Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

L. L., gimęs 1927-03-03, a/k (duomenys neskelbtini) Lenkijos Respublikoje, Suvalkų rajone, Platično kaime, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, neteistas, vedęs, pensininkas, gyvenantis Trakų rajono sav., Trakai, Vytauto g. 40A-6, kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 102 str.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis L. L., 1951 m. spalio mėn., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu – Lietuvos SSR UMGB Vilniaus srities Ukmergės rajono milicijos skyriaus tardymo grupės vyr. tardytoju, vykdydamas 1951-09-29 Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 865-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ tyčia trėmė Lietuvos civilius gyventojus iš okupuotos Lietuvos į ją okupavusios šalies - SSRS teritoriją, o būtent:

1951-10-02, veikdamas su tyrimo metu nenustatytos tapatybės asmenų bendrininkų grupe, atvyko į Žemaitkiemio apylinkėje, Ukmergės rajone buvusius civilio Lietuvos gyventojo S. P. šeimos namus, kur, vienam iš dalyvavusių trėmime sovietų okupacinės valdžios atstovų perskaičius sprendimą dėl S. P. šeimos iškeldinimo iš Lietuvos, prievarta išvarė S. P., A., gim. 1901 m., jo žmoną – S. P., J., gim. 1913 m., dukrą – G. (kitais duomenimis – G.) P., S., gim. 1942 m., dukrą – D. P., S., gim. 1950 m., dukrą – M. P., S., gim. 1950 m., sūnų – A. P., S., gim. 1937 m., sūnų – K.(kitais duomenimis – K.) P., S., gim. 1940 m. ir P. P., S., gim. 1944 m. iš jų namų ir pristatė šiuos tremiamus civilius gyventojus į Jonavos geležinkelio stotį, perdavė juos traukinio (ešelono) Nr. 97490 viršininkui – kapitonui M., po ko S. P. šeimos nariai 1951-10-03 buvo prievarta išvežti iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės – SSRS teritoriją – Parabelsko rajoną, Tomsko sritį, kur S. P., S. P., G. P., D. P., M. P., A. P., K. P. ir P. P. priverstinai gyveno iki 1958-06-25.

Kaltinamasis L. L. kaltu neprisipažino ir parodė, kad, būdamas 14 metų, su tėvais atvažiavo iš Lenkijos į Lietuvą, 10 mėnesių mokėsi Kauno milicijos mokykloje , po to 1950 - 1951 metais dirbo Ukmergės rajono milicijos skyriuje vyresniuoju tardytoju, turėjo milicijos leitenanto laipsnį. Taip pat dirbo kovos su nuosavybės grobstymu operatyviniu įgaliotiniu. Raginamas bendradarbių, buvo užpildęs pažymą-anketą dirbti saugume. Parodė, kad buvo vienas iš nedaugelio mokėjusių kalbėti ir rašyti lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, todėl viršininkai dažnai prašydavo užpildyti įvairius dokumentus. P. šeimos trėmime nedalyvavo, nežino, kas dalyvavo. Daug ukmergiškių jau buvo išvežta, raštingų žmonių neliko. Kadangi jis buvo labiausiai raštingas, viršininkui nurodžius, užpildydavo dokumentus. Teigė nebuvo įtrauktas į gyventojų trėmimus iš Lietuvos tik, esą, galėdavo užpildyti, kai kuriuos dokumentus.

Apie Lietuvos okupaciją suvokė daug vėliau, galvojo, kad yra nesusitepęs žmogus, o kai pamatė savo ranka užpildytus dokumentus – raportą – suvokė, kad dalyvavo civilių žmonių trėmime į Sibirą. Raportą apie P. šeimos ištrėmimą parašė todėl, kad, tikriausia tą padaryti paprašė viršininkas, pasakęs jam rašinio turinį. Atkreipė dėmesį į raporte buvusias formuluotes, skambančias lyg iš oficialių dokumentų. Paaiškino, kad pats taip išsireikšti negalėjo. Tikino pildęs daug dokumentų, tačiau nieko nežinojęs apie trėmimus. Susipažinęs su byla ir pamatęs jo ranka užpildytus dokumentus, viską suprato, smerkia save ir tuos laikus, kaltina save tuo, kad dar gyvena ir turi stoti prieš teismą, atgailauja dėl savo praeities, jį kamuoja žiaurūs prisiminimai, buvo jaunas, vykdė viršininkų nurodymus, kitaip nebūtų dirbęs milicijoje.

Apklaustas įtariamuoju L. L. parodė, kad pagal pateiktą įtarimą jis neprisipažįsta, nes civilių gyventojų trėmimuose nedalyvavo. 1951-1952 m. jis dirbo Ukmergės rajono milicijos skyriaus vyresniuoju tardytoju, milicijos leitenantu. Kiek pamena milicijos skyrius priklausė „MGB“, t. y. valstybės saugumo ministerijai nors manė, kad priklausė vidaus reikalų ministerijai, bet pasižiūrėjęs į archyvinius dokumentus jis gali pasakyti, kad visur parašyta „MGB“. Ukmergėje jis dirbo lyg tai nuo 1948 m. Prieš tai, nuo 1945-03-20 iki 1946-02-01 jis mokėsi Kauno milicijos mokykloje, po to nuo 1946-02-01 iki 1954-05-01 dirbo KNSG „ Kovos su nuosavybės grobstymu“ operatyviniu įgaliotiniu, tardytoju. Apie tai jis turi pažymėjimus, kuriuos pateiks. D. U. tardytoju jis tyrė visus nusikaltimus, pagrinde buvo turto grobstymo bylos, sužalojimų bylos bei smulkesni nusikaltimai, kadangi sunkesnius nusikaltimus tyrė prokuratūra. Jo darbas buvo su bylomis, t. y. nuo bylos iškėlimo, tardyminių veiksmų atlikimo iki jos užbaigimo surašant kaltinamąją išvadą ar nutraukiant. Paskutinis laipsnis kurį turėjo, tai buvo vyr. leitenantas, koks laipsnis buvo kai tarnavo Ukmergės milicijos skyriuje nepamena, bet iš pateiktų dokumentų jam matyti, kad buvo leitenantas. Turėjo ir uniformą ir tarnybinį ginklą, uniforma buvo milicijos, tardytojai atskiros uniformos neturėjo. Tuo metu jis mokėjo ir šiuo metu moka rusų kalbą. Apie 1951-1952 m. vykdytus trėmimus Ukmergės rajone jis nieko pasakyti negali, t. y., kaip jie buvo organizuojami nežino ir nieko negali pasakyti, nes juose nedalyvavo. Jam tik vieną kartą buvo pavesta surašyti jam parodytus archyvinius dokumentus, kas juos pavedė jam surašyti dabar neatsimena, gal kažkas iš rajono valdžios, tiksliai pasakyti negali. Šiuos dokumentus jis surašė savo kabinete, jam buvo duoti nurodytų žmonių duomenys, juos surašęs, atidavė kažkokiam pareigūnui, bet kokiam dabar neatsimena. Kodėl jis rašė raportą, kad dalyvavo tiesiogiai išvežant P. nežino, tikriausiai taip reikėjo. Jis pas įtarime minėtus žmones (P.) nebuvo, jų nepažinojo ir kaip jie buvo išvežti nežino. Dar kartą patvirtina, kad pateiktus archyvinius dokumentus rašė ir juos pasirašė pats. Ukmergės saugumo skyriaus pastatas buvo greta, bet su jais jis jokių reikalų neturėjo ir saugumo veikloje nedalyvavo. Pildė anketą į saugumą, kadangi tuo metu trūko žmonių, tačiau jo į saugumą nepriėmė, o kodėl nežino, nes niekas jam nepaaiškino. Taip pat buvo komunistų partijos narys maždaug nuo 1949 m. iki 1990 m.

Kviečiami į teismą nukentėjusieji neatvyko, motyvavę neatvykimo priežastį tolima kelione (iš Klaipėdos ir Šilutės rajono) ir sveikatos būkle. Prašė remtis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 287 str., teismas pavedė prokurorui organizuoti nukentėjusiųjų apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir, vadovaujantis BPK 276 str. 2 d., jų parodymus perskaitė.

Iš G. S. perskaitytų parodymų seka, kad ji labai mažai ką prisimena apie tuos laikus, nes tuo metu jai buvo maždaug 8 metai. Prisimena, jog jiems dar gyvenant Ukmergės rajone (tikslios vietovės pavadinimo net nepamena) iš pradžių konfiskavo visą jų turtą, po ko jie persikėlė į dėdės (jokių anketinių duomenų nežino) namus, esančius Žemaitkiemio valsčiuje (tikslios vietovės pavadinimo net nepamena). Pamena, kad šis dėdė jau buvo ištremtas ir jie apsistojo tuščiame jo name. Šiame name jie pragyveno apie porą metų (tikslaus laikotarpio nepamena). Jos tėvas S. P., gimęs 1895 (tikslesnės gimimo datos nežino) jiems sakydavo, kad jie yra išvežamų asmenų kokiuose tai sąrašuose ir, kad juos vėliau ar anksčiau išveš. Pamena, kad jie jau turėjo trėmimui pasidėję duonos maišą, kurią buvo sunešę kaimynai (jokių anketinių duomenų nežino) ir laikas nuo laiko iš savo tėvelių girdėdavo, kad turi būti pasiruošę išvežimui. Vieną naktį juos pakėlė triukšmas. Buvo apsuptas jų namas ir buvo liepta ruoštis. Prisimena, kad ji lauke supo mažesniąsias sesutes D. P. gim. 1950-09-16, M. P. gim. 1950-09-16. Šalia jos buvo ir jos jaunesnysis brolis P. P. gim. 1944-09-20. Mama S. P. gim. 1913 metais (tikslios gimimo datos nežino), tėvas S. P., bei jos vyresnieji broliai K. P. gim. 1940 metais gegužės mėnesį (tikslios datos nežino) ir A. P. gim. 1937-08-15, ruošė rūbus, maistą. Visi jų daiktai buvo sudėti į kelis vežimus, traukiamus arkliais. Į šiuos vežimus jie visi buvo susodinti, taip pat susėdo trys ar keturi juos turėję saugoti vyrai. Vežimais jie buvo nuvežti į stotį. Stotyje buvo labai daug žmonių (jokių anketinių duomenų nežino, nes nei vieno iš jų nepažinojo). Visa jų šeima buvo susodinti į vagonus ir išvežti į Sibirą.

Ji tikrai nežino kokie asmenys dalyvavo ištremiant jų šeimą ir jokių jų anketinių duomenų nurodyti negali. Šie asmenys buvo tikrai be jokių uniformų, tačiau vienas ar keli iš jų ginklus (šautuvus) turėjo. Ji tikrai nepamena ar buvo surašomi ir skaitomi kokie nors dokumentai. Gal tėvams ir buvo skaitomi kokie nors dokumentai, bet ji to tikrai nežino. Jai tėvai buvo pavedę saugoti jaunesniąsias jos sesutes Danutę ir Marytę, kurioms tada buvo tik vieneri metukai ir broliuką Petrą, kuriam tada buvo šešeri, ir tą ji darė. Jai tikrai nežinomas asmuo L. L.. Tačiau gali pasakyti, kad tais laikais nuo jų – vaikų daug kas buvo slepiama. Jų šeima buvo ištremta į Tomsko sritį, Parabelskij rajoną, Narini gyvenvietę, Špalzavod kaimą. Tremtyje jų šeima išgyveno 8 metus. Jos tėvas S. P., maždaug po mėnesio nuo jų šeimos apgyvendinimo tremtyje, nuskendo. Kiek jai žinoma, tai buvo ruduo ir jis su kitais asmenimis buvo išvežtas į taigą pjauti malkų. Grįžtant į valtį, jie prisėmė į batus (,,veilokus“) vandens ir visi buvę valtyje, paskendo. Kiek jai žinoma tą kartą paskendo devyni lietuviai tremtinai ir du vietiniai asmenys, dirbę keltininkais. O jos sesutė M. P. mirė praėjus maždaug mėnesiui laiko nuo jų tėčio S. P. žūties. Kiek prisimena, ji suviduriavo ir sirgo kelias dienas. Atėjusi to kaimo felčerė (jokių anketinių duomenų nežino) ir pasakiusi, kad vis tiek visi vaikai išmirs, suleido kokių tai vaistų (kokių, tikrai nežino), po ko jos sesutė M. P. iš karto sustingo. Ji iš pradžių galvojo, kad jos sesutė miega, bet mama S. P. pasakė, kad jos sesutė mirė. Dėl trėmimų jai buvo padaryta didelė moralinė žala. Be to padaryta ir turtinė žala, nes buvo konfiskuotas visas jų šeimos turtas, t.y. visa jų sodyba su joje esančiais pastatais: namu, svirnu, tvartu su gyvuliais, daržine (klojimu), pirtimi, bei visais daiktais. Iš visų daiktų buvo jiems leista pasiimti tik maistą ir rūbus. Kokia turtinė žala padaryta, ji šiuo metu nurodyti negali, todėl civilinio ieškinio kol kas pareikšti negali.

Iš nukentėjusiojo P. P. perskaitytų parodymų seka, kad ir jis labai mažai ką pamena apie tuos laikus, nes tuo metu jam buvo maždaug 6 metai. Pamena, kad jiems gyvenant Ukmergės rajone, Kurėnų Pirmajame dvare, iš pradžių konfiskavo visą jų turtą, po ko jie persikėlė į jų tėvo S. P. (kitų anketinių duomenų nežino) tėviškę Žemaitkiemio valsčiuje (tikslios vietovės pavadinimo net nepamena), o po to į kokio tai žmogaus (jokių anketinių duomenų nežino) namus, esančius tame pačiame Žemaitkiemio valsčiuje (tikslios vietovės pavadinimo net nepamena). Pamena, kad šis žmogus jau buvo ištremtas ir jie apsistojo tuščiame jo name. Šiame name jie pragyveno apie metus laiko (tikslaus laikotarpio nepamena). Vieną naktį ar ankstų rytą (tikslaus laiko pasakyti negali, nes nepamena, juos pakėlė triukšmas. Buvo apsuptas jų namas ir jiems buvo liepta ruoštis ištrėmimui. Prisimena, kad jo sesuo G. S. gim. 1942-12-02 lauke prižiūrėjo mažesniąsias sesutes, t.y. D. P. ir M. P., gimusias 1950-09-16. O mama S. P. gim. 1913 m. kovo mėnesį (tikslios gimimo datos nežino), tėvas S. P., bei jo vyresnieji broliai K. P. gim. 1940 metais gegužės mėnesį (tikslios datos nežino) ir A. P. gim. 1937-08-15 ruošė daiktus, kuriuos jie ketino pasiimti. Jiems leido pasiimti visus turimus daiktus, kurie visi buvo sudėti į kelis vežimus, traukiamus arkliais. Į šiuos vežimus jie visi taip pat buvo susodinti. Vežimais jie buvo nuvežti į stotį. Stotyje buvo labai daug žmonių (jokių anketinių duomenų nežino, nes nei vieno iš jų nepažinojo). Visa jų šeima buvo susodinta į vagonus ir išvežta į Sibirą. Jis tikrai nežino kokie asmenys dalyvavo ištremiant jų šeimą ir jokių jų anketinių duomenų nurodyti negali. Pamena tik vieną aukštą rusų kareivį su uniforma. Kadangi jos brolis A. P. buvo nubėgęs kur tai pasiimti obuolių ir jų mama jį šaukė vardu „A., A.“, šis kareivis taip pat šaukė jo brolį vardu „A., A.“. Jis tikrai nepamena ar buvo surašomi ir skaitomi kokie nors dokumentai. Gal tėvams ir buvo skaitomi kokie nors dokumentai, bet jis to tikrai nežino. Apie asmenį L. L. jis tikrai nieko negali pasakyti, nes šio asmens duomenys jam girdimi pirmą kartą šios apklausos metu. Jų šeima buvo ištremta į Tomsko sritį, Parabelskij rajoną, Narim gyvenvietę, Špalzavod kaimą. Tremtyje jų šeima išgyveno 8 metus. Į Lietuvą, t.y. į Klaipėdą jų šeima grįžo 1959 m. birželio 29 d. Tiesa, jo brolis A. P. kažkiek anksčiau jau buvo grįžęs į Lietuvą, o K. P. 1959 metų pavasarį buvo paimtas į armiją.

Jo tėvas S. P. po 12 dienų nuo jų šeimos apgyvendinimo tremtyje, nuskendo. Kiek jam žinoma, tai buvo ruduo ir jis su kitais asmenimis buvo išvežtas į taigą pjauti malkų. Kadangi tuo metu upė buvo pusiau užšalusi, daugelis asmenų, grįžtančių valtimi tą kartą nuskendo. Smulkiau apie šį įvykį jis nieko pasakyti negali, nes tikrai nežino. Jo sesutė M. P. mirė praėjus kažkiek tai laiko (kiek praėjo laiko, tikrai nepamena) nuo jų tėčio S. P. žūties. Kiek jis prisimena, ji susirgo ir po poros dienų atėjus kaimo felčerei (jokių anketinių duomenų nežino) ir suleidus kokių tai vaistų jos sesutė M. P. netrukus mirė. Dėl trėmimų buvo padaryta labai didelė moralinė žala. Be to, padaryta ir didelė turtinė žala, nes buvo konfiskuotas visas jų šeimos turtas, t.y. visa jų sodyba su esančiais pastatais: tik pradėtu statyti namu, svirnu, tvartu su gyvuliais, daržine (klojimu), pirtimi, bei visais daiktais. Kiek prisimena, po turto konfiskacijos buvo tušti visi pastatai, t.y. jokių daiktų juose nebebuvo. Kokia turtinė žala padaryta, jis šiuo metu nurodyti negali, todėl civilinio ieškinio kol kas taip pat pareikšti negali.

