Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-301-508-2014

Teisėjas: A. Antanaitis Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00805-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.1.2.2.; 1.2.14.3.1.; 2.4.7.

2014 m. balandžio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, nuteistajam A. Č., gynėjui advokatui Remigijui Uckui, gynėjams advokatams Violetai Naujokienei, Rimantui Bučmai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. D., P. V., A. Č. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

E. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir jam paskirti 2 metai laisvės atėmimo; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d. ir paskirti 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta subendrinta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2013-06-06 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir 2013-11-14 nutartimi į areštą pakeista bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės – 40 parų arešto, arešto bausmę, vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p. p. pakeitus į laisvės atėmimo bausmę ir skirta galutinė subendrinta bausmė 3 (trys) metai 7 (septyni) mėnesiai ir 10 (dešimt) dienų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal 2013-11-14 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartį (kuria 2013-06-06 nuosprendžiu paskirta bausmė pakeista į arešto bausmę), ir laikiname sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2012-11-22 iki 2013-05-10, vieną sulaikymo ir kardomojo kalinimo dieną prilyginant 1 terminuoto laisvės atėmimo dienai. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2013-12-18.

P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir jam paskirti 2 metai laisvės atėmimo; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d. ir paskirti 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 d. paskirta subendrinta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su 2012-12-17 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant visą švelnesnę bausmę ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 4 (keturi) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas atliktas pagal 2012-12-17 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį bei kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2012-11-23 iki 2013-05-22. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos - 2013-12-18.

A. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir jam paskirti 2 metai laisvės atėmimo; Pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d. ir paskirti 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 d. paskirtą subendrintą bausmę subendrinta visiško sudėjimo būdu su 2012-12-17 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant visą švelnesnę bausmę ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 4 (keturi) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal 2012-12-17 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį bei laikiname sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2012-11-22 iki 2013-05-22, vieną laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai dienai terminuoto laisvės atėmimo. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos - 2013-12-18.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: solidariai iš kaltinamųjų E. D., P. V. ir A. Č. priteisti 400 (keturi šimtai) Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam O. P (O. P).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D., P. V. ir A. Č. pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. nuteisti už tai, kad 2012-11-11 apie 4.45 val. Vilkaviškio r. sav., kelio Marijampolė-Kybartai 34 kilometre, bendrininkaudami tarpusavyje ir su V. K., pasiskirstę vaidmenimis, turėdami tikslą iš vilkiko kuro bako – saugyklos pagrobti 150 litrų dyzelino, po 4,3 Lt už vieną litrą, viso už 645 Lt, į nusikaltimo vietą atvykę V. K. vairuojamu automobiliu Peugeot 406, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) V. K. palikus automobilyje saugoti įvykio vietą, automobilių sustojimo aikštelėje atsukus vilkiko „Man“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „X“, kuro bako kamštį ir išlipus vilkiko vairuotojui Rusijos Federacijos piliečiui O. P. į lauką, viršydami nusikalstamo susitarimo su V. K. ribas, panaudojo fizinį smurtą O. P. atžvilgiu, tai yra bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 10 smūgių į veido ir galvos sritis, du smūgius į kairę ranką, du smūgius į dešinę ranką, vieną smūgį į nugaros sritį, tokiu būdu sukėlė O. P. fizinį skausmą bei P. V. per neužrakintas duris įlipus į vilkiko MAN, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kabiną, iš jos pagrobė 400 Lt vertės televizorių „SONY“, 100 Lt automagnetolos „Blaupunkt“ priekinį valdymo skydelį, 50 Lt vertės dokumentų dėklą su 2 šratinukais, kurių vieno vertė 1 Lt, viso už 2 Lt, ir įvairius dokumentus – keturis Rusijos Federacijos piliečio O. P. pasus, karinį bilietą, vilkiko MAN ir priekabos registracijos liudijimus, techninius apžiūros talonus, draudimo polisus, leidimą tarptautinių pervežimų, tarptautinį techninį apžiūros sertifikatą, LR susisiekimo ministerijos leidimą, FR ministerijos rinkliavų liudijimą, tranzitinę kortelę, plombų sertifikatus, tokiais bendrais veiksmais pasikėsino pagrobti 150 litro dyzelinio kuro už 645 Lt ir panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimo O. P. turto už 552 Lt.

