosi vienas, nesant ieškovės sutikimo, nesilaikė sutarties sąlygų, dėl ko ieškovė patyrė nuostolius. Nurodė, jog Utenos rajono apylinkės teismas 2005-04-28 sprendimu ieškovės įmonės naudai iš atsakovo priteisė 5 200 Lt delspinigių už 2004-11-09 tarp šalių sudarytos Patalpų nuomos sutarties sąlygų nesilaikymą. Konstatavo, jog ieškovė 2005-01-01 - 2005-11-03 laikotarpiu patyrė 10 000 Lt nuostolių, kuri mažintina teismo priteista 5 200 Lt suma, nes V. M. dalis nuostolių yra atlyginta. Darė išvadą, kad nepriteistina ieškovei po 1 000 Lt už 2004 m. lapkričio – gruodžio mėnesius, kadangi šalys gera valia pasirašė sutartį, pagal kurios 2 straipsnio sąlygas atsakovas išnuomotas patalpas turėjo perduoti iki 2005-01-01. Teismas darė išvadą, kad viso iš atsakovo V. M. naudai priteistina 16 800 Lt, o ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo po 1 000 Lt nuostolių padengimui už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2004-11-09, tai yra iki nuomos sutarties sudarymo, atmestinas kaip neįrodytas. Atsakovas teikė įrodymus, patvirtinančius jo išlaidas baro remontui, tačiau priešieškinio neteikė, savarankiškų reikalavimų nenurodė, todėl teismas sprendime šių įrodymų neaptarė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2010-10-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad, priimdamas sprendimą, teismas pažeidė procesines teisės normas, peržengdamas ieškinio reikalavimus grindžiančių faktinių aplinkybių ribas, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas dėl atsakovo civilinės atsakomybės ir pareigos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius dėl to, jog nesąžiningai, kaip bendraturtis 2003-01-01 - 2005-11-03 ir 2007-11-09 - 2008-11-04 laikotarpiais naudojosi ir ieškovės dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teigia, jog teismo motyvai dėl priteistinos 4 800 Lt sumos už atsiradusių nuostolių padengimą yra neteisėti ir nepagrįsti. Ieškovė nurodė, jog 2004-11-09 su juo buvo sudaryta nuomos sutartis dėl alaus baro patalpų nuomos, kurios jai buvo perduotos tik 2005-11-03, tačiau savo reikalavimus dėl piniginės kompensacijos už bendro turto naudojimą laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2005-11-03 grindžia ne minėta nuomos sutartimi, t. y. iš jos kilusiais ar galėjusiais kilti sutartiniais prievoliniais santykiais, jos vykdymu ar nevykdymu, o CK 4.75, 4.76 straipsniais, reglamentuojančiais bendraturčių teisių ir pareigų įgyvendinimą naudojantis bendrąją daline nuosavybe. Nurodo, kad 2004-11-09 tarp jo ir V. M. individualios įmonės buvo sudaryta Patalpų nuomos sutartis. Tarp šalių kilęs ginčas dėl šios nuomos sutarties sąlygų pažeidimo buvo išspręstas Utenos rajono apylinkės teismo 2005-04-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-252-373/05. Šiame sprendime teismas nurodė, jog iš V. P. priteistini delspinigiai ieškovei V. M. individualiajai įmonei dėl to, jog atitinkamą laikotarpį V. P. neperdavė alaus baro patalpų kaip tai buvo sulygta pagal nuomos sutartį. Todėl nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu tarp ieškovės individualios įmonės ir atsakovo buvo susiklostę prievoliniai santykiai, ieškovė gynė savo interesus teisme, ko rezultate dėl nuomos sutarčių sąlygų nevykdymo jai buvo priteisti delspinigiai. Mano, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, manydamas, kad iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 4 800 Lt suma, kaip neva ieškovės patirti nuostoliai dėl to, jog atsakovas nesąžiningai naudojosi jos dalimi bendrojoje nuosavybėje, yra neteisus, nes tuo yra peržengiamos ieškinio ribos, o 2003-01-01 - 2005-11-03 laikotarpio kilę ginčai tarp šalių turėjo būti sprendžiami nuomos teisinių santykių ribose. Neneigia, kad laikotarpiu nuo 2007-11-09 iki 2008-11-04 naudojosi ne tik jam priklausančia dalimi, bet ir ieškovei priklausiusia dalimi patalpų, esančių Taikos g. 6, Utenoje, tačiau patalpomis naudojosi sąžiningai ir teisėtai, jas remontavo. Kadangi ieškovė nedraudė naudotis jai priklausančia patalpų dalimi, nemano, kad