Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo R. S. (R. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio duomenys neskelbtini), Vilniuje, administracinio nusižengimo bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. iki 2018 m. sausio 11 d. 21 val. laiku nevakcinavo laikomo savo šuns.

Be to, R. S. buvo kaltinamas tuo, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, kai dėl to grėsė žūtis ar suluošinimas, t. y. nuo 2018 m. sausio 9 d. 8 val. iki 2018 m. sausio 11 d. 21 val. duomenys neskelbtini) namu gulėjo R. S. paeiti negalintis šuo, kuriam buvo būtina veterinarinė pagalba, tačiau R. S. jos savo šuniui nesuteikė, dėl ko šuo nugaišo.

R. S. teismo posėdžio metu kaltę pripažino ir parodė, kad tą dieną šuo buvo paleistas į lauką. Jis išvažiavo į darbą, o šuo atsigulė prie kelio važiuojamosios dalies. Po darbo su žmona grįžo namo. Šuo gulėjo. Jie paėmė paklodę, pakėlė šunį, nunešė į savo kiemą. Į namą šuo eiti nebenorėjo. Šunį užklojo, atnešė vandens, maisto. Šuo taip ir liko gulėti. Kažkur apie 21-22 val. atvyko Gyvūnų priežiūros tarnyba. Šuo jau buvo miręs. Šuo buvo sergantis, turėjo kažkokią ligą. Šuo praėjo du vaistų kursus. Pirmą kartą vaistai padėjo ir viskas buvo gerai apie dvi savaites. Po to liga pradėjo plisti. Veterinarai pasakė, kad jeigu antras gydymo kursas nepadės, tada jau niekas šuniui nepadės. Liga buvo kaip žmogaus vėžys. Šuniui diagnozavo ligą apie pusę metų prieš mirtį. Paskutinis gydymo kursas gali būti, kad buvo gruodžio mėnesį. Jis pripažįsta kaltę dėl to, kad šuo nebuvo vakcinuotas.

Liudytojas S. G. teisme parodė, kad pirmą dieną šuo gulėjo pas kaimynę. Jis pagalvojo, kad šuo pats pabėgo iš namų ir guli. Buvo šalta, apie 11 laipsnių šalčio. Šuo paprastai būdavo būdoje. Antrą dieną jis vėl pamatė, kaip šunį kaimynė apklojo antklode. Vakare grįžo kaimynas. Jis priėjo prie kaimyno ir sakė, kad gaila šuns. Kaimynas pasakė, kad rytoj atvažiuos žmonės ir nušaus šunį. Jis pagalvojo, kad taip negalima, todėl iškvietė žmones, kurie prižiūri šunis. Šuo dvi dienas buvo pas kaimynę. Jam nežinoma, kada šuo susirgo. Jis vedžiodamas savo šunis matydavo tą šunį pririštą prie būdos. Šuo anksčiau atrodė sveikas. O tas dvi dienas šuo jau nebegalėjo vaikščioti, šliaužė. Kaimynas sakė, kad šunį vežiojo pas veterinarą, bet nėra naudos.

Liudytoja D. S. teisme parodė, kad šuns nepaskiepijo, šuo buvo geras, augo ir problemų niekada nebuvo. Ji dirba virėja. Šuo buvo maitinamas labai gerai. Šunį laikė 7 metus. Šuo pradėjo sirgti lapkričio mėnesio pabaigoje. Ji nuvežė šunį pas veterinarą, pradėjo vaistų kursą. Vežiojo šunį pas veterinarą apie savaitę, kas padėjo, bet neilgam. Po to vėl vežė šunį pas veterinarą, kuris pasakė, kad nieko gero nebus. Buvo gaila šuns, bet galvojo, kad tegul miršta savo mirtimi. Šunį globojo, maitino. Kai šuniui pasidarė dar blogiau, paleido šį nuo grandinės. Šuo niekur neidavo iš kiemo. Vieną rytą paskambino vyras ir paklausė, kada ji grįš iš darbo. Pasakė, kad reikia šunį įnešti į kiemą, kadangi šis guli šalikėlėje. Atvažiavusi iš darbo ji rado šunį apklotą paklodėmis. Pusę kūno buvo ant kaimynų pusės, kurie gyveno priešais. Jie su vaiku nunešė šunį į kiemą, padėjo pavalgyti. Atėję namo sprendė, ką daryti. Nutarė palaukti iki ryto. Šuo nugaišo.

