- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-20
- Bylos Nr.
- 2A-78-212/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Tomas Zdanavičius
- Atsakovas
- R. K., L. A.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A–78–212/2008
N UTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. A., R. K. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš bendraatsakovių 1 673,47 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-07-27 dėl atsakovo L. A. kaltės įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas S. K. vairuojamas, G. K. priklausantis, automobilis Opel Kadett, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi įvykio metu atsakovo L. A. civilinė atsakomybė, vairuojant atsakovui R. K. priklausantį automobilį Ford Sierra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl padarytos žalos atlyginimo nukentėjusioji G. K. kreipėsi į jį (ieškovą). Veikdamas ieškovo vardu, AB „Lietuvos draudimas“ nustatė autoįvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nukentėjusiajai atsakovo L. A. padarytą žalą, o ieškovas kompensavo šiai draudimo bendrovei jos išmokėtą 1 673,47 Lt draudimo išmoką. Ieškovas atgręžtinio reikalavimo teise reikalavo iš atsakovų sumokėti ieškovo patirtus nuostolius, tačiau atsakovai šios prievolės iki šiol neįvykdė.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų L. A. ir R. K. ieškovui 1 673,47 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007-04-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50,20 Lt dydžio sumokėtą žyminį mokestį bei po 11,42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Nustatė, kad 2005-07-27 apie 16 val. dėl L. A., vairavusio R. K. priklausantį automobilį Ford Sierra, kaltės Užpalių miestelyje, J. B. g., Utenos r., įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas S. K. vairuojamas, G. K. priklausantis automobilis Opel Kadett. Įvykio metu L. A. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę Ford Sierra, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo G. K. kreipėsi į ieškovą.
Nurodė, jog pagal LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-2041 17 str. d. 1 p., dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiajam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Kadangi atsakovas L. A. neturėjo teisės naudoti R. K. transporto priemonės, o ieškovas nukentėjusiajai G. K. išmokėjo draudimo išmoką – 1 673,47 Lt, autoįvykio kaltininku pripažinus atsakovą L. A., teismas sprendė, jog pagal įstatymo 23 str. ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovai grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtas sumas, t.y. ieškovas įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį L. A. ir automobilio savininką R. K., kurie žalą privalo atlyginti solidariai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo apylinkės teismo sprendimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, pakeisti ir ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus ir priimdamas sprendimą nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, neatsižvelgė į jo pagrįstus interesus, žalos atsiradimo aplinkybes, sankcijos proporcingumą padarytam teisės pažeidimui.
Teigia, kad LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 4 str. 3 d. nuostatų nepažeidė, kadangi automobiliu nesinaudoja ir faktiškai jo nevaldo, nes jį 2003 m. kovo pabaigoje perdavė E. S., o atsakovo L. A. nepažįsta ir apie automobilio perdavimą pastarajam nieko nežinojo. Tokiu būdu, jis neprivalėjo sudaryti ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, tuo labiau, kad pagal aukščiau paminėto įstatymo 4 str. 2 d., jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.