reikėjo ieškovės sutikimo dėl patalpų naudojimosi. CK 4.75 straipsnio ir kitos su šiuo straipsniu susijusios nuostatos įpareigoja abi šalis (bendraturčius) veikti bendru sutarimu, todėl atsakomybę prisiimti turi abi šalys, jeigu nei viena neįrodo, jog viena iš šalių draudė, o kita gavo sutikimą naudotis bendrąją daline nuosavybe priklausančių patalpų dalimi. Nesutinka su sprendime nurodytu teiginiu, kad neįrodė, jog turėjo ieškovės sutikimą naudotis jai priklausančia nekilnojamojo turto dalimi, nes tokios pareigos pagal įstatymą atsakovas neturi, o byloje esantys duomenys rodo, jog ieškovė neįrodė, kad ji aiškiai atsakovui draudė naudotis jos nuosavybe. Teigia, jog teismas nepagrįstai patikėjo ieškovės teiginiais, jog dėl naudojimosi jos dalimi bendrojoje dalinėje nuosavybėje raštu kreipėsi į jį, 2008-04-16 išsiųsdama registruotą laišką, nes tokio laiško jis negavo. Neaišku, iš ko teismas kildina ieškovės patirtus nuostolius. Jeigu manyti, kad ieškovė patyrė nuostolius (negautas pajamas), kurias ji pagrįstai tikėjosi gauti jeigu būtų vykdžiusi kokią nors ūkinę komercinę veiklą, ieškovė privalėjo tokius nuostolius pagrįsti ir nurodyti jų ryšį su atsakovo, galimai neteisėtais veiksmais, jeigu tokie būtų. Jeigu manyti, kad ieškovės patirti nuostoliai sietini su iš anksčiau, kaip teigia pirmosios instancijos teismas, tarp šalių susiklosčiusia praktika, nes nuomos sutarties pagrindu V. M. mokėjo jam po 1 000 Lt kas mėnesį už alaus baro patalpų nuomą, tai ir šiuo aspektu teismo motyvai yra vertintini kaip neteisingai aiškinantys materialinės teisės normas. Teismas negali sieti ieškovės patirtų nuostolių dydžio skaičiavimo priklausomai nuo to, kokio dydžio buvo paskaičiuoti ir mokami nuompinigiai. Atsakovas mano, kad teismas negalėjo ir neturėjo teisės vadovautis vadinamąja tarp šalių anksčiau susiklosčiusia praktika.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. M. prašo atsakovo V. P. skundą atmesti, o Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, atsakovas vienašališkai perėmė alaus baro patalpas, pakeitė durų spyną ir savo įmonės veiklai naudojo jai nuosavybės teise priklausančią baro dalį. Teigia, jog teismas pagrįstai atmetė atsakovo teiginius, kad ji neišreiškė savo valios dėl mokėjimo už naudojamą jos turto dalį, nes bylos nagrinėjimo eigoje nustatyta, kad šalių santykiai buvo konfliktiški, įtempti, todėl susitarti su atsakovu dėl naudojimosi turtu nepavyko, dėl ko ji kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę, Utenos rajono Policijos komisariatą, rašė raštą atsakovui, kurį siuntė su pranešimu apie įteikimą ir jis buvo įteiktas atsakovo sugyventinei R. P.. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ji negalėjo naudotis savo turto dalimi dėl atsakovo V. P. kaltės, o atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo jos sutikimą nemokamai naudotis jai priklausančia nekilnojamojo turto dalimi ir neįrodė, jog siekė susitarimo, kaip tai numato CK 4.75 str. nuostatos. Spręsdamas dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo ir teiginių dėl neatlygintinių santykių susiformavimo, teismas, vadovaujantis CPK 185 str., pagrįstai didžiausią įrodomąją galią suteikė faktui, kad laikotarpiu nuo 2005-11-03 iki 2007-11-04 ieškovės individuali įmonė pagal patalpų nuomos sutartį nuomojo iš atsakovo jam priklausančią ½ alaus baro dalį ir šalių susitarimu mokėjo po 1 000 Lt už patalpų dalies nuomą, o jai nesumokėjus dalies nuomos mokesčio, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Ši aplinkybė leido teismui daryti išvadą jog tarp šalių neatlygintinių santykių negalėjo būti. Ieškovė nurodo, jog patirtų nuostolių dydį nurodė tuo pagrindu, jog nuomojant atsakovui priklausančią turto dalį ji mokėjo atsakovui po 1 000 Lt per mėnesį. Nurodo, jog teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir šiam santykiui pagrįstai taikė materialinės teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir, nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, dėl neapskųstos sprendimo dalies nepasisako (CPK 320 str.).
