Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. kovo 13 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje R. M. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, tuo, kad jis, veikdamas organizuotoje grupėje, neteisėtai gamino, laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: R. M., veikdamas organizuotoje grupėje su D. U., V. M., V. D. ir R. L., kuriam baudžiamoji byla nutraukta kaip asmeniui, padėjusiam išaiškinti organizuotos grupuotės nusikalstamas veikas (BK 39¹ straipsnio pagrindu), laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d., vykdydamas organizatoriaus D. U. nurodymus - surasti, nupirkti bei nugabenti psichotropinėms medžiagoms gaminti reikalingas chemines medžiagas, jis iki 2012 m. birželio 1 d., 20.00 val., įgydamas iš UAB „E (duomenys pakeisti)“, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, chemines medžiagas - acto rūgštį, amonio acetatą, izopropilo spiritą, nitroetaną, naudotas psichotropinių medžiagų gamyboje, bei nugabendamas nurodytas chemines medžiagas į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., padėjo neteisėtai pagaminti labai didelį kiekį - rudos spalvos 1 0821 g (10,821 kg) skystį, kurio sudėtyje yra psichotropinė medžiaga - amfetaminas, kurio masė yra 2 540,026 g, šviesiai geltonos spalvos 20 250 g (20,250 kg) miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga - amfetaminas, kurio masė yra 5 783,959 g (5,784 kg), ir jas neteisėtai laikė iki 2012 m. birželio 1 d., 20.00 val., sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., kai ši psichotropinė medžiaga buvo rasta ir paimta kratos metu.

R. M. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka laikinai sulaikytas 2012 m. birželio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi R. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. birželio 13 d. Vėlesnėmis Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartimis R. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2014 m. kovo 13 d.

Skunde nurodoma, kad šioje byloje R. M. nelaisvės sąlygomis laikomas jau ilgą laiką (jis buvo sulaikytas 2012 m. birželio 13 d., o suimtas – 2012 m. birželio 14 d. ir iki šiol yra laikomas suėmime), ko teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino. Neišnagrinėjus šios bylos ir nepriėmus joje teismo nuosprendžio, galiojant nekaltumo prezumpcijos principui, negalima teigti, kad R. M. kaltas bent dalyje dėl jam pareikšto kaltinimo. Be to, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių R. M. kaltę padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o jam pareikštas kaltinimas yra grindžiamas tik prielaidomis. Gynėjo nuomone, kai asmuo be įsiteisėjusio teismo nuosprendžio laikomas kardomojo kalinimo sąlygomis daugiau nei pusantrų metų, tuomet sprendžiant kardomosios priemonės jam tolesnį taikymą yra privalu vertinti bylos perspektyvas. R. M. turi visas galimybes siekti byloje išteisinamojo nuosprendžio, kas reiškia, kad jis neturi jokio intereso bėgti ar slėptis nuo teisėsaugos institucijų, o siekia ir sieks pasinaudoti jam BPK normų suteiktomis kaltinamojo teisėmis, kad įrodytų savo nekaltumą šioje byloje. Tuo tarpu tolesnis griežčiausios kardomosios priemonės taikymas kaltinamajam R. M. trukdo gintis, pilnavertiškai dalyvauti rungtyniškumo procese, nors jis ir turi savo gynėją. Taip pat nebuvo įvertinta, kad prieš svarstant suėmimo termino pratęsimo klausimą, R. M. davė teismui nuoseklius ir išsamius parodymus, kuriais logiškai bei įtikinamai paneigė jam pareikštą kaltinimą.

Gynėjo nuomone, skundžiamos nutarties priėmimo metu jau nebuvo BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo pratęsti R. M. pačios griežčiausios kardomosios priemonės terminą. Kaltinamasis turi gyvenamąją vietą ir šeimą. Nors jo santuoka su L. M. anksčiau ir buvo nutraukta, tačiau jie kartu turi dvi dukras, iš kurių viena yra mažametė. R. M., būdamas laisvėje, savo mažametę dukrą auklėjo ir išlaikė. Kaltinamajam jau labai ilgą laiką esant suėmime, jo šeima pateko į labai sunkią padėtį – mažametė dukra serga, o vaikų motina nesugeba susimokėti komunalinių mokesčių. R. M. pagalba yra reikalinga ir jo motinai dėl amžiaus ir sunkios sveikatos būklės. Be to, R. M. iki sulaikymo dirbo VšĮ Greitosios medicinos stoties GMP pagalbinių darbuotojų skyriuje. Gaudamas darbo užmokestį, jis išlaikė savo šeimą, padėjo savo motinai. Nors ankstesnėse teismo nutartyse buvo nurodyti tariami R. M. ryšiai užsienyje, tačiau ši aplinkybė neturi šiuo atveju lemiamos reikšmės sprendžiant R. M. suėmimo termino pratęsimo klausimą, tuo labiau, kad ši aplinkybė paties kaltinamojo ir jo gynėjo ne kartą buvo argumentuotai paneigta. Be to, gynėjo įsitikinimu, gana ilgas kaltinamojo suėmime išbūtas laikas turėjo būti priskirtas prie kitų BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir taip pat įvertintas nustatinėjant aptariamą suėmimo taikymo pagrindą.

Skunde teigiama, kad esant ankščiau išdėstytoms aplinkybėms, taip pat nėra pagrindo manyti, kad, paskyrus R. M. švelnesnę kardomąją priemonę, šis darytų naujus nusikaltimus. Nutarties motyvacija apie tai, kad R. M., būdamas laisvėje, galimai darys naujus nusikaltimus, yra formali, deklaratyvi ir paremta prielaidomis. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, valstybinis kaltintojas R. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme skiria ne pagrindinį vaidmenį. Kiti kaltinamieji, kurie pagal kaltinimo versiją yra pagrindiniai tos veikos sumanytojai, iniciatoriai, organizatoriai ir vykdytojai, iki šiol yra suimti. Vien formali aplinkybė, jog R. M. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymu, skundžiamos nutarties priėmimo dieną jau nebuvo pagrindas pratęsti jam pačios griežčiausios kardomosios priemonės terminą.

Gynėjo teigimu, BPK 119 straipsnyje nurodytus kardomosioms priemonėms keliamus tikslus galima pasiekti ir R. M. paskyrus švelnesnes nei suėmimas kardomąsias priemones. Teismas, pratęsdamas R. M. suėmimo terminą, iš esmės nesprendė šito klausimo. Kaltinamasis šios bylos procese ne kartą yra nurodęs, jog būdamas laisvėje, nepažeidinės įstatymų, netrukdys nagrinėti bylą, nebėgs ir nesislapstys teismo.

Ankščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad skundžiama nutartis neatitinka BPK 121 straipsnyje išdėstytų kardomųjų priemonių skyrimo bendrųjų nuostatų, taip pat ir 122 straipsnio reikalavimų, reglamentuojančių griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo ir jos termino pratęsimo pagrindus ir sąlygas.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė kaltinamojo R. M. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundas atmetamas.

BPK 121 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis (kaltinamasis) galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, daro išvadą, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis R. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, jie išdėstyti kaltinamajame akte ir jų buvimas sudarė pagrindą surašyti kaltinamąjį aktą bei perduoti bylą nagrinėti į teismą. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, R. M. gynėjo skunde išdėstyti argumentai, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo ginamojo kaltę padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kaltinimas yra grindžiamas tik prielaidomis, o R. M. davė parodymus, kuriais paneigė jam pareikštą kaltinimą, nevertinami.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Pratęsdamas kaltinamajam R. M. suėmimo terminą trims mėnesiams, apygardos teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bėgs (slėpsis) nuo teismo, BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte – darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su R. M. gynėjo argumentais, kad apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, jog R. M., būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad išvadą, jog nėra šio suėmimo skyrimo (jo termino pratęsimo) pagrindo, yra padaręs Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. birželio 19 d., 2013 m. rugsėjo 16 d. ir 2013 m. gruodžio 13 d. nutartyse, spręsdamas klausimą dėl R. M. suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo. BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. R. M. baudžiamojoje byloje yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Už kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik labai griežtą realią laisvės atėmimo bausmę. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtina BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Tačiau vien inkriminuojamo nusikaltimo sunkumo ir gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės nepakanka konstatuoti manymo, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Tokia išvada turi būti pagrįsta ir kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau nagrinėjamu atveju jų nėra. R. M. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kaltinamasis yra išsiskyręs, kita vertus, jis iki suėmimo gyveno kartu su savo buvusia žmona ir dviem vaikais, iš kurių vienas yra mažametis. Be to, R. M., būdamas laisvėje, dirbo, t.y. turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, ir išlaikė šeimą, rūpinosi savo motina. Nesurinkta duomenų, kad kaltinamasis turi ryšių užsienyje. Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, kad R. M. yra susietais pakankamai tvirtais socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas dar kartą nepagrįstai kaltinamajam kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytu pagrindu, todėl šis suėmimo taikymo (jo termino pratęsimo) pagrindas šalinamas.

Kita vertus, aukštesnės instancijos teismas pritaria apygardos teismo skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog yra pagrindas manyti, kad R. M., būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie šio asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. R. M. inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą. Kaltinamasis nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, galimai padarė veikdamas organizuotoje grupėje, ši galimai nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o jo vaidmuo nebuvo mažareikšmis. Taip pat pabrėžtina, kad R. M. anksčiau ne kartą teistas, teistumas neišnykęs. 2012 m. buvo priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai dėl kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų, t. y. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. baudžiamuoju įsakymu R. M. pripažintas kaltu padaręs 5 nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pastarosios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis galimai darė šiuo metu jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką vykstant baudžiamiesiems procesams kitose baudžiamosiose bylose. Taigi, įvertinus R. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos padarymo aplinkybes, taip pat aptartą kaltinamojo asmenybę, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog R. M., būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, įtvirtintus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokios išvados nepaneigia gynėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su kaltinamojo ir kitų šioje byloje kaltinamųjų vaidmeniu galimai nusikalstamos veikos padaryme bei pastariesiems taikomomis kardomosiomis priemonėmis.

R. M. gynėjo skunde akcentuojamas jo ginamojo suėmime išbūtas laikas. Visų pirma pasakytina, kad BPK nereglamentuoja kardomosios priemonės – suėmimo taikymo maksimalios trukmės, kai vyksta teisminis bylos nagrinėjimas. Griežčiausios kardomosios priemonės taikymo būtinumas yra vertinamas kiekvieną kartą individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Akivaizdu, kad kardomosios priemonės – suėmimo taikymas varžo kaltinamojo teises, tačiau įvertinus bylos apimtį, R. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat atsižvelgiant į anksčiau aptartus jo asmenybę charakterizuojančius bruožus (ne kartą teistas, teistumas neišnykęs), toks kaltinamojo kalinimo laikas yra pateisinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu, neprieštarauja BPK normoms, taip pat nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos principo. Priešingai nei teigiama gynėjo skunde, nagrinėjamu atveju nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų taikant R. M. švelnesnes nei suėmimas kardomąsias priemones. Tokį klausimą sprendė ir apygardos teismas, kuris pagrįstai padarė išvadą, kad ir toliau tikslinga taikyti kaltinamajam griežčiausią kardomąją priemonę. To nepaneigia gynėjo skundo teiginiai, kad R. M. šios bylos procese ne kartą yra nurodęs, jog būdamas laisvėje, nepažeidinės įstatymų, netrukdys tirti bylą, nebėgs ir nesislapstys teismo.

Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis, kuria kaltinamajam R. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. kovo 13 d., yra pakankamai motyvuota, ji atitinka šiam procesiniam sprendimui BPK keliamus reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Kauno apygardos teismas, pratęsdamas R. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nepažeidė nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Kaltinamojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.