Nurodo, jog tiesioginis žalos padarymo kaltininkas yra atsakovas L. A., R. K. kaltės visiškai nėra, be to, LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. nenumato solidarios atsakomybės. Teismas nevertino to, kad pagal įstatymo 22 str. 1 d., draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, taip pat padarė žalos neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Būtent šiuo atveju tokios priežastys ir lėmė G. K. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės apgadinimą. Tokiu būdu, L. A. dėl eismo įvykio metu padarytos žalos turėtų atsakyti netgi ir tuo atveju, jeigu būtų buvusi sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d. aiškiai įtvirtinta imperatyvi teisės norma, numatanti, jog už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas, kaip šiuo atveju - R. K.. Be to, transporto priemonė privalo būti apdrausta tol, kol ji yra įregistruota (4 str. 1 d.). Įstatymo 4 str. 2 d. numatyta išimtis, kada pareiga apdrausti transporto priemonę kyla ne transporto priemonės savininkui, šiuo atveju negali būti taikoma, nes lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos sutarčių bruožas, leidžiantis jas atriboti nuo kitų sutarčių, yra nuosavybės teisės perėjimas atlikus tam tikrus veiksmus (sumokėjus nustatytą pinigų sumą). Be to, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 11 punktas detalizuoja įstatymo 4 str. 2 d., kur teigiama, kad pareigą sudaryti draudimo sutartį turi transporto priemonės savininkas bei asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, pagal kurią jam numatoma galimybė įgyti nuosavybės teisę į šią transporto priemonę per tam tikrą terminą. R. K. tariamu transporto priemonės perdavimu E. S. nėra nei perduodama nuosavybės teisė, nei numatoma tokią teisę perduoti įvykdžius tam tikrus veiksmus. Vien tik nesinaudojimas transporto priemone, faktiškas jos nevaldymas nepanaikina transporto priemonės savininko aiškiai įstatyme numatytos pareigos. Be to, net ir 2003 metų kovo mėnesį, t.y. tariamo perdavimo metu, transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Nurodo, kad R. K. savo apeliaciniame skunde teigia, jog Ford Sierra perdavė E. S., tuo tarpu pateiktame atsiliepime į ieškovo ieškinį teigė, jog šią transporto priemonę pardavė. Todėl, net jei apeliantas ir pardavė jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, jis to nepadarė taip, kaip tą numatė teisės aktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 22 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-1237/2000) nurodyta, kad „didesnio pavojaus šaltinio savininkas, norėdamas perkelti visą riziką, susijusią su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, kitam asmeniui, privalo tinkamai įforminti didesnio pavojaus šaltinio perdavimo faktą. Tą būtina padaryti siekiant, kad tretieji asmenys žinotų, kas yra teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas“. Tokiu būdu, ieškovas šiuo atveju veikė sąžiningai. Jis vadovavosi TPVCAPDĮ bei, atsižvelgdamas į oficialaus registro VĮ „Regitra“ duomenimis, teisėtai nukreipė atgręžtinio reikalavimo teisę ir į transporto priemonės savininką R. K..
Nurodo, kad atsakovo teiginys, jog dėl žalos padarymo jo kaltės nėra, nepagrįstas, nes sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudėju gali būti tik transporto priemonės savininkas arba asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį. Tokiam asmeniui neužtikrinus jam priklausančiai (ateityje priklausysiančiai) transporto priemonei draudimo apsaugos, neapdrausta transporto priemone padarytą žalą atlygina ieškovas. Ieškovas, išmokėjęs išmoką, įgyja teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. R. K. kaltė pasireiškė neatsargumu, tarp jo, kaip transporto priemonės savininko, neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t.y. jei R. K. būtų TPVCAPDĮ nustatyta tvarka užtikrinęs savo transporto priemonės draudimo apsaugą, ieškovas nebūtų įtrauktas į transporto priemone padarytos žalos administravimą bei nebūtų dėl to patyręs žalos.
Teigia, jog TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. įtvirtina skolininkų daugėtą, t.y. transporto priemonės savininką ir eismo įvykio kaltininką. Skolininkų daugėto atveju prievolė gali būti dalinė (preziumuojama) arba solidari (nepreziumuojama). Tokiu būdu, ieškovas teisėtai reikalauja grąžinti išmokėtą sumą iš eismo įvykio kaltininko (šiuo atveju - L. A.) ir transporto priemonės Ford Sierra savininko (šiuo atveju - R. K.) solidariai. Be to, tokį atsakomybės būdą įtvirtina ir nusistovėjusi teismų praktiką analogiškose bylose.
Pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. K. su ieškiniu sutiko, jis taip pat sutiko atlyginti pusę išieškomos sumos, todėl apeliacinio skundo pateikimas įrodo, jog tokiais savo veiksmais R. K. siekia vilkinti procesą bei tolinti savo pareigos ieškovo atžvilgiu įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d.3 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2005-07-27 apie 16.00 valandą L. A., neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, vairuodamas automobilį Ford Sierra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą R. K. vardu, nepraleido pagrindine gatve važiavusio automobilio Opel Kadett, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio G. K. , kurį vairavo S. K.. Abu automobiliai buvo apgadinti. Autoįvykio metu automobilis Ford Sierra nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Žalą, padarytą G. K., veikdamas ieškovo vardu, atlyginio AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas, sumokėtą 1 673,47 Lt žalą kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ ir pagal CK 6. 280 str. bei Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d. įgavo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą, asmenį. Utenos rajono apylinkės teismas ieškinį patenkino ir 1 673,47 Lt žalą priteisė solidariai iš atsakovų: automobilio savininko R. K. ir valdytojo L. A..
Kolegija sutinka su apelianto motyvais ir daro išvadą, kad pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę nėra.
Pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) nuostatas Lietuvos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas, t. y. savininkas, nesudaręs draudimo sutarties, atsako pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Transporto priemonės valdytojas yra asmuo nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokių teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę (TPVCAPDĮ 2 str. 20 p.). Byloje nustatyta, kad transporto priemonę vairavo L. A., kad būtent dėl jo kaltės (neblaivus, neturėdamas vairuotojo teisių) įvyko autoįvykis (b. l. 5-6). Ieškovas draudimo išmoką sumokėjo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas Biuras (ieškovas) turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įstatymas draudikui leidžia pasirinkti iš ko jis reikalaus žalos atlyginimo. Šiuo atveju, autoįvykio kaltininkas aiškus ir ieškovas pirmiausia, 2006-01-31 ir 2006-07-13, pareiškė pretenziją L. A. (b. l. 16- 19) ir tik žymiai vėliau – 2006-08-08 ir 2006-11-14, automobilio savininkui R. K. (b. l. 20-23). Pretenzijose ieškovas nereikalavo atlyginti žalą solidariai.
Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.6 straipsnio nuostatas solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas nedalus. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla ar kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Taip CK 6.279 straipsnis nustato solidariąją atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą. Atsakovo R. K. teiginiai, kad automobilį pardavė 2003 m. kovo mėnesio pabaigoje, nenuneigti. Pats atsakovas kaltę pripažįsta tik tiek, kad tinkamai neįformino automobilio pardavimo dokumentų. Už draudimo sutarties nesudarymą numatyta administracinė atsakomybė, tačiau atsakovas administracine tvarka už tai baustas nebuvo.
Kolegija nesutinka su ieškovo motyvais, kad tarp transporto priemonės savininko R. K. neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t.y. jei jis būtų įstatymo nustatyta tvarka apdraudęs savo transporto priemonę, ieškovas nebūtų įtrauktas į transporto priemone padarytos žalos administravimą bei nebūtų dėl to patyręs žalos. Eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta žala trečiajam asmeniui, kaltininkas yra atsakovas L. A.. Ieškovas sumokėjo draudimo išmoką ne tik dėl to, kad automobilio valdytojo atsakomybė nebuvo drausta, o ir dėl to, kad faktinis automobilio valdytojas L. A. pažeidė kelių eismo taisykles, automobilį vairavo neblaivus. Automobilį valdęs asmuo yra žinomas, jo kaltė akivaizdi, duomenų, kad atsakovai padarė žalą bendrais veiksmais, nėra, todėl nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Lietuvos apygardos teismai pasisakė analogiškose bylose, kad transporto priemonės savininkas, kaip asmuo privalantis sudaryti draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės ir asmuo atsakingas už žalos padarymą, ieškovui atsako solidariai. Pažymėtina, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Žemesnės instancijos teismų praktika šiuose ginčuose nėra vienoda.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimą pakeisti taip:
Priteisti iš L. A. a. k. (duomenys neskelbtini) 1 673, 47 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt tris litus 47 ct.) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2007-04-03, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50,20 Lt (penkiasdešimt litų 20 ct.) žyminio mokesčio Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, įm. k. 125709291 ir 33 Lt (trisdešimt tris litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Ieškinį atsakovo R. K. atžvilgiu atmesti.
Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 50,20 Lt (penkiasdešimt litų 20 ct.) žyminio mokesčio R. K. a.k. (duomenys neskelbtini)