Iš nukentėjusiojo A. P. perskaitytų parodymų seka, kad gyveno Ukmergės rajone, Kurėnų kaime, Pirmajame dvare. Konfiskavus visą jų turtą, jų šeima, t.y. tėvas S. ar S. P. gim. 1901 metais (tikslių anketinių duomenų nežino), mama S. P. gim. 1913-03-15, jis, jo broliai K. P. gim. 1940-05-13 ir P. P. gim. 1944-09-20, bei seserys G. P. (dabar S.) gim. 1942-12-02, ir dvynukės Danutė, bei M. P., gimusios 1950-09-16, persikėlė į jo tėvo S. P. tėviškę Žemaitkiemio valsčiuje (tikslios vietovės pavadinimo net nepamena). Šioje sodyboje jie pagyveno apie metus, o gal ir pusantrų metų (tikslaus laiko negali pasakyti). Nori pasakyti, jog tuo metu jo tėvo S. P. tėvas ir jo (A. P.) senelis A. P. (kitų anketinių duomenų nežino) jau buvo miręs, o jo tėvo S. P. broliai ir jo (A. P.) dėdės Juozapas ir B. P. (kitų anketinių duomenų nežino), gyvenę šioje sodyboje jau buvo ištremti ir šioje sodyboje gyveno tik jo dėdės J. sugyventinė V. (kitų anketinių duomenų nežino). Maždaug po metų ar pusantrų, visa jų šeima persikėlė į maždaug už poros kilometrų buvusią kitą sodybą, buvusią tame pačiame Žemaitkiemio valsčiuje. Žino, kad žmonės (jokių anketinių duomenų nežino, tačiau kiek pamena, jie buvo tolimi jų giminaičiai) iš šios sodybos jau buvo ištremti ir jo tėtis S. P. iš jų artimųjų (jokių anketinių duomenų nežino) gavo leidimą apsigyventi šioje sodyboje. Šioje sodyboje jie pragyveno nepilnus metus, t.y. nuo pavasario iki rudens. Jam tuo metu buvo 14 metų ir jis, bei jo brolis K. P. lankė Žemaitkiemio mokyklą. Vieną ankstų rytą, t.y. apie 4 val. ryto (tikslaus laiko pasakyti negali, nes nepamena) pasibeldė į jų namo duris. Prisimena, kad įėję vyrai atsisėdo prie stalo, kažką ilgai rašė ir po to jiems paskelbė, kad jų visa šeima yra ištremiama į SSSR gilumą. Jiems buvo leista pasiimti visus turimus daiktus, tiek ir maistą, tiek ir rūbus. Tiesa, jie, vaikai, buvo prigrasinti niekur nebėgti, nors tokią galimybę turėjo, nes tėvai ruošė daiktus namuose, o jie, vaikai, galėjo vaikščioti laisvai po sodybą ir rinkti daiktus iš visur, t.y. prisimena, kad ėjo prisirinkti porą maišų obuolių, buvusių daržinėje ant šieno. Sesuo G. tuo metu lauke prižiūrėjo mažesniąsias jų sesutes D. ir M.. Visi jų daiktai buvo sudėti į kelis vežimus (kiek tiksliai buvo vežimų, nepamena), traukiamus arkliais. Į šiuos vežimus jie visi taip pat buvo susodinti. Šiais vežimais jie buvo nuvežti į Žemaitkiemio miestelį. Ten daiktai buvo iškrauti ant vejos. Po kiek tai laiko atvažiavo vienas sunkvežimis ir visi daiktai buvo sukrauti į jį. Su visais daiktais jie visi šiuo sunkvežimiu buvo nuvežti į Jonavos geležinkelio stotį. Šioje geležinkelio stotyje visa jų šeima su dar kitomis penkiomis ar šešiomis šeimomis (kiek tiksliai buvo šeimų, nepamena) buvo susodinta į gyvulinį vagoną ir visi buvo išvežti į Sibirą, t.y. iki Tomsko, o vėliau garlaiviu visi buvo nuplukdyti upe į Narim gyvenvietę (maždaug 500 km nuo Tomsko). Nori pasakyti, kad ištremiant jų šeimą dalyvavo kokie penki ar šeši asmenys (jokių jų anketinių duomenų nežino ir tikslaus jų skaičiaus dabar nepamena). Visi šie asmenys buvo su uniformomis, tačiau kokias jie užėmė pareigas ir kokius turėjo laipsnius, nežino. Ar jie turėjo ginklus, taip pat nežino ir to nurodyti negali.

Kaip jau šios apklausos metu minėjo, suėję vyrai atsisėdę prie stalo kažką rašė. Vėliau vienas iš jų (jokių anketinių duomenų nežino) atsistojęs paskelbė, kad visa jų šeima ištremiama į SSSR gilumą. Nori pasakyti, kad galbūt vyrai atėję ir prisistatė, bet jam, kaip tuo metu buvusiam keturiolikmečiui tai nebuvo aktualu ir jokių jų anketinių duomenų jis tikrai nepamena. L. L. anketiniai duomenys jam tikrai nieko nesako ir apie šį žmogų jis nieko pasakyti negali. Jų šeima buvo ištremta 1951 metų rugsėjo mėnesio vidury (mano, kad 15 d., bet tiksliai pasakyti negali) į Tomsko sritį, Parabelskij rajoną, Narim gyvenvietę, lentpjūvės Špalzavod gyvenvietę. Tremtyje jų šeima išgyveno maždaug 8 metus (pagal LTSR vidaus reikalų ministerijos archyvinę pažymą, kurios kopijas jis prideda prie šio tyrimo, jų šeima spec. ištrėmime buvo nuo 1951 m. spalio 2 d. iki 1958 m. birželio 25 d.). Į Lietuvą jis grįžo 1959 metų sausio mėnesį. Kadangi leidimą grįžti iš tremties jų šeima gavo, bet jiems nebuvo leista grįžti į gimtinę (tuo metu jų sodyba jau buvo visiškai nugriauta), jis važiavo į Klaipėdą. Nors Klaipėdoje įsidarbino, bet iki 1961 m. gegužės mėnesio šiame mieste gyveno nelegaliai, nes jam nebuvo leista niekur prisiregistruoti. Tiesa, į Lietuvą, t.y. į Klaipėdą 1960 metų vasarą (tikslios datos nepamena) grįžo ir visa jo šeima, t.y. mama S. P., brolis P. P. ir seserys Genovaitė ir D. P.. K. P. tuo metu jau buvo paimtas į armiją. Jo tėvas S. P. nuskendo 1951 m. lapkričio 5 d., nuskendus valčiai, su kuria jis plaukė Obės upės intaku iš darbų taigoje (taigoje jis su kitais tremtiniais kirsdavo malkas) į Špalzavod gyvenvietę. Nuskendo tą kartą ne tik jo tėvas S. P., bet ir kiti plaukę toje valtyje buvę asmenys (kiek žino, toje valtyje iš viso buvo 10 asmenų, t.y. 8 darbininkai (vyrai ir moterys) ir dvi šios valties irkluotojos, iš kurių išsigelbėjo viena mergina darbuotoja ir vienas kuprotas berniukas darbininkas). Nori pasakyti, kad gal ir nebūtų buvusios šios nelaimės jei pradėjus skęsti valčiai, vandenyje atsidūrę asmenys nebūtų vienas kitą skandinę gelbėdamiesi. Jo sesuo M. P., mirė 1951 m. gruodžio 17 d. (šią datą žino, nes ji užrašyta ant jo tėvo S. P. mirties liudijimo Nr. 007132, kurio kopiją jis taip pat pridės prie šio tyrimo, kitoje pusėje, tačiau kas šią datą užrašė, nežino). Jo sesutė M. P. mirė, nes atsidūrus ištrėmime, pasikeitus klimato sąlygoms išmirė daug mažų vaikų ir daug senyvo amžiaus žmonių. Nori pasakyti, kad jie visi, maždaug mėnesį laiko patekus į tremtį, nuo pasikeitusių klimato sąlygų, nuo upės vandens (šulinių vandens nebuvo) viduriavo. Stipresni vaikai ir suaugusieji išgyveno, o silpnesniems vaikams ir suaugusiesiems pasveikti nepavyko. Dvynukė D. P. išgyveno vien dėl to, kad ji gimusi silpnos sveikatos vis dar buvo maitinama motinos pienu. Jo mama S. P. mirė 2005 m. vasario 26 d. dėl lėtinės širdies ir smegenų kraujagyslių nepakankamumo (prie tyrimo jis pridės ir jos mirties liudijimo Nr. 250573 kopiją). Dėl trėmimų jam, kaip ir jo visai šeimai, buvo padaryta didelė moralinė žala, nes ne tik, kad buvo ištremti, bet jiems buvo atimta galimybė mokytis, vėliau, grįžus, buvo sunku įsidarbinti, dėl trėmimo beveik iki pat nepriklausomybės paskelbimo jie turėjo lyg kokią žymą „tremtinys“, t.y. už gerą darbą niekada negalėjo būti skatinti, apdovanoti, niekada negalėjo vykti į jokią karinę gamyklą, žino ir tai, kad tremtiniai, grįžę į Lietuvą, kokių tai tarnybų visą laiką buvo stebimi. Jų šeimai padaryta ir didelė turtinė žala, nors atimtą žemę jiems grąžino, tačiau už visą kitą atimtą turtą Ukmergėje jo mama S. P. gavo tik kokią tai dalį kompensacijos (kokia pinigų suma kaip kompensacija jai Ukmergėje buvo išmokėta, jis tikrai nežino). Todėl pasakyti, kokia padaryta jam ir jo šeimai turtinė žala, jis dabar nurodyti negali.

Iš nukentėjusiojo K. P. perskaitytų parodymų seka, kad nuo gimimo jis gyveno su tėvais Ukmergės rajone Deltuvos valsčiuje Baublių k. nuosavame name. Tėvas turėjo ir dirbo 13,5 ha žemės, laikė gyvulius. Tuo metu gyveno pasiturinčiai. Augino karves, arklius, kiaules, avis. Tėvo brolis, jo dėdė J. P. gyveno su jo seneliu – tėvo tėvu A. P. Žemaitkiemio kaime Ukmergės rajone. Senelis turėjo apie 70 ha žemės. Kiek prisimena senelis mirė karo metais, bet kada tiksliai nepasakys, nežino. Jam mirus, jo palikimą valdė ir žemes prižiūrėjo tėvo brolis Juozas. Jį, kiek jis prisimena, ištrėmė 1947 m., nei dienos, nei mėnesio, jis nežino. Po tėvo brolio tremties, apie 1948 m. vasarą, tikslaus laiko nepasakys, neprisimena, atvyko stribai, civiliai apsirengę asmenys, jų buvo apie 10 žmonių, kurie pranešė, kad konfiskuoja gyvulius. Surašė kažkokius dokumentus, pasiėmė gyvulius ir išvyko. Tėvo tuo metu namuose nebuvo. Jie vaikai buvo namuose ir į lauką tuo metu nėjo. Kaip suprato gyvulius paima kaip iš buožių. Paliko tik vieną kumelę ir karvę. Žmonių, tai yra šeimos narių tuo metu nesulaikė ir neišsivežė. Praėjus kažkokiam tai laikui, apie 1949 m. tėvas nusprendė, kad šeima turi išsikelti iš Ukmergės rajono Deltuvos valsčiaus Baublių k. Persikėlė gyventi netoli Žemaitkiemio k., apie 2 km. nuo jo. Nežino, kodėl tėvas taip nusprendė. Kiek prisimena tik buvo kalbos, kad prasidėjo vežimai. Kadangi buvo mažas, ne viską suprato ir jam niekas konkrečiai nieko neaiškino. Netoli Žemaitkiemio k. jie gyveno apleistoje troboje, ten buvo ir ūkinis pastatas, kuriame laikė likusią karvę ir kumelę. Tėvas, kiek prisimena, važinėjo į Ukmergės rajone Deltuvos valsčių Baublių k., kur buvo likusios jų žemės, parvežti derliaus. Tuo metu jis lankė mokyklą Žemaitkiemio k., Baublių k. gyveno jis, tėvai, sesuo G. ir du broliai A. ir P.. Persikėlus į Žemaitkiemio k. gimė seserys – dvynukės D. ir M.. Kiek prisimena, 1951 m. buvo ruduo, gal rugsėjo ar spalio mėn., naktį, į namus atvyko stribai ir saugumiečiai. Jie buvo ir uniformuoti, ir civiliai apsirengę, su savimi turėjo ginklus. Tarpusavyje jie kalbėjo ir rusiškai, ir lietuviškai. Pasakė, kad rengtųsi. Kodėl liepė ir ką konkrečiai nurodė, jis neprisimena, nesuprato. Atsimena, kad mama verkė. Atvykusiųjų buvo daug. Ar skaitė ir rašė kokius nors dokumentus, neprisimena. Vadovavęs šiam veiksmui asmuo vilkėjo civiliais rūbais. Kieme juos susodino į arkliais traukiamą vežimą ir nuvežė į Ukmergę, į saugumo pastato kiemą. Tai suprato iš kalbų, kas tai pasakė, neprisimena. Juos persodino iš vežimo į mašiną nedengta priekaba ir jie joje sėdėjo kažkurį tai laiką. Kiek prisimena, tėvą kažkur nusivedė. Motina ir jie visi vaikai laukė mašinoje. Po kiek tai laiko atvedė tėvą, privažiavo dar mašinų, kuriuose irgi buvo žmonės. Kas jie tokie buvo, jis nepažinojo, nežinojo jų vardų, pavardžių, tik suprato, kad ir juos veš kartu. Tarp tų kitų asmenų nei jo giminių, nei artimųjų, nei pažįstamų nebuvo. Tomis mašinomis juos nuvežė į Jonavą, kur persodino į traukinį, į vagoną. Mašinas lydėjo uniformuoti asmenys, su ginklais. Traukiniu važiavo ilgai. Juo juos nuvežė į Tomską, į Rusiją. Tomske persodino į garlaivį ir nuplukdė į Narymo valsčių, kur apgyvendino barake. Kelionės metu neprisimena, ar kas kalbėjo, kodėl juos ištremia, kalba buvo tik kur nuveš ir kaip gyvens. Kaip suprato ištrėmė todėl, kad senelis ir tėvas turėjo žemės, gyvulių. Senelio brolis A. P. ir mamos pusbrolis - Č. A. gyveno Amerikoje, į ją jie išvyko karo metais, bet su jais, kiek jis žino tėvai ryšių nepalaikė, nebendravo. Į Narymo valsčių juos atvežė 1951-10-28. Čia jie pragyveno iki 1959 m. Tėvas nuskendo panašiai po savaitės, po atvykimo, tai yra 1951-11-05. Jis nuskendo plukdant darbininkus per senvagę į taigą dirbti, kirsti malkas. Su juo kartu nuskendo ir daugiau žmonių, nes valtimi plukdydavo daug žmonių, jos būdavo perkrautos. Sesuo M. mirė 1952 m. žiemą, tikslesnės datos neatsimena. Ji mirė nuo ligos. Nors barake buvo šilta, bet ji sukarščiavo ir mirė. Nuo kokios ligos ji mirė, jis nežino ir nepasakys. Kiek žino, mama susirašinėjo su giminaičiais, likusiais Lietuvoje ir domėjosi kaip situacija joje. Kai gyveno Naryme, mama įsidarbino, vėliau ir brolis A. į gamyklą (lentpjūvę), kuri gamino pabėgius. Seserys, jaunesnis brolis Petras ir jis lankė mokyklą. Maisto prasimanydavo kaip pavykdavo, vasarą žvejojo, spendė kilpas gyvūnams, uogaudavo ir pan. Gyveno sunkiai. Vėliau davė ir žemės, pasisodindavo bulvių, daržovių, taip ir gyveno. 1958 m. sausio mėn. brolis A., kuris buvo vyriausias, išvyko į Klaipėdą, pas mamos pusbrolį, kur įsidarbino į laivų statybos įmonę. 1962 m. rugpjūčio mėn. ir jis grįžo į Lietuvą, į Klaipėdą, irgi įsidarbino laivų statybos įmonėje, gavo bendrabutį. Būtų grįžęs anksčiau, bet kai norėjo išsiimti 1959 m. dokumentus išvykimui į Lietuvą, pamatė, kad yra tinkamas tarnauti armijoje ir pasiuntė atlikti karinės tarnybos. Karinę tarnybą atliko 3 m. Narylske. Po to, jau galėjo išvykti į Lietuvą. Tais 1959 m. birželio mėn. mama, su seserimis ir broliu Petru išvyko į Lietuvą, tik jis vienas liko Rusijoje, atlikti tarnybą. Mama šiuo metu yra mirusi, o broliai ir seserys gyvena Klaipėdoje. Kadangi dėl Rusijos valdžios žmonių politikos jis nukentėjo, neteko šeimos namų, turto, buvo per prievartą išvežtas į tremtį, jaučiasi nukentėjęs morališkai, dėl ko prašo pripažinti jį nukentėjusiuoju. Šiuo metu nežino, ar reikš ieškinį byloje, apie tai pagalvos, nes neįtikėtina, kad kas nors gali šią žalą atlyginti. L. L. jis nepažįsta. Jam tokia pavardė negirdėta. Negirdėjo, kad ją minėtų jo tėvas ar mama, ar kiti šeimos nariai. Neturi supratimo, kas jis toks, pirmą kartą tokią pavardę girdi.

Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas nukentėjusiuoju K. P. parodė, kadangi 1951 m. jis buvo 11 m. amžiaus, tai ne viską prisimena iš tų laikų. Tuo metu jis kalbėjo lietuviškai. Rusų kalbos mokėjo tik pavienius žodžius, nes šią kalbą mokėsi nuo 2 klasės. Jo tėvas gerai kalbėjo rusiškai, jis ją mokėjo, nes mokėsi mokykloje. Tą naktį, kai atvyko jų išvežti, atvykusių tuometinės valdžios atstovų (saugumiečių ir stribų) buvo daug, tikslaus jų skaičiaus nurodyti negali, neprisimena, jų neskaičiavo. Buvo ir kareivių su jais, tai yra uniformuotų jaunuolių. Kaip jau minėjo, jie buvo ir civiliai apsirengę ir uniformuoti. Vienas civiliai vilkintis asmuo, daugiausia kalbėjo, tai jis ir mano, kad jis buvo vadovaujantis asmuo. Jis kalbėjo ir rusiškai, ir lietuviškai. Kaip jis atrodė, apibūdinti negali, neprisimena, jo neatpažintų, net jei ir parodytų tų laikų jo nuotrauką. Kokius dokumentus tuo metu skaitė ir ką rašė tada, jis pasakyti negali, neįsidėmėjo tai, nes ne tas galvoje tuo metu buvo. Su juo kalbėjo tėvas. Kiek prisimena, tėvas kalbėjo ir rusiškai, ir lietuviškai. Prie stalo sėdėjo ne vienas iš atvykusiųjų. Prisimena, kad kažką rašė, bet kas ir ką, pasakyti negali, jis su broliais ir seserimis į tai nesikišo. Be to, tuo metu paprašė tėvo, kad leistų pasiimti obuolius, kuriuos nokino po šienu ūkiniame pastate prie kolūkio karvių. Jiems leido išeiti, todėl kas vyko tuo metu namuose, ką ir kas kalbėjo, rašė bei darė, jis pasakyti negali. Po to, prie jų į ūkinį pastatą atėjo kareivis, kuris liepė grįžti į namus. Kai išvežė iš namų, kaip jau sakė anksčiau juos lydėjo uniformuoti su ginklais asmenys. Kuris iš jų buvo vyresnysis, pasakyti negali, tokio neišskyrė iš jų. Jie vaikai, viską darė, ką tėvai sakė. Nei vieno iš asmenų, nei tų kurie buvo atvykę į namus, nei tie, kurie lydėjo juos į stotį, jis neatpažintų. Taip pat iš jų tarpo negali išskirti kurio nors vieno, kurį galėtų įvardinti kaip viso to veiksmo vadovą, išskyrus tik tą, kuris namuose, civiliai vilkintis, pagrinde kalbėjo. Ar jis ir buvo tas pagrindinis vadovas, ar vertėjas, negali pasakyti, jis to nežino ir tėvo to neklausė. Šis asmuo, kiek jis prisimena, jų kelionėje iki traukinio nelydėjo. Ar perduodant juos į traukinį, kas nors ką nors rašė ir kas ten ką nurodinėjo bei ar iš viso ten koks asmuo buvo, jis pasakyti negali, neprisimena. Prisimena, kad buvo kareivių, bet, kad iš jų kas nors ką nors jiems sakytų, neprisimena. Kaip jau minėjo, nei vieno iš jo šeimos ištrėmimą vykdžiusių asmenų šiuo metu jis neatpažintų. Taip pat negali išskirti ir įvardinti kurio nors asmens, kuris buvo šio veiksmo vadovas, išskyrus tą, kuris kalbėjo jų namuose, bet ir jo šiuo metu neatpažintų. Praėjo daug laiko, todėl ir detaliai neprisimena nei kaip viskas vyko, nei kas dalyvavo, nei kaip tie žmonės atrodė, o juolab jų atpažinti negalėtų. Kaip jau sakė pirminėje apklausoje, taip ir dabar gali patvirtinti, kad L. L. nepažįsta, nežino, kas tai per žmogus, negirdėjo, kad apie tokį žmogų būtų kalbėję tėvai. Kiek prisimena, tėvas jokių dokumentų apie trėmimą neturėjo, matyt jam jų nedavė ir po jo mirties jie jokių apie tai dokumentų nerado. Jų šeimai ketinant išvykti iš Sibiro į Lietuvą 1959 m., turėjo išsiimti dokumentus. Tam nuvyko į milicijos poskyrį Parabelskij rajone, kur davė pasirašyti dokumentus, kad negrįš į tą vietą iš kur buvome ištremti. Kaip suprato tai buvo daroma tam, kad nepretenduotų į nusavintą nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje dėl Lietuvos gyventojų trėmimų nurodyta, kad Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje buvo įvykdyta virš 30 gyventojų trėmimų operacijų (stambiausios - 1948, 1949 ir 1951 metais). Sovietų Sąjungos vadovybė deportacijas laikė didelės politinės svarbos valstybiniais uždaviniais. Jomis siekta palaužti gyventojų ginkluotą pasipriešinimą okupacijai, taip pat įgyvendinti politinius bei ekonominius tikslus: sovietizuoti Lietuvą bei panaudoti iš esmės neapmokamą darbo jėgą mažai apgyvendintose Sovietų Sąjungos srityse. Žmonės buvo prievarta perkeliami iš gimtojo krašto į tolimus regionus, apgyvendinami jiems neįprastose gyvenimo sąlygose, jie netekdavo viso savo turto. Iš apgyvendinimo vietų (specialiųjų gyvenviečių) tremtiniai neturėjo teisės išvykti, už šio draudimo nesilaikymą grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Trėmimų operacijos kruopščiai planuotos ir organizuotos. Jų vykdymui buvo mobilizuojamos valstybės saugumo ir vidaus reikalų pajėgos (operatyviniai darbuotojai ir kitas personalas, vidaus kariuomenė, stribų „liaudies gynėjų" būriai), taip pat sovietinis-partinis aktyvas bei transporto priemonės. Tiesiogiai gyventojų trėmimus organizavo ir vykdė valstybės saugumo žinybos (NKVD/NKGB/MGB) apskričių (rajonų) skyriai. Rengiantis konkrečiai trėmimų akcijai, juose pagal numatytą iškeldinti gyventojų kategoriją buvo sudaromi sąrašai, kuriuos derino vykdomosios valdžios bei komunistų partijos institucijos. Kiekvienai į tokį sąrašą patekusiai šeimai buvo užvedama įskaitos byla, komplektuojami dokumentai apie jos sudėtį, socialinę ir turtinę padėtį, ginkluotam pasipriešinimui priklausančius šeimos narius, kitokia „kompromituojanti“ medžiaga ir t. t. įskaitos byloje sukauptos „kompromituojančios“ medžiagos pagrindą sudarė saugumo padalinių agentūrinės-operatyvinės veiklos eigoje sistemingai rinkta bei oficialiai gauta įvairi informacija apie pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius ar dėl kitų priežasčių nepatikimais laikytus asmenys, taip pat apie su jais susijusius asmenys. Sudarant įskaitos bylą prie jos prijungdavo įvairių anksčiau, dar iki sprendimo vykdyti konkretų gyventojų trėmimą, parengtų dokumentų (pažymų, aktų, apklausų protokolų, agentūrinių pranešimų ir t. t.) nuorašus.

Apskrities (rajono) skyriuje suformuota byla su parengta išvada dėl šeimos ištrėmimo patekdavo pas aukščiausius Lietuvos SSR saugumo ir prokuratūros vadovus, kurie išvadą tvirtindavo ir sankcionuodavo. Galutinį sprendimą dėl kiekvienos šeimos trėmimo priimdavo Ypatingasis pasitarimas prie SSSR valstybės saugumo ministro.

Visas pasirengimas trėmimo operacijai vyko griežto slaptumo sąlygomis, jos eiga detaliai planuota. Kruopščiai parengtuose planuose buvo numatyta: konkrečių šeimų rėmėjai – operatyvinės grupės ir jų asmeninė sudėtis; tremiamųjų paėmimo iš gyvenamosios vietos eiga, jų transportavimo būdai, konvojavimas ir maršrutai; veiksmai galimo pasipriešinimo ar partizanų užpuolimo atvejais; trėmimo aplinkybių panaudojimas operatyvinei-agentūrinei veiklai ir t.t

Trėmimų operacijų metu apskrityse (rajonuose) specialūs saugumo ministerijos bei Liaudies komisarų tarybos (Ministrų tarybos) ir LKP CK įgaliotiniai užtikrino ir kontroliavo sklandžią jos eigą.

Trėmimo operacijai vykdyti MGB apskričių (rajonų) skyriuose buvo formuojamos operatyvinės grupės, vadovaujamos valstybės saugumo ar vidaus reikalų ministerijų pareigūnų arba vidaus kariuomenės karininkų. Dažniausiai tokia grupė ištremdavo vieną-tris šeimas. Į operatyvinės grupės sudėtį įeidavo 2-4 vidaus kariuomenės kareiviai, vienas ar keli stribai („liaudies gynėjas“) ir keletas sovietinio-partinio aktyvo atstovų. Pastarieji galėjo būti įvairiausių įstaigų darbuotojai, o jų pagrindinė paskirtis - tremiamųjų turto aprašymas bei paėmimas.