Byloje nustatyta, kad šalys iki 2009-03-18 buvo dviejų žemės sklypų ir pastato– alaus baro, esančio Taikos g. 6, Utenoje bendrasavininkai (1 t., b.l. 9-15, 28-29, 30, 73-80). Iš bylos dokumentų matyti, kad 2004-11-09 šalys sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas V. P. išnuomojo jam priklausančią 1/2 d. pastato – alaus baro ieškovės V. M. individualiai įmonei dviejų metų laikotarpiui (1 t., b.l. 18-23). Šia sutartimi šalys nustatė, kad turtas nuomininkei turi būti perduotas iki 2005-01-01 ir nuomininkė atsakovui įsipareigoja mokėti 1 000 Lt dydžio nuomos mokestį per mėnesį (sutarties 2, 4, 7 p.p.). Utenos rajono apylinkės teismo 2005-04-28 sprendimu konstatuota, kad atsakovas V. P. nuomos sutartyje nustatytu terminu patalpų ieškovei neperdavė, tai matyti ir iš 2005-11-03 alaus baro perdavimo – priėmimo akto, todėl ieškovės teiginiai, kad negalėdama naudotis ne tik atsakovui, bet ir jai priklausančių patalpų dalimi, ji patyrė nuostolius, yra pagrįsti (1 t., b.l. 24, 138-141). Kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, jog ieškovė teismui nepateikė duomenų kokio dydžio nuostolius V. M. patyrė negalėdama vykdyti ūkinės veiklos, tačiau konstatuoja, jog tik nuomodama ieškovei priklausančios patalpos dalį pačiam atsakovui, V. M. turėjo teisę gauti analogiško dydžio nuomos mokestį, kokį šalys buvo sutarusios 2004-11-09 nuomos sutartimi (CK 1.5 str., 6.249 str. 1 d.). Kadangi 2005-04-28 sprendimu nuostoliai iš dalies ieškovei buvo kompensuoti priteisiant iš atsakovo 5 200 Lt delspinigių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą suma mažino V. M. patirtus nuostolius priteista netesybų suma (CPK 178 str., 6.256 str., 6.258 str. 2 d.). Apelianto teiginys jog teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, išėjo už ieškinio ribų, atmestini. Kaip nurodyta aukščiau šalys ginčo laikotarpiu buvo patalpų bendrasavininkai, todėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą privalėjo valdyti, juo naudotis ir disponuoti tarpusavio sutarimu, o pažeidus kurio nors teises, reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 4.34 str. 2 d., 4.75 str. 1 d.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki patalpų perdavimo V. M. priklausančiomis patalpomis naudojosi atsakovas ir šalių sudaryta patalpų nuomos sutartis nebuvo vykdoma, todėl ieškovė, prašydama priteisti nuostolius už 2005-01-01 – 2005-11-03 laikotarpį, šio reikalavimo neprivalėjo grįsti tarp šalių 2004-11-09 sudarytos patalpų nuomos sutarties nuostatomis bei nuomos santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialinės teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, tačiau faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas bei taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir ieškinyje nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas. Dėl paminėto, teismas turi teisę pritaikyti materialinę teisės normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio pagrindą ir tai nelaikytina ieškinio ribų peržengimu.
Atsakovas neginčija, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teisme, kad 2007-11-19 - 2009-03-10 laikotarpiu jis vienas naudojosi ieškovei priklausančia turto dalimi, tačiau teigia, jog ieškovė tam neprieštaravo. Iš bylos duomenų matyti, kad 2007-11-17 atsakovas V. P. surašė vienašalį patalpų – alaus baro priėmimo - perdavimo aktą, kuriuo, dalyvaujant dviems liudytojams, perėmė patalpas ir iki teismas 2009-03-10 nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį, ieškovei priklausančia patalpų dalimi naudojosi vienas (1 t., 25, 168-169). Ieškovės teigimu, atsakovas patalpomis – alaus baru nurodytu laikotarpiu naudojosi neturėdamas jos, kaip patalpų bendraturtės sutikimo. Šiems ieškovės teiginiams paneigti atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Priešingai, byloje esantis 2007-11-13 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog ieškovei priklausančių patalpų spynos yra nuimtos ir uždėtos kitos, apelianto pripažinimas į patalpas patekus numušant spyną, leidžia kritiškai vertinti jo teiginius buvus ieškovės sutikimui naudotis jai priklausančiomis patalpomis (1 t., b.l. 153). Byloje esantys ieškovės pareiškimai Utenos rajono savivaldybei, policijos komisariatui, raštiškas 2008-04-16 reikalavimas atsakovui V. P., patvirtina ieškovės teiginius jog ji prieštaravo atsakovo vykdomai veiklai jai priklausančiose patalpose bei reikalavo mokėti 1 000 Lt nuomos mokestį (1 t., b.l. 26, 2 t., b.l.115-118). Apelianto teiginį, kad jis nėra gavęs ieškovės reikalavimo dėl nuomos mokesčio, kolegija vertina kritiškai, nes laiškas atsakovui išsiųstas registruotu paštu ir yra įteiktas atsakovo gyvenamojoje vietoje gyvenančiam asmeniui. Kad V. P. tarpusavio santykiai su laišką 2008-04-17 priėmusiu asmeniu R. P. minėtu metu buvo priešiški, duomenų atsakovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). Aukščiau paminėti duomenys paneigia apelianto teiginius, kad ieškovė neįrodė, jog ji neprieštaravo dėl patalpų naudojimosi. Šalys neneigia, jog jų tarpusavio santykiai buvo ir yra priešiški, todėl esant nesutarimams, atsakovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, tarpusavio susitarimus su ieškove turėjo spręsti rašytine forma, tačiau rašytinių įrodymų, jog jis kreipėsi į ieškovę sutikimo dėl patalpų naudojimosi, atsakovas nepateikė. Ta aplinkybė, jog jis atliko patalpų remonto darbus, mokėjo komunalinius ir kitus mokesčius, taip pat neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti ieškovei patirtus nuostolius, nes V. M. sutikimo atlikti patalpų pagerinimo darbus teismui nepateikė, be to, šiais pagerinimais ir ieškovei priklausančių patalpų dalimi, už kurias turėjo mokėti mokesčius, naudojosi pats. Priteisdamas ieškovės patirtus nuostolius pirmosios instancijos teismas įvertino, jog ieškovė negalėjo naudotis jai priklausančiomis patalpomis ir gauti tokio pat dydžio nuomos mokesčio koks buvo šalių sutartas ieškovės įmonei nuomojant patalpas iš atsakovo. Kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovės teiginius, kad ji negavo pajamų už patalpų nuomą ir tai yra jos patirti nuostoliai, kuriuos turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo (CK 4.34 str. 2 d.). Nors atsakovas teigia, jog nurodytų nuostolių dydis yra nerealus, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui V. P. nepateikė duomenų, kad patalpų nuomos kaina 2007-11-19 - 2009-03-10 laikotarpiu Utenos m. buvo mažesnė nei už tokio pat dydžio patalpas 2004-11-09 patalpų nuomos sutarties pagrindu jam mokėjo ieškovės individuali įmonė (CPK 178 str.).
Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.
Išlaidos valstybės naudai, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ir ieškovės turėtos atstovavimo išlaidos, priteistinos iš atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 98 str., 2 t., b.l. 187, 190-193).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 187,25 Lt (du tūkstančius šimtą aštuoniasdešimt septynis Lt 25 ct) atstovavimo išlaidų ieškovės V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 7 Lt (septynis Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (įmokos kodas 5660).