Nuteistasis P. V. apeliaciniu skundu prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-2-18 nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Teismas neįvertino pagal BK 24 str. kiekvieno bendrininko vaidmens, nors organizatoriui gali būti skirta didesnė bausmė, nei antraeiliam vykdytojui ar padėjėjui. Pagal BK 24 str. gali būti skiriama švelnesnė bausmė vadovaujantis BK 54 str. 2 d. LAT Senato nutarime Nr. 8 (1998-12-22) yra akivaizdžiai nustatytas reikalavimas taikyti BK 24 str., todėl teismas to nepadarydamas pažeidė teisingumo ir teisingos bausmės principus.

Nėra jokių įrodymų, kad jie iš anksto planavo veiksmus pagal BK 180 str. 1 d., todėl prašo išnagrinėti bylą iš naujo ir pritaikyti jo atžvilgiu BK 24 str. bei sumažinti laisvės atėmimo bausmę.

Pripažįstantis savo kaltę dėl BK 178 str. 2 d, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir pritaikė griežčiausią bausmę vietoj švelnesnės, todėl jis prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis E. D. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę bei išteisinti dėl vagystės ir plėšimo.

Nors jis visiškai pripažino savo kaltę ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismas jį pripažino kaltu dėl plėšimo ir sumušimo, tačiau jis plėšimo neįvykdė ir neketino to daryti. Jis gyvena su tėvais ir dviem seserimis, šis jo nusikaltimas pirmas, iki tol jis nebuvo teistas, yra nepilnametis. Nemanė, kad nusikaltimas gali sukelti tokias sunkias pasekmes, nenutuokė, kad elgiasi labai blogai, dabar labai gailisi padaręs sunkų nusikaltimą.

Prašo panaikinti arba išteisinti jį dėl BK 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. nusikaltimų padarymo, nes jis tik susimušė su nukentėjusiuoju, tačiau daugiau nieko blogo nepadarė – jis nelipo į kabiną ir nieko iš ten nepaėmė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį A. Č., nuteistųjų gynėjus, prašiusius apeliacinius skundus tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistojo A. Č., jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus, nuteistųjų E. D. ir P. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinių skundų motyvus ir atsižvelgus į nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant minėtų procesinių teisės normų, įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai E. D., P. V. ir A. Č. pripažino kaltais padarius BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nuosprendyje nurodydamas, kokie įrodymai patvirtina nuteistųjų kaltumą, pateikdamas išvadas ir motyvus, kodėl jie kalti dėl nusikalstamų veikų padarymo. Byloje surinkti įrodymai motyvuotai argumentuoti, E. D., P. V. ir A. Č. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos, ir bausmės paskirtos teisingai, bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti, civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Apeliaciniais skundais iš esmės visi apeliantai nesutinka, kad nuteistųjų E. D., P. V. ir A. Č. padaryta veika galėjo būti kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d., todėl prašo juos dėl šio kaltinimo išteisinti. Visi apeliantai nesutinka su byloje pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl BK 180 str. 1 d., nurodo, kad teismas nesigilino į įrodymų turinį, juos vertino šališkai, praktiškai atsižvelgė tik į juos kaltinančius įrodymus, tačiau nevertino teisinančių.

Ginčo dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. nėra, tačiau apeliantų įsitikinimų, dėl šios veikos jiems paskirtos per griežtos bausmės.

Nuteistojo A. Č. gynėjas taip pat sutinka, kad jo ginamasis kaltas dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., tačiau kategoriškai neigia A. Č. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., nurodydamas, kad teismas neįrodė nuteistojo veikoje esant objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos elementus, A. Č. atžvilgiu turėjo būti taikomas vykdytojo ekscesas. Nuteistasis A. Č. savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka, kad jo veikoje yra BK 180 str. 1 d. požymiai, nes jis nukentėjusiojo atžvilgiu fizinio smurto nevartojo.

BK 180 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Taigi, plėšimo objektyviąją pusę apibūdina ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas ar grasinimas panaudoti fizinį smurtą plėšimo metu.

Nagrinėjamu atveju, A. Č., E. D. ir P. V., turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, sudavė jam apie 10 smūgių į įvairias kūno vietas ir turtą užvaldė.

Be to, iš pokalbių išklotinių „Garso įrašo fragmentų stenogramos baudžiamojoje byloje Nr. 56-1-00805-12“ 2012-11-22 (I t. 179 b. l.) matyti, kad A. Č. pats pripažino sudavęs du kartus ranka nukentėjusiajam.

