Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Kupiškio rajono agentūros apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutarimo V. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė : I.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Kupiškio rajono agentūros (toliau – ir Institucija) 2010 m. gegužės 18 d. nutarimu V. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51² straipsnio 2 dalį 1150 Lt bauda už tai, kad jis, (duomenys neskelbtini), Skapiškio seniūnijoje, Kupiškio rajone, neturėdamas leidimo ardo eksploatuoti netinkamas transporto priemones. Kieme laikomi neardyti 25 automobiliai, garaže įvarytas ir paruoštas ardymui automobilis, lauke įvairiose vietose sandėliuojama daug išardytų automobilių mazgų ir detalių (10 automobilių variklių, 20 ratų su padangomis ir t. t.). Visa tai rodo nelegalią veiklą, t. y. automobilių ardymą neturint tam teisės (leidimo). Tuo V. R. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 710 patvirtintų Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių (toliau – ir Tvarkymo taisyklės) 9 punkto, Aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių (toliau – ir TIPK taisyklės) 2 priedo 9 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

V. R. Institucijos nutarimu nuobauda skirta už ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad užsiėmė eksploatuoti netinkamų automobilių ardymu, neturėdamas tam leidimo.

ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkinės ar kitokios veiklos vykdymas, objektų eksploatavimas neturint gamtos išteklių naudojimo leidimo, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus bei normatyvus, užtraukia baudą piliečiams nuo 800 iki 1500 litų ir pareigūnams – nuo 1500 iki 3000 litų. Ši teisės norma yra blanketinė. Formuluojant kaltinimą V. R. nurodyta, jog jo veika pažeidė Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 710 patvirtintų Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 9 punkto (Eksploatuoti netinkamas transporto priemones gali surinkti ir apdoroti tik apdorojimo įmonės, turinčios leidimą, kuriame apibrėžtos eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimo ir apdorojimo sąlygos. Visos eksploatuoti netinkamos transporto priemonės turi būti nugabentos tik į apdorojimo įmonę, atitinkančią Taisyklėse nustatytus reikalavimus) ir Aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 2 priedo 9 punkto (redakcija, galiojusi veikos nustatymo metu) reikalavimus (veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie nepriskiriami prie Taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti Leidimą kai atliekos surenkamos įmonėse, kurios eksploatuoja atliekų surinkimo ir laikinojo saugojimo aikšteles ar įrenginius, kuriuose atliekos kaupiamos, rūšiuojamos ar kitaip apdorojamos iki jų perdavimo atliekas naudojančioms ar šalinančioms įmonėms ir pagal Atliekų tvarkymo įstatymą yra priskiriamos atliekas naudojančioms ar šalinančioms įmonėms).

Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė iš esmės motyvuodamas tuo, jog V. R. yra fizinis asmuo, bedarbis, neturi savo vardu registruotų įmonių, todėl negali būti vertinamas kaip legaliai ūkinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam privaloma turėti leidimą, o kaltinimas dėl veiklos neteisėtumo jam nebuvo suformuluotas. Be to, teismo nuomone, byloje surinkti įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog V. R. vykdė veiklą, susijusią su transporto priemonių gamyba, importu ar eksportu bei netinkamų transporto priemonių surinkimu ir apdorojimu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektais, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamuoju atveju, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, o ne atskirai pavienius dokumentus, teisėjų kolegija sutinka su Institucijos dėstoma pozicija. Iš pateiktų nuotraukų (b. l. 16-31), patikrinimo akto Nr. K9-2-87 (ATP b. l. 4), liudytojais apklaustų bylos baigtimi nesuinteresuotų pareigūnų paaiškinimų (b. l. 58-59) matyti, jog nebeeksploatuojamų automobilių ardymu užsiėmė būtent V. R., t. y. S. R. sodyboje buvo sukauptas didelis kiekis automobilių, dauguma jų išardyti, netinkami naudoti, kieme rastos pavienės automobilių dalys, pavojingos atliekos (tepalai, tepalo filtrai ir t. t.), be to, garaže buvo automobilių ardymui, pjaustymui skirti įrankiai, o vienas automobilis paruoštas ardymui. Be to, iš patikrinimo akto ir patikrinimą atlikusių pareigūnų paaiškinimų matyti, jog į sodybą atvykęs V. R. neneigė, kad ardo automobilius, bet teigė, jog ardo savo tikslams, kitų savo automobilių remontui. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir siektų pakenkti atsakomybėn traukiamam asmeniui. Jų paaiškinimai logiški, nuoseklūs, nekito viso bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu paties V. R. ir jo iniciatyva apklausto jo pusbrolio N. P. parodymai, kad metalo laužas priklauso pastarajam, šiuo atveju vertintini kritiškai, kaip prieštaraujantys objektyviems byloje surinktiems duomenims. Be to, tokia įvykio versija buvo pateikta tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, kas taip pat kelia pagrįstų abejonių jos tikrumu ir leidžia ją vertinti kaip pasirinktą gynybos strategiją.

Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą, privalo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą. Sistemiškai vertinant šią teisės normą su anksčiau paminėtomis Taisyklių nuostatomis, darytina išvada, jog V. R., užsiimdamas eksploatuoti netinkamų automobilių ardymo veikla, privalėjo turėti tam leidimą. Pažymėtina, kad Tvarkymo taisyklių 2 punkte numatyta, jog šios Taisyklės privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių veikla susijusi su transporto priemonių gamyba, importu ar eksportu bei netinkamų transporto priemonių surinkimu ir apdorojimu. Vien ta aplinkybė, jog V. R. nebuvo įregistravęs įmonės ir veikė kaip fizinis asmuo, nesudaro pagrindo daryti išvadai, jog jo vykdomai veiklai nebuvo būtinas TIPK leidimas. Veiklos vykdymas neįsteigus įmonės, kai tokia subjekto forma privaloma, gali užtraukti atsakomybę pagal kitus ATPK straipsnius, tačiau nagrinėjamuoju atveju V. R. kaltinimas suformuluotas vienareikšmiškai, nurodant konkrečius pažeistus poįstatyminius aktus, tik pagal ATPK 51² straipsnio 2 dalį, t. y. už aplinkosauginių reikalavimų pažeidimą.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas, Institucijos nutarimą paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 144 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Kupiškio rajono agentūros apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutarimą V. R. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Kