- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-01
- Bylos Nr.
- e2A-2140-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42932-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- UAB „Senamiesčio ūkis“
- Ieškovas
- Seesam Insurance AS
- Trečiasis asmuo
- IF P
- Kategorijos
- 2.5.39.2.5Turto draudimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Seesam Insurance AS, veikiančios per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „Senamiesčio ūkis“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo - IF P&C Insurance AS, veikiantis per IF P&C Insurance AS filialą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Seesam Insurance AS kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė iš atsakovo UAB „Senamiesčio ūkis“ jo naudai priteisti 21 629,96 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 520 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nurodė, kad 2011-01-10 dėl nuo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stogo nukritusios ledo nuošliaužos buvo apgadintas ieškovo transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartimi apdraustas draudėjo A. M. automobilis Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011-01-10 dėl nuo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stogo nukritusio ledo buvo apgadintas ieškovo transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartimi apdraustas draudėjo UAB „Litideal“ automobilis Toyota Auris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl padarytos žalos ieškovas draudėjams išmokėjo atitinkamai 14 617,19 Lt ir 8 907,14 Lt dydžio draudimo išmokas. Nurodė, kad atsižvelgiant į automobilio Subaru Legacy nusidėvėjimą, prašomas priteisti bendras nuostolių atlyginimas sumažintas nuo 23 524,33 Lt iki 21 629,96 Lt. Kadangi abiejų pastatų administratoriumi yra atsakovas, tai jis yra atsakingas už žalos padarymą ir draudimo išmokos kompensavimą pagal subrogacijos teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad nukentėjęs asmuo savo reikalavimą pirmiausia turi nukreipti į už žalą atsakingo asmens draudiką, t. y. trečiąjį asmenį, ir tik po to, kiek draudikas neatlygina, į patį už žalą atsakingą asmenį. Taip pat nurodė, kad trečiasis asmuo buvo laiku informuotas apie žalą ir pareikštus reikalavimus, be to draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu, kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Atsakovas nurodė, kad apie įvykius sužinojo jau po to, kai automobiliai buvo suremontuoti, todėl pranešus apie įvykį trečiajam asmeniui, jis nebūtų galėjęs tirti įvykių aplinkybių ir nustatyti žalos dydžio. Nurodė, kad ieškovas privalo įrodyti atsakovo kaltę, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti žalos padarymo metu buvus atsakovo neteisėtiems veiksmams bei kaltei. Teigė, kad byloje nėra aišku, kokioje tiksliai vietoje įvyko įvykiai, dėl ko kyla abejonių dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Iš automobilių nuotraukų neįmanoma nustatyti, kad žala atsirado būtent dėl sniego nuošliaužų, nuotraukose nėra matyti jokių sniego/ledo kritimo liekanų. Atsakovas nurodė, kad ieškovas neįrodė remonto būdo pasirinkimo pagrįstumo. Atsakovas nebeturi ir neturėjo galimybės automobilių apžiūrėti, padaryti skaičiavimus, vertinimus. Atsakovas teigė, kad automobilis Toyota Auris buvo pastatytas per arti namo, ant šaligatvio, t. y. draudžiamoje vietoje, kas yra atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas kaip paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas. Iš automobilio Subaru Legacy nuotraukų apskritai neįmanoma nustatyti automobilio stovėjimo vietos.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuo 2010-09-10 iki 2011-09-11 buvo apdraudęs atsakovą civiline atsakomybe. Ieškovui pateikė atsisakymą išmokėti draudimo išmokas. Teigė, kad jau pasibaigęs vienerių metų ieškinio senaties terminas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams pareikšti, kuris prasidėjo nuo atsisakymo patenkinti pretenziją, t. y. 2012-11-28, todėl žala iš trečiojo asmens, kaip atsakovo draudiko, nebegali būti priteista.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 6 264,47 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-01-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 141 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, vadovaudamasis Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2011-01-12 ir 2011-01-12 nutarimais atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, A. M. 2011-01-10 pareiškimu bei 2014-12-18 parodymais teismo posėdyje, fotografijomis, nustatė, kad ledas/sniegas nukrito nuo atsakovo administruojamų pastatų stogų. Teismas pripažino nustatytu, kad atsakovo kaltė įrodyta. Nurodė, kad atsakovas, būdamas pastatų, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administratoriumi, privalėjo šalinti ledą/sniegą nuo jų stogų. Padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) nepašalinus ledo nuo konkrečių stogų, nesiimant jokių veiksmų, kad būtų užtikrintas saugus naudojimasis statiniais ir kiemais, lemia atsakovo civilinės atsakomybės už atsiradusią žalą dėl nuo aukščiau nurodytų namų stogų nukritusio ledo/sniego buvimą (nerūpestingumas, neteisėtas neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo). Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad žala atsirado dėl A. M. kaltės, kuris paliko automobilį stovėti netinkamoje vietoje, pažeisdamas kelių eismo taisykles. Pažymėjo, kad šie argumentai atsakovo prievolės šalinti ledą nuo stogų ir tuo pačiu kaltės nenaikina. Nurodė, kad kadangi atsakovas neužtikrino tinkamos pastatų priežiūros, buvo sugadintas draudėjų turtas, t. y. padaryta žala. Žalos padarymo faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Atsakovo teiginius, jog kai kurių automobilių detalių galbūt nereikėjo keisti, o buvo galima jas suremontuoti arba jų iš viso nereikėjo keisti, nes ledas jų apgadinti negalėjo, vertintino tik kaip samprotavimus, spėliones, kurie nėra įrodymai CPK 177 str. prasme. Teismas pripažino, jog žalos atsiradimas dėl kritusio sniego ir pats žalos dydis yra įrodytas, pagrindo abejoti ieškovo pateiktų įrodymų turiniu ir liudytojo parodymais teismas nenustatė. Išmokėjęs draudimo išmoką naudos gavėjui ieškovas įgijo subrogacinio reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Senamiesčio ūkis“.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti 753 Eur išlaidų už advokato pagalbą surašant apeliacinį skundą.
Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010-09-11 iki 2011-09-10 buvo apdraudęs civilinę atsakomybę draudimo kompanijoje If P&C Insurance AS. Įvykiai, pagal kuriuos pareikštas ieškinys, įvyko draudimo apsaugos laikotarpiu, t. y. 2011-01-10, todėl mano, kad esant civilinės atsakomybės draudimui, reikalavimas dėl žalos pirmiausia turėtų būti nukreipiamas į draudiką, ir tik po to, tiek, kiek nepadengia draudimas, į už žalą atsakingą asmenį, kadangi atsakovo, kaip bendro naudojimo objektų administratoriaus, civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas. Nukentėjusių asmenų reikalavimų tenkinimas tiesiogiai iš administratoriaus galėtų stipriai paveikti ir išbalansuoti administratoriaus finansinę padėtį, o kartu įtakoti ir pastatų valdymą ir priežiūrą.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, kadangi buvo aktyvus ir savo iniciatyva rinko įrodymus – iškvietė liudytoją A. M.. Nurodo, kad byla, kurioje nagrinėjamas privačių asmenų iš deliktinių teisinių santykių kilęs ginčas, priskirtina dispozityviosioms byloms, kuriose teismas pagal įstatymą neprivalo veikti ex officio ir neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymų. Nurodo, kad ieškovas neįrodė svarbios aplinkybės, t. y. prie kurio iš septynių tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančių pastatų žalos atsiradimo metu stovėjo automobilis Subaru Legacy. Atsakovas administruoja ne visus septynis pastatus, todėl neįrodžius, kad žala buvo padaryta prie atsakovo administruojamo pastato, nebūtų pagrindo nustatyti neteisėtus atsakovo veiksmus. Atsakovas teigia, kad nustatęs, jog būtina atnaujinti bylą, teismas ne pasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus, o pats savo iniciatyva iškvietė liudytoju A. M.. Kadangi liudytojas A. M. buvo apklaustas pažeidus procesinės teisės normas, mano, kad teismo sprendimas negali būti paremtas šio liudytojo parodymais. Nurodo, kad nėra pagrindo nustatyti faktinės aplinkybės, kad žala padaryta būtent prie atsakovo administruojamo namo.
Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas pasisakė ne dėl visų argumentų, turinčių esminės reikšmės bylos išsprendimui. Nurodo, kad jis prašė atleisti nuo atsakomybės ar sumažinti priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į pačių nukentėjusių asmenų (vairuotojų) kaltę pastatant automobilius neleistinoje vietoje, tačiau teismas visiškai nepasisakė ir nevertino įrodymų dėl (duomenys neskelbtini), Vilniuje automobilį pastačiusio asmens kaltės. Mano, jog patys nukentėję asmenys (automobilių vairuotojai) elgėsi neatsargiai ir neapdairiai žiemos metu pastatydami automobilius neleistinoje vietoje, labai arti namo. Tarp nukentėjusių asmenų veiksmų ir žalos atsiradimo yra netiesioginis priežastinis ryšys – nukentėjusieji pakankamu laipsniu prisidėjo prie žalos atsiradimo (jeigu nebūtų pastatę automobilių neleistinoje vietoje, krentantis sniegas nebūtų padaręs žalos).
Nurodo, kad vertindamas žalos dydį teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - ieškovo pateiktų įrodymų nevertino kritiškai, nevertino įrodymų atitikimo kitiems byloje esantiems įrodymams (sisteminis vertinimas), ko pasėkoje priteisė dalį žalos, kuri nebuvo patirta. Teigia, kad ieškovas neįrodė, kad automobilio durelės buvo sugadintos įvykio metu, todėl automobilio durelių remonto išlaidos negali būti priteisiamos. Nurodo, kad buvo keistos automobilio Toyota Auris emblemos (3 vnt, viso 301,27 Lt + PVM), tačiau žalos nustatymo dokumentuose neužfiksuota, kad dėl įvykio buvo sugadintos automobilio emblemos, priešingai, iš nuotraukų matyti, kad nei galinė, nei priekinė emblemos nebuvo sugadintos. Nurodo, kad teismas visiškai nieko nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad automobilių remontas buvo atliktas ne pagal vidutinius darbų įkainius ir ne ekonomišku būdu. Mano, kad įrodyti remonto būdo pasirinkimo pagrįstumą yra būtent ieškovo pareiga. Nurodo, kad atsakovo atstovai laiku nebuvo informuoti apie nurodytus įvykius, neturėjo galimybės apžiūrėti įvykio vietą, nustatyti įvykio priežastis ir žalos dydį bei galbūt sumažinti žalą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad išmokėjęs draudimo išmoką subrogacijos pagrindu, jis įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš už padarytą žalą atsakingų asmenų. Apelianto civilinės atsakomybės draudikas atsisakė atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, nurodydamas, kad apeliantas yra pažeidęs jų (apelianto ir civilinės atsakomybės draudiko) sudarytą civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Ieškovas subrogacijos pagrindu neįgijo teisės ginčyti apelianto ir trečiojo asmens sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatų. Nurodo, jog tai, kad daugiabučio administratoriaus civilinė atsakomybė turi būti draudžiama privalomai, įsigaliojo tik nuo 2013-01-01 su LR CK pakeitimais, todėl ginčo atveju apelianto civilinė atsakomybė civilinės atsakomybės draudimu buvo draudžiama savanoriškai.
Ieškovas pažymėjo, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo dėl 2011-01-10 įvykio metu sugadinto automobilio Subaru Legacy, rėmėsi ne vien tik liudytojo A. M. parodymais. Apklausus liudytoją paaiškėjo, kad papildomų argumentų liudytojas, nei yra nurodęs 2011-01-10 pareiškime, negalėjo parodyti. Pažymėjo, kad apeliantas nenurodo jokių Vilniaus VPK Vilniaus miesto 3 Policijos komisariato tyrėjos priimto nutarimo negaliojimo pagrindų. Liudytoju apklaustas A. M. parodė, kad automobilis stovėjo priešais jo gyvenamo buto langus, kurį administruoja atsakovas.
