Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-21 · Administracinė byla Nr. I-8889-968/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-21
Bylos Nr.
I-8889-968/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02665-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8889-968/2015Proceso Nr. 3-61-3-02665-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,sekretoriaujant Astai Statkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. D. (A. D.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. D. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 32 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad nuo 2006 metų iki 2013 metų buvo laikomas LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat už tai, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

2. Pareiškėjas savo skundą grindžia šiais argumentais:

LAVL pareiškėjas buvo laikomas kamerose, o ne palatose. Kameros buvo perpildytos, jose nebuvo vietos pasivaikščioti, o į lauką pareiškėjas buvo vedamas tik 1 val. per dieną. Kameros buvo antisanitarinės būklės, jose buvo žiurkių ir tarakonų. Kamerose nebuvo stalo. Tualetas buvo atviras, todėl nebuvo privatumo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad LAVL jam nebuvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos. Jis po operacijos buvo perkeltas į bendrą palatą, turėjo pats į ją nueiti, buvo blogai prižiūrimas, supūliavo jo žaizda, dėl to liko didelis randas.

Teismo posėdyje pareiškėjas, iš esmės remdamasi skunde išdėstytomis aplinkybėmis, prašė jo skundą tenkinti. Papildomai nurodė, kad senaties terminą kreiptis į teismą praleido, nes nežinojo, kad savo teises gali ginti teisme, apie tai sužinojo tik 2015 m. spaudoje.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 10–12) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

LAVL pareiškėjas buvo gydomas: nuo 2005-02-18 iki 2005-03-01 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 5, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengtos 5 lovos; nuo 2009-04-09 iki 2009-04-23 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; nuo 2009-04-30 iki 2009-05-07 Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6, kurios plotas 15,51 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2009-07-30 iki 2009-08-13 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas 21,29 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos, taip pat Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 20, kurios plotas 7,19m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; ir nuo 2010-12-06 iki 2010-12-16 Bendrojo skyriaus intensyvaus stebėjimo palatoje, kurios plotas 14,34 m² ir kurioje yra įrengtos 2 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis.

LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. LAVL patalpų deratizacijos ir dezincekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.

LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

Atsiliepimas

Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos dalis nutrauktina. Skundo dalis atmestina.

1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 32 200 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad nuo 2006 m. iki 2013 m. LAVL jam nebuvo suteikta tinkama asmens sveikatos priežiūra, taip pat dėl to, kad jis šiuo laikotarpiu LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjo teigimu, LAVL jam nebuvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, nes jis po operacijos buvo priverstas pats vaikščioti, jis buvo perkeltas į bendrą palatą, buvo blogai prižiūrimas, dėl to supūliavo jo žaizda, liko didelis randas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareikštas reikalavimas, be kita ko, atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės LAVL nesuteikiant jam tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (CK Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013). Taigi pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jam LAVL ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta tinkama asmens sveikatos priežiūra, nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Taigi pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad įvardytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad galimas paciento teisių pažeidimo tyrimas gali būti atliekamas per vienerius metus, kai jis sužino apie tokių teisių pažeidimą, tačiau minimas tyrimas yra paneigiamas visiškai, jei nuo paties pažeidimo padarymo momento yra praėję trys metai ir daugiau, nepaisant pirmosios aplinkybės (žr. pvz., 2015-10-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1636-556/2015). Nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL prašo priteisti neturtinę žalą, kurią jis patyrė skirtingais laikotarpiais nuo 2005-02-18 iki 2010-12-16. Taigi pareiškėjas yra praleidęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trejų metų terminą, todėl jis nebegali kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją ir pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Pagal ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, bylos dalis dėl pareiškėjo skunde išdėstyto prašymo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo LAVL nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.

3. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiais nuo 2005-02-18 iki 2005-03-01, nuo 2009-04-09 iki 2009-04-23, nuo 2009-04-30 iki 2009-05-07, nuo 2009-07-30 iki 2009-08-13, ir nuo 2010-12-06 iki 2010-12-16.

LAVL atsiliepime pareiškėjo reikalavimams teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL prašo priteisti neturtinę žalą, kurią jis patyrė skirtingais laikotarpiais nuo 2005-02-18 iki 2010-12-16, tačiau skundą dėl to teismui surašė tik 2015-05-11 (b. l. 1), t. y. praėjus beveik 4 metams ir 7 mėnesiams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, galimai buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas LAVL. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šį laikotarpį būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas apginti savo pažeistas teises.

Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai už netinkamas kalinimo sąlygas LAVL prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad dėl jo pažeistų teisių patyrė nepatogumus, jautėsi pažemintas, jam tai kėlė neigiamus išgyvenimus, kančias. Tačiau, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai, kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo paaiškinimas, kad jis nežinojo savo teisių, nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą. Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju byloje nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik 4 metams ir 7 mėnesiams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, galimai buvo pažeista jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas LAVL, todėl jo skundo dalis, kuria prašoma atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, atmestina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 8 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo A. D. (A. D.) skunde išdėstyto prašymo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas