Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2017 m. gruodžio 13 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V., E. J., S. D. J. skundą atsakovei Šilutės rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, G. A., A. A., I. V., B. B., A. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) sutinka su pareiškėjų skundu pripažinti neteisėtu ir panaikinti Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendimą Nr. Tl-506.

Nurodo, kad ginčo objektas esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės - Švėkšnos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre - (duomenys neskelbtini), buvęs kodas - (duomenys neskelbtini)) teritoriją. Pažymi, kad dalis minėto kelio (akligatvio) (duomenys neskelbtini) patenka į Švėkšnos dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)) ir Švėkšnos dvarvietės (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)) teritorijas. Teigia, kad skundžiamame Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendime numatyta tiesti gatvę nuo Vilkėno g., per parko teritoriją, t. y. Švėkšnos parke įrengti naują privažiavimą prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini). Mano, kad toks kelio įrengimas nėra galimas, nes būtų žalojamos Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012-05-15 aktu Nr. KPD-RM-1784 nustatytos Švėkšnos dvaro sodybos vertingosios savybės, t. y. planavimo sprendiniai – plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, kurią formuoja išlikę dvaro sodybos pastatai, jų liekanos, vietos, parkas, vandens telkiniai, susisiekimo įranga ir takai, keliai ar jų dalys, dangos. Apibendrina, kad naujo kelio įrengimas sumažintų arba sužalotų šių kultūros paveldo objektų vertę.

Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Vadovaujantis ABTĮ 78 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendimo Nr. Tl-506 „Dėl vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo, patvirtinto savivaldybės tarybos 2016-05-05 sprendimu Nr. T1-358, papildymo” (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjams, kaip F. L. B. P. palikimą priėmusiems asmenims, nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini).

Šilutės rajono savivaldybės taryba 2016-11-24 sprendimu Nr. T1-506 „Dėl vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo, patvirtinto savivaldybės tarybos 2016-05-05 sprendimu Nr. T1-358, papildymo” nusprendė papildyti Vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, papildomai į jį įrašant inventorizuotą Šilutės rajono savivaldybės vietinės reikšmės gatvę bei įpareigojo savivaldybės administracijos centralizuotą buhalteriją įtraukti į apskaitą naujai inventorizuotą kelią. Pagal Šilutės rajono savivaldybės papildomai inventorizuotų vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą į sąrašą įtrauktas privažiavimas į Švėkšnos parką iš Vilkėno gatvės Nr. (duomenys neskelbtini), kelio ilgis iš viso – (duomenys neskelbtini) km, plotis – (duomenys neskelbtini).

Vadinasi, šioje administracinėje byloje keliamas pagrindinis klausimas, ar galėjo pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas būti įtrauktas į Šilutės rajono savivaldybės vietinės reikšmės gatvių sąrašą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas, privalo savo funkcijas vykdyti, laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.

Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe Baltijos jūroje reglamentuoja Žemės įstatymas (Žemės įstatymo 1 straipsnis) (akto redakcija, galiojusi nuo 2016-06-03 iki 2017-07-01). Aptariamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad žemė – tai Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe Baltijos jūroje esantys sausumos plotai, paviršiniai vidaus ir teritoriniai vandenys. Šio straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu, o straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad žemės sklypas – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) yra: 1) Nacionalinė žemės tarnyba – visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams; 2) savivaldybės – valstybinės žemės, perduotos savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka; 3) centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas – kai valstybinė žemė yra priskirta centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo patikėjimo teise valdomam valstybės nekilnojamajam turtui, kai valstybinė žemė priskirta įstatymų nustatyta tvarka parduodamam valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui arba kai valstybinė žemė yra reikalinga įgyvendinti valstybei svarbiems ekonominiams projektams, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažino Lietuvos Respublikos Seimas arba Vyriausybė ir kurių valdymą Seimas arba Vyriausybė pavedė centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad valstybinės žemės sklypai perduodami savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka gatvėms ir vietiniams keliams. Aptariamo įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama ir privačios žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimtiniais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, taip pat jiems eksploatuoti reikalingiems visuomenės reikmėms skirtiems inžineriniams statiniams.