Liudytojas J. M. teismo posėdžio metu parodė, kad matė susibūrusius žmonės. Priėjęs prie tvoros matė, kad guli apklotas kilimėliu šuo. Jam pasakė, kad šuniui blogai. Skambino šeimininkui. Šeimininkas pasakė, kad atvažiuos ir susitvarkys. Kitą dieną šuo irgi gulėjo ant kelio kelkraščio. Jam nežinoma, kaip kas buvo po to. Jam kaimynas S. sakė, kad šuo nudvėsė.

Liudytoja T. K. teismo posėdžio metu parodė, kad išėjusi į lauką pamatė sklype gulintį šunį. Ji šunį maitino, girdė, uždengė užklotu. Šuo prabuvo nuo ryto iki vakaro. Šuo sirgo. Atvyko gygytojai. Šuniui buvo prostatos vėžys, šuo mirė. Kaimynų teritorija dalinai aptverta. Kaimynai pasiėmė šunį. Jai nežinoma, ar kaimynai gydė, ar negydė šuns. Jai kaimynai sakė, kad vežė šunį pas veterinarą. Šuo nugaišo tą pačią dieną, kai atvažiavo gydytojai.

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato vyresniosios tyrėjos L. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo nuvykta adresu duomenys neskelbtini), Vilniuje kur bendrauta su T. K., kuri paaiškino, kad kaimynas šunį visada laikė pririšęs prie šalia namų esančios būdos. Kaimyno šuniui susirgus, jį laikė palaidą ir jo negydė. T. K. matė 2 dienas ant važiuojamosios kelio dalies gulintį kaimyno šunį, kurį ji pašerdavo. T. K. apklausti nepavyko, kadangi ji buvo neblaivi (b. l. 3).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato vyresniosios tyrėjos L. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad telefonu Nr. duomenys neskelbtini) bendrauta su D. F., kuris paaiškino, kad ateina į svečius pas T. K.. D. F. 2018 m. sausio 9 d. ir 2018 m. sausio 10 dienomis matė kaip R. šuo gulėjo ant kelio šalia T. namų. Kad R. būtu mušęs šunį D. F. nematė, tačiau yra girdėjęs, kaip jis ant šuns šaukė „dar kartą, taip padarysi užmušiu". Pasak D. F. šuo visą laiką būdavo pririštas prie būdos, tačiau jam susirgus buvo atrištas ir paliktas be priežiūros. D. F. liudyti atsisakė, nes bijo, kad Robertas kerštaus (b. l. 4).

Iš UAB „V. k. l.“ privataus vet. Gydytojo A. B. pažymos matyti, kad 2017 m. lapkričio 18 d. ambulatorinio registravimo metu nustatyta, kad šuo mišrūnas, susirgo prieš tris dienas, diagnozė – limfoma, paskirtas gydymas. Laikinai šuns būklė pagerėjo. Gruodžio 15 d. R. S. antrą kartą kreipėsi dėl pablogėjusios šuns sveikatos, pratęstas gydymas iki gruodžio 22 d., diagnozė bloga. Dėl šuns nugaišimo nepranešta (b. l. 35).

Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje yra privalomai numatyta gyvūnų savininkų ar laikytojų pareiga pagal teisės aktų reikalavimus užtikrinti kačių, šunų, šeškų ir kitų pasiutligei imlių gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės.

R. S. teismui pripažino, kad laikomą šunį niekada nevakcinavo. Tokiu jo parodymus patvirtino liudytoja D. S.. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad gyvūnui būtų atlikta bent kokia vakcinacija – byloje nėra. Tokiu būdu teismas nustatė, kad R. S. pažeidė minėtas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas, numatytas kaip būtinas gyvūnų savininkų ar gyvūnų laikytojų pareigas, yra kaltas dėl to, nes vakcinacijų neatliko sąmoningai. Dėl to teismas pripažįsta, kad R. S. savo neteisėtu neveikimu padarė pažeidimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

Be to, R. S. surašytu protokolu buvo kaltinamas tuo, kad buvo kaltinamas tuo, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, kai dėl to grėsė šuns žūtis ar suluošinimas. Atsakomybė už tokią veiką numatyta Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso 345 straipsnio 18 dalyje. Minėta norma yra blanketinė, todėl, siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal šią normą, yra būtina nurodyti kito teisės akto normą (nuostatą), kurios reikalavimus asmuo pažeidė.

Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kokie atvejai yra pripažįstami žiauriu elgesiu ar gyvūnų kankinimu. Pagal surašytą administracinio nusižengimo protokolą R. S. buvo kaltinamas pažeidęs minėto 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kris numato, kad žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikoma veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnams tokia pagalba būtina.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone pripažįsta, kad R. S. savo veiksmais neatliko veikos, kuri būtų pagrindas jį pripažintu kaltu dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Teisme apklausti liudytojai, R. S. kaimynai nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas asmenį kaltinti dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Pats R. S. nurodė, kad šuniui susirgus ne kartą kreipėsi veterinarinės pagalbos, kurią gavo. Jo parodymus patvirtino liudytoja D. S., kuri nurodė, kad šuo buvo tinkamai prižiūrimas, o jam susirgus ji pati ne kartą vežė šunį pas veterinarą. Tokius šių asmenų parodymus atitinka veterinarijos gydytojo A. B. išduota pažyma apie tai, kad 2017 m. lapkričio 18 d. buvo pradėtas šuns veterinarinis gydymas, dėl ko šuns būklė laikinai pagerėjo. Vėliau gruodžio 15 d. po R. S. antro kreipimosi pas veterinarą dėl pablogėjusios šuns sveikatos gydymas buvo pratęstas, tačiau liko bloga šuns būklės diagnozė.

Tokių duomenų visuma neleidžia teismui pripažinti kaltinime nurodytų aplinkybių, jog R. S. nesiekė, kad jo auginamam šuniui būtų suteikta veterinarinė pagalba, kai gyvūnui tokia pagalba buvo būtina. Šiuo atveju gyvūno nugaišimas akivaizdžiai buvo sąlygotas ne R. S. veikimo ar neveikim, bet dėl išsivysčiusios ligos, kurią diagnozavo veterinarijos gydytojas kartu konstatuodamas ligos blogą prognozę.

Teismas įvertinęs teisės aktų nuostatas nustatė, kad R. S. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes nebegalėdamas daugiau suteikti savo augintiniui reikiamos priežiūros, privalėjo perduoti šunį naujam savininkui (įskaitant perdavimą gyvūnų globėjui), ar išnaudojus visas galimybes perduoti šunį kitam savininkui ir išsaugoti jo gyvybę, turėjo kreiptis į veterinarijos gydytoją dėl gyvūno nugaišinimo. Toks kaltinimas R. S. nebuvo pareikštas, be to jis atitinka pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalyje, už kurį asmuo baudžiamas pagal šias normas dėl kito turinio pažeidimo. Dėl šios priežasties teismas neturėdamas teisės sunkinti atsakomybėn patraukto asmens teisinę padėtį savarankiškai nustatytų aplinkybių neinkriminuoja kaltininkui ir dėl to pakarotinai nesikreipia į protokolą surašiusią instituciją. Tuo tarpu bylą dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 345 straipsnio 18 dalį teismas priverstas nutraukti nenustačius šio nusižengimo sudėties.

Pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių išnagrinėjus bylą nenustatyta. Pažeidėjas pripažindamas pažeidimą pagal administracinių nusižengimų kodekso 345 str. 1 d. gailesčio neišreiškė, jo nuoširdaus prisipažinimo tyrimo metu apskritai nebuvo.

Skirdamas administracinę nuobaudą teismas atsižvelgia į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę. R. S. nusižengė gyvūnų globos srityje, yra dirbantis, pažeidimą darė neveikimu ilgą laiką, tačiau turimais duomenimis praeityje administracine tvarka nebaustas, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes teismas mato pagrindą tinkamam nuobaudos tikslų įgyvendinimui R. S. skirti straipsnio sankcijoje numatyta minimalią baudos nuobaudą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsniu, 627 - 637 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

R. S. (R. S.) nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų teisės pažeidimų kodekso 346 straipsnio 18 dalį nesant administracinio teisės nusižengimo sudėties.

R. S. (R. S.) už teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalį skirti 30 (trisdešimties) eurų dydžio baudą.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.