Visiškai be pagrindo nuteistojo A. Č. gynėjas, kaip palankius nuteistajam, vertina ir kitų nuteistųjų byloje duotus parodymus, kuriais jie tvirtina, kad A. Č. nedalyvavo mušant nukentėjusįjį, nes tokie parodymai vertintini tik kaip gynybiniai, siekiant padėti nuteistajam išvengti atsakomybės. Be to, jie visiškai prieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms bei kitiems bylos esantiems įrodymams.

P. V. ir E. D. tvirtino, kad A. Č. ir P. V. nemušė nukentėjusiojo, su juo susistumdė tik E. D., kuris tai pripažino. Tačiau, kaip jau minėta, nukentėjusysis kategoriškai nurodė, kad buvo užpultas ir mušamas trijų vaikinų. Be to, iš 2012-11-22 iki 2012-12-07 Vilkaviškio rajono PK laikino sulaikymo patalpose, ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, atliekamais slapto sekimo veiksmais, t. y. iš slapta padarytų A. Č., E. D. ir V. K. pokalbių garso įrašų matyti, kad A. Č., E. D., V. K. ir P. V. derino savo pozicijas dėl parodymų, tarėsi, kas kokius veiksmus pripažins atlikęs. A. Č. prašė jo nekišti į plėšimo padarymą, sakyti, kad jis nemušė nukentėjusiojo, kadangi tai labai apsunkintų jo padėtį. Taigi, pokalbių fragmentai dar kartą paneigė, kad A. Č. ir jo gynėjo keltą versiją dėl A. Č. O. P. plėšime (t.1., b. l. 156, 157, 160, 162, 163, 164, 165-183).

Nuteistojo A. Č. gynėjas savo ginamojo kaltę neigia ir remdamasis vykdytojo ekscesu. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Pažymėtina, kad susitarti dėl nusikalstamos veikos padarymo galima įvairiais būdais ir formomis. Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas.

Pritartina, to neneigia ir nuteistieji, kad pirminis jų susitarimas buvo dyzelinio kuro vagystė iš vilkiko, tačiau vagystė nepavyko įvykdyti dėl vilkiko vairuotojo, kuris išgirdęs atsukamo degalų bako dangtelio garsą, išlipo iš automobilio. Tačiau jį pamatę visi – A. Č., E. D. ir P. V. – vietoj to, kad būtų atsisakę savo nusikalstamų veiksmų, užpuolė O. P. ir ėmė jį mušti, o P. V., pritardamas veiksmams ir pasinaudojęs bendrininkų fiziniu smurtavimu prieš nukentėjusįjį, įlipo į vilkiko kabiną ir pagrobė ten buvusius daiktus – 400 Lt vertės televizorių „SONY“, 100 Lt automagnetolos „Blaupunkt“ priekinį valdymo skydelį, 50 Lt vertės dokumentų dėklą su 2 šratinukais, kurių vieno vertė 1 Lt, ir įvairius dokumentus – keturis Rusijos Federacijos piliečio O. P. pasus, karinį bilietą, vilkiko MAN ir priekabos registracijos liudijimus, techninius apžiūros talonus, draudimo polisus, leidimą tarptautinių pervežimų, tarptautinį techninį apžiūros sertifikatą, LR susisiekimo ministerijos leidimą, FR ministerijos rinkliavų liudijimą, tranzitinę kortelę, plombų sertifikatus. Taigi nors nuteistieji ir nesitarė iš anksto, jog užpuls vilkiko vairuotoją bei naudos fizinį smurtą, tačiau konkliudentiniais veiksmais – suduodami smūgius nukentėjusiajam – pritarė vienas kito veiksmams, nė vienas nesistengdamas kito sulaikyti bei šiais veiksmais sudarydami sąlygas P. V. patekti į vilkiko kabiną ir pagrobti nukentėjusiojo daiktus.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami, visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris pilnai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį). Taigi tai, kad A. Č. ir E. D. tik mušė nukentėjusįjį, o P. V. dar ir pagrobė daiktus, dėl kurių nebuvo tartasi iš anksto, nepanaikina visų trijų nuteistųjų atsakomybės pagal BK 180 str. 1 d. Tuo labiau, kad bylos medžiaga ir pačių nuteistųjų parodymai rodo, kad jau iš pradžių buvo susitarta dėl svetimo turto – dyzelino – pagrobimo, ir, nors nesitarta panaudoti smurtą bei pagrobti kitų daiktų, įvykio vietoje bendrininkų susitarimas buvo sukoreguotas konkliudentiniais veiksmais. Taigi susitarimas, kaip būtinas bendrininkavimo požymis, vis tik buvo. O susitarimo pakoregavimas nusikaltimo darymo metu, kaip matosi iš bylos medžiagos, nepaneigia bendrininkavimo. Taigi, A. Č. elgesys nusikaltimo darymo metu neduoda pagrindo išvadai dėl vykdytojo ekscesas.