Pagrindinius reikalavimus, susijusius su kelių tiesimu ir priežiūra, nustato Lietuvos Respublikos kelių įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016-06-03 iki 2017-06-28), kurio 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad keliai projektuojami remiantis patvirtintais teritorijų planavimo bei Lietuvos kelių projektavimo normatyviniais dokumentais. Darytina išvada, kad bet koks kelio projektavimas turi būti atliekamas remiantis teritorijų planavimo dokumentais.

Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad gatvė – tai kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, paprastai turintis pavadinimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui; kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalį inžineriniai statiniai – tai susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai.

Kelių įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja kelių suskirstymą pagal nuosavybės formas. Pagal aptariamo straipsnio 1 dalį keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei; juos turto patikėjimo teise įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Taigi, šiose teisės normose nustatoma gatvių ir kelių, kaip inžinerinių statinių, priklausomybė nuosavybės teise atitinkamiems subjektams, tačiau jose nieko nėra pasisakoma dėl žemės ar žemės sklypų, kuriuose randasi šie statiniai.

Kelių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemė keliams tiesti, statiniams statyti, taip pat statybinių medžiagų ir grunto karjerams įrengti perduodama Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymų ar Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinės reikšmės keliams priskirta žemė priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise. Iš šių teisės normų seka, kad žemė vietinės reikšmės keliams, turi būti perduodama Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Kelių įstatymo 14 straipsniu, nutiesti, rekonstruoti, sutaisyti (suremontuoti) keliai pripažįstami tinkamais naudoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.). Taigi, tam kad kelias būtų pripažintas tinkamu naudoti ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, statytojas turi valdyti ir naudoti nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais žemės sklypą, kuriame yra inžinerinis statinys – kelias.

Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų ir transporto infrastruktūros valdytojų veiklos, valstybės pagalbos plėtojant transporto infrastruktūrą ir jos valdymo bendruosius principus, transporto infrastruktūros valdytojų teisinį statusą, jų santykius su transporto infrastruktūros savininkais bei naudotojais, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų, saugaus eismo užtikrinimo ir kitų su transporto veikla susijusių santykių reglamentavimo pagrindus nustato Transporto veiklos pagrindų įstatymas (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 1 straipsnis) (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2016-06-16 iki 2017-01-01). Aptariamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad transporto infrastruktūra – sausumos ir vandens, oro kelių, eismo valdymo sistemų, su jais susijusių statinių, specialiai įrengtų teritorijų, įrenginių ir konstrukcijų visuma, skirta transporto veiklai užtikrinti; 9 dalyje – kad transporto infrastruktūros objektas – atskiras transporto infrastruktūros elementas, kuris gali savarankiškai funkcionuoti; 11 dalyje – kad transporto infrastruktūros objekto valdytojas – fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita organizacija ar jų padalinys, teisėtai valdantys transporto infrastruktūros objektą; 18 dalyje, kad – viešoji transporto infrastruktūra – transporto infrastruktūra, nuosavybės teise priklausanti valstybei ar savivaldybėms ir skirta keleiviams, bagažui ir (arba) kroviniams vežti. Šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad viešosios transporto infrastruktūros objektus, žemę, akvatoriją (vandens plotus), kitą priskirtą ar sukurtą turtą viešosios transporto infrastruktūros valdytojas valdo, naudoja bei disponuoja turto patikėjimo teisėmis vadovaudamasis šiuo ir kitais įstatymais, administraciniu aktu ar sutartimi. Darytina išvada, jog žemę, viešojo transporto infrastruktūros valdytojas valdo, naudoja bei disponuoja turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamasis šiuo ir kitais įstatymais, administraciniu aktu ar sutartimi. Nei šis įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato, kad savivaldybės patikėjimo teisėmis valdo žemę, kurioje yra vietinės reikšmės kelias ir kuri jai nėra perduota administraciniu aktu ar sutartimi.

Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininko

Pareiškėjai skunde teigia, kad atsakovė neteisėtai, be privačios žemės sklypo savininkų žinios ir sutikimo, jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengė Šilutės rajono savivaldybei priklausantį vietinės reikšmės kelią.

Vadovaujantis anksčiau aptartu tiesiniu reguliavimu, savivaldybei siekiant projektuoti kelią, tam tikslui turėjo būti perduotas valstybinės žemė sklypas patikėjimo teise arba reikalingas žemės plotas paimtas visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininko.