Atsiliepime teigiama, jog nei vienas dokumentas nepatvirtina apelianto nurodomos aplinkybės, kad automobiliai Toyota ir Subaru buvo pastatyti pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 155 str. 5 d. reikalavimus. Civilinėje byloje esančiose fotonuotraukose matyti, kad automobiliai Subaru ir Toyota stovi prie pat pastatų, fotonuotraukose nesimato, ant kokios dangos stovi automobiliai, ar automobilių stovėjimo vietose yra pastatyti tokį statymo būdą draudžiantys kelio ženklai. Pabrėžė, kad draudimo bendrovė, vertindama 2011-01-10 įvykių metu padarytų nuostolių dydį automobiliams, vadovavosi Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija. Civilinėje byloje yra pateikta visa eilė rašytinių įrodymų (transporto priemonių apžiūros protokolai, fotonuotraukos, remonto sąmatos, PVM sąskaitos faktūros), kurie įgalina tvirtinti, kad būtent toks nuostolis buvo sąlygotas apelianto neteisėtų veiksmų. Objektyvių įrodymų, paneigiančių, jog darbai, dėl kurių buvo patirtos nurodytos išlaidos, nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilių apgadinimais, apeliantas nepateikė bei neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra. Nesutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytais motyvais. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nors iš esmės draudimo santykių neanalizavo, tačiau motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje, remiantis AB Lietuvos paštas 2011-06-06 ieškovo siuntų registru, neteisingai nustatė faktinę aplinkybę, jog trečiajam asmeniui 2011-06-01 pretenzijos buvo išsiųstos ir laikytinos įteiktomis. Nustatydamas šią aplinkybę teismas ignoravo ir nevertino trečiojo asmens pateiktų įrodymų (susirašinėjimo su ieškovo advokate ir kt.), kurie patvirtina, kad pirmos instancijos teismo nurodytą dieną ieškovas trečiajam asmeniui išsiuntė ne 2011-06-01 pretenzijas, o visai kitus dokumentus. Nurodo, kad ieškovo elgesys, kuomet ieškovas atsiėmė ieškinį draudimo bendrovės If atžvilgiu susipažinęs su draudimo bendrovės If argumentais, taip pat nurodo, jog ieškovas neturi įrodymų, patvirtinančių, kad pretenzijos buvo išsiųstos.
Trečiasis asmuo nesutinka su atsakovo skundo argumentais. Nurodo, kad apie tai, kad įvykis yra nedraudžiamasis tiek ieškovą, tiek ir atsakovą informavo 2012-11-28 pranešimais. Nei ieškovas, nei atsakovas tokių trečiojo asmens sprendimų pripažinti įvykius nedraudžiamaisiais ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką neginčijo per vienų metų terminą nuo sužinojimo, taip pat atsakovas nesinaudojo savo teise ginčydamas tokį draudimo bendrovės sprendimą kreiptis į teismą su prašymu išmokėti draudimo išmoką ieškovo naudai, todėl kvestionuoti trečiojo asmens sprendimą pripažinti įvykius nedraudžiamaisiais šiuo metu yra suėjusi 1 metų senatis iš draudimo santykių, kurią yra praleidę tiek ieškovas, tiek ir atsakovas. Teigia, kad atsakovo sudaryta draudimo sutartis su trečiuoju asmeniu iš tiesų yra savanoriškojo draudimo sutartis, o ne privalomasis draudimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010-03-03 iki 2011-03-03 transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartimi buvo apdraudęs draudėjo A. M. automobilį Subaru Legacy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o laikotarpiu nuo 2010-11-01 iki 2011-08-01 transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartimi buvo apdraudęs draudėjo UAB „Litideal“ automobilį Toyota Auris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011-01-10 nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stogo nukritus ledo ir sniego luitui buvo apgadintas automobilis Subaru Legacy. Tą pačią dieną dėl nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, stogo nukritusio ledo buvo apgadintas automobilis Toyota Auris. Ieškovas už automobilio Subaru Legacy remontą sumokėjo 14 617,19 Lt dydžio draudimo išmoką, o už automobilio Toyota Auris remontą sumokėjo 8 907,14 Lt dydžio draudimo išmoką. Atsakovas UAB „Senamiesčio ūkis“ laikotarpiu nuo 2010-09-11 iki 2011-09-10 buvo apsidraudęs civilinę atsakomybę IF P&C Insurance AS draudimo įmonėje.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėjo būti nukreiptas į atsakovo draudiką, o ne į atsakovą. Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2013). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas patikslintu ieškiniu atsakovu pasirinko UAB „Senamiesčio ūkis“. Nors atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad nukentėjęs asmuo savo reikalavimą pirmiausiai turi nukreipti į už žalą atsakingo asmens draudiką, t. y. į trečiąjį asmenį, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, ar ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui, t. y. ar trečiasis asmuo neturėtų atsakyti pagal ieškinį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar žala automobiliams buvo padaryta nukritus ledo ir sniego luitams nuo atsakovo administruojamų pastatų. Kad atsakovas administruoja pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ginčo nėra. Dėl pastato esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakovas nurodo, kad tuo pačiu adresu registruoti septyni pastatai, tačiau atsakovas administruoja ne visus septynis pastatus, todėl neįrodžius, kad žala buvo padaryta prie atsakovo administruojamo pastato, nebūtų pagrindo nustatyti neteisėtus atsakovo veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, norint tiksliai nustatyti žalos padarymo vietą ir išsklaidyti abejonės, kas administruoja pastatą, nuo kurio stogo nukrito sniego ir ledo luitai, reikėtų detaliai išanalizuoti pastatų išdėstymo planus ir įvykio schemą, tačiau pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad šį pastatą administruoja atsakovas, nustatė remdamasis Vilniaus miesto 3 policijos komisariato 2011-01-12 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, A. M. 2011-01-10 pareiškimu bei 2014-12-18 parodymais teismo posėdyje, fotografijomis, tačiau skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė, kodėl buvo atmesti atsakovo argumentus šiuo klausimu. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl vieno įvykio, t. y. vertino, kad prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automobilį pastačiusio asmens kaltė yra neįrodyta, tačiau teismas visiškai nepasisakė ir nevertino įrodymų dėl prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automobilį pastačiusio asmens kaltės. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta aplinkybė turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kadangi nustačius, kad paties nukentėjusio asmens veiksmai padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, žalos atlyginimas galėtų būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 str. 1 d.).
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas netinkamai nustatyto žalos dydžio klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą garantuojama Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs ar reikalavimo teisę perėmęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ERGO Insurance SE v. B. P., M. M., bylos Nr. 3K-3-44/2015). Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, nagrinėjamos bylos atveju – ieškovui. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjime tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsakovo teiginius, jog kai kurių automobilių detalių galbūt nereikėjo keisti, o buvo galima jas suremontuoti arba jų iš viso nereikėjo keisti, nes sniegas/ledas, nukritęs nuo stogo, jų apgadinti negalėjo, vertintino tik kaip samprotavimus, spėliones ir tik abstrakčiai nurodė, kad žalos dydis abiem atvejais yra įrodytas, tačiau neargumentavo, dėl kokių konkrečių priežasčių atmetė atsakovo pateiktus įrodymus šiuo klausimu (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apie automobiliams padaryta žalą atsakovui buvo pranešta po to, kai automobiliai jau buvo suremontuoti, todėl atsakovas neturėjo galimybės įvertinti ir nustatyti žalos dydžio, apžiūrėti apgadintų automobilių. Atsižvelgiant į tai, ieškovui kyla pareiga įrodyti, kokios automobilio dalys buvo sugadintos, kokias dalis reikėjo keisti, kurias buvo galima pataisyti ir pan. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo atskleista bylos esmė, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Aukščiau paminėtų aplinkybių nustatinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos išnagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka. Nagrinėjant šį ginčą iš naujo būtina nustatyti šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, esant būtinumui pareikalauti iš šalių papildomų įrodymų.
Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidų, įskaitant ir turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo šalims klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.