Tyčios kryptingumas – siekis bendrai užvaldyti svetimą turtą – byloje taip pat tinkamai nustatytas, kadangi bandant įvykdyti vieną nusikaltimą, t.y. dyzelinio kuro vagystę, A. Č., P. V. ir E. D. veiksmai peraugo į plėšimą, kurio metu buvo pagrobtas svetimas turtas dėl kurio nebuvo iš anksto tartasi, tačiau ir rezultatas tenkino visus bendrininkus. Taigi nuteistieji pritarė vienas kito neteisėtiems veiksmams ir taip išreiškė savo tikrąją valią – norą užvaldyti ir pagrobti svetimą turtą. Esant bendrininkavimui visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį, todėl nėra pagrindo tenkinti A. Č. ir jo gynėjo prašymas išteisinti jį dėl veikos pagal BK 180 str. 1 d. ar perkvalifikuoti ją į kitą BK straipsnį. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių padaryto plėšimo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis A. Č. apeliaciniame skundu be pagrindo nurodo, kad teisme nebuvo paskelbti jo pasiklausymo ir slapto sekimo metu gauti tyrimo rezultatai, kadangi visi – tiek pasiklausymo, tiek ir slapto sekimo veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso normų reikalavimų, nes jie buvo sankcionuoti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012-11-12, 2012-11-13, 2012-11-14, 2012-11-22 nutartimis, leidžiant atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus pagal BPK 154 str., 158 str. 160 str. 2 d. Byloje yra tarnybiniai pranešimai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, slapto sekimo veiksmų, atliktų 2012-11-22 iki 2012-12-07 Vilkaviškio rajono PK laikino sulaikymo patalpose ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, protokolas, Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, pateiktos A. Č., E. D. ir V. K. pokalbių stenogramos, todėl nuteistasis galėjo su jais laisvai susipažinti, be to, jie buvo pagarsinti atliekant įrodymų tyrimą (t. IV, b. l. 2-4) bei jų įrodomoji reikšmė aptarta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Nuteistasis A. Č. ir jo gynėjas nesutinka ir su nuteistajam paskirtos bausmė dydžiu, manydami, kad ji yra per griežta.

Nesutiktina su apeliantais, kad A. Č. sąlyginis prisipažinimas dėl pasikėsinimo įvykdyti kuro vagystę, gali būti laikomas lengvinančia aplinkybes. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Šia prasme kaltės pripažinimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, o gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Šiuo atveju pažymėtina, kad A. Č. savo kaltę dėl veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. pripažįsta tik iš dalies, jis menkina savo vaidmenį dalyvaujant nusikaltime, neigia, jog buvo išankstinis susitarimas dėl vagystės, kad jie tam ruošėsi ir turėjo priemones kurui paimti, nors nukentėjusysis parodė, kad A. Č. turėjo žarną, skirtą kurui paimti, netoli įvykio vietos buvo rasti 5 plastikiniai 30 l talpos kanistrai. Pirminiuose savo parodymuose apskritai neigė turėjęs tikslą vogti dyzeliną, tvirtino, jog būtų prašęs vairuotojo jo parduoti, teisminio nagrinėjimo metu taip pat visiškai nepripažino, kad būtų vogęs kurą, nes gal būtų jį pirkęs. Tačiau nustatytų veiksmų seka paneigia tokias nuteistojo prielaidas – tai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje – nukentėjusiajam išlipus iš vilkiko, nei jis, nei kiti kartu buvę nuteistieji neklausė vairuotojo ar jis turi ir parduos jiems dyzelinio kuro.

Taigi iš A. Č. parodymų spręstina, kad jo prisipažinimas ir gailestis dėl padarytos veikos negali būti laikomas nuoširdžiu, nes jis padarytas su išlygomis, bandant prisitaikyti prie nustatytų aplinkybių ir kitų nuteistųjų parodymų.

