Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. ir S. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu konfiskuota 11 555,83 Eur vertės S. M. turtą atitinkanti jo nusikalstamos veikos rezultato – neteisėtų pajamų, gautų palūkanomis, vertė.

S. M. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas S. M. turtui. Laikinai apribotos S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į:

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), paskyrus dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, kuris įvykdžius nuosprendį panaikintinas.

D. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje ir nuteista 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota 8 277,05 Eur vertės D. M. turtą, atitinkanti jos nusikalstamos veikos rezultato – neteisėtų pajamų, gautų palūkanomis, vertė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. M. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai versliškai ėmėsi finansinės veiklos, o būtent:

laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 9 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 2 straipsnio 42 dalies 1 punktą (aktuali redakcija nuo 2002 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. sausio 1 d.), kuriame nurodyta, kad „Vertimasis finansinių paslaugų teikimu yra deklaravimas ūkinę veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (steigimo dokumentuose, licencijose, patentuose ir kt.), kad asmuo teikia finansines paslaugas“, nuostatas; 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (aktuali redakcija nuo 2002 m. rugsėjo 10 d.), kuriame nurodyta, kad „Finansinės paslaugos yra skolinimas (įskaitant hipotekos paskolas)“, nuostatas; 4 straipsnio 1 dalį (aktuali redakcija nuo 2002 m. rugsėjo 10 d.), kurioje nurodyta, kad „Finansų įstaiga – finansų įmonė arba kredito įstaiga...“, nuostatas; 2002 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ Nr. 1797, kuriame nėra numatyta, kad turint verslo liudijimą būtų galima verstis vartojimo kreditų teikimu, nuostatas; 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2 straipsnio 12 punktą, kuriame nurodyta, kad „Vartojimo kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus“, nuostatas; 22 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys“ nuostatas, versliškai, siekdamas naudos, neturėdamas šiai veiklai leidimo, kuriai jis reikalingas, neįsteigęs įmonės, užsiėmė finansine veikla – sudarė kredito sutartis, pagal kurias suteikė paskolas ir gavo palūkanas iš šių fizinių asmenų:

2005 m. gruodžio 5 d. sudaręs paskolos sutartį su V. D. dėl 24 480,00 Lt (7 089,90 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarosios laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. sausio 1 d. už kiekvieną mėnesį gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 6 000,00 Lt (1 737,72 Eur);2009 m. lapkričio 6 d. sudaręs paskolos sutartį su S. N. dėl 13 000,00 Lt (3 765,06 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarojo laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. kovo 31 d. už kiekvieną mėnesį gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 6 000,00 Lt (1 737,72 Eur); 2004 metais (tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta data) sudaręs paskolos sutartį su B. S. dėl 1 000,00 Lt (289,62 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarosios per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo už kiekvieną mėnesį gavo palūkanų, iš viso 300 Lt (86,89 Eur);2005 m. birželio 20 d. sudaręs paskolos sutartį su E. J. dėl 30 600,00 Lt (8 862,37 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarojo laikotarpiu nuo 2009 metų rugpjūčio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 6 000,00 Lt (1 737,72 Eur); 2003 m. liepos 9 d. ir 2006 m. lapkričio 17 d. sudaręs paskolos sutartis su I. S. dėl 6 000 Lt (1 737,72 Eur) ir 12 120 Lt (3 510,19 Eur) paskolų suteikimo, iš pastarosios laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 9 d. iki 2010 m. birželio 17 d. gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 16 600 Lt (4 807,69 Eur);2006 m. kovo 28 d. sudaręs paskolos sutartį su J. Ž. dėl 30 000 Lt (8 688,60 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarosios laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 28 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 5 000 Lt (1 448,10 Eur).

Tuo būdu S. M., versliškai vykdydamas neteisėtą finansinę veiklą, iš viso gavo 39 900 Lt (11 555,83 Eur) pajamų palūkanomis, kurių nedeklaravo ir mokesčių į valstybės biudžetą nesumokėjo.

Taip pat S. M. pirmosios instancijos teismo išteisintas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, kaltinus jį tuo, kad neteisėtai praturtėjo, o būtent:

žinodamas, kad jo turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL turtą, t. y., laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų šaltinių gautų piniginių lėšų – 789 642 Lt (228 696,13 Eur) (atskaičius iš nustatytos neteisėtos veiklos gautas pajamas – 39 900,00 Lt (11 555,84 Eur)), įgijo ir po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo 645 831,00 Lt (187 045,58 Eur) vertės nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą:

butą adresu: (duomenys neskelbtini); kitus registro priklausinius: ¼ ūkinio pastato, pastatą-malkinę adresu: (duomenys neskelbtini), 2007 m. spalio 5 d. įgytus sutuoktinės D. M., vykdžiusios neteisėtą finansinę veiklą, pagal perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0054/07/990 iš L. P. bei po 2009 m. gegužės 14 d. „Povedybinės sutarties“ su D. M. sudarymo atitekusius S. M. (vidutinė šio turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis iš viso 8 700,00 Lt (2 519,69 Eur));žemės ūkio paskirties sklypus adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytus pagal 2008 m. gruodžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. R. bei po 2009 m. gegužės 14 d. „Povedybinės sutarties“ sudarymo, atitekusius S. M. (vidutinė šio turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis iš viso 130 404,00 Lt (37 767,61 Eur));½ pastato adresu: (duomenys neskelbtini), įsigyto iš Kauno apskrities VMI pagal 2006 m. lapkričio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ūkinio pastato, ½ kiemo statinių, po 2009 m. gegužės 14 d. „Povedybinės sutarties“ sudarymo, atitekusių S. M. (vidutinė šio turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis iš viso 19 846,00 Lt (5 747,80 Eur));butą adresu: (duomenys neskelbtini), įsigytą 2010 m. rugpjūčio 5 d. pagal turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. ir I. R. (vidutinė šio turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis 75 357,00 Lt (21 824,90 Eur));žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), įgytą 2011 m. birželio 16 d. pagal turto perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) iš P. G. (vidutinė šio turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis 30 453,00 Lt (8 819,80 Eur));butą adresu: (duomenys neskelbtini), įgytą 2010 m. balandžio 8 d. pagal turto perdavimo išieškotojui aktą, kurį jis pardavė 2012 m. kovo 22 d. (vidutinė šio turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis 24 500,00 Lt (7 095,69 Eur));namą su žemės sklypu adresu: (duomenys neskelbtini), įsigytą pagal 2010 m. lapkričio 22 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, kurį jis pardavė 2011 m. birželio 6 d. (vidutinė šio turto rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis iš viso 330 600,00 Lt (95 748,38 Eur));miško valdą adresu: (duomenys neskelbtini), kurios ½ dalį 2003 m. liepos 29 d. paveldėjo, o ½ dalį 2003 m. liepos 29 d. įsigijo ir šią miško valdą pardavė 2012 m. rugsėjo 13 d. (vidutinė ½ šio turto dalies rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis 17 971,00 Lt (5 204,76 Eur));automobilį Audi B4, įsigytą 2007 m. rugpjūčio 29 d. už 8 000,00 Lt (2 316,96 Eur), kurį jis pardavė 2011 m. rugsėjo 21 d. D. M. pripažinta kalta ir nuteista ją kaltinant tuo, kad ji neteisėtai versliškai ėmėsi finansinės veiklos, o būtent:

laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gegužės 25 d., pažeisdama 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 2 straipsnio 42 dalies 1 punktą (aktuali redakcija nuo 2002 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. sausio 1 d.), kuriame nurodyta, kad „Vertimasis finansinių paslaugų teikimu yra deklaravimas ūkinę veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (steigimo dokumentuose, licencijose, patentuose ir kt.), kad asmuo teikia finansines paslaugas“, nuostatas; 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (aktuali redakcija nuo 2002 m. rugsėjo 10 d.), kuriame nurodyta, kad „Finansinės paslaugos yra skolinimas (įskaitant hipotekos paskolas)“, nuostatas; 4 straipsnio 1 dalį (aktuali redakcija nuo 2002 m. rugsėjo 10 d.), kurioje nurodyta, kad „Finansų įstaiga – finansų įmonė arba kredito įstaiga...“, nuostatas; 2002 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ Nr. 1797, kuriame nėra numatyta, kad turint verslo liudijimą būtų galima verstis vartojimo kreditų teikimu, nuostatas; 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 2 straipsnio 12 punktą, kuriame nurodyta, kad „Vartojimo kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus“, nuostatas; 22 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys“ nuostatas, versliškai, siekdama naudos, neturėdama šiai veiklai leidimo, kuriai jis reikalingas, neįsteigusi įmonės, užsiėmė finansine veikla – sudarė kredito sutartis, pagal kurias suteikė paskolas ir gavo palūkanas iš šių fizinių asmenų:

2005 m. liepos 8 d. sudariusi paskolos sutartį su A. B. dėl 20 360,00 Lt (5 896,66 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarosios laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. už kiekvieną mėnesį gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 3 024,00 Lt (875,81 Eur);2005 m. rugsėjo 23 d. sudariusi paskolos sutartį su V. L. ir V. L. dėl 10 200,00 Lt (2 954,12 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarųjų laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 23 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. už kiekvieną mėnesį gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 2 600,00 Lt (753,01 Eur);2005 m. liepos 22 d. sudariusi paskolos sutartį su A. V. T. dėl 12 240,00 Lt (3 544,95 Eur) paskolos suteikimo; 2006 m. balandžio 9 d. sudariusi paskolos sutartį dėl 3 000,00 Lt (868,86 Eur) paskolos suteikimo; 2007 m. birželio 3 d. sudariusi paskolos sutartį dėl 3 270,00 Lt (947,06 Eur) paskolos suteikimo, iš pastarojo laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. už kiekvieną mėnesį gavo palūkanų, iš viso ne mažiau kaip 22 955,00 Lt (6 648,23 Eur).

Tuo būdu D. M. versliškai vykdydama neteisėtą finansinę veiklą, iš viso gavo ne mažiau kaip 28 579,00 Lt (8 277,05 Eur) pajamų palūkanomis, kurių nedeklaravo ir mokesčių į valstybės biudžetą nemokėjo.

