- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-27
- Bylos Nr.
- 1S-117-719/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-00861-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Advokatai
- Mindaugas Beinaravičius
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir jo gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi G. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini).(duomenys neskelbtini) 2017 m. kovo 1 d. teikimu kreipėsi į žemesnįjį teismą prašydama tęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Skundžiama nutartimi žemesnysis teismas šį teikimą tenkino ir pratęsė G. K. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą.Gynėjas skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują nutartį – pakeisti G. K. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą. Gynėjas cituoja BK 98 straipsnį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnį, skundžiamą nutartį ir teigia, kad sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą svarbiausias kriterijus yra asmens psichikos sveikatos būklė ir asmens socialinis pavojingumas. Taip pat būtina vadovautis bendraisiais baudžiamojo proceso principais, įskaitant proporcingumo principą, reiškiantį, kad priverčiamoji medicinos priemonė gali būti taikoma, kol ją taikyti yra būtina ir ji turi būti proporcinga asmens psichikos sveikatos būklei bei asmens socialiniam pavojingumui. G. K. stacionare gydomas nuo 2013 metų, per stebimąjį laikotarpį jo agresijos, psichomotorinio sujaudinimo nestebėta, jis vidaus tvarkos taisyklių nepažeidė, ligos paūmėjimo nebuvo, gydymas nekoreguotas, kas rodo, kad gydymas yra tinkamas. Teisme G. K. labai aiškiai nurodė, kad žino ir visiškai neginčija, jog serga psichikos liga, paaiškino, kada jam ši liga buvo nustatyta pirmą kartą, suvokia, kad jam reikalingas gydymas ir šio gydymo nevengia. Taip pat G. K. yra kritiškas savo veikai, nes teisme paaiškino, jog veiką padarė pavartojęs alkoholio, kurio šiuo metu nevartoja ir neketina vartoti, nes tai nesuderinama su jo liga. G. K. gydanti gydytoja teisme nurodė, kad jo būklė yra stabili ir jis galėtų būti gydomas ambulatoriškai, tačiau jis neturi artimų žmonių, kurie galėtų jį kontroliuoti, todėl būtų idealus variantas lankomosios priežiūros paslaugų teikimas gyvenamojoje vietoje. Gynėjas teigia, kad G. K. gyvenamojoje vietoje lankomosios priežiūros paslaugos neteikiamos, tačiau šioje vietoje viena gydymo įstaiga tokiems asmenims teikia profesionalią kompleksinę pagalbą, kurios metu G. K. būtų įpareigotas lankytis psichikos centre, o esant ligos paūmėjimo, vaistų nevartojimo ar kitiems atvejams, būtų nedelsiant sprendžiama dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo. Atsižvelgdamas į tai gynėjas mano, jog artimųjų neturėjimas negali būti priežastimi tęsti G. K. paskirtą priverstinį gydymą stacionare, kai jo sveikata leidžia jam gydytis ambulatoriškai, todėl skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.G. K. skunde konkretaus prašymo nesuformulavo, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jis taip pat prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir taikyti jam ambulatorinį stebėjimą. Teismo posėdyje gynėjas ir prokuroras nedalyvavo.Skundai atmetami.BK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Iš esmės tokie patys reikalavimai nurodyti ir BPK 405 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Skundus nagrinėjantis aukštesnysis teismas pažymi, kad G. K. sveikatos būklę, galimybę pakeisti G. K. taikomą priverčiamosios medicinos priemonę švelnesne ir kitas šiuo metu nagrinėjamuose skunduose nurodytas aplinkybes aukštesnysis teismas jau aptarė ankstesnėse, t. y. (duomenys neskelbtini) nutartyse (bylos (duomenys neskelbtini)). Iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Komisijos išvada) matyti, kad šiuo metu minėtos aplinkybės nėra esmingai pasikeitę. Tiek asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, tiek jo gynėjas savo skunduose kartoja iš esmės tuos pačius motyvus, todėl išsamiau juos dar kartą analizuoti nėra būtinumo.Pagal Komisijos išvadą seka, kad G. K. psichinė būsena išlieka be esminių pakitimų, jis išlieka pakilios nuotaikos, įsitikinęs, kad gali gyventi savarankiškai. Stebėjimo laikotarpiu agresijos, psichomotorinio sujaudinimo nestebėta, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidė, ligos paūmėjimo nebuvo, gydymas nekoreguotas. Šios aplinkybės rodo, kad G. K. psichikos būklė yra pakankamai gera (3–4 b. l.). Tačiau Komisijos išvadoje pažymėta ir tai, jog G. K. išlieka nekritiškas savo ligai ir būsenai, išlieka emocinis neadekvatumas, nenuoseklumas, pagreitėjęs ir rezonieriškas mąstymas, kritikos savo būsenai stoka, paralogiškas mąstymas, neadekvatus supratimas apie ateitį, socialinių ryšių nėra; G. K. nenoriai dalyvauja užimtumo veikloje, socialinės globos namuose gyventi atsisako (3–4 b. l.). Iš smurto rizikos įvertinimo matyti, kad G. K. smurtinio elgesio rizika yra vidutinė ir ji gali didėti esant psichikos ligos paūmėjimui, nesilaikant ambulatorinio gydymo tęstinumo bei vartojant alkoholį (36 b. l.). Žemesniojo teismo posėdžio metu G. K. tvirtino, kad jis alkoholio nebevartos (32 b. l.), tačiau abejoti tokiais G. K. pažadais verčia Komisijos išvadoje nurodytas jo požiūris į ligą – jis nekritiškas savo būsenai (3–4 b. l.). Kartu aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau, t. y. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi G. K. buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (5–6 b. l.). Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi G. K. taikytas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; tąkart G. K. mama įsipareigojo suteikti sūnui gyvenimo sąlygas, jį prižiūrėti ir užtikrinti sūnaus gydymo tęstinumą (10–11 b. l.). Tačiau nei gydymo įstaiga, nei G. K. mama nesugebėjo užtikrinti tinkamos jo kontrolės bei efektyvaus jam paskirtos gydymo priemonės vykdymo, nes 2013 m. lapkričio 29 d. G. K. padarė naują įstatymu uždraustą veiką, susijusią su smurtu, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi jam buvo taikytas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (16–20 b. l.). Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. vasario mėnesį mirė G. K. mama ir kitų G. K. artimų žmonių, galinčių užtikrinti jo gydymo tęstinumą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, nėra (3 b. l.).Visi šie duomenys apie ankstesnę ir dabartinę G. K. psichikos sveikatos būklę ir jo socialinius ryšius leidžia pagrįstai tvirtinti, kad G. K. psichinė sveikata yra pagerėjusi. Tačiau nuo pakartotinio priverčiamosios medicinos priemonės stacionarinio stebėjimo sąlygomis taikymo ir G. K. psichinės būklės pagerėjimo praėjo palyginti nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog pagerėjusi G. K. psichikos būklė yra stabili, kad G. K. gydymas švelnesnėmis sąlygomis, tik šįkart jau be jam artimų asmenų kontrolės, bus pakankamai efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams ir dėl padarytų veikų pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo G. K. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. Todėl skundžiama žemesniojo teismo nutartis, kuria buvo pratęstas G. K. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka skundą nagrinėjantis teismas, skundų argumentai nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
G. K. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Beinaravičiaus skundus atmesti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį palikti galioti.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.