Nagrinėjamu atveju iš elektroninės bylos medžiagoje esančio Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo žemės sklypas nuo 2002-08-26 nuosavybės teise priklausė F. L. B. P. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu F. L. B. P. buvo mirusi ir apie tai atsakovei buvo žinoma. Pagal Testamentų registrų išrašą F. L. B. P. palikimą 2016-01-22 priėmė R.V., E. J., S. D. J. Darytina išvada, kad ginčo žemės sklypas ginčijamo sprendimo priėmimo metu priklausė fiziniams asmenims (F. L. B. P., o po jos mirties – jos paveldėtojams), t. y. sklypas nebuvo valstybinė žemė. Atsakovė neteikia duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklypas buvo perduotas Šilutės rajono savivaldybei. Tai, kad ginčo žemės sklypas nepriklauso valstybei atsiliepime patvirtino ir trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT. Taigi, nagrinėjamu atveju kelias negalėjo būti projektuojamas žemėje, kuri sprendimo priėmimo metu nepriklausė ar nebuvo perduota savivaldybei.

Pažymėtina, kad atsakovė teigia, jog pareiškėjų nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą iki šiol nėra įregistruotos viešajame registre, bei pažymi, kad rengdama skundžiamo sprendimo projektą, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro išrašu ir neturėjo jokių duomenų, kad ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, todėl nebuvo galima nustatyti tikslaus ginčo žemės sklypo savininko ir gauti jo sutikimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovė, atlikdama jai numatytas funkcijas, be kita ko, turi vadovautis bendraisiais teisės principais, tame tarpe ir gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas reiškia, kad valdžios institucijos privalo užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, turi bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013-05-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013, 2014-03-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014 ir kt.). Atsakovei ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėjo kilti abejonių dėl to, kad F. L. B. P. turtas galėjo būti paveldėtas. Šiuo atveju atsakovė nepateikė duomenų bei paaiškinimų apie tai, kas sutrukdė sprendimo priėmimo metu identifikuoti F. L. B. P. turto paveldėtojus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenys apie palikimo priėmimo faktus registruojami VĮ Registrų centro Testamentų registre. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, vykdydama savo funkcijas, turėjo galimybę gauti duomenis iš įvairių registrų, tame tarpe ne tik iš Nekilnojamojo turto registro, bet ir Testamentų registro. Pagal Testamentų registro išrašo duomenis, palikimo priėmimo fakto įregistravimo data ir laikas – 2016-01-25 (ginčijamas sprendimas priimtas tik 2016-11-24). Darytina išvada, jog atsakovė ginčijamo sprendimo priėmimo metu pagal Testamentų registro duomenis turėjo galimybę identifikuoti F. L. B. P. turto paveldėtojus, tačiau to nepadarė, todėl teiginiai apie tai, kad pareiškėjai nesiima aktyvių veiksmų įregistruoti juridinius faktus (atsiradusį paveldėjimą bei nuosavybės teises į daiktą), nėra pagrįsti. Šiuo atveju, darytina išvada, kad atsakovė tik formaliai patikrino ginčo žemės sklypo savininkus, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad pagal Testamentų registro duomenis dar 2016-01-22 buvo įregistruotas F. L. B. P. turto palikimo priėmimo faktas.

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo nustatytas ginčo žemės sklypo savininkas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo žemė nėra ir sprendimo priėmimo metu nebuvo valstybinė žemė, todėl nagrinėjamu atveju kelias negalėjo būti projektuojamas žemėje, kuri nepriklausė ar nebuvo perduota savivaldybei. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra vienas iš ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindų.

Dėl kitų pažeidimų, priimant ginčijamą sprendimą

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nors atsiliepimu į skundą atsakovė teigia, kad ginčo privažiavimas nėra naujas kelias (jis buvo numatytas Švėkšnos gyvenvietės generaliniame (bendrajame) plane, kuris patvirtintas 1990-01-25 Šilutės raj. DŽDT VK sprendimu Nr. 8 ir yra galiojantis iki šiol), tačiau iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Savivaldybės administracijos Centralizuota buhalterija yra įpareigojama į apskaitą įtraukti naujai inventorizuotą kelią. Taigi, bylos atveju, priimtas sprendimas prieštarauja atsakovo atsiliepime nurodytoms aplinkybėms, todėl iš esmės nėra aišku, ar ginčo privažiavimas yra naujas kelias ar ne. Darytina išvada, jog priimtas sprendimas iš esmės yra prieštaringas, nes iš jo turinio neįmanoma suprasti, koks – naujas ar ne – kelias įrašomas į gatvių sąrašą.