Kauno apylinkės teismas konstatavo nuteistųjų S. M. ir D. M. kaltę jiems inkriminuoto nusikaltimo atžvilgiu, už ką jie nubausti, o S. M. dėl kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisino, nes kaltinime išvardintas turtas buvo įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d. Apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio pateikė nuteistieji D. M. ir S. M..Apeliaciniame skunde nuteistoji D. M. prašė Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde teigė, kad jai negalėjo būti inkriminuotas nusikaltimas, kadangi fizinių asmenų paskolos sutarties sudarymas nepriskirtas prie ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos, kuriai reikalingas leidimas. Skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsniu (2005 – 2007 m. galiojusia teisės akto redakcija), BK 202 straipsnio 1 dalimi bei sisteminiu BK 202 straipsnio ir ATPK 173 straipsnio aiškinimu. Anot skundo autorės, liudytojas A. V. T. yra šališkas bei tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, jis rašė įvairius melagingus skundus valstybinėms institucijoms, duodamas parodymus nuolat keisdavo pinigines sumas, kuriomis buvo nukentėjęs, nurodė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus, teigiant, jog pastebėjo pasirašomos sutarties terminą (9 t., b. l. 77), o vėliau liudytojas teigė, kad sutarties neskaitė (9 t., b. l. 77); teismui teigė, jog 2005 m. liepos 22 d. pinigus skolinosi stogo remontui, o Panevėžio apygardos teismui atskirajame skunde nurodė, kad pinigus skolinosi dėl sutuoktinės operacijos (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Visa tai patvirtina liudytojo parodymų nenuoseklumą, įžeidžiantį bei šmeižiantį nuteistosios šeimą pobūdį, kurie nepagrįsti įrodymais. Skunde nuteistoji nurodė situaciją kokiomis aplinkybėmis ji paskolino liudytojui A. V. T. pinigus bei paaiškino kaip liudytojas elgėsi laikotarpiu nuo pinigų paskolinimo 2005 m. iki taikos sutarties sudarymo 2012 m. lapkričio 14 d., kurią patvirtino Kauno apygardos teismas (11 t., b. l. 96-99). Aiškinant šią situaciją, nuteistoji skunde teigė, jog minėtas liudytojas piktybiškai vengė grąžinti pasiskolintą pinigų sumą ir taip vilkino skolos atidavimą, jis reikalavo atsisakyti skolos, gąsdino susidorojimu su nuteistąja, darė jai psichologinį spaudimą, terorizavo, dėl to nuteistoji susirgo psichikos liga, kurią gydosi iki šiol. Skunde teigė ir tai, kad minėtas A. V. T., susižinojęs nuteistosios dukros gyvenamąją vietą, važiuodavo prie jos namų bei gąsdindavo ir pastarąją. Dėl šių priežasčių nuteistoji atsisakė dalies skolos ir pasirašė taikos sutartį.Skunde taip pat nurodė, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog paskolos sutartyse su A. V. T. palūkanos nebuvo numatytos ir skolininkas neturėjo pareigos jas mokėti, todėl nemokėjo, o nuteistoji neturėjo pagrindo jų imti, tačiau teigė, jog delspinigiai buvo numatyti sutartyse, kurios sudarytos rašytine forma, priešingai nei nurodė šis liudytojas. Kaip jau minėjo A. V. T. parodymai nuolat kito, teiginiai apie mokėtas palūkanas nėra patvirtinti jokiais įrodymais ir kaskart papildomi išgalvotomis detalėmis, o tai galimai suklaidino pirmosios instancijos teismą. Dėl liudytojos A. B. liudijimo apeliaciniame skunde nurodė, kad ikiteisminio tyrimo apklausos protokole liudytoja duodama parodymus smulkiai nurodė datas, sumas ir detales, tačiau liudydama teismo posėdyje negalėjo nurodyti kada ir kokiomis sąlygomis sudaryta sutartis, kiek pinigų buvo grąžinta bei teigta, kad pinigus veždavo vyras (remtasi 2017 m. rugsėjo 6 d. apklausos protokolo duomenimis). Skunde nurodė, jog minėtas liudytojos A. B. vyras buvo kviečiamas į apklausas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas neįdėjo pakankamai pastangų apklausti šio liudytojo, kuris būtų galėjęs patvirtinti arba paneigti pinigų vežimo ir perdavimo faktą. Liudytojai V. L. ir V. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė faktinių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jie būtų mokėję palūkanas bei to, kad iš su jais sudarytų sutarčių nuteistoji būtų gavusi pajamų. Šių, teisme apklaustų, liudytojų parodymai nerišlūs, netikslūs, nenuoseklūs, taip pat painiojamos delspinigių ir palūkanų sąvokos. Apeliantė nurodė, kad ikiteisminio tyrimo protokole galimai buvo dėstomi ne liudytojų parodymai, o iš anksto paruošta informacija bei, kad liudytojai šiuos protokolus galėjo pasirašyti neperskaitę jų. Be to, jos nuomone, pirmosios instancijos teismui E. J., I. S. ir J. Ž. duoti parodymai turėjo sukelti abejones dėl liudytojų apklausos protokolų teisingumo ir jų vertinimo priimant nuosprendį.Skunde keliamos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo grindimo Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo IX-1068 2 straipsnio 42 dalies 1 punktu, kadangi minėtas įstatymas neteko galios dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Vadovaujantis CK 6.886 ir 6.870 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi skundžiamas nuosprendis negalėjo būti grindžiamas ir 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kreditų įstatymu, kadangi tai būtų įstatymo taikymas atgaline data, kas yra draudžiama.Skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog Kauno apskrities VMI pateiktos tyrimo išvados atliktos pažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į nuteistosios prašymą, nesilaikė pareigos laikytis įstatymo įtvirtintų senaties terminų, kuriuos numato BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 95 straipsnis. 2011 m. gegužės 25 d. laikoma diena, kai atliktas paskutinis neteisėtos finansinės veiklos veiksmas, tačiau tą dieną skolininkas įnešė dalį skolos į notaro depozitinę sąskaitą, o tolimesnis nuteistosios pažeistų teisių gynimas teisme negali būti priskirtas ūkinei komercinei veiklai. Taip pat nurodė, kad nuosprendžio priėmimo dieną buvo praėję daugiau nei dešimt metų, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.Skundo autorės nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė šališkai ir vertino neteisingai, todėl nuosprendis yra nepagrįstas.Dėl bausmės ir turto konfiskavimo teismas nuteistajai skyrė 200 MGL baudą bei nutarė konfiskuoti 8 277,05 eurų vertės turtą. Ši piniginė suma, nuteistosios nuomone, yra per didelė. Byloje nėra duomenų, jog būtent tokio dydžio sumą ji įgijo. Dėl konfiskuotino turto nurodė, jog teismas konstatavo, kad turto neturi, tačiau konfiskavo galimai neteisėtas pajamas.Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde rėmėsi CK 6.870, 6.886 straipsniais, Vartojimo kreditų įstatymu, Finansinių įstaigų įstatymo 1 straipsniu teigiant, kad paprasta paskolos sutartis negali būti laikoma vartojimo kreditu, Finansinių įstaigų įstatymas negalėjo būti taikomas, nes nustojo galioti iki baudžiamosios bylos iškėlimo, o Vartojimo kreditų įstatymas negalėjo būti taikomas, nes nuteistojo sudarytos sutartys buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl nuteistajam negalėjo būti taikomas BK 202 straipsnis. 2012 m. rugsėjo 30 d. E. J. nuteistajam pervesta paskutinė pasiskolintų pinigų sumos dalis negalėjo būti laikoma palūkanomis. Skunde taip pat nurodė, kad tyrimą atlikusi Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos tyrėja J. P. pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalį, neinformuodama asmenų, kviečiamų liudyti, dėl kokių priežasčių jie kviečiami apklausai, taip siekdama psichologiškai paveikti liudytojus. Teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad liudytojams buvo daromas spaudimas, o kai kurie iš liudytojų apklausos protokolus pasirašė šių neperskaitę, pasitikėdami tyrėjos sąžiningumu. Liudytoja V. D., su kuria buvo sudaryta paskolos sutartis, nors skolą grąžino žymiai vėliau nei buvo numatytas mokėjimo terminas, tačiau pasiskolinta pinigų suma grąžinta be palūkanų, tai pagrindžiama bylos medžiaga (9 t., b. l. 63) bei 2017 m birželio 21 d. teismo posėdžio garso įrašu.Skunde nurodė, kad nuteistasis liudytojui S. N. 2009 m. lapkričio 6 d. paskolino 13 000 litų, kuriuos grąžino tik po Kauno apylinkės teismo nutarties, kuria nuteistajam priteista 13 000 litų, delspinigiai 3 856 litų bei teismo išlaidos 135 litų. Priteisus šias sumas, liudytojas 16 991 litų sumą pervedė nuteistajam, tačiau teismo priteisti delspinigiai ir teismo išlaidos negali būti laikomi palūkanomis. Skunde taip pat nurodė, kad nuteistasis 1 000 litų grąžino šiam liudytojui, tačiau liudytojas pareikalavo dar 3 000 litų, bet nuteistasis jų nedavė nors teigiama, kad liudytojas šantažavo nuteistąjį.Skunde nurodyta kritika dėl liudytojos B. S. parodymų melagingumo, kas patvirtinta bylos medžiaga (14 t., b. l. 44-45). Liudytojas E. J., liudydamas teismo posėdžio metu paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo liudytojo apklausos metu ir patvirtino, jog pasiskolintus pinigus gražino be palūkanų, o liudytojo apklausos protokolą pasirašė neperskaitęs (14 t., b. l. 46-47). Taip pat ir liudytojos I. S. patvirtinimu buvo mokėti pinigai už skolą (14 t., b. l. 46-47). Liudytoja J. Ž. patvirtino, jog palūkanų nemokėjo, o tyrėja ikiteisminio tyrimo metu ją klaidino bei darė spaudimą (14 t., b. l. 53-54). Liudytoja L. K. iki šiol nėra gražinusi pasiskolintos pinigų sumos, nors nuteistasis kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo (12 t., b. l. 43-95).Skunde, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei BK 95 straipsniu, teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pratęsė nuteistajam inkriminuotos veikos tęstinumą iki 2012 m. rugsėjo 30 d. ir nenurodė priežasčių. Nei prokuratūra, nei Kauno apskrities VMI neturi pakankamai įrodymų pagrindžiančių nuteistojo kaltę.Skunde remiantis BK 2 straipsnio 4 dalimi teigė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis įrodymais, pagrįstais dokumentais, liudytojų duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems bei taikant sisteminį BK 202 straipsnio ir ATPK 173 straipsnio aiškinimą, nuteistajam neturėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybe, bet galimai administracinė atsakomybė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje D. M. ir jos bei S. M. gynėja advokatė R. Budrytė prašė apeliacinius skundus tenkinti ir nuteistuosius išteisinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Apeliaciniai skundai tenkinami.BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.Apeliantai pirmosios instancijos teismo nuteisti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį konstatavus, jog jie versliškai, neteisėtai vykdė finansinę veiklą neįsteigę finansų įmonės sudarė paskolos sutartis tuo pažeisdami ne tik Finansų įstaigos įstatymo (2002 m. rugsėjo 10 d. įstatymo Nr. IX-1068 redakcija) 2 straipsnio 42 dalies 1 punkto, bet ir Vartojimo kredito įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1253 redakcija) 2 straipsnio 12 punkto bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliantų nuomone, jie nuteisti neteisingai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis turi būti panaikintas.Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui tokias pačias procesines priemones, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nustatant tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, privalo vadovautis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertindamas įrodymus remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir visapusiškai įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, kad:S. M. buvo kaltinamas tuo, jog jis neteisėtai versliškai ėmėsi finansinės veiklos, o būtent:

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apylinkės teismas rėmėsi nuteistųjų S. M. ir D. M. parodymais, teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų išdėstytomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis bei kita rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka jų kaltei, padarius BK 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, pagrįsti. Tokiu būdu, siekiant patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aptartini įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad S. M., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės nepripažino ir parodė, kad D. M. yra jo žmona, tačiau gyvena atskirai, bendro ūkio neveda jau 11 metų. Sutartys buvo sudaromos mėnesiui, kad žmogus nedingtų, sudarytą sutartį žmogus galėjo tęsti. Delspinigiai sutartyse numatyti, kad žmogus turėtų pareigą grąžinti pinigus. Nei vienas asmuo nesiskundė. S. N. buvo specialiai paruoštas žmogus. A. V. T., nenorėdamas atidavinėti pinigų, pareiškė žmonai, kad sunaikins visą šeimą, jeigu reikalaus pinigų. Nei vienas liudytojas nenurodė mokėjęs palūkanas. Nežino, dėl ko turėtų valstybei mokėti mokesčius. A. V. T. darė spaudimą prokuratūrai ir prokuratūra neatsilaikė. Byla sufabrikuota. Vartojimo kreditas ir paskola skiriasi. Jis pinigus duodavo pagal paskolą. Vertimasis ūkine veikla yra visiškai kas kita. Pirma sutartis buvo sudaryta 2005 m. su V. D., skolą grąžino 2011 m., skolą grąžindavo pastoviai dalimis, pasirašydavo gavęs pinigus. 2009 m. su S. N. buvo pasirašyta sutartis dėl 13 000 Lt paskolos. Sakė, kad grąžins dalimis ir buvo surašytas atitinkamas raštas. Pirmus mėnesius dalimis grąžindavo, po to S. N. dingo. Neturėjo kitos išeities kaip kreiptis į teismą. S. N. turėjo sumokėti delspinigius, teismas priteisė. Pats kaltinamasis niekados delspinigių neimdavo, teismas priteisdavo. Pinigų – pusę milijono dar tarybiniais laikais uždirbo. Turėjo auksines rankas, prie namų žmonėms įrenginėjo dujinius skaitiklius. Po to pinigus skolino žmonėms. 2004 m. sudarė sutartį su B. S. dėl 1 000 Lt, nors iš tikrųjų skolinosi 1 600 Lt. Kadangi ji dingo, kreipėsi į teismą ir teismas priteisė 1 600 Lt. Su E. J. sutartis sudaryta 30 600 Lt. Šią sumą grąžino per banką 12 300 Lt su prierašu skolos grąžinimas. Delspinigių iš jo neėmė, nes kitus pinigus grąžino gera valia. Nors kreipėsi dėl jo į teismą, bet, kadangi E. J. butas buvo areštuotas ir jis pats atsirado, tai viską gera valia išsprendė. I. S. skolinosi iš jo pinigus įkeisdama butą. Vėliau atsirado preliminari sutartis, nes žmonės nenori mokėti mokesčių, draudimo. Preliminari sutartis tarnavo vietoje paskolos. Kai įregistruoji registrų centre, žinai, kad žmogus to buto neparduos. L. K. pati jį susirado, jos butas pagal preliminarią sutartį įkeistas. Už delspinigius nenumatyta valstybei mokesčių mokėti, o apie palūkanas nieko nežino. Versliškai nieko nevykdė. Dėl 30 000 Lt paskolos J. Ž., sutartyje buvo numatyti delspinigiai. Pinigus grąžino ir atrodo, nieko daugiau negavo, nes ji sumokėjo 12 000 Lt, po to dar 15 000 Lt. J. Ž. buvo daromas FNTT spaudimas, dėl to ji ir teigė, kad jos vyras kas mėnesį veždavo kaltinamajam pinigus. O iš tikrųjų į tą vietą, kur važinėjo jos vyras, buvo aikštelėje laikomas ekskavatorius, tai pinigai po 200 Lt buvo mokami už saugojimą. Jis kaip tarpininkas padėjo surasti aikštelę. O FNTT, darant J. Ž. spaudimą, buvo išmušta kitokia informacija. Visos sutartys buvo sudarytos daugiau kaip prieš dešimt metų. 2007 m. liepos 21 d. BK 202 straipsnis buvo keistas ir maksimali bausmė sankcijoje numatyta 4 metai. Prieš tai buvo du metai ir suėjo senaties terminai, baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta. Kadangi buvo pažeisti įstatymai keliant bylą, prašė baudžiamąją bylą nutraukti. Jokios finansinės veiklos nevykdė, o tik skolino pinigus. Nauda – įdėtas darbas, o delspinigiai įstatymo numatyta tvarka buvo priteisti. Nuo pinigų skolinimo turi tik didžiulį minusą, nes skolininkai daug pinigų negrąžino.Kaltinamoji D. M. apklausta pirmosios instancijos teisme jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jos nuomone, vartojamasis kreditas yra tada, kada numatomos palūkanos paskolos sutartyje. Nekilnojamas turtas įkeičiamas kaip garantas ir numatomi delspinigiai. Pinigus skolindavo sutartam terminui. Sutartyje buvo numatytas terminas grąžinti pinigus per mėnesį, kad žmogus pasirašydamas galvotų, kad tuos pinigus sugebės grąžinti. Kada negalėdavo per mėnesį grąžinti, tai tardavosi dėl delspinigių. A. V. T. ją susirado per agentūrą (duomenys neskelbtini) g., kur ji paliko savo duomenis. Kelis kartus A. V. T. skolino pinigus. Sutartyje jokių palūkanų nebuvo numatyta, pinigus skolino stogo remontui, įkeisdamas savo žemės sklypą. Skolindama pirmą kartą pinigus, pinigai laiku negrąžinti. Antrą kartą skolino 3 000 Lt jau be įkeitimo. V. T. pinigų negrąžino, bet mokėjo įtikinti, tai paskolino dar kartą. Vėl buvo numatyti tik delspinigiai. Kai pinigų A. V. T. negrąžino ir dar pradėjo šantažuoti, kreipėsi į teismą. Surašė taikos sutartį ir ji delspinigių atsisakė. Su A. V. T. buvo daug teismų, bet kažkiek gavo delspinigių, tai nenukentėjo. Su V. L. surašė paskolos sutartį pas notarą, paskolos grąžinimas užsitęsė, todėl davė kelis šimtus litų delspinigių. Nesiekė gauti palūkanų, nesiekė pelno ir nežinojo tokio dalyko, kad galima imti palūkanas ir mokėti mokesčius. Sudarydavo paskolos sutartis. Pagal vartojimo paskolą yra siekiama pelno, o ji jo nesiekė. Pinigų skolinimui jai duodavo vyras. Prašė ją išteisinti.Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta I. S. parodė, kad prieš daug metų, gal 2013 m. jai reikėjo pasiskolinti pinigų. Susipažino su S. M. ir jis paskolino jai pinigų. Pradžioje pasiskolino 4 000 Lt, pinigus grąžino, po to, ir vėl pasiskolino. Sutartį sudarė pas notarą. Pasirašė, kad skolą grąžins iki tam tikrų metų, bet pinigų negrąžino. Palūkanos sutartyje nebuvo numatytos. Dėl palūkanų tarėsi, kad jeigu iki nurodytos datos negrąžins, tai bus tokios kaip metinės palūkanos 0,01 procentas. Gerai sutarė su tuo žmogumi ir jai nereikėjo grąžinti jokių palūkanų. Pardavė dalį žemės, grąžino dalį skolos. Šiai dienai yra skolinga apie 1 000 eurų.Apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojos parodymus (12 t., b. l. 119), kuomet ji nurodė, kad maždaug 2003 metais jai prireikė pasiskolinti pinigų. Ji kreipėsi į savo pažįstamą Vidą, pavardės neatsimena, kad jis jai paskolintų pinigų. Jis pasakė, kad neturi, bet gali surasti žmogų, kuris paskolins, jei ji įkeistų butą. Jai tuo metu reikėjo 4 000 litų. Tas Vidas surado kreditorių, tai buvo S. M.. Jis sutiko jai paskolinti tokią sumą. Sudarė sutartį pas notarą, sandoriui užtvirtinti įkeitė butą, jį apdraudė 1 metams. Jai atrodo, kad sutartyje nebuvo numatytos palūkanos, o tik delspinigiai, apie 0,2 proc. už dieną. Nuo pirmo mėnesio S. M. pareikalavo mokėti palūkanas apie 5 proc., dabar tiksliau neatsimena. Ji jam pradžioje mokėjo apie 200 litų palūkanų. Praėjus 3-4 metams, nors ji dar nebuvo grąžinusi visos paskolos ir toliau mokėjo palūkanas – ne mažiau kaip 200 Lt, jai prireikė daugiau pinigų ir ji per du kartus laikotarpyje maždaug nuo 2007 m. iki 2010 m. pasiskolino iš S. M. dar apie 5000 litų, tikslios sumos neatsimena. Bet tuo pačiu laikotarpiu ji jam atidavė ir 4000 Lt paskolos, bet vis tiek liko skolinga, kadangi, kaip minėjo, buvo dar pasiskolinusi pinigų. Taigi, laikotarpiu nuo paskolos sutarties pradžios iki 2010 metų pabaigos ji mokėjo kas mėnesį ne mažiau 200 litų palūkanų. Po 2010 metų ji daugiau pinigų iš S. M. nesiskolino, o tik mokėjo palūkanas. Buvo atvejų, kad ji kelis mėnesius iš eilės nemokėjo palūkanų, o paskui sumokėdavo už juos vienu kartu, tuomet S. M. jai prie skolos pridėdavo delspinigius, dėl to skola išaugo ir šiuo metu ji sudaro (S. M. paskaičiavimais) 38 000 Lt. Gali patvirtinti, kad tikrai mokėjo per visą paskolos laikotarpį ne mažiau kaip 200 Lt per mėnesį. Ji turi dokumentus, iš kurių matyti, kad S. M. mokėjo pinigus (palūkanas), jis ant to dokumento pasirašydavo. Tačiau buvo atvejų, kad mokėjo jam palūkanas kur nors gatvėje, tuomet negavo iš jo raštiško patvirtinimo, kad pinigai sumokėti. Palūkanas veždavo į (duomenys neskelbtini) g. Kaune, tikslaus adreso neatsimena, kai jis iš ten išsikraustė, su juo susitikdavo įvairiose vietose, dažniausiai prie parduotuvės (duomenys neskelbtini). Po pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos parodymų, pirmosios instancijos teismui I. S. paaiškino, kad ir teisme sakė tiesą ir apklausoje nemelavo. Ji blogai suprato, nes neskiria, kas yra palūkanos, kas delspinigiai. Grąžindavo pinigus nuo skolos ir tai nesiskaitė palūkanos. Mažino skolą mokėdama kas mėnesį po 200 Lt. Nesuprato, kad tai palūkanos, su tyrėja tada nesusikalbėjo. Liudytoja apklausta pirmosios instancijos teisme J. P., tyrėja, tyrusi šią bylą, parodė, kad liudytoja I. S. pati davė parodymus, kuriuos ji užrašė. Kiek pamena jokių pakeitimų parodymuose nebuvo. Iš karto nurodė, kad mokėjo palūkanas. Buvo tikslinama, kiek mokėdavo kas mėnesį. Pasakė kiek mokėjo palūkanų, taip ir buvo užrašyta Nurodė, kad mokėjo palūkanas ir delspinigius. Liudytoja buvo pasipiktinusi, kad buvo apiplėšta. Dokumentus, kuriuos žadėjo pateikti, nepateikė. Kiek atsimena, liudytoja S. M. net nepažinojo, nurodė, jog buvo su juo supažindinta. Abejojanti, jog nepažįstamas žmogus gera valia skolintų pinigus ir tuo labiau įkeisdamas jos turtą. Palūkanos nebuvo numatytos nei vienoje sudarytoje sutartyje, tačiau jos buvo mokamos. Mananti, kad palūkanos sutartyje nebuvo nurodytos norint išvengti mokesčių deklaravimo. Sutartyse numatyti delspinigiai, jos manymu labai dideli. Sutartys registruojamos pas notarus, įkeičiamas turtas. Viskas buvo versliškai vykdoma, nuslepiant gautas pajamas. Yra pilnai įsitikinusi, kad tie žmonės, kurie sakė, kad nemokėjo palūkanų, praktiškai mokėjo. Ji užrašė viską taip, kaip žmonės sakė.Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas E. J. parodė, kad M. pažįsta. Su S. M. jį suvedė draugė, sakydama, kad geras žmogus galintis paskolinti pinigų. 2005 m. jam labai reikėjo pinigų ir jis skolinosi 30 600 Lt, buvo sudaryta pas notarą sutartis, įkeistas butas. Buvo sutarta palaipsniui atidavinėti skolą, apie palūkanas nebuvo kalbėta. Žino, kad buvo numatytos netesybos, bet S. M. sakė, kad netesybų neuždės. Skolą grąžino šiais metais. Pinigus pervedinėjo iš savo sąskaitos į S. M. sąskaitą. Nėra mokėjęs nei palūkanų, nei delspinigių.Apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojo parodymus (8 t., b. l. 42-43), kuomet jis nurodė, kad 2005 metais jam prireikė pasiskolinti pinigų. Viena pažįstama jį suvedė su S. M., kuris, pasak jos, galėjo tuo metu paskolinti pinigų. Su S. M. susitiko jo namuose, tikslaus adreso neatsimena, (duomenys neskelbtini), netoli PC „(duomenys neskelbtini)“. Su S. M. sutarė, kad šis jam paskolins 30 600 Lt keliems mėnesiams, o jis kaip garantą įkeis savo butą (duomenys neskelbtini). Sutartį patvirtino notariškai, pas kurį notarą – neatsimena. Butą taip pat įkeitė. Jis su S. M. iš karto susitarė, kad turės mokėti palūkanas – kiek procentų, neatsimena, rodos, apie 2 proc. kas mėnesį. Jis maždaug nuo 2009 metų rugpjūčio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. mokėjo S. M. palūkanas. Skolos jam dar nepavyko grąžinti. Kiek procentų nuo 30 600 Lt jis mokėjo, neatsimena, tačiau iš viso, atrodo, sumokėjo palūkanų ne mažiau kaip 6 000 Lt. Atsiskaitymas daugiausia vyko pavedimais per banką, tačiau kelis kartus mokėjo grynais. Jis S. M. kas mėnesį mokėjo ne tik palūkanas, bet atidavinėjo ir dalį skolos.Po pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo parodymų, pirmosios instancijos teismui jis pagarsintus parodymus patvirtino kaip teisingus ir paaiškino, kad jis neskiria ar mokėjo delspinigius, ar palūkanas. Savo duotus parodymus patvirtino, protokolą pasirašė. 6 000 Lt sumokėjo, bet nežino, ar palūkanos, ar ne. Bendroje sumoje grąžino 9 000 eurų. Pinigus pervesdavo per baką, rašydamas, kad tai skolos grąžinimas.Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas A. V. T. parodė, kad 2005 m. liepos 22 d. užėjo į nekilnojamo turto agentūrą (duomenys neskelbtini) g., norėdamas parduoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Jam pasakė, jeigu jam reikia pinigų tai yra kas gali paskolinti. Kambarėlyje sėdėjo D. M.. Tokiu būdu susipažino su D. M.. Ji pasakė, kad gali suteikti paskolą, pas juos labai geros sąlygos, palūkanų nėra, bet reikia sumokėti draudimą, dokumentų sutvarkymą, už tarpininkavimą, ir visas išlaidas už forminimą pas notarą. Sutarė paskolinti 12 000 Lt. Sutarė už poros valandų susitikti pas notarą. Pas notarą buvo M., dar kažkokia moteriškė, tarpininkas draudėjas. Jam padavė knygą pasirašyti, dokumentai jau buvo visi paruošti. D. M. laikė rankoje pinigus. Į rankas gavo mažesnę nei skolinosi sumą, gavo 10 600 Lt. Iš skolintų pinigų atskaičiavo draudėjui, tarpininkui ir jokių dokumentų niekas nerašė. Buvo sutarę 2-3 metams, o D. M. pasakė, kad 10 metų skolina. Apsidžiaugė, kad gavo tiek pinigų ir nereikia palūkanų mokėti. Notaras surašė, kad pinigai skolinami mėnesiui. Suprantama, kad tokios sumos per mėnesį neatiduos. Notarė apie terminus nieko neįspėjo, kad žmogus tokiam terminui negali skolintis tokių pinigų. Sutarties nepaskaitė, pasirašė, įkeitė savo sklypą. Nesiskundė, nes nebuvo numatyta jokių palūkanų, jokių procentų. Praėjus dvejiems mėnesiams, D. M. jam paskambino, sutarė susitikti. D. M. pasakė, kad pasikeitė aplinkybės – grąžinti pinigus arba mokėti palūkanas. Pasakė, kad palūkanos per metus sudaro 24 procentai. Vadinasi, du procentai į mėnesį. Jam paprieštaravus, nurodė, jog jai reikia mokėti už „stogą“. Dar pažadėjo, kad jeigu gerai klostysis, sumažins iki 12 procentų per metus. Nuėjęs pas advokatą išsiaiškino, kad sutartyje numatyti delspinigiai. Šiai dienai įnešė į notaro depozitinę sąskaitą 12 240 Lt. Kiek sumokėjo palūkanų pasakyti negali, tik žino, kad mokėjo po 2 procentus. Kad mokėjo palūkanas niekur neužsirašinėjo. D. M. viską žymėdavosi. Kartą paprašė D. M. leisti vieną mėnesį nesumokėti dėl žmonos blogos sveikatos stovio, atsakė, kad labdara neužsiiminėja. D. M. nenorėjo iš notarės pinigų atsiimti, nurodydama, kad jis dar jai iš tos sumos pusę delspinigių skolingas. Maždaug po 4 mėnesių D. M. tuos pinigus pasiėmė. Dėl šios paskolos turėjo 8000 Lt nuostolių. Žemės sklypą pardavė su D. M. pagalba. Atsiėmė ji savo skolą ir jam liko 500 litų.Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas S. N. parodė, kad kaltinamųjų asmeniškai nepažinojo. 2009 ar 2010 metais rudenį jam labai reikėjo pinigų. (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje agentūroje jam parekomendavo kreditorių S. M.. Iš jo skolinosi 10 000 Lt metams laiko, sudarė sutartį, įkeitė sodo sklypą. Kas mėnesį turėjo mokėti 2,5 procentus palūkanų. Dokumentuose buvo nurodyta, kad skolinasi 13 000 Lt, bet realiai gavo 10 000 Lt. Pradžioje S. M. norėjo 3 procentų, bet suderėjo 2,5 procentų ir kas mėnesį mokėjo po 250 Lt palūkanų. Palūkanos tuo metu buvo vidutinės. S. M. akcentavo, kad nenori mokėti mokesčių, nes viskas eis per sąskaitą, todėl visa suma 13 000 Lt buvo išdalinta jau su palūkanomis mokėti per 12 mėnesių. Skolą atidavė 2011 m. Buvo uždelsęs ir S. M. jam dar priskaičiavo nerealias palūkanas. Buvo skolingas 3000 Lt, už tai turėjo atiduoti 6 000 Lt. Grasino teismu, tuomet 1 000 Lt grąžino sakydamas, kad apsiskaičiavo. Pinigus S. M. pravedė per sąskaitą, užpildydamas paskolos grąžinimas. Iš pavedimų nesimatys, kad buvo mokamos palūkanos. Realiai skolinosi 10 000 Lt, o grąžino 16 000 Lt. 6 000 Lt sudaro palūkanos. Jis pats nesikreipė į FNNT. Neturėjo tokių santykių, kad galėtų apkalbėti S. M.. Jį patį surado. Prijungė S. M. rašytą jam laišką, kuriame nurodė, kad jeigu nesumokės 6 000 Lt , konfiskuos sodo sklypą.Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta V. L. parodė, kad kaltinamuosius yra mačiusi, bet jų nepažįsta. Daugiau nei prieš 10 metų skolinosi iš D. M. 10 000 Lt su parduotuvės įkeitimu. Neilgam laikui skolinosi, žinodami, kad po mėnesio galima bus prasitęsti. Už sutarties pratęsimą reikės mokėti 200 Lt. Neskaitė sutartyje, kas tai, ar delspinigiai, ar palūkanos. Sutartį patvirtino notariškai. Atlygino 10 000 Lt, mokėdama po 200 Lt už suteiktus pinigus. Kelis kartus sutartį pratęsė mokėdama į mėnesį po 200 Lt. Pinigus grąžino, savo turtą atgavo, pretenzijų neturi.Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas V. L. parodė, kad M. nepažįsta. Notarų biure sudarė paskolos sutartį. Nepamena kuriam laikui. Paskolą grąžino. Mokėjo kas mėnesį, žmona nešdavo kažkur (duomenys neskelbtini) po 200 Lt į rankas, nežino, ar paimdavo parašą, kad pinigus gavo. Jiems reikėjo pinigų, buvo patenkinti, kad gavo pinigus. Grąžino daugiau nei skolinosi. Notarė neišaiškino, kad sudarant mėnesiui paskolos sutartį nesugebės grąžinti skolą. Per mėnesį skolą jie tikrai negalvojo grąžinti. Nelabai skiria kas tie delspinigiai, kas tos palūkanos. Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta E. P. parodė, kad M. pažįsta, prieš kažkiek laiko skolinosi iš jų pinigų. Tai buvo seniai ir prastai baigėsi. Vyras daugiau dalyvavo šioje skolinimosi procedūroje. Neprisimena kokia buvo paskolinta suma. Skolinosi per kelis kartus. Palūkanų nebuvo, buvo numatyti pakankamai dideli delspinigiai, nes jie viską prarado. Skolinti pinigai buvo investuoti į kaimo turizmą, butą prarado. Dabar atidavinėja 120 000 Lt mokėdama po truputį kas mėnesį pagal taikos sutartį. Tokia suma priteista teismo sprendimu.Apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojos parodymus (12 t., b. l. 126-127), kuomet ji nurodė, kad pagal 2007 m. sausio 5 d. sutartį iš kreditoriaus S. M. pasiskolino 6 000 Lt, įsipareigojimams užtikrinti buvo įkeistas jai nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Palūkanos nebuvo numatytos, tačiau žodinis susitarimas dėl palūkanų mokėjimo su S. M. buvo sudarytas. Pinigai jiems su jos sutuoktiniu V. R. P. buvo reikalingi verslui kurti. Tų pinigų jiems nepakako ir 2007 m. kovo 21 d. su S. M. sudarė dar vieną sutartį, pagal kurią pasiskolino 30 800 Lt. Palūkanos taip pat nebuvo numatytos. Susitarė dėl jų tik žodžiu. Tačiau verslą įkurti nepavyko, investicijos nepasiteisino, todėl jie negalėjo mokėti S. M. palūkanų, o taip pat grąžinti skolos. Prieš kelis metus, tiksliai neatsimena kada, S. M. kreipėsi į teismą ir teismas jam priteisė visas jų skolas, įskaitant ir delspinigius. Įkeistas turtas per antstolius buvo parduotas, gautos lėšos apie 60000 Lt atiduotos S. M.. Tačiau dar ji yra skolinga jam apie 117 000 Lt. Dar kartą pažymi, kad palūkanų S. M. nemokėjo, kadangi neturėjo pinigų, bet jis pakankamai prisiteisė delspinigių.Po pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo parodymų, pirmosios instancijos teismui liudytoja pagarsintus parodymus patvirtino. Kaltina vyrą dėl skolinimosi. Tikėjo vyru, kad viską gerai planuoja, atrodė viskas protinga, bet tuo metu 2009 m. prasidėjo krizė.Liudytoja apklausta pirmosios instancijos teisme V. D. parodė, kad jai reikėjo pinigų, bankas nedavė. Tada susirado M.. Skolinosi 25 000 Lt, įkeitė butą, 2 procentus mokėjo kas mėnesį. Buvo paskaičiuota ir ji sutikdavo, kas mėnesį pasirašydama, kad duoda pinigus. Skola yra grąžinta, jokių problemų neturi. Būdavo, kad kai mėnesį neturi sumokėti, mokėdavo mažiau, kitą mėnesį daugiau. Per 5 metus skolą atidavė.Apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojos parodymus (8 t., b. l. 56-57), kuomet ji nurodė, kad 2005 metais jai prireikė pasiskolinti pinigų. Ji kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso neatsimena. Ši agentūra tarpininkaudavo gaunant paskolas. Ją suvedė su S. M., kaip su galimu kreditoriumi. Su šiuo asmeniu susitarė, kad jis paskolins jai reikiamą 25000 Lt sumą. Paskolai apdrausti ji įkeitė butą (duomenys neskelbtini). Galutinio pinigų grąžinimo termino nebuvo sutarę, tačiau susitarė, kad ji mokės kiekvieną mėnesį po 2 procentus palūkanų. Pinigus ji jam grąžino per 5 metus. Iš viso per tą laiką ji sumokėjo jam ne mažiau kaip 6 000 Lt palūkanų. Tam, kad grąžinti pinigus ar sumokėti palūkanas, ji su S. M. susitikdavo prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini). Paprastai ji įsėsdavo pas S. M. į automobilį, koks buvo automobilis, nežino. Nuo tada, kai grąžino visus pinigus, t. y. nuo 2010 ar 2011 metų, ji su S. M. daugiau susitikusi nebuvo.Po pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo parodymų, pirmosios instancijos teismui liudytoja liudytoja pagarsintus parodymus patvirtino. Žinojo, kad mokėti reikės daugiau, negu skolinosi. Gali būti, kad 6 000 Lt sumokėjo daugiau.Liudytoja apklausta pirmosios instancijos teisme J. Ž. parodė, kad pažįsta S. M.. Prieš keletą metų jos vyras pasiskolino iš S. M. pinigų ir ji pasirašė, kadangi jos butai buvo įkeisti. 50 000 Lt pasiskolino. Apie jokias palūkanas jai nežinoma. Ji nedalyvavo nei susitikimuose, nei derybose. Jos vyras mirė, o skolą ji dalimis grąžindavo. Pinigų suma buvo skolinta per du kartus. Ir daugiau kaip 50 000 Lt neturėjo grąžinti. Apie jokias palūkanas kalbos nebuvo. Po vyro mirties pasirašė naują sutartį, išskaičiavo ką ji buvo grąžinusi, liko grąžinti 30 000 Lt.Apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojos parodymus (12 t., b. l. 123-124), kuomet ji nurodė, kad pagal 2006 m. kovo 28 d. sutartį iš kreditoriaus S. M. pasiskolino 30 000 Lt. Įkeitimo neįformino, tačiau S. M. pasiėmė jai priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), inventorinę bylą. Sutartyje palūkanos numatytos nebuvo, tačiau žodžiu susitarė, kad už kiekvieną mėnesį jie jas mokės. Nuo sutarties sudarymo iki 2007 metų pabaigos iš viso sumokėjo ne mažiau kaip 5 000 Lt palūkanų. Jos vyras pats vežė palūkanas S. M.. Kur tiksliai, negali pasakyti, nes ji su juo nevykdavo. Po vyro mirties 2007 m. gruodžio 27 d. ji neturėjo iš ko mokėti palūkanų, taip pat neturėjo iš ko grąžinti skolos. 2007 metų pabaigoje jie nebuvo atidavę nei visų palūkanų, nei skolos. Tiktai, kaip minėjo, 5 000 Lt palūkanų. Realiai visus reikalus, susijusius su skola ir jos grąžinimu, tvarkė jos vyras, todėl ji tiksliai negali pasakyti, kiek jie tuo metu buvo skolingi. S. M. nurodė, kad ji jam turi sumokėti palūkanas – kiek tiksliai, neatsimena, neskaitant pačios skolos. Kadangi ji negalėjo jam iš karto atiduoti tokios sumos, jis pareikalavo pasirašyti naują sutartį, pagal kurią ji neva pasiskolina iš jo dar 32 000 Lt. Nors faktiškai tai buvo buvusi skola ir priskaičiuotos palūkanos. Ji suprato, kad, pasirašius naują sutartį, sena nustos galioti. Sutartis buvo sudaryta jos namuose 2008 m. balandžio 12 d. Jokių įkeitimų daryta nebuvo. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, jis ją apgavo, ir jai, kadangi ji negalėjo grąžinti skolos, teisme pagal S. M. ieškinį buvo priteista sumokėti pinigus pagal abi sutartis. Šiuo metu ji dar negrąžino visų pinigų, bet jau yra sumokėjusi apie 13 000 Lt.Po šių pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos parodymų teismui J. Ž. paaiškino, jog raštelį pasirašė, bet iš ko susideda suma, nežino. Iš jos S. M. nepaėmė daugiau, negu buvo pasiskolinta. Bet pinigus gavo vyras. Nežino ar dalį skolos, ar dalį palūkanų jos vyras veždavo S. M..Liudytoja apklausta pirmosios instancijos teisme L. K. parodė, kad pažįsta tik S. M.. Su juo susipažino 2007-2008 metais, kai norėjo parduoti savo butą (duomenys neskelbtini) alėjoje. Kažkas iš pažįstamų pasiūlė S. M.. Gavo iš jo avansą, pasirašė sutartį, antrą kartą gavo avansą, bet tada S. M. paprašė atbuline data pasirašyti sutartį, kad skolinasi iš jo pinigų ir apiformino kaip paskolą. Jau paruoštus popierius atsinešė, užpildė pirkimo – pardavimo sutartį, po to paskolos sutartį. Buvo davęs avanso 55 000 Lt. Suderėję už butą buvo 110 000 Lt. Sutartį atbuline data surašė 48 000 Lt. Sutartį abipusiu sutarimu anuliavo, bet paskolos raštelių neanuliavo. Ne vieną sandorį buvo sudaręs. Prašydavo pildyti jos ranka. S. M. ja pasinaudojo, jo buvo toks motyvas juos pagauti.Liudytoja apklausta pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, kad M. pažįsta, bet artimiau su jais nebendravo. Jiems reikėjo pinigų, bankas pinigų jiems nedavė ir jie nuėjo į agentūrą (duomenys neskelbtini) g. Ir ten jiems pasiūlė M., kaip galinčius paskolinti pinigų. Su D. M. bendravo, ji paskolino 20 000 Lt, įkeitė žemės sklypą. Kas mėnesį mokėjo, bet kokią sumą mokėjo, nepamena.Apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojos parodymus (8 t., b. l. 31-32), kuomet ji nurodė, kad 2005 metais jai prireikė pasiskolinti pinigų, todėl kreipėsi dėl paskolos gavimo į agentūros (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, tikslaus adreso neatsimena, darbuotojus. Jai buvo pasakyta, kad gali gauti paskolą, jeigu įkeis kokį nors nekilnojamąjį turtą. Jai buvo reikalinga 20 000 litų paskola ir ji turėjo ką įkeisti. Jai nuosavybės teise priklausė žemės ūkio paskirties 52 ha sklypas, kurį ji galėjo įkeisti, todėl jai sutiko duoti paskolą. Kai aptarė (su ja kartu visus reikalus tvarkė ir jos sutuoktinis S. B.) visas paskolos sąlygas, pateikė reikalingus dokumentus, sutarė susitikti pas notarą. Atvyko su vyru po kelių dienų pas notarą, kurio kontora buvo (duomenys neskelbtini). Ten susitiko su D. M., kurią jai pristatė tos firmos, į kurią ji kreipėsi, darbuotojas. Notaras pateikė sutartį, pagal kurią, kaip suprato, pinigus jai skolino ne ta firma, o D. M.. Ji