Dėl BK 180 str. 1 d. įvykdyto nusikaltimo A. Č. savo kaltę neigia, taigi skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad nėra A. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas skyrė bausmes, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų BK VIII skyriuje, atsižvelgęs ir įvertinęs BK 54 str. 2 d. numatytas teisingam bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes, todėl paskyrė bausmes, savo rūšimi ir dydžiu atitinkančias BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad bausmė turi atitikti teisingumo kriterijų ir nesant kitų aplinkybių, kurios leistų motyvuotai skirti švelnesnę bausmės rūšį, jam skyrė laisvės atėmimo bausmes, jos dydį nustatydamas mažesnį, nei BK 178 str. 2 d., sankcijose numatytas šios bausmės vidurkis (BK 61 str. 2 d.), o pagal 180 str. 1 d., net įvertinęs atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nežymiai viršija šios bausmės vidurkį. Bausmės subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, todėl jos keisti nėra pagrindo.

Nuteistasis P. V. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu tyrimu bei tuo, kad jo veika kvalifikuotina pagal BK 180 str.1 d., nes jis nusikaltimo metu buvo kitoje vietoje bei nematė kas pradėjo grumtynes, tačiau jau anksčiau aptartos aplinkybės paneigė tokius nuteistojo argumentus, jos visiškai patvirtino, kad P. V. ne tik naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, bet dar ir pagrobė iš vilkiko kabinos nukentėjusiajam priklausančius daiktus, todėl nėra jokio pagrindo apelianto veikos pagal BK 24 str. vertinti kaip antraeilio vykdytojo ar padėjėjo ir dėl to skirti jam mažesnę bausmę. Priešingai, jis, kaip nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas – pilnai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius – panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį ir pagrobė jo turtą, atitinkamai kiti du nuteistieji A. Č. ir E. D. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį, sudarydami galimybę P. V. įvykdyti turto pagrobimą. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent P. V. liepė V. K. sustoti jo numatytoje vietoje, iš kurios nuteistieji nuėjo vogti kuro, taigi apeliantas nebuvo pasyvus nusikalstamos veikos dalyvis. Aptartos aplinkybės neleidžia P. V. veiką vertinti kitaip nei A. Č. ir E. D., nes jo vaidmuo nusikaltimo daryme nebuvo antraeilis, atitinkamai sąlygojo veikos kvalifikavimą pagal BK 180 str. 1 d.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Kaltininko sulaikymas įvykio vietoje, kai jis jau buvo fiziškai užvaldęs, bet dar neturėjęs galimybės pasinaudoti svetimu turtu savo nuožiūra, paprastai vertintinas kaip nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką. Nuteistųjų nusikalstamas veikimas šioje byloje buvo nutrauktas staiga į automobilių stovėjimo aikštelę įvažiavus kitam automobiliui, todėl visi nuteistieji skubiai pasišalino iš nusikaltimo vietos, o P. V., bėgdamas pagrobtus daiktus pametė. Kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu. Taigi, P. V. veika pagal BK 180 str. 1 d. kvalifikuota teisingai, kaip visiškai baigta, nes jis dėl savo ir kitų dviejų nuteistųjų smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo, realiai užvaldė nukentėjusiojo daiktus, beje, šios aplinkybės apeliantas neneigia, o tai, kad jis bėgdamas iš įvykio vietos, pagrobtus daiktus pametė, jo kaltės nemažina.

Nėra pagrindo sutikti, kad P. V. paskirta bausmė yra per griežta. Anksčiau aptartos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad jo vaidmuo įvykdant plėšimą O. P. atžvilgiu buvo antraeilis. Dėl šio nusikaltimo padarymo jis apskirtai neprisipažįsta. Prisipažinimas dėl pasikėsinimo įvykdyti kuro vagystę taip pat buvo tik sąlyginis, su išlygomis, todėl negali būti pripažįstamas lengvinančia aplinkybe. Apylinkės teismas teisingai ir nuodugniai įvertino visas būtinas aplinkybes ir motyvuotai parinko skiriamų bausmių dydžius, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad teismas, netgi nenustatęs P. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir įvertinęs sunkinančią aplinkybę bei ankstesnį jo teistumą, kitas neigiamai jį charakterizuojančias aplinkybes, pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. paskyrė bausmę, kuri žemesnė nei BK 178 str. 2 d. sankcijose numatytas šios bausmės vidurkis (BK 61 str. 2 d.), o pagal 180 str. 1 d., skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nežymiai viršija šios bausmės vidurkį. Paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir savo dydžiu nėra per griežtos, subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, todėl jų keisti nėra pagrindo.

Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo E. D. skundo, kuriuo jis prašo jį išteisinti dėl plėšimo. E. D. pats pripažįsta, kad vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau tai, kad jis savo veiksmus traktuoja sau palankia linkme – jog tik susimušė su nukentėjusiuoju, tačiau neturėjo tikslo apiplėšti O. P., nenaikina jo atsakomybės. Kaip jau buvo aptarta vertinant kitų apeliantų skundus, byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad visi trys nuteistieji: E. D., A. Č. ir P. V. bendrais veiksmais įvykdė BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Tai, kad nebuvo išankstinio susitarimo apiplėšti nukentėjusiojo, o dėl susiklosčiusių aplinkybių nauja tyčia kilo staiga, nekeičia veiksmų kvalifikacijos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymai patvirtino, kad visi trys nuteistieji veikė vieningai. Pats E. D. neneigia, kad užpuolė nukentėjusįjį, o tai, kad smurto prieš nukentėjusįjį vartojimą jis vadina tik susistumdymu, vertintina tik kaip gynybinė apelianto pozicija. Kaip jau minėta anksčiau ir pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad iš vilkiko kabinos nukentėjusiojo nurodytus daiktus pagrobė tik vienas iš minimų bendrininkų, kitų bendrininkų atsakomybės nešalina. Įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Svarbu, kad, kaip ir nustatyta šiuo atvejus, P. D., būdamas kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje, vartodamas smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tiesiogiai suteikė būtiną pagalbą, sudarydamas sąlygas užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Taigi, byloje ištirti įrodymai patvirtino, kad E. D., P. V. ir A. Č., dėl staiga kilusios tyčios ir konkliudentiniais veiksmais išreikšto susitarimo dėl bendrininkavimo, siekė bendro tikslo, panaudojant fizinį smurtą. Jų veiksmai tarpusavyje papildė vienas kitą ir padėjo pasiekti norimą rezultatą – užvaldyti turtą. Tiek nukentėjusysis suprato ir patyrė, kad užpuolikai veikia bendrai, tiek patys nuteistieji tai suvokė ir veikė bendrai.

Nėra pagrindo E. D. švelninti paskirtos bausmės. Tai, kad jis nusikaltimo metu buvo nepilnametis, buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, padarant motyvuotą išvadą, kad atsižvelgus į visas nuteistąjį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, į lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą sunkinančią aplinkybę, net atsižvelgus į bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus, nėra pagrindo teigti, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelnesnę bausmę nei terminuotas laisvės atėmimas. Tai, kad nuteistasis gyvena su tėvais taip pat niekaip nelengvina jo atsakomybės, tuo labiau, kad šeima nėra charakterizuojama palankiai, jai taikomas intensyvios priežiūros tipas (II t. 92-93 b. l.). Teismas įvertino ir tai, kad E. D. nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, tačiau nuosprendžio priėmimo metu, 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri buvo padaryta 2012-10-09, t.y. iki padarant skundžiamame nuosprendyje minimas nusikalstamas veikas, o tai rodo, kad nuteistasis yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nesilaikyti nustatytų elgesio normų. Be to, atsižvelgtina ir į E. D. aktyvų vaidmenį darant nusikalstamas veikas, už kurias jis buvo nuteistas. Kaltę dėl BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. pripažino tik sąlyginai, dėl BK 180 str. 1 d. kaltės visiškai nepripažino. Dėl veikų, ypač plėšimo, davė klaidinančius parodymus, kuriais stengėsi padėti palengvinti padėtį kitiems dviem nuteistiesiems, ypač A. Č..

Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. D. bausmę, nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų. Bausmės, įvertinus E. D. vienodą indelį į nusikalstamų veikų darymą, paskirtos tokio pat kaip ir kitiems dviem apeliantams – už BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. paskirta mažesnio dydžio, nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo vidurkis – 2 m. laisvės atėmimo, o už BK 180 str. 1 d. – šiek tiek viršijant sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkį – 3 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. Bausmės savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį, jos subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, todėl keisti ir jas mažinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą ištyrė tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, skirdamas bausmes atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes, padarytų nusikaltimų pobūdį, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, jas subendrino nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių, teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nuteistųjų E. D., P. V., A. Č. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliaciniai skundai dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio yra visiškai nepagrįsti, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų E. D., P. V., A. Č. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinius skundus atmesti.