Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini) ir iki 2012 m. spalio 1 d. neatlygintinai išdirbti 40 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

E. V. pagal BK 261 straipsnį, 264 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 18 d. tiksliai nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 40 Lt nusipirko, tokiu būdu neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurią nuo įsigijimo vietos neteisėtai gabeno su savimi iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini) mieste. Po to apie 21 val. įgytą narkotinę medžiagą gabeno iki automobilių stovėjimo aikštelės, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kur dalį jos suvartojo kartu su D. K., N. P. ir D. S., o likusią dalį – 0,15 g kanapių (ir jų dalių) neteisėtai laikė savo kelnių kišenėje iki 2010 m. lapkričio 18 d. 21 val. 20 min., kol ją surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam baudą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad dirba parduotuvėje UAB „Š“ kasininku, kas mėnesį uždirba 650 Lt, kurių pakanka pragyvenimui. Nurodo, kad jis gyvena su tėvais ir jam nekainuoja gyvenamosios vietos išlaikymas, todėl turi galimybę taupyti, skolų valstybei neturi. Nuteistasis mano, kad baudos sumokėjimas valstybei būtų naudingesnis, nei kitos bausmės įvykdymas.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 40 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis neatitinka bausmės paskirties, nes jis dirba ir nėra prasmės jį įpareigoti dar neatlygintinai dirbti.

Apeliantas taip pat teigia, kad dirba UAB „Š“ kasininku, todėl jam bus sunku būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. Be to, jis mokosi, jam tenka dažnai dalyvauti studentų organizuojamuose renginiuose, krepšinio varžybose, ilgiau rinkti medžiagą ir ruoštis egzaminams, todėl gali nespėti iki 23 val. grįžti į namus. Jis baigė Š. S. S. konservatoriją, todėl koncertuoja įvairiuose renginiuose ir dažnai tenka išvykti, o vasaros metu planuoja 2-3 mėnesiams išvykti į užsienį užsidirbti pinigų mokslui ir sau.

Skunde nurodoma, kad turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apelianto nuomone, jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino pilnai ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau pareigūnams apklausos metu neteisingai nurodė narkotinių medžiagų įgijimo vietą, nes bijojo, kad su juo gali būti susidorota. Pirmosios instancijos teismas nepripažindamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nurodė, kad jis prisipažino tik verčiamas surinktų įrodymų. Jis padarė baudžiamąjį nusižengimą, yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, dirba ir mokosi, o sulaikymo metu rasta ir išimta 0,15 g narkotinės medžiagos kanapių kiekis net 33 kartus mažesnis už nedidelio kiekio maksimalią ribą, todėl jam gali būti paskirta bauda.

E. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmetamas. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. V. kaltė padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. E. V. apeliaciniame skunde neginčija veikos kvalifikacijos pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Apeliaciniame skunde E. V. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegijos nuomone, šis nuteistojo E. V. prašymas nepagrįstas ir atmestinas. Pagal suformuotą teismų praktiką, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu jis yra nuoširdus. Iš pirmosios instancijos teisme paskelbtų nuteistojo E. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis narkotinę medžiagą - kanapes už 40 Lt nusipirko iš nepažįstamo vaikino (duomenys neskelbtini) instituto vidiniame kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tam, kad pats parūkytų. Tik vėliau sutiko pažįstamus D. K., N. P. ir D. S., su kuriais rūkė „žolę“ (1 t., 146-147 b. l.). E. V. pirmosios instancijos teisme iš dalies pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad „žolę“ nusipirko iš nepažįstamo asmens prie „L“ prekybos centro, nes su D. K., N. P. ir D. S. buvo iš anksto susitarę ją parūkyti (2 t., 81-84 b. l.). Nuteistasis E. V. šiuos savo parodymus patvirtino apeliacinio proceso metu. Tai, kad E. V. neva bijojo susidorojimo su juo yra išgalvotas, nes nuteistasis pripažįsta, jog kanapes pardavusio asmens nepažįsta ir su juo vėliau nebuvo susitikęs. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis E. V. prisipažino verčiamas surinktų įrodymų, derindamas savo parodymus prie nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o ne savo noru. Teisėjų kolegijos nuomone, E. V. parodymai yra nenuoseklūs, nuteistasis jų pakeitimo motyvų logiškai ir įtikinamai paaiškinti negali, todėl toks prisipažinimas yra laikomas apsimestiniu ir formaliu, o gailėjimasis nenuoširdžiu.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas E. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, dirba ir mokosi, charakterizuojamas teigiamai (1 t., 173 b. l.), tačiau yra ne kartą baustas už viešosios tvarkos pažeidimus (1 t., 174 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad E. V. skundo argumentai iš esmės pagrįsti ne bausmės griežtumu, bet paskirtos bausmės įvykdymo metu sukeliamais nepatogumais. Teisėjų kolegijos nuomone, E. V. paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams užtikrina ir aiškiai neprieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui, ji yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir atitinka nuteistojo asmenybę. Pažymėtina, kad laisvės apribojimo bausmė ir teismo nustatyti įpareigojimai visais atvejais suvaržo ir neigiamai paveikia kaltininko socialinius ryšius su šeima ar artimaisiais, tam tikra apimtimi suvaržo kaltininko laisvę. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. V. dirba ir mokosi, jo pajamos yra 650 Lt per mėnesį (2 t., 99, 114, 115 b. l.). Iš nuteistojo E. V. parodymų matyti, kad jam ne visada pakanka šių pajamų pragyvenimui, todėl pinigų pasiskolina iš motinos, kuriuos vėliau jai grąžina (2 t., 84 b. l.). Akivaizdu, kad E. V. paskyrus baudą, jos įvykdymas nebūtų efektyvesnis, nes nuteistasis neturi pakankamai savarankiškų pajamų baudai sumokėti. Todėl E. V. paskyrus baudą, jos įvykdymas būtų komplikuotesnis ir nuteistajam sukeltų didesnius finansinius nepatogumus ar sunkumus, nei laisvės apribojimo bausmė. Nuteistojo skundo argumentai dėl pas jį rasto ir išimto kanapių (ir jo dalių) kiekio (0,15 g) yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi tai susiję su nusikalstamos veikos kvalifikavimu, o ne su paskirtos bausmės griežtumu. Pagal suformuotą teismų praktiką, skiriant bausmę kaltininkui atsižvelgti į nusikalstamą veiką kvalifikuojančias aplinkybes negalima.

Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nepagrįstai jį įpareigojo neatlygintinai išdirbti 40 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nes tai neva neatitinka bausmės paskirties, kadangi jis dirba, todėl nėra prasmės jį įpareigoti dar neatlygintinai dirbti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte nurodyta, jog teismas gali įpareigoti kaltininką neatlygintinai išdirbti iki 200 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad to paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įstatymas nenustato draudimų ir apribojimų skaičiaus, kurie gali būti skiriami nuteistajam, tačiau jie turi būti suderinami. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. V. padarė baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių) disponavimu, su kitais asmenimis šią narkotinę medžiagą rūkė. Policijos pareigūnai sulaikymo metu E. V. kišenėje dar rado 0,15 g kanapių (ir jų dalių). Šios aplinkybės ir liudytojų D. K., N. P. ir D. S. parodymai objektyviai įrodo, kad būtent nuteistasis buvo šios nusikalstamos veikos padarymo aktyviausias dalyvis. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistąjį E. V. pagrįstai įpareigojo neatlygintinai išdirbti tam tikrą valandų skaičių nurodytose įstaigose, kurios trukmę nustatė tik 40 val., t. y. žymiai mažiau, nei numatyta įstatyme. Tai, kad E. V. dirba, mokosi ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje netrukdo įvykdyti šį įpareigojimą, nes jis gali būti atliekamas laisvu nuo darbo ar kitų užsiėmimų laiku, išeiginėmis ar poilsio dienomis, pagal išankstinį suderintą planą su sveikatos priežiūros įstaigomis ar kitomis organizacijomis. Todėl nuteistojo darbas ir teismo nustatytas įpareigojimas yra suderinami.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo E. V. nustatytas įpareigojimas bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini) neprieštarauja BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktui. Kaip minėta aukščiau, nuteistasis E. V. anksčiau yra ne kartą baustas už viešosios tvarkos pažeidimus, taip pat už vagystę iš parduotuvės, net įrašytas į įskaitą, kaip policijos kontroliuojamas asmuo (1 t., 174 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad E. V. baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, taip pat padarė vakare, t. y. apie 21 val. Aukščiau paminėtos aplinkybės įrodo, kad nuteistasis yra linkęs daryti įvairius teisės pažeidimus, taip pat ir nusikalsti, tačiau išvadų dėl to nedaro ir nesilaiko nustatytų visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti įpareigojimai darys teigiamą įtaką E. V. elgesiui, nes tai nuteistąjį įpareigos ateityje elgtis tinkamai ir nepažeidinėti įstatymo reikalavimų. Teismo nustatyti abu įpareigojimai neprieštarauja BPK normoms bei formuojamai teismų praktikai. Tai, kad nuteistasis E. V. dirba, mokosi, dalyvauja studentų organizuojamuose renginiuose, krepšinio varžybose, koncertuoja, jam gali tekti ilgiau rinkti medžiagą ir ruoštis egzaminams, o vasaros metu žada išvykti į užsienį nėra išskirtinės ar prioritetinės, kurioms esant negalimas ar neįmanomas nustatytų įpareigojimų įvykdymas. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad nuosprendžio vykdymo metu, esant objektyvioms priežastims, jis turi teisę kreiptis į nuosprendžio vykdymą prižiūrinčią instituciją ar teismą dėl nustatytų įpareigojimų dalinio pakeitimo ar sušvelninimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, E. V. paskirta laisvės apribojimo bausmė ir nustatyti įpareigojimai yra adekvatūs padaryto baudžiamojo nusižengimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, E. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.