pasirašė 2005 m. liepos 8 d. sutartį, pagal kurią jai buvo suteikta 20 360 litų paskola, tačiau į rankas ji gavo apie 20 000 litų, kadangi buvo pasakyta, jog reikia mokėti už dokumentų sutvarkymą. Tuos 360 litų ji sumokėjo ar notarei (nei pavardės, nei vardo šiuo metu neatsimena), ar agentūrai, kuri surado tą paskolos davėją. Paskolos grąžinimo terminas buvo 2005 m. rugpjūčio 8 d. Paskola buvo be palūkanų, tačiau delspinigiai sudarė 0,3 procento už kiekvieną uždelstą dieną. Be to, po sutarties pasirašymo ji atidavė visus minėto žemės sklypo dokumentus ir hipotekos įkeitimo lakštą D. M.. Po mėnesio jie paskolos negrąžino, todėl sutarė su D. M., kad už kiekvieną uždelstą mėnesį mokės palūkanas, kurias pradėjo mokėti nuo pirmo paskolos mėnesio. Pusę metų jie mokėjo D. M. 360 litų palūkanų kiekvieną mėnesį, t. y. 1,8 procento nuo paskolos sumos. Po 6 mėnesių jie grąžino 10 000 litų, todėl kitus 3 mėnesius mokėjo 180 litų palūkanų nuo likusios paskolos sumos. Po trijų mėnesių jie D. M. grąžino 4000 litų, todėl mokėjo 108 litus – tokias palūkanas mokėjo ne mažiau kaip tris mėnesius. Toliau ji jau neatsimena, kaip mokėjo, nes visą likusią paskolą, atrodo, grąžino 2007 m. pradžioje. Palūkanas visada mokėdavo jos vyras – veždavo D. M. į namus, į (duomenys neskelbtini), lyg į (duomenys neskelbtini). Palūkanų sumokėjimui pagrįsti buvo padaromas įrašas kitoje paskolos sutarties pusėje, D. M. pasirašydavo, kad gavo palūkanas. Tačiau tos sutarties jie jau neturi, kadangi, kai pilnai atsiskaitė, D. M. visus dokumentus pasiėmė, o jiems grąžino visus dokumentus, susijusius su žemės įkeitimu. Šita procedūra buvo sutvarkyta pas tą pačią notarę.Liudytoja pagarsintus parodymus patvirtino kaip teisingus ir paaiškino, kad į rankas gavo ne pilnai 20 000 Lt, nuo tos sumos atskaitė už notaro paslaugas. Per mėnesį nerealu buvo grąžinti pasiskolintą sumą. Taip suprato, kad ką mokėjo kas mėnesį yra palūkanos. Delspinigių nemokėjo, nes laiku kas mėnesį mokėjo. Vyras veždavo kas mėnesį, tiesiog matydavo kaip vyras grįžta atidavęs pinigus, ant sutarties kitos pusės buvo D. M. parašas. Po paskolos grąžinimo, sutartį su D. M. parašais grąžino jai. Žodinis susitarimas buvo mokėti palūkanas. Neturi jokių rašytinių įrodymų apie grąžintą skolą.Grįsdamas nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik jų pačių nuteistųjų bei aukščiau aptartų liudytojų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, bet ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, todėl vertinant skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aptartini ir joje užfiksuoti duomenys, galintys turėti reikšmės teisingam analizuojamos baudžiamosios bylos išnagrinėjimui.2012 m. sausio 23 d., 2012 m. sausio 27 d. A. V. T. prašymuose nurodyta, kad D. M. ir jos sutuoktinis S. M. neteisėtai praturtėjo suteikinėdami paskolas ir gaudami palūkanas (1 t., b. l. 8; 5 t., b. l. 161). 2012 m. gegužės 30 d. protokole – pareiškime pareiškėjas A. V. T. paaiškino, kad 2005 metais jam prireikė pasiskolinti pinigų, kadangi norėjo daryti savo gyvenamojo namo stogo remontą. Jis ieškojo, kur galėtų pasiskolinti pinigų arba parduoti jam paveldėjimo teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), pamatė nekilnojamojo turto agentūrą, kuri savo reklaminėje lentoje buvo nurodžiusi, kad taip pat suteikia ir paskolas. Kreipėsi į tą agentūrą dėl žemės sklypo pardavimo. Ten buvęs darbuotojas jam pasakė, kad Pasvalys yra toli ir jie sklypo pardavimu neužsiims, bet gali rekomenduoti žmogų, kuris paskolintų reikiamą sumą pinigų, ir parodė į moterį, kuri sėdėjo už stalo agentūros ofise. Jis moteriai pasakė, kad jam reikia 12 000 Lt paskolos. Ji atsakė, kad pinigus galėtų gauti po poros valandų pas notarą. Jis paklausė, kokios būtų sutarties sąlygos. Moteris atsakė, kad ji geras žmogus ir jokių palūkanų neims, tačiau žemės sklypą reikės įkeisti kaip garantą. Be to, jam reikės apmokėti visas sutarties sudarymo išlaidas: draudimo kainą, agentūrai už rekomendaciją, notarui už dokumentų paruošimą ir kitas. Jis sutiko su tokiomis sąlygomis ir pasakė, kad paskola jam reikalinga 2 - 3 metams. Ji pasakė, kad jokių problemų, gali būti ir tokiam laikotarpiui. Viską aptarę, susitarė susitikti po 2 valandų notarės R. L. kontoroje (duomenys neskelbtini). Atvykus, dokumentai jau buvo paruošti. Kontoroje laukė ta pati moteris – D. M.. 2005 m. liepos 22 d. jie pasirašė sutartį, pagal kurią jam buvo suteikta 12 240 litų paskola, tačiau į rankas jis gavo ne daugiau kaip 10 600 Lt, nes kiti neva buvo sumokėti už aukščiau minėtas paslaugas. Paskolos grąžinimo terminas buvo 2005 m. rugpjūčio 22 d. Jam paklausus, kodėl paskola suteikiama tik 1 mėnesiui, D. M. pasakė, kad jokių problemų – jei reikės, pratęs. Paskola buvo be palūkanų, tačiau delspinigiai sudarė 0,3 procento už kiekvieną uždelstą dieną. Be to, po sutarties pasirašymo jis atidavė D. M. visus žemės sklypo dokumentus. Po mėnesio jis, aišku, tų pinigų negrąžino. Jam paskambino pati D. M. ir nurodė atvykti į (duomenys neskelbtini) esančią parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. Nuvykęs susitiko su D. M., kuri jam pasakė, kad jei negali grąžinti pinigų, turi mokėti 24 proc. metinių palūkanų, t. y. 2 proc. per mėn., tai sudarė 244,80 Lt. Jam nebuvo pasirinkimo ir jis sutiko su tokiomis sąlygomis. Sutarties netęsė, kadangi D. M. pasakė, jog sutartis prasitęs savaime. Taigi, jis pradėjo mokėti palūkanas ir mokėjo iki 2006 m. sausio 31 d., t. y. 7 mėnesius ne mažiau kaip po 245 Lt per mėnesį. Pinigus veždavo D. M. prie tos pačios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). 2006 metų vasarį ir kovą jis nesumokėjo palūkanų ir pinigų negrąžino, kadangi neturėjo. Todėl sulaukė skambučio iš skolintojos ir susitiko su ja parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Ji pasakė, kad, jei negrąžina pinigų ir nemoka palūkanų, turi pasirašyti sutartį, pagal kurią jis neva dar pasiskolino 3000 Lt. Jam paklausus, kodėl tokia suma, ji paaiškino, kad į ją įskaičiuota dalis delspinigių ir nesumokėtos palūkanos. 2006 m. balandžio 9 d. sutartį jis pasirašė, kadangi negalėjo grąžinti pinigų. Galiojimo terminas – 1 mėnuo, delspinigiai - 0,3 proc. per dieną. Taigi po šios sutarties pasirašymo jis, kadangi vis dar negalėjo grąžinti pinigų, mokėjo D. M. palūkanas dar 11 mėnesių, t. y. iki 2007 m. kovo mėnesio. Kas mėnesį tuos 11 mėnesių mokėjo ne mažiau kaip po 300 litų. 2007 m. balandžio ir gegužės mėn. nebeturėjo iš ko sumokėti palūkanas, todėl D. M. liepė jam pasirašyti kitą sutartį. 2007 m. birželio 3 d. pasirašė sutartį, pagal kurią neva pasiskolino iš jos dar 3270 Lt. Mokėjo palūkanas iki 2011 m. balandžio mėn., tačiau sumos buvo įvairios, kadangi jis ne visada turėjo reikiamą sumą pinigų. Mokėjo už mėnesį ne mažiau kaip 390 litų palūkanų. Po trečios paskolos sutarties sudarymo jis mokėjo D. M. palūkanas (kartais kas mėnesį, kartais už du mėnesius iš karto, kartais šiek tiek daugiau nei 390 Lt, tačiau tikrai ne mažiau) 46 mėnesius. 2006 m. balandžio 9 d. ir 2007 m. birželio 3 d. sutartis jis pasirašė dėl didelio ekonominio – psichologinio spaudimo. Jis visą laiką tikėjosi parduoti įkeistą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir grąžinti skolintojai pinigus, tačiau jo niekas nepirko. Vis dėlto jis surinko pinigus ir 2011 m. gegužės 25 d. įnešė į notaro depozitinę sąskaitą 12 240 Lt, t. y. pagal aukščiau nurodytą pirmą sutartį, kurios pagrindu jis tikrai gavo pinigus, o pagal kitas dvi sutartis pinigų negavo, todėl D. M. negrąžino. Mano, kad sumokėjo palūkanų pakankamai (5 t., b. l. 167-169).2012 m. balandžio 18 d. VMI raštas, kuriuo pateiktos S. M. pajamų deklaracijos (Turto deklaracijų neteikė). Šiame rašte nurodyta, kad D. M. deklaracijų VMI neteikė. Gauta medžiaga panaudota finansų tyrimams atlikti (1 t., b. l. 29-52).2012 m. gegužės 2 d. VĮ Registrų centro raštu gauta medžiaga apie S. M. ir D. M. turimą ar turėtą nekilnojamąjį turtą, juridinių faktų, kitos daiktinės teisės registraciją, 2009 m. gegužės 14 d. Povedybinė sutartis ir kt. Medžiaga panaudota nustatant turto įsigijimo aplinkybes, o taip pat atliekant finansų tyrimus (1 t., b. l. 57; 5 t., b. l. 157).Kauno AVMI 2014 m. vasario 20 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl S. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų. Joje nurodyta, kad S. M. per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. gavo pajamų: 430 Lt darbo užmokesčio, 85 840 Lt kitų neapmokestinamųjų pajamų, 336 245 Lt pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą (vadovaujantis civilinio kodekso nuostatomis, vertinama, kad gyventojas 2001 m. sausio 1 d. – 2009 m. gegužės 14 d. gavo ½ pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą, tame skaičiuje deklaruotos pajamos gautos iš individualios veiklos, kurios 2006-2008 m. buvo S. M. deklaruotos kartu su sutuoktinei ½ priklausančia turto pardavimo pajamų dalimi, o 2009 m. gegužės 14 d. – 2012 m. birželio 22 d. visos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos priskiriamos S. M. pajamoms).S. M. eilę metų, t. y. per tęstinį laikotarpį, teikė paskolas fiziniams asmenims. Paskolos buvo suteiktos pagal notariškai patvirtintas sutartis, notariškai nepatvirtintas sutartis ir galimai pagal preliminarias sutartis. Tiriamuoju laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. pagal ūkinės finansinės išvados atlikimui pateiktą informaciją, nustatyta, kad S. M. yra suteikęs paskolų, patvirtintų notarų biuruose, 854 840 Lt sumai, sudaryta 51 sutartis, iš turimų duomenų nustatyta, kad grąžintų paskolų suma sudaro 847 858 Lt; suteikęs paskolų, nepatvirtintų notarų biuruose, 575 523 Lt sumai, sudaryta 50 sutarčių, nustatyta grąžintų paskolų suma sudaro 190 522 Lt. Viso tiriamuoju laikotarpiu S. M. gavo 422 515 Lt (430+85 840+336 245) pajamų. Atlikus ūkinės finansinės veiklos analizę, iš turimų duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. S. M. gavo 618 989 Lt pajamų iš neteisėtos veiklos (tame skaičiuje palūkanos, delspinigiai, pajamos natūra, nuomos pajamos ir kitos pajamos). S. M. patirtos išlaidos – 2 880 147 Lt. S. M. tiriamojo laikotarpio pabaigai asmeninės nuosavybės teise turėjo (turi) nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis – 264 760 Lt, 2010 m. gruodžio 11 d. turėto turto vidutinė rinkos vertė buvo 633 349 Lt (neįskaityta turto, kurį įgijo 2011 m. birželio 16 d., vertė – 30 453 Lt). Įvertinus tai, kad 2001 m., 2002 m., 2004 – 2008 m. S. ir D. M., o 2010 m. S. M. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, t. y. gautų apmokestinamųjų pajamų nepakako patirtoms išlaidoms padengti, daroma išvada, kad S. M. ir D. M. gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir nenustatytų šaltinių, galimai tai buvo pajamos, gautos iš neteisėtos veiklos (tame skaičiuje palūkanos, delspinigiai, pajamos natūra, nuomos pajamos ir kitos pajamos). Vadovaujantis civilinio kodekso nuostatomis, vertinama, kad laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 14 d. S. M. viršytų išlaidų suma paskirstoma po ½ , o laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. birželio 22 d. skaičiuojama kiekvienam atskirai. S. ir D. M., pažeisdami 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 27 straipsnio nuostatą, šių pajamų nedeklaravo ir pajamų mokesčio nuo jų nesumokėjo. Vadovaujantis 1990 m. spalio 5 d. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. I-641 33 straipsniu bei 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymo Nr. IX-1007 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 6 straipsniu, nustatytos gautos kitos pajamos apmokestinamos 15-33 proc. tarifais. Iš turimų duomenų negalima nustatyti, kokią sumą paskolų buvo suteikę S. ir D. M. pagal įregistruotas turto hipotekas, tačiau galima vertinti kaip papildomą aplinkybę, įrodančią S. ir D. M. paskolų suteikimo nepertraukiamą, nuolatinę, pastovią veiklą (6 t., b. l. 2-23).2015 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl S. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų nurodyta, kad įvertinus tyrimui pateiktą medžiagą bei ankstesnio S. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenis (2014 m. vasario 20 d. specialisto išvada Nr. AU22-2), keičiasi specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatai. Už tiriamąjį laikotarpį S. M. suteikė 52 paskolas, patvirtintas notarų biuruose 860 840 Lt sumai (patvirtintų notarų biuruose paskolų kiekis padidėjo 1 vnt. ir 6 000 Lt suma) bei suteikė 64 paskolas, nepatvirtintas notarų biuruose 924 673 Lt sumai (netvirtintų notarų biuruose paskolų kiekis padidėjo 14 vnt. ir 349 150 Lt suma) (keičiasi specialisto išvados 4 l. pateikta informacija).Tyrimo metu įvertinti papildomai pateikti dokumentai keitė gyventojo ir jo sutuoktinės išlaidas bei pajamų – išlaidų balansą už 2003 m., 2006 – 2008 m. bei gyventojo išlaidas bei pajamų - išlaidų balansą už 2009 – 2010 m. Laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. S. M. patyrė išlaidų 3 235 297 Lt sumai (lyginant su specialisto išvados Nr. AU22-2 rezultatais, gyventojo patirtos išlaidos padidėjo 355 150 Lt dėl papildomai pateiktų duomenų apie gyventojo suteiktas paskolas) – keičiasi specialisto išvada trečiuoju klausimu. Pagal Lietuvos banko skelbiamas palūkanų normas apskaičiuota, kad suteikęs fiziniams asmenims paskolas, S. M. galimai gavo 174 097 Lt palūkanų (galimai gautų palūkanų suma pagal Lietuvos banko skelbiamas palūkanų normas padidėja 32 189 Lt, t. y. keičiasi 40 lape bei 17 lentelėje pateikta informacija). Ankstesnio S. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu išanalizuoti liudytojų parodymai, kurie pripažino, kad už suteiktas paskolas S. M. ir D. M. mokėjo didesnes nei Lietuvos banko skelbiamos palūkanos, t. y. 2 proc. mėnesines palūkanas arba 24 proc. metines palūkanas. Įvertinus ankstesnio S. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatus ir šiam tyrimui naujai pateiktus dokumentus, nustatyta, jog S. M. laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. suteikė 2 244 513 Lt paskolų ir, pagal liudytojų parodymus, kad jis galimai galėjo gauti 24 proc. metinių palūkanų, daroma išvada, jog S. M. nuo suteiktų paskolų galimai gavo 538 683 Lt palūkanų (pagal liudytojų duotus parodymus apie mokėtų palūkanų dydį galimai gautų palūkanų suma padidėja 85 229 Lt, t. y. keičiasi specialisto išvados 40 lape pateikta informacija). Pažymėtina, kad tyrimo metu apskaičiuotos S. M. už suteiktas paskolas galimai gautos palūkanos (pagal Lietuvos banko teikiamus duomenis bei liudytojų parodymus) neturi įtakos gyventojo pajamų - išlaidų analizei, nes tyrimo metu šios galimai gautos pajamos nevertinamos.Įvertinus S. M. tiriamuoju laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas nustatyta, kad 2001 metais gyventojo patirtos išlaidos 1916 Lt viršijo jo gautas pajamas, 2002 metais – 23 164 Lt, 2004 metais – 54 897 Lt, 2005 metais – 72 354 Lt, 2006 metais – 8 921 Lt, 2007 metais – 147288 Lt, 2008 metais – 282 599 Lt, 2009 metais – 145 775 Lt, 2010 metais – 82 628 Lt, t. y. tyrimo metu nustatyta, kad iš viso laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. S. M. patyrė 829 542 Lt (11916+23164+54897+72354+8921+147288+282599+145775+82628) daugiau išlaidų nei gavo teisėtų pajamų (lyginant su specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatais, gyventojo galimai gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių padidėjo 210 553 Lt, t. y. 2006 m. – 6 059 Lt, 2007 m. – 51 167 Lt, 2008 m. – 55 545 Lt, 2009 m. – 145 775 Lt, 2010 m. sumažėjo 47 993 Lt) – keičiasi specialisto išvada antruoju klausimu.S. M. galimai iš neteisėtos veiklos gavo 829 542 Lt pajamų, nuo kurių nesumokėjo 193 537 Lt (56 052,19 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (lyginant su specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatais, gyventojo galimai padaryta žala valstybei – nesumokėtas į valstybės biudžetą GPM padidėjo 43 631 Lt (12 636,41 Eur)) – keičiasi specialisto išvada (11 t., b. l.57; 12 t., b. l. 117).Kauno AVMI 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvada Nr. AU22-3 dėl D. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, kurioje nurodyta, kad D. M. eilę metų, t. y. per tęstinį laikotarpį, teikė paskolas fiziniams asmenims. Paskolos buvo suteiktos pagal notariškai patvirtintas bei nepatvirtintas sutartis. Tiriamuoju laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d., pagal ūkinės finansinės išvados atlikimui pateiktą informaciją, nustatyta, kad D. M. yra suteikusi paskolų, patvirtintų notarų biuruose, 192 870 Lt sumai, sudaryta 20 sutarčių, iš turimų duomenų nustatyta, kad grąžintų paskolų suma sudaro 149 290 Lt; suteikusi paskolų, nepatvirtintų notarų biuruose, 37 590 Lt sumai, sudarytos 5 sutartys, nustatyta grąžintų paskolų suma sudaro 67 697 Lt.Iš turimų duomenų nustatyta, kad D. M. per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. gavo pajamų: 27 733 Lt kitų neapmokestinamųjų pajamų, 122 145 Lt pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą (vadovaujantis CK nuostatomis, vertinama, kad gyventoja 2001 m. sausio 1 d. – 2009 m. gegužės 14 d. gavo ½ pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą, tame skaičiuje deklaruotos pajamos gautos iš individualios veiklos, kurios 2006 – 2008 m. buvo S. M. deklaruotos kartu su sutuoktinei ½ priklausančia turto pardavimo pajamų dalimi, o 2009 m. gegužės 14 d. – 2012 m. birželio 22 d. visos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos priskiriamos S. M. pajamoms). Viso tiriamuoju laikotarpiu D. M. gavo 149 878 Lt (27 733+122 145) pajamų.Atlikus ūkinės finansinės veiklos analizę, iš turimų duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. D. M. gavo 495 823 Lt pajamų galimai iš neteisėtos veiklos (tame skaičiuje palūkanos, delspinigiai, pajamos natūra, nuomos pajamos ir kitos pajamos). Laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. D. M. patyrė išlaidų 472 496 Lt sumai. Atlikus ūkinės finansinės veiklos analizę, nustatyta, D. M. tyrimo pabaigai (2014 m. vasario 28 d.) asmenine nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto neturi. Turimos informacijos duomenimis D. M. 2010 m. gruodžio 11 d. asmeninės nuosavybės teise priklausė butas adresu: (duomenys neskelbtini), kurį 2012 m. balandžio 6 d. ji padovanojo sūnui K. M..Įvertinus tai, kad 2001 – 2002 m., 2004 – 2008 m. S. ir D. M., o 2011 m. D. M. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, t. y. gautų apmokestinamųjų pajamų nepakako patirtoms išlaidoms padengti, daroma išvada, kad D. M. ir S. M. gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir nenustatytų šaltinių, galimai tai pajamos, gautos iš neteisėtos veiklos (tame skaičiuje palūkanos, delspinigiai, pajamos natūra, nuomos pajamos ir kitos pajamos). Vadovaujantis CK nuostatomis, vertinama, kad laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 14 d. D. M. viršytų išlaidų suma paskirstoma po ½ , o laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. birželio 22 d. skaičiuojama kiekvienam atskirai. S. ir D. M., pažeisdami 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 27 straipsnio nuostatą, šių pajamų nedeklaravo ir pajamų mokesčio nuo jų nesumokėjo. Vadovaujantis 1990 m. spalio 5 d. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. I-641 33 straipsniu bei 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymo Nr. IX-1007 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 6 straipsniu, nustatytos gautos kitos pajamos apmokestinamos 15-33 proc. tarifais. Iš turimų duomenų negalima nustatyti, kokią sumą paskolų buvo suteikę S. ir D. M. pagal įregistruotas turto hipotekas, tačiau galima vertinti kaip papildomą aplinkybę, įrodančią S. Ir D. M. paskolų suteikimo nepertraukiamą, nuolatinę, pastovią veiklą (6 t., b. l. 24-43).2015 m. rugpjūčio 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl D. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų nurodyta, kad tyrimo metu įvertinti papildomai pateikti dokumentai apie gyventojos sutuoktinio suteiktas paskolas keičia gyventojos ir jos sutuoktinio išlaidas bei pajamų - išlaidų balansą už 2003 m., 2006 – 2008 m.Įvertinus papildomai pateiktus dokumentus apie S. M. suteiktas paskolas bei remiantis 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytomis D. M. ir 2014 m. vasario 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytomis S. M. tiriamuoju laikotarpiu gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis, tyrimo metu nustatyta, kad 2001 metais gyventojos patirtos išlaidos 11 916 Lt viršijo jos gautas pajamas, 2002 metais – 23 164 Lt, 2004 metais – 54 897 Lt, 2005 metais – 72 354 Lt, 2006 metais – 8 921 Lt, 2007 metais – 147 288 Lt, 2008 metais – 282 599 Lt, 2011 metais – 7 455 Lt, t. y. tyrimo metu nustatyta, kad iš viso laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 22 d. gyventoja patyrė 608 594 Lt (11916 + 23164 + 54897 + 72354 + 8921 + 147288 + 282599 + 7455) daugiau išlaidų nei gavo teisėtų pajamų (lyginant su specialisto išvados Nr. AU22-3 rezultatais, gyventojos galimai gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių padidėjo 112 771 Lt, t. y. 2006 m. – 6 059 Lt, 2007 m. – 51 167 Lt, 2008 m. – 55 545 Lt) – keičiasi specialisto išvada antruoju klausimu. D. M. galimai iš neteisėtos veiklos gavo 608 594 Lt pajamų, nuo kurių nesumokėjo 160 395 Lt (46 453,60 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (lyginant su specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatais, gyventojos galimai padaryta žala valstybei – nesumokėtas į valstybės biudžetą GPM padidėjo 28 964 Lt (8 388,55 Eur).D. M. ūkinės – finansinės veiklos tyrimo metu gautos pajamos ir patirtos išlaidos buvo nustatytos, remiantis 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatais. Gyventojos ir jos sutuoktinio pajamų - išlaidų balansas pasikeitė, tyrimui pateikus papildomus dokumentus apie S. M. suteiktas paskolas (11 t., b. l. 72; 12 t., b. l. 117).2013 m. birželio 10 d. dokumentų pateikimo protokolu S. N. pateikė pašto dėžutėje rastą laišką (8 t., b. l. 62-65).VMI elektroniniu paštu pateiktos paskolų sutarčių su S. N., V. D., E. J. kopijos ir S. M. paaiškinimo kopija (6 t., b. l. 44-47).VMI 2012 m. liepos 20 d. raštu pateikti duomenys apie D. M. registruotus sandorius su fiziniais asmenimis (6 t., b. l. 51-53).VMI 2013 m. balandžio 10 d. raštu pateikti šie duomenys: S. ir D. M. sudarytos paskolos sutartys (lentelė), S. M. bankinės sąskaitos, paaiškinimai (6 t., b. l. 57-80).Notarų biurų pateiktos D. M. sudarytos paskolos sutartys (6 t., b. l. 83-116).Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. raštu pateikta informacija apie civilines bylas, kuriose D. M. ar S. M. yra ieškovai ar atsakovai (6 t., b. l. 119). Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. raštu pateikti dokumentai iš civilinių bylų, susijusių su D. ir S. M. (6 t., b. l. 121).AB Ūkio banko 2013 m. gegužės 24 d. raštu pateikta medžiaga apie S. M. sąskaitose esančių piniginių lėšų judėjimą, suteiktas paskolas ir kt. (6 t., b. l. 159-167).AB „Swedbank“ 2013 m. gegužės 24 d. raštu pateikta medžiaga apie D. M. ir S. M. sąskaitose esančių piniginių lėšų judėjimą, suteiktas paskolas ir kt. (6 t., b. l. 169-199).AB SEB banko 2013 m. gegužės 14 d. raštu pateikta medžiaga apie D. M. ir S. M. sąskaitose esančių piniginių lėšų judėjimą, suteiktas paskolas ir kt. (7 t., b. l. 1-29).AB DNB banko 2013 m. gegužės 15 d. raštu pateikta medžiaga apie D. M. ir S. M. sąskaitose esančių piniginių lėšų judėjimą, suteiktas paskolas ir kt. (7 t., b. l. 31-47).BAB banko Snoras 2013 m. gegužės 9 d. raštu pateikta medžiaga apie D. M. sąskaitose esančių piniginių lėšų judėjimą, suteiktas paskolas ir kt. (7 t., b. l. 49-61).VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 10 d. raštu pateikta medžiaga apie D. M. ir S. M. gautas išmokas (7 t., b. l. 64-84).Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. raštu pateikti dokumentai iš civilinių bylų, susijusių su D. ir S. M. (7 t., b. l. 88-108).AB „Jonavos šilumos tinklai“ 2013 m. vasario 28 d. raštu pateikta informacija bei dokumentai apie sumokėtus mokesčius (7 t., b. l. 111-128).AB „Panevėžio energija“ 2013 m. vasario 21 d. raštu pateikta informacija bei dokumentai apie sumokėtus mokesčius (7 t., b. l. 131-136).AB „Kauno energija“ 2013 m. vasario 21 d. raštu pateikta informacija bei dokumentai apie sumokėtus mokesčius (7 t., b. l. 139-160).AB „LESTO“ 2013 m. vasario 25 d. raštu pateikta informacija bei dokumentai apie sumokėtus mokesčius (7 t., b. l. 164-181).2012 m. kovo 2 d. dokumentų pateikimo protokolas, kuriuo A. V. T. pateikė su D. M. sudarytų sutarčių kopijas (7 t., b. l. 182-186).2012 m. kovo 12 d. dokumentų pateikimo protokolas, kuriuo A. V. T. pateikė su D. M. sudarytos sutarties bei liudijimo kopijas (7 t., b. l. 187-189).Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006 ir kt.).BK 202 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal šį straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai.Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teisme, tiek skundžiant Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį apeliaciniais skundais, apeliantai neigė savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, tvirtino, jog buvo sudarytos paskolos sutartys be palūkanų, jų jie negavo, todėl ir nebuvo pagrindo juos teisti. Tačiau tokia D. ir S. M. pozicija nėra pilnai pagrįsta. Teisėjų kolegija dar kartą išanalizavusi ir įvertinusi tiesiogiai pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, liudytojų parodymus, kurie buvo įvertinti sugretinus juos su pagarsintais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, visiškai sutinka su išvadomis, jog apeliantai vis tik gavo finansinės naudos iš paskolinių santykių, nors ir sudarytose sutartyse palūkanų faktas nebuvo nustatytas. Šios aplinkybės pagrįstai lėmė teismo įsitikinimą dėl vykdomos finansinės veiklos, neturint tam leidimo, neįsteigus įmonės ir atitinkamai vengiant deklaravimo bei mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą.Pagal Finansų įstaigų įstatymo (2002 m. rugsėjo 10 d. įstatymo Nr. IX-1068 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto normą skolinimasis (įskaitant hipotekines paskolas) laikytinas finansinėmis paslaugomis. Pats skolinimosi veiksmas apibūdinamas kaip pinigų sumos perdavimas skolininkui pagal paskolos ar kreditavimo sutartį (to paties įstatymo 2 straipsnio 37 dalies 1 punktas). Nei D. M., nei S. M. neneigė, jog buvo sudarytos su skolininkais būtent paskolos sutartys. Dėl sutarties rūšies abejonių nekilo ir vertinant liudytojų parodymus. Apeliantai pirmosios instancijos teismo buvo nuteisti įrodžius, jog vykdant skolinimosi (finansines) paslaugas nebuvo laikytasi šiame nuosprendžio punkte nurodyto įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi 2011 m. gegužės 25 d., t. y., iki 2011 m. rugsėjo 11 d.) 2 straipsnio 42 dalies 1 dalies, nes verčiantis finansinių paslaugų teikimu turi būti deklaruota ūkinė veikla reglamentuojančiuose dokumentuose (steigimo dokumentuose, licencijose, patentuose ir kt.). Nagrinėjant apeliacinius skundus nustatyta, jog buvo sudarinėjamos paskolų sutartys su skolininkais be palūkanų mokėjimo, t. y., be finansinės naudos paskolos davėjams. Šias aplinkybes nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios tvirtino D. ir S. M.. Aiškinantis objektyviąją tiesą byloje buvo apklausti liudytojai I. S., E. J., S. N., V. L. ir V. L., E. P., V. D., J. Ž., A. B. ir A. V. T. su kuriais buvo sija paskolos sutartinių santykių sukūrime, liudytojai neneigė sudarytų sutarčių turinio, tačiau pripažino, kad tam tikrą pinigų sumą, neskaitant paskolintos sumos, jie skolos davėjui (D. M. ar S. M.) mokėjo, todėl visiškai pagrįstai darytina išvada, jog kaltinamųjų vykdyta veikla turėjo ir finansinės naudos aspektų, t. y. kaltinamieji gavo iš to pajamų. Analizuojant liudytojos I. S. parodymus nustatyta, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu liudytoja neneigė fakto, jog buvo kalbėtasi apie palūkanas ir jų mokėjimą, nors ir palūkanos sutartyje nebuvo numatytos, ikiteisminio tyrimo metu liudytojos parodymų turinys aiškiai patvirtina, jog laikotarpiu nuo paskolos sutarties pradžios iki 2010 metų pabaigos ji mokėjo kas mėnesį ne mažiau 200 litų palūkanų. Patvirtino, kad duodama parodymus teismui ir ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, neskiria kas yra palūkanos, kas delspinigiai, su tyrėja nesusikalbėjo. Iš esmės panašiai liudijo ir E. J., kuris teisme teigė, jog kalbų apie palūkanas nebuvo, tačiau pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus jo parodymus, kuriais nurodyta, kad nuo 2009 metų rugpjūčio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. mokėjo S. M. nemažiau kaip 6 000 Lt palūkanų, mokėjo kas mėnesį kartu su skolos dalimi, šiuos parodymus patvirtino kaip teisingus, paaiškindamas, jog neskiria ar mokėjo delspinigius, ar palūkanas. Liudytojas S. N. patvirtino, jog kas mėnesį mokėjo 2,5 procentų palūkanų, t. y. kas mėnesį po 250 Lt palūkanų, skolinosi 13 000 Lt metams, bet tik 10 000 Lt sutarties pagrindu, nes S. M. akcentavo, kad nenori mokėti mokesčių, todėl suma (13 000Lt) buvo išdalinta jau su palūkanomis mokėti per 12 mėnesių. Buvo uždelsęs atsiskaityti, tai S. M. priskaičiavo ne 3 000 Lt, o 6 000 Lt palūkanų, nors skolinosi 10 000 Lt sumą, kitu atveju būtų konfiskuotas liudytojo sodo sklypas. Liudytoja V. D. taip pat patvirtino savo parodymų teisingumą ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Faktas, jog reikės mokėti daugiau nei buvo skolintasi, liudytojos žodžiais patvirtintas taip pat. Nurodė, jog buvo mokėta 2 procentai palūkanų. Liudytojo A. V. T. parodymai šiuo aspektu taip pat patvirtino palūkanų mokėjimą paskolos davėjai. Teismas liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, laikantis BPK, pagarsino ir vertino įrodymų visumoje. Iš esmės paties palūkanų mokėjimą kaip faktą po paskolos sutarties sudarymo patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausti ne tik aukščiau šiame nuosprendyje nurodyti liudytojai, bet ir liudytojai J. Ž., E. P., A. B., jų teisme neneigė, todėl teisėjų kolegijos nuomone, šiame kontekste įžvelgtinas kaltinamųjų finansinės naudos gavimas neskaitant to, jog teisminio nagrinėjimo metu liudytojai kėlė dvejones dėl mokėtinų sumų abejojant ar tai buvo mokėtos palūkanos, ar tai delspinigiai, bet visiškai pagrįstai buvo vertinti visi įrodymai ir jų visete padaryta teisinga išvada dėl palūkanų mokėjimo, jų gavimo fakto buvimo, nepažeidžiant proceso taisyklių. Keliant abejonę dėl liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumo pagrįsto pagrindo šiai dvejonei patvirtinti nėra. Apklausta teisme liudytoja tyrėja J. P. teismui teigė, jog atlikdama tyrimą ir apklausdama asmenis užrašė viską taip, kaip liudytojai sakė. Skunde nurodyta, kad kviečiant liudytojus į apklausas ir jas atliekant buvo pažeistos tiek Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 1 dalies, tiek BPK 183 straipsnio 2 dalies normos, tačiau ikiteisminis tyrimas ir jo metu atliekami visi veiksmai vyksta pagal baudžiamąjį persekiojimą reglamentuojančias teisės normas, todėl CPK normų pažeidimas atmestinas, o dėl BPK 183 straipsnio 2 dalies pažeidimo bei dėl visos apklausos tvarkos teismo nustatyta tai, jog teisme buvo apklausti liudytojai apie faktines bylos aplinkybes, jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinti teisiamajame posėdyje, patvirtinti kaip teisingi pačių liudytojų paaiškinant kilusius nesutapimus ar prieštaravimus. Bylos aplinkybių analizavimo kontekste darytina išvada, jog nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija liudytojams daryto poveikio tikimybės neįžvelgė, jų parodymai ištirti ir įvertinti laikantis įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimų, parodymų patikimumu nesuabejota, todėl skunde išreikšta S. M. pozicija yra nepagrįsta ir subjektyvi vertinamuoju požiūriu.Apeliaciniame D. M. skunde kritikuotini liudytojo A. V. T. parodymai, tačiau vertinant minėto liudytojo parodymus, kurie esmingai nekito nei ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. gegužės 30 d. parašytame protokole – pareiškime, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, leidžia daryti išvadą, jog tokia skundo argumentacija nėra pagrįsta, galimai tik menkinanti liudytojo parodymus, kurie labiau traktuotini kaip atitinkamai kaltinantys dėl finansinės naudos, o neteisinantys apeliantę. Liudytojų V. L. ir V. L. parodymų turinio analizė formuoja išvadą, jog nors konkrečiai mokamų pinigų už suteiktą paskolą liudytojai neįvardijo palūkanomis, kur anot jų, nelabai skiria kas tie delspinigiai, kas tos palūkanos, tačiau iš jų visumos nepaneigta, jog, negrąžinus laiku paskolos, už sutarties pratęsimą buvo mokėta po 200 Lt, t. y. D. M. vis tik gavo finansinės naudos ir iš šių asmenų. Taip pat palūkanas gavo ir iš A. B.. Šį faktą patvirtino teisme apklausta minėta liudytoja, kuri nepaneigė ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumo, apie palūkanų sumokėjimą nurodė, jog buvo D. M. parašai, nors to dokumento ir neturi, tačiau tvirtino, kad jis buvo grąžintas skolos davėjai (apeliantei).Teisėjų kolegija laiko įrodyta kaltinimo dalis dėl D. ir S. M. padarytos finansinės veiklos, kuomet buvo sudarinėtos paskolos sutartys su fiziniais asmenimis, nors ir pačiose sutartyse nenurodytas palūkanų mokėjimas, tačiau liudytojų parodymų visuma patvirtino, jog finansinė nauda iš tokio pobūdžio sandorių buvo gaunama. Be liudytojų parodymų apeliantų veiksmų neteisėtumas buvo nustatinėjimas atliekant finansinį tyrimą, gautomis specialistų išvadomis, duomenimis apie tai, kad nei D. M., nei S. M. deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai neteikė, t. y. pajamų nedeklaravo.Už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla įstatymo leidėjas numatęs ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę. Skirtingų atsakomybių takoskyros klausimai reikšmingi kiekvienu veikos padarymo atveju, taip ir nagrinėjamoje byloje. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla siejama su papildomais požymiais, nustatytais BK 202 straipsnyje, kurie yra alternatyvūs: 1) veiklos versliškumu arba 2) stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnį, ir yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijai. Nenustačius nei vieno iš šių požymių už neteisėtą ekonominę veiklą baudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) (127 straipsnis) normas. Paminėto ANK straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pagal šį straipsnį atsako asmenys, kurie verčiasi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturėdami licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu ir kurių gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutinių dvylikos mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija penkių šimtų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimui reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo laikas kuomet dar galiojo (iki 2017 m. sausio 1 d.) Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) normos. Įstatymo leidėjas administracinę atsakomybę už analogiškos veikos padarymą numatė ATPK 173 straipsnyje. Šio straipsnio dispozicija iš esmės analogiška minėtam ANK 127 straipsnio dispozicijai, bet traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti dydį iš padarytos veiklos gaunamų pajamų ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertės per metus, kuris viršytų 500 MGL dydžio sumą. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Analizuojant bylos aplinkybes padarytos veiklos dydžio aspektu nagrinėjamoje byloje apeliantams BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytas stambaus masto požymis neinkriminuotas. Iš skundžiamo nuosprendžio nustatyta, jog S. M. ir D. M. patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad vertėsi neteisėta finansine veikla versliškai, t. y. inkriminuotas BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicijos būtinas požymis – versliškumas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog versliškumas pasireiškė kaltinamųjų veiksmų seka: paskolos buvo suteikiamos pasitelkus tam tikrą jų suteikimo per nekilnojamojo turto agentūrą ir jos darbuotojus sistemą, reikalaujama paskolų užtikrinimo priemonių – tam tikro nekilnojamo turto įkeitimo, buvo vedama suteiktų paskolų ir mokamų palūkanų, kurios formaliai buvo įvardintos delspinigiais, apskaita, raginama mokėti palūkanas, buvo priteisiamos paskolos ir netesybos, buvo vykdomas priverstinis jų išieškojimas, atliktas ne vienkartinis veiksmas ir ne su vienu asmeniu. Šie veiksmai pirmosios instancijos teismui rodė tam tikrų darbų neteisėtai finansinei veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimą, šios veiklos valdymą. Be to, vertino aplinkybes, jog kaltinamųjų veikla vyko jau keletą metų. Teisėjų kolegija, vertindama kaltinamųjų veiksmų didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnio dominavimą versliškumo aspektu, abejoja dėl šio požymio inkriminavimo visiško pagrįstumo. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017). Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.Kasacinis teismas yra nurodęs, jog aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą versliškumo kriterijų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo negalima tapatinti su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų pastovumu. Pastovumo požymis natūraliai būdingas bet kuriai ekonominei veiklai, todėl nerodo jokio skirtumo su neteisėta ekonomine veikla, užtraukiančia administracinę atsakomybę pagal ATPK 173 straipsnį. Teismų praktikoje siekiant atskleisti versliškumo požymio turinį nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013). Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su kitu anksčiau aptartu 500 MGL kriterijumi. Tokį didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Tačiau, turint galvoje versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, konstatuotina, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo. Nepritartina tokiai teismų praktikai, kai iš esmės smulki neteisėta ekonominė veikla dirbtinai kriminalizuojama remiantis aiškumo stokojančiu versliškumo požymiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 515/2014, 2K-303-507/2016).Pirmosios instancijos teismo motyvai analizuojamo nusikalstamos veikos požymio (versliškumo) kontekste neatspindi būtent didesnio ir pavojingesnio veiklos masto kaltinamųjų baudžiamajai atsakomybei kilti. Nustatyta, jog D. ir S. M. apie save buvo informavę agentūrai, kurios darbuotojai apie galimybę sudaryti paskolos sutartinius santykius su asmenimis juos informuodavo, o susitikę sutardavo dėl atitinkamų šalių garantijų (užstatant ar įkeičiant skolininko turtą ar pan.), siekiant sandorio įvykdymo užtikrinimo ateityje, t. y. kaltinamieji rūpinosi paskolos užtikrinimu, neįvykdžius sutarties ėmėsi veiksmų, kad jo (skolos davėjo) pažeistos teisės būtų atkurtos, pažeistas teises atstatinėjo teismine tvarka, buvo vykdomi išieškojimai. Be minėtų teismo nurodytų motyvų motyvai, jog buvo atliktas ne vienkartinis toks veiksmas ir ne su vienu asmeniu teisėjų kolegijos vertinimu nors ir formaliai gali apibūdinti versliškumo požymio supratimą, tačiau visuomet būtina vertinti jo pavojingumo laipsnį. Pavojingumo aspektu nenustatyta, kad kaltinamieji buvo atitinkamai atlikę ypatingo pobūdžio parengiamuosius darbus šiai finansinei veiklai vykdyti, aktyviai ieškojo asmenų sutartims sudaryti, liudytojų parodymais nustatytas faktas apie tai, kad apie galimybę pasiskolinti asmenys buvo informuoti agentūroje neformuoja aktyvaus veikimo, siekiant sudaryti sutartinius santykius, kas galėtų suponuoti pavojingesnę veiką baudžiamosios teisės kontekste. Nenustatyta ir duomenų, jog D. ir S. M. buvo įkūrę neva tai įmonę, kurioje dirbo darbuotojai šiuo klausimu, atlikinėjo tam tikrus veiksmus, kad pritrauktų „klientus“, kontroliavo sutarčių vykdymą labiau nei to reikia sutarties vykdymui, vedė atitinkamas ataskaitas ir pan. Atlikti D. M. ir S. M. veiksmai, vykdant išanalizuotą finansinę veiklą, suteikiant paskolas ir gavus iš to finansinės naudos neįsteigus įmonės, nedeklaravus veiklos bei nesumokėjus mokesčių į valstybės biudžetą, teisėjų kolegijos vertinimu nerodo tokio veikos pavojingumo kas galėtų nulemti konflikto su valstybe baigtį tik kriminalinių priemonių ar jų instrumentų panaudojimu kaltininkams, taip užtikrinant siekiamus bausme tikslus bei tokiu būdu teisingumo atstatymą.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ir byloje pagrįstai nustatyta, jog apeliantai Stanislovas ir D. M. ėmėsi finansinės veiklos neteisėtai, neįsteigę įmonės, neturėdami leidimo šiai veiklai, skolino pinigus fiziniams asmenims, sudarydami su jais sutartis ir gavę finansinę naudą (palūkanas), jų nedeklaravo bei nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą, vis tik baudžiamoji atsakomybė jiems pritaikyta nesant visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymių, t. y. versliškumo. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Esant tokioms išvadoms, jog nagrinėjamu atveju įvertinusi visumą ištirtų byloje įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir nuosprendyje išvardino byloje surinktus įrodymus, tačiau remdamasis ištirtais įrodymais padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl kaltininkų S. ir D. M. kaltės, jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padaryme, dėl ko nepagrįstai pripažino juos kaltais ir skyrė bausmę. Įvertinus visa ir nenustačius padarytos nusikalstamos veikos sudėties pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas priimant naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).Apeliaciniuose skunde keliamas ginčas dėl kaltinime nurodytų teisės aktų, o tiksliau dėl Finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 2 straipsnio 42 dalies 1 punkto ir Vartojimo kredito įstatymo, tvirtinant jų negaliojimą. Teisėjų kolegija nustatė, kad kaltinamieji veiksmus (paskolinius santykius) atliko neįregistravę tokios savo veiklos jokia forma ir tokiais veiksmais buvo pažeisti kaltinime nurodyti teisės aktų reikalavimai. Pažymėtina, jog kaltinime greta kitų dalykų turi būti nurodytas nusikaltimo padarymo laikas. Nagrinėjamu atveju jis D. M. atžvilgiu nurodytas nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. BK 202 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad ji nustato atsakomybę tik už veiką, besitęsiančią tam tikrą laikotarpį. Taigi atsakomybė numatyta už tęstinį nusikaltimą. BK 3 straipsnio (baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas) 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Tęstinio nusikaltimo padarymo laiku yra laikomas visas laikas, per kurį buvo daromas nusikaltimas. Jei nusikaltimo darymo laikotarpiu keitėsi įstatymas, nusikaltimo padarymo laiku laikomas paskutinės tęstinės nusikalstamos veikos padarymo laikas. Paskutinis neteisėtos ūkinės, komercinės veikos veiksmas padarytas 2011 m. gegužės 25 d. Taigi, paskutiniai veiksmai padaryti galiojant Finansų įstaigų įstatymo (2002 m. rugsėjo 10 d. įstatymo Nr. IX-1068 redakcija galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) 2 straipsnio 42 dalies 1 punktui, kur kalbama, jog vertimasis finansinių paslaugų teikimu yra deklaravimas ūkinę veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (steigimo dokumentuose, licencijose, patentuose ir kt.), kad asmuo teikia finansines paslaugas. Šio įstatymo 2 straipsnio pakeitimas buvo padarytas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1373, redakcija įsigaliojo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), kintant tik šio straipsnio punkto numeracijai. Dėl D. M. apeliacinio skundo argumento, jog kaltinimas buvo nepagrįstai grindžiamas Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, nustatyta, kad BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas yra tęstinio pobūdžio ir veika kvalifikuojama pagal įstatymą, kuris galiojo paskutinės veikos padarymo metu, t. y. 2011 m. gegužės 25 d. Taigi, šiuo atveju neteisėti veiksmai buvo visiškai pagrįstai grindžiami pagal 2010 m. gruodžio 23 d. Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 nuostatas, galiojusias nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.Esant nuosprendžio 62.1. ir 62.2. punktuose nurodytomis aplinkybėmis šie D. M. skundo argumentai yra nepagrįsti, D. M. kaltinime nurodytos teisės aktų normos teisingos ir galiojusios nurodytos veikos padarymo metu.S. M. apeliaciniame skunde iš esmės analogiškai keltinas klausimas dėl minėtų įstatymų, kurių atžvilgiu apeliantas savaip interpretuoja įstatymų galiojimą. Pažymėtina, jog S. M. veiksmai BK 202 straipsnio 1 dalies kontekste yra tęstiniai, todėl vadovaujantis tuo pačiu šio nuosprendžio 62.1. punkte išaiškinimu veikos kvalifikavimui aktualus yra būtent paskutinės tęstinės nusikalstamos veikos padarymo laikas, t. y. 2012 m. rugsėjo 30 d. Kaltinime nurodyta, kad S. M. pažeidė Finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 2 straipsnio 42 dalies 1 punktą (aktuali redakcija nuo 2002 m. rugsėjo 10 d. ik 2012 m. sausio 1 d.), kuriame nurodyta, kad „Vertimasis finansinių paslaugų teikimu yra deklaravimas ūkinę veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose (steigimo dokumentuose, licencijose, patentuose ir kt.), kad asmuo teikia finansines paslaugas“. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo skundo argumentu ir nurodo, jog kaltinime turėjo būti nurodytas paskutinės veikos padarymo metu galiojęs Finansų įstaigų įstatymo (2002 m. rugsėjo 10 d., įstatymas Nr. IX-1068, redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 43 dalies 1 punkto pažeidimas, tačiau kaltinime nurodytas to paties įstatymo straipsnio 42 dalies 1 punktas yra analogiškas pasikeitus įstatymo redakcijai nuo 2012 m. sausio 1 d. 2 straipsnio 43 dalies 1 punktui, todėl vertintinas kaip esmingai nekeičiantis bylos esmės. Taip pat iš esmės tuos pačius argumentus skunde nurodė ir dėl Vartojimo kredito įstatymo, kur tvirtino, jog įstatymas įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 23 d., o paskolos sutartys sudarytos iki šio įstatymo. Kadangi BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas tęstinis nusikaltimas, tai ir šiuo atveju S. M. kvalifikuojant veiką buvo aktualus paskutinės nusikalstamos veikos padarymo laikas, t. y. 2012 m. rugsėjo 30 d. ir tai dienai galiojo Vartojimo kredito įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymas Nr. XI-1253, redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 13 punkto nuostatos, kalbančios kas yra vartojimo kredito davėjas, nors pirmosios instancijos teismas kaltinimą grindė to paties įstatymo 2 straipsnio 12 punkto pažeidimu bei 22 straipsnio 1 dalimi, kur pasakyta, kad teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys. Analizuojant įstatymo galiojimą ir jo pasikeitimą, teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentu, vertina, jog nebuvo teismo tinkamai įvertinta tai, kad skirtingai nuo D. M. atliktų veiksmų S. M. veiksmų atlikimo laikas skyrėsi ir jo veiksmus reglamentavo tie patys įstatymai, tačiau pasikeitus įstatymo redakcijai kito ne pats normos (2 straipsnio 12 punktas) turinys, o tik jo numeracija, kuri esmingai bylos esmės neiškreipė, nors kaltinimas ir turėjo būti grindžiamas jų teisingumu (tiksliais teisės aktais, straipsniais, jų dalimis bei punktais). Skundo argumentuose apeliantai tvirtino, jog apkaltinamajam nuosprendžiui yra suėjusi įstatymo numatyta senatis. Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Pagal baudžiamąjį įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). Iš šio reguliavimo svarbus senaties termino skaičiavimo pradžios taškas, t. y. nusikaltimo padarymo laikas. Šis elementas jau buvo aptartas ir nustatytas, kad šiuo atveju jis yra 2011 m. gegužės 25 d. (D. M. atveju) ir 2012 m. rugsėjo 30 d. (S. M. atveju). Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 4 dalį yra apysunkis nusikaltimas, nes sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė neviršija šešerių metų.2010 m. birželio 15 d. įstatymu Nr. XI-901 (įsigaliojo nuo 2010 m. birželio 29 d.) buvo pakeista BK 95 straipsnio redakcija. Iki pakeitimo galiojusi redakcija už apysunkio nusikaltimo padarymą numatė aštuonerių metų senaties terminą (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), o naujoji straipsnio redakcija apysunkiams nusikaltimams nustatė dvylikos metų senaties terminą. Nagrinėjamoje byloje pagal paskutinio veiksmo padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčio redakciją už apysunkio nusikaltimo padarymą senaties terminas buvo dvylika metų, taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu 2017 m. lapkričio 27 d. senaties terminas pasibaigęs nebuvo, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, todėl teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas šioje bylos dalyje baudžiamojo įstatymo (BK 95 straipsnio 1, 2 dalys) taikymo klaidų nepadarė.D. M. kritikavo ir atlikto mokestinio tyrimo teisėtumą nurodydama, jog buvo pažeistos Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatos, tačiau tokia kritika nepasitvirtino, nes to paties įstatymo 68 straipsnio 3 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymas Nr. IX-2112) nurodė, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu 1 dalyje numatytas terminas galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Tokiu atveju, nustačius, jog apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai nebuvo suėję, konstatuojama, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. M. ir S. M. baudžiamoji atsakomybė pritaikyta nesant visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymių (versliškumo), todėl apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria S. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria taikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio nuostatos ir konfiskuota S. M. 11 555,83 (vienuolika tūkstančių penki šimtai penkiasdešimt penki eurai 83 euro ct) Eur vertės turto.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. M. turtui paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas ir laikinai apribotos S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į;

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), paskyrus dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria D. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria taikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio nuostatos ir konfiskuota 8 277,05 (aštuoni tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt septyni eurai 5 euro ct) Eur vertės D. M. turto.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. M. ir D. M. per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įpareigoti baudą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 6801. Sumokėjus baudą, baudos sumokėjimą patvirtinančius dokumentus pateikti teismo raštinės tarnautojui (kabinetas Nr. 120).

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.