Trėmimo operacija prasidėdavo anksti ryte. Prieš pat ją pradedant, kiekvienas operatyvinės grupės vyresnysis gaudavo paketą su konkrečios šeimos dokumentais, taip pat ir vieną apklausos lapo ir du pažymos-raštelio blankus. Šiuos blankus privalėjo tvarkingai, išskaitomai ir be taisymų užpildyti operatyvinės grupės vyresnysis.

Apklausos lapas buvo surašomas apklausiant tremiamos šeimos galvą (šeimos tėvą ar vyriausiąjį jos narį), kuris atsakydavo į klausimus apie šeimos sudėtį, jų anketinius duomenys, galimus sovietų valdžiai nelojalius (vokiečių okupacijos metais ėjusius kokias nors pareigas ar pan.) arba lojalius (turinčius jai nuopelnų buvusius sovietinius partizanus, tarnavusius Sovietų armijoje, apdovanotus jos ordinais ar medaliais ir pan.) jos narius.

Pagal instrukcijas, grupės vyresnysis kiekvienai tremiamai šeimai užpildydavo du pažymos-raštelio blanko egzempliorius, įrašydavo tremiamus asmenis, jų duomenis, galutinė etapavimo stotį ir kt. Pažymą-raštelį pasirašydavo ešelono viršininkas ir operatyvinės grupės vyresnysis.

Šiais dokumentais (apklausos lapu ir pažyma-rašteliu) buvo įforminamas tremiamos šeimos narių paėmimas iš gyvenamosios vietos ir perdavimas etapavimui į numatytą tremties vietą.

Instrukcijos numatė tremiamos šeimos paėmimo iš gyvenamosios vietos procedūrą ir jos pristatymo į tremiamųjų ešeloną eigą. Šiuos veiksmus organizavo operatyvinės grupės vyresnysis. Atvykus į šeimos gyvenamąją vietą, jis privalėjo užtikrinti, kad jos nariai nepasislėptų, sulaikyti visus ten galimai būsiančius pašalinius asmenis, užtikrinti apsaugą nuo galimų partizanų antpuolių. Šeimos nariai turėjo būti surinkti į vieną vietą ir jiems paskelbtas sprendimas dėl iškeldinimo. Ten pat užpildant apklausos lapą, visi anketiniai duomenys turėjo būti tuojau patikrinami pasižiūrint suaugusiųjų šeimos narių dokumentus. Surašytus duomenis savo parašu tvirtino šeimos galva. Nustačius, kad ne visi numatyti ištremti asmenys surinkti, operatyvinės grupės vyresnysis privalėjo nedelsiant imtis jų paieškos ir sulaikymo. Operacijos metu buvo leidžiamas ginklo panaudojimas, apie ką tremiamieji turėjo būti informuoti.

Operatyvinės grupės vyresnysis už šeimos iškeldinimą buvo atsakingas iki perdavimo į tremiamųjų ešeloną. Priėmimo-perdavimo faktą fiksavo pažyma-raštelis, kurios vieną egzempliorių paimdavo ešelono viršininkas, kitą – operatyvinės grupės vyresnysis. Operacijos metu vietoje neradus kurių nors šeimos narių arba aptikus neįrašytus į jos sąrašą asmenis, taip pat dėl visų aptiktų netikslumų (iškraipytų pavardžių, duomenų ir pan.), operatyvinės grupės vyresnysis privalėjo raportu informuoti savo tiesioginę vadovybę. Visą ištremtos šeimos dokumentaciją jis savaitės bėgyje pristatydavo MGB apskrities (rajono) skyriaus vadovybei.

Pažymima, kad Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų ir istorinių-mokslinių darbų analizė leidžia daryti išvadas, kad Lietuvos gyventojų trėmimai (deportacijas, iškeldinimai) buvo vykdomi Sovietų Sąjungos aukščiausiosios politinės bei su ja kolaboravusios okupuotos Lietuvos valdžių iniciatyvomis. Tiesiogiai jų vykdymą planavo ir organizavo valstybės saugumo institucija (NKVD/NKGB/MGB), konkrečių šeimų trėmimą planavo ir vykdė jos apskričių (rajonų) skyriai, jiems talkinimui buvo mobilizuojami kitų institucijų atstovai (vidaus reikalų personalas, sovietinis-partinis aktyvas). Trėmimų procesą kontroliavo tiek SSSR MGB ir LSSR MGB vadovybės, tiek prokuratūra bei sovietiniai-partiniai organai.

Įskaitos (trėmimo) bylų medžiaga fiksuoja kiekvienos konkrečios šeimos iškeldinimo iš gyvenamosios vietos faktą, atskleidžia esmines deportavimo į paskirtą tremties vietą aplinkybes.

Kiekvienoje tokioje byloje saugomi apklausos lapas ir pažymą-raštelis. Šie dokumentai surašyti tvarkingai, išskaitomai ir be taisymų, kaip ir reikalauta atitinkamų instrukcijų. Apklausos lapai ir pažymos-rašteliai visuomet pasirašyti trėmimą vykdžiusių asmenų.

Pažymima, kad sistemingai nagrinėjant Lietuvos ypatingajame archyve saugomus su trėmimų organizavimų bei vykdymu susijusius direktyvinius dokumentus bei pačias įskaitos bylas matyti, kad jų formavimo procesas prasidėdavo konkrečia šeimą įtraukus į tremiamųjų asmenų sąrašą. Šeimos iškeldinimą iš gyvenamosios vietos operatyvinės grupės vyresnysis visą jo turimą dokumentaciją privalėjo sutvarkyti ir savaitės bėgyje pristatyti savo tiesioginei vadovybei – MGB apskrities (rajono) skyriaus viršininkui. MGB apskrities (rajono) skyriuje ši dokumentacija buvo prijungiama prie įskaitos bylos. Iš MGB apskrities (rajono) skyriaus įskaitos bylos pateidavo į LSSR MGB centrinį aparatą. Vėliau saugumo žinyba įskaitos bylas perduodavo vidaus reikalų žinybai (MVD). Įskaitos bylas nuolat papildydavo kitą medžiagą-įvairus susirašinėjimas dėl ištremtųjų, jų skundai, prašymai, kartais – tyrimo dėl pabėgimo iš tremties vietos medžiaga ir t. t.

Teisme apklausta liudytoja D. B. parodė, kad 1951 m. spalio mėn. 2-3 d. Ukmergės rajono gyventojai buvo tremiami, vykdant Lietuvos SSR Ministru Tarybos nutarimą Nr. 865-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“, kurio metu buvo ištremti 1951-10-02 ir Lietuvos civilis gyventojas S. P. ir jo šeimos nariai. Susipažinusi S. P. tremties byloje ( LYA , L V-5, ap. L b. 33715) esančiais archyviniais dokumentais, patvirtino, kad tarp jų yra apklausos lapas (dokumentas rusų kalba) ir pažyma-raštelis (dokumentas rusų kalba). Šiais dokumentais buvo įforminamas tremiamos šeimos paėmimas iš gyvenamosios vietos ir perdavimas etapavimui į tremties vietą. Minėtų apklausos lapą užpildė ir pasirašė Lietuvos SSR UMGB Vilniaus srities Ukmergės rajono milicijos skyriaus vyr. tardytojas L.. Šis dokumentas pagal galiojusias instrukcijas turėjo būti trėmimo operacijos metu užpildytas ir pasirašytas sudarytos operatyvinės grupės vyresniojo tremiamos šeimos namuose.

Lietuvos SSR UMGB Vilniaus srities Ukmergės rajono milicijos skyriaus vyr. tardytojas L. 1951-10-03 surašė ir pasirašė rusų kalba raportą LSSR MGB Ukmergės raj. skyriaus viršininkui majorui T.. Šiame dokumente L. teigia, kad jam buvo nurodyta P. šeimą (šeimos nariai išvardinti) pristatyti į Jonavos stotį išvežimui. Taip pat šiame dokumente jis teigia, kad šią užduotį įvykdė. Galima teigti, kad šiuos dokumentus surašęs pasirašęs L. tiesiogiai dalyvavo ištremiant S. P. šeimą (t.2, b.l. 147-148).

Archyviniu dokumentu – L. L. asmens byloje Nr. 20137/4 esančiais duomenimis apie jo tarnybą nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1951-02-16 iki 1952-09-20 jis ėjo Lietuvos SSR UMGB Vilniaus srities Ukmergės rajono milicijos skyriaus tardymo grupės vyr. tardytojo pareigas (t. 3, b. l. 10-80).

Remiantis archyviniu dokumentu – 1952 m. spalio 2 d. pažyma apie S. P. šeimos ištrėmimą nustatyta, kad S. P., Antano, gim. 1901 m., jo žmona – S. P., Juozo, gim. 1913 m., dukrą – G. (kitais duomenimis – G.) P., S., gim. 1942 m., dukra – D. P., S., gim. 1950 m., dukra – M. P., S., gim. 1950 m., sūnus – A. P., S., gim. 1937 m., sūnus – K. (kitais duomenimis –K.) P., S., gim. 1940 m. ir P. P., S., gim. 1944 m., tolimesniam etapavimui buvo perduoti traukinio (ešelono) Nr. 97490 kalėjimo Nr. 3 viršininko pavaduotojui kapitonui M. ir tai patvirtinta jo parašu (t. 2, b. l. 123-124).

Archyviniame dokumente – 1952 m. spalio 3 d. MGB (valstybės saugumo ministerijos Ukmergės rajono milicijos skyriaus vyresniojo tardytojo milicijos leitenanto L. surašytame raporte majorui T. pranešama, kad vadovaujantis Sovietų vyriausybės sprendimu dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR į Sovietų Sąjungos gilumą jam buvo pavesta paimti ir pristatyti į išvykimo vietą, Jonavos geležinkelio stotį P. šeimą, t. y. S. P., A., jo žmona – S. P., Juozo ir vaikus: A., K., G. ir P. gyvenančius Ukmergės rajono Žemaitkiemio apylinkės Žemaitkiemio kaime. Visus minėtus asmenis jis paėmė ir pristatė į Jonavos geležinkelio stotį, be to kartu su jais taip pat paėmė ir pristatė į Jonavos geležinkelio stotį du vaikus: D. ir M. neįrašytas į tremtinių sąrašą, o tai būtent patvirtina, kad šiuos civilius gyventojus tolimesniam etapavimui (ištrėmimui) traukinio (ešelono) Nr. (duomenys neskelbtini) viršininkui, t. y. kalėjimo Nr. 3 viršininko pavaduotojui kapitonui M. perdavė L. L.. Prie savo raporto jis prideda P. šeimos apklausos lapą (t. 2, b. l. 125-126).

Iš archyvinio dokumento – 1952 m. spalio 2 d. S. P., Antano, gim. 1901 m. apklausos lapo matyti, kad surašęs ir pasirašęs šį apklausos lapą MGB Vilniaus sr. Ukmergės rajono milicijos skyriaus vyresnysis tardytojas milicijos leitenantas L. L. minėtą dieną apklausė S. P. apie jo šeimos sudėtį, t. y. gimimo metus, gimimo vietą, darbo vietą ir pareigas, tautybę, partiškumą, karinę prievolę (t. 2, b. l. 119-122).

2012-06-07 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-987 (12) nurodyta, kad S. P. archyvinėje tremties byloje Nr.33715 esančius dokumentus: 1951 m. spalio 2 d. S. P. apklausos lapą (bylos lapas Nr.8), 1951 m. spalio 3 d. raportą apie S. P. šeimos ištrėmimą (bylos lapas Nr. 10) surašė ir pasirašė L. L..

Taip pat nurodyta, kad S. P. archyvinėje tremties byloje Nr.33715 esantį dokumentą – pažymą apie S. P. šeimos ištrėmimą (bylos lapas Nr.9), iki skilties „РАСПИСКА“, surašė L. L., o tai būtent patvirtina ir įtariamojo apklausos metu duoti L. L. parodymai, t. y., kad. jam parodytus archyvinius dokumentus rašė ir juos pasirašė pats (t. 2, b. l. 139-141).

Iš archyvinio dokumento – traukiniu (ešelonu) Nr. 97490 tremiamų civilių gyventojų sąrašo, kuriame yra nurodyta ir Stasio P. A., gim. 1901 m. bei jo šeimos narių pavardės matyti, kad S. P., A., gim. 1901 m., jo žmona – S. P., J., gim. 1913 m., dukrą – G. (kitais duomenimis – G.) P., S., gim. 1942 m., dukra – D. P., S., gim. 1950 m., dukra – M. P., S., gim. 1950 m., sūnus – A. P., S., gim. 1937 m., sūnus – K. (kitais duomenimis – K.) P., S., gim. 1940 m. ir P. P., S., gim. 1944 m., kartu su kitomis tremiamų civilių gyventojų šeimomis, 1951-10-03 buvo prievarta įsodinti ir po to ištremti traukiniu (ešelonu) Nr. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos į ją okupavusios šalies – SSRS teritoriją – Tomsko sritį ir perduoti Tomsko srities valstybės saugumo ministerijos (VSM) valdybos žinion (t. 1, b. l. 104-114, 115-136).

Iš archyvinio dokumento – 1951-09-29 Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimo Nr. 865-vs „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ nustatyta, kad S. P. ir jo šeimos nariai, kaip buožės kartu su kitomis Lietuvos civilių gyventojų šeimomis, 1951 m. spalio 3 d. buvo prievarta ištremti iš Lietuvos į ją okupavusios šalies teritoriją, remiantis būtent minėtu nutarimu, kuriuo taip pat vadovavosi ir kurį vykdė L. L., ištremdamas S. P. šeimą (t. 3, b. l. 8-9).

Iš archyvinio dokumento – S. P. archyvinėje tremties byloje Nr.33715 esančio 1951-08-15 Ukmergės rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 35 matyti, kad S. P. ūkis buvo įtrauktas į patvirtintą buožių ūkių sąrašą (t. 2, b. l. 6-9).

Iš archyvinio dokumento – S. P. archyvinėje tremties byloje Nr.33715 esančios Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (VRM) pažymos matyti, kad G. (kitais duomenimis – G.) P. (dabartinė pavardė S.), S., gim. 1942 m., P. P., S., gim. 1944 m., D. P., S., gim. 1950 m., M. P., S., gim. 1950 m., buvo spec. ištrėmime nuo 1951 m. spalio 2 d. iki 1958 m. birželio 25 d. (t. 2, b. l. 99, 135).

Archyviniame dokumente – MVD/VRM Tomsko srities valdybos 4 spec. skyriaus pranešime apie tremtinio, ištremto, spec. apgyvendinto tremtinio išvykimą, pažymima, kad S. P., gim. 1913 m., esanti Tomsko srities Parabelsko rajono Narym kaime, 1958 m. birželio 25 d. išvyko. Nurodyta, kad ji buvo paleista remiantis MVD/VRM 1958 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 0180 (t. 2, b. l. 129,130).

Archyviniame dokumente – MVD/VRM Tomsko srities valdybos 4 spec. skyriaus pranešime apie tremtinio, ištremto, spec. apgyvendinto tremtinio išvykimą, pažymima, kad A. P., gim. 1937 m., esantis Tomsko srities Parabelsko rajono Špalzavod kaime, 1958 m. gegužės 29 d. išvyko. Nurodyta, kad jis buvo paleistas remiantis MVD/VRM 1958 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 0126 (t. 2, b. l. 131, 132).

Byloje nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, kad kaltinamasis L. L. padarė Lietuvos Respublikos BK 102 str. numatytą nusikaltimą, tai yra 1951 m. spalio mėn., būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu – Lietuvos SSR UMGB Vilniaus srities Ukmergės rajono milicijos skyriaus tardymo grupės vyriausiuoju tardytoju, vykdydamas 1951-09-29 Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 865-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ dalyvavo P. šeimos trėmime į Lietuvą okupavusios šalies teritoriją. Šią aplinkybę patvirtina archyvinis dokumentas: Lietuvos SSR UMGB Vilniaus srities Ukmergės rajono milicijos skyriaus vyr. tardytojo L. L. 1951-10-03 surašytas rusų kalba ir pasirašytas raportas LSSR MGB Ukmergės raj. skyriaus viršininkui majorui T.. Šiame dokumente L. L. teigė, kad jam nurodyta P. šeimą (šeimos nariai išvardinti) pristatyti į Jonavos stotį išvežimui. Taip pat šiame dokumente jis teigė, kad šią užduotį įvykdė. 2012-06-27 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodyta, kad S. P. archyvinėje tremties byloje Nr. 33715 esančius dokumentus: 1951-10-02 S. P. apklausos lapą (b.l. 8), 1951-10-03 raportą apie S. P. šeimos ištrėmimą (b.l. 10) surašė ir pasirašė L. L.. Be to, S. P. archyvinėje tremties byloje Nr. 33715 esantį dokumentą – pažymą apie S. P. šeimos ištrėmimą (b.l. 9) iki skilties „расписка“ surašė L. L., o tai patvirtina kaltinamojo apklausos metu duoti parodymai, kad šiuos archyvinius dokumentus surašė ir juos pasirašė jis pats. Prie savo raporto majorui T. jis pridėjo P. šeimos apklausos lapą.

Teisme apklausta liudytoja D. B. patvirtino, kad galima teigti, jog šiuos dokumentus surašęs ir juos pasirašęs L. L. tiesiogiai dalyvavo ištremiant S. P. šeimą.

Kaltinamojo L. L. nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 102 str.

Nors tremiamų civilių skaičius nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 102 str. įtakos neturi, tačiau, skiriant bausmę L. L., atsižvelgiama į tai, kad jis tiesiogiai dalyvavo tik vienos šeimos trėmime.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad kaltinamojo L. L. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, jog nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti L. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

Remiantis kaltinamojo L. L. parodymais, byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką jis padarė vykdydamas aukštesnių pagal užimamas pareigas okupacinės valdžios atstovų nurodymus ir jo veikla pasireiškė raporto surašymu apie P. šeimos pristatymą į Jonavos geležinkelio stotį išvežimui bei apklausos lapo užpildymu.