Vadovaujantis anksčiau aptartu teisiniu reguliavimu laikytina, jei ginčo kelias buvo naujas, Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendimas įtraukti ginčo žemės sklypą į inventorizuotų vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą galėjo būti priimtas tik atsižvelgus į patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus.

Elektroninės bylos medžiagoje esantis Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2017-06-16 raštas Nr. R3-(4.1.12)-4351 „Dėl informacijos pateikimo” patvirtina tai, kad Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. T-819 patvirtintas Švėkšnos gyvenvietės susisiekimo komunikacijų ir inžinierinės infrastruktūros plėtros specialusis planas yra parengiamajame etape, t. y. ginčo nagrinėjimo metu nėra parengto, suderinto su visomis suinteresuotomis institucijomis, bei patvirtinto teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų numatyta ir suformuota Šilutės rajono savivaldybės vietinės reikšmės gatvė, einanti per pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Be to ir pati atsakovė atsiliepime nurodo, kad darbai privažiavimui įrengti kol kas nėra ir nebus vykdomi tol, kol nebus gauti savininkų sutikimai ir derinimai su visomis atsakingomis institucijomis (tarp jų ir Kultūros paveldo departamentu) bei pažymi, kad skundžiamas sprendimas yra tik pradinė administracinės procedūros stadija, siekiant gauti projektinį finansavimą privažiavimui įrengti.

Taigi, ginčijamas sprendimas yra naikintinas dar ir dėl to, kad atsakovė pažeidė teisės aktuose įtvirtintas kelio projektavimo procedūras bei jų eiliškumą.

Dėl ginčijamo sprendimo atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatoms

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). LVAT ne kartą akcentavo, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2016-09-01 nutartį administracinėje byloje eA1922-662/2016, 2016-04-26 nutartį administracinėje byloje eA509-756/2016 ir kt.).

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų kompetenciją, apibrėžtą ABTĮ 17 ir 20 straipsniuose, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio ar savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 91 straipsnyje yra nurodyti skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai. Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 punktas), neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (2 punktas), neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 punktas). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais ( 2 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš ginčijamo sprendimo turinio nėra matyti žemės sklypo, kuris turi būti įrašytas į inventorizuotą Šilutės rajono savivaldybės vietinės reikšmės gatvių sąrašą, adresas. Tokiu atveju, nėra aišku, ar ginčijamas sprendimas priimtas būtent dėl pareiškėjams priklausančio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Manytina, kad šiuo atžvilgiu sprendimas taip pat neatitinka VAĮ nuostatų.

Išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad 2016-11-24 sprendimas Nr. Tl-506 „Dėl vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo, patvirtinto savivaldybės tarybos 2016-05-05 sprendimu Nr. T1-358, papildymo” priimtas pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas. Įvertinus ginčijamo akto turinį, konstatuotina, jog atsakovė išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino turimų duomenų apie žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), priimdama ginčijamą sprendimą, pateiktus duomenis vertino formaliai, nesilaikė nustatytos kelio projektavimo tvarkos bei VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, todėl pareiškėjų prašymas pagrįstas ir tenkintinas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, atsakovės Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendimas Nr.T1-506, kuriuo nuspręsta papildyti Vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, papildomai į jį įrašant privažiavimą į Švėkšnos parką iš Vilkėno gatvės Nr. (duomenys neskelbtini), naikintinas (ABTĮ 91 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų R. V., E. J., S. D. J. skundą atsakovei Šilutės rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, G. A., A. A., I. V., B. B., A. B. dėl sprendimo panaikinimo tenkinti.

Panaikinti atsakovės Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendimą Nr.T1-506 „Dėl vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašo, patvirtinto savivaldybės tarybos 2016-05-05 sprendimu Nr. T1-358, papildymo”.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.