Kaltinime nurodyta, kad L. L. veikė su tyrimo metu nenustatytos tautybės asmenų bendrininkų grupe, tačiau trūkstant objektyvių faktinių duomenų, nenustatyta bendrai veikusios grupės sudėtis ir kitų bendrininkų konkretūs veiksmai, kurie lėmė nusikalstamos veikos pasekmes. Atskirai vertinant L. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir laipsnį, jo neteisėto elgesio įtaką nusikalstamų tikslų realizavimui, atliktų veiksmų apimtį, ir įtaką atsiradusiems padariniams, nelaikytina, kad L. L. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo L. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nors, įvertinęs kaltinamojo pasisakymą teisiamajame posėdyje, kad jis smerkia save ir tuos laikus, atgailauja dėl savo praeities, jį kamuoja žiaurūs prisiminimai, teismas į tai atsižvelgia skirdamas bausmę.

Viena iš baudžiamojo proceso paskirčių – reikalavimas greitai atskleisti nusikalstamas veikas. Šis reikalavimas susijęs su 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtinta kiekvieno asmens teisę į jo bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Specialiųjų tyrimų skyrius 2009-01-23 pranešė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tai yra kad 1951 m. spalio 2 d. Ukmergės raj. gyventojų trėmimuose galimai dalyvavo L. L., 1950- 1952 m. dirbęs LSSR UMGB Vilniaus sr. Ukmergės raj. milicijos skyriaus tardymo grupės vyr. tardytoju (t.1, b.l. 81).

Tačiau minėtos informacijos pagrindu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas tik 2011-12-14 nutarimu nutarė atskirti iš baudžiamosios bylos Nr. 09-2-066-92 ikiteisminį tyrimą į atskirą bylą dėl Ukmergės rajono civilių gyventojų trėmimų 1951-1952 metais (t.1, b.l. 12-13) dėl L. L. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 102 str. Šiame nutarime nurodyta, kad pagal turimus archyvinius duomenis nustatyta, kad 1951-1952 Ukmergės rajono represinėje MGB-MVD struktūroje dirbo L. L., V. A., V. N., P. M., L. K. ir kiti, kurie tiesiogiai galėjo dalyvauti ištremiant Ukmergės rajono civilių gyventojų šeimas. Tiriama baudžiamoji byla apima daug nusikalstamų veikų, jos tyrimas sudėtingas ir didelės apimties. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo byloje esančios medžiagos matyti, kad nėra jokių duomenų, jog L. L. bei nurodytų asmenų galimai padarytos veikos būtų susijusios.

Pranešimas apie įtarimą L. L. buvo įteiktas 2012-01-05, tą pačią dieną jis buvo apklaustas įtariamuoju. Baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už okupuotos valstybės civilių gyventojų trėmimą buvo priimtas 1998-06-09 dar galiojant senajam Lietuvos Respublikos 1961 m. BK, vėliau jis buvo pakeistas ir šiuo metu galiojantis BK 102 str. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1445 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-05-01), numatantis atsakomybę už okupuotos valstybės civilių trėmimą, įsigaliojo kartu su naujuoju 2000 m. BK. Remdamasis išdėstytu, teismas sprendžia, kad proceso operatyvumo principas L. L. atžvilgiu nebuvo tinkamai užtikrintas, nes pareiga jį persekioti už padarytą nusikalstamą veiką įtvirtinta nuo 1998 m., duomenys apie L. L. galimai padarytą nusikaltimą prokuratūrą pasiekė 2009 m. pradžioje, tačiau, kaip matyti iš bylos, ikiteisminiame tyrime iki 2012-01-05, tai yra iki pranešimo apie įtarimą įteikimą L. L. nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai jo atžvilgiu, o buvo sprendžiamas klausimas tik dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo arba dėl jo trukmės pratęsimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad L. L. būtų slapstęsis ar kitokiu būdu trukdęs ikiteisminiam tyrimui, todėl, įvertinus laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo iki L. L. baudžiamojo persekiojimo už padarytą nusikalstamą veiką pradžios, yra pagrindas konstatuoti, kad jis užtruko per ilgai ir tuo buvo pažeista kaltinamojo L. L., gim. 1927 m., teisė į kiek įmanomai greitesnį procesą.

Teismo nuomone, kaltinamojo L. L. asmenybė, jo amžius (86 m.), sveikatos būklė, nusikalstamos veikos apimtis (dalyvavo vienos šeimos trėmime), delsimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ir kitos iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti skiriant L. L. švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 102 str. sankcijoje (BK 54 str. 3 d.).

BK 102 str. numatytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.), jo sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki 15 metų. Kaip nustatyta BK 54 str. 1 d., teismas skiria bausmę pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus – atsižvelgia į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, – bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad, jeigu straipsnio, numatančios atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, kad kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę, t.y. gali kaltininkui nustatyti kitokias individualizuotos bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Taigi teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendinamas, užtikrinant tam tikrų interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumų, interesų priešpriešos. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Konstitucinio Teismo 2008-12-24 nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas ir Konstitucinio Teismo aiškinamas teisingumo principas taip pat reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats teismo baigiamojo akto – nuosprendžio – priėmimas, bet, būtent, teisingo baigiamojo akto – nuosprendžio – priėmimas (Konstitucinio Teismo 2008-02-20 nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Teismo nuomone, tokios aplinkybės šioje byloje yra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kompetentingos valstybės institucijos neišnaudojo visų galimybių bylą ištirti per įmanomai trumpiausią laiką, dėl ko kaltinamasis L. L. nepateisinamai ilgai buvo nežinioje dėl savo likimo. Teismas mano, jog baudžiamasis procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai, trijų tomų baudžiamosios bylos negalima vertinti kaip itin sudėtingos, ikiteisminis tyrimas, trukęs trejus metus, nuo to momento, kai paaiškėjo, jog L. L. galimai prisidėjo prie Ukmergės raj. civilių trėmimo, nebuvo atliktas pakankamai uoliai, todėl kaltinamojo L. L. teisė, kad bylą dėl jam pareikšto įtarimo per įmanomai trumpiausią laiką teisingai išnagrinėtų teismas, buvo akivaizdžiai pažeista. Remiantis E. Ž. Teisių teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, kas prieštarauja teisinės valstybės principui, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos priemonių dėl pernelyg ilgo proceso trukmės yra bausmės mažinimas.

Sprendžiant BK 54 str. 3 d. taikymo galimybę, teismas įvertina L. L. asmenybę, jo socialinius ryšius, (jis yra vedęs, žmona rūpinasi jo sveikata), garbingą amžių, sveikatos būklę, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad L. L. resocializacija galima be laisvės atėmimo bausmės paskyrimo. Jis teisiamas pirmą kartą, nebuvo baustas administracine tvarka, nukentėję asmenys jam pretenzijų nereiškė. Remiantis kaltinamojo L. L. paaiškinimu, teismas sprendžia, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinio patiklaus pobūdžio, sąlygota tuometinės valstybės santvarkos, kaltinamojo padėties, susijusios su jo darbu milicijoje, jauno amžiaus (24 m.)ir lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes bei dėl gyvenimiškos patirties stokos, neteisingai įvertinus pačios veikos pavojingumą ir iš to, galimai, ateityje kilsiančio atsakomybės klausimo.

Teismas yra tos nuomonės, kad 86 m. amžiaus kaltinamojo L. L. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, kurias teismas pripažįsta išimtinėmis, įvertinus dar ir tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei tai, kad jis pasmerkė savo praeitį, duoda teismui pagrindą pripažinti, jog jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad būtų būtina jam skirti laisvės atėmimo bausmę. Teismas yra tos nuomonės, kad šiuo metu pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatą, bus apsaugoti dviejų garbingo amžiaus žmonių – kaltinamojo ir jo sutuoktinės prigimtiniai bei svarbūs socialiniai interesai – palaikyti senatvėje vienas kitą.

Teismas parenka kaltinamajam L. L. laisvės apribojimo bausmę (LR BK 48 str.), įpareigojant raštu atsiprašyti visų nukentėjusiųjų. Teismo nuomone, ši bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą bei įpareigos L. L. iš naujo įvertinti bendražmogiškas vertybes.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 298 str., 303 str., 305str., 307str., 308 str., 310 str., 313 str., teismas

nusprendė:

L. L., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 102 str., ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., nuteisti jį laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Laisvės apribojimo laikotarpiu L. L. privalo nekeisti gyvenamosios vietos be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios.

Teismas įpareigoja L. L. per vieną mėnesį raštu atsiprašyti nukentėjusiųjų: G. S., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje; A. P., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje; P. P., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje; K. P., gyv. (duomenys neskelbtini), Šilutės raj.; D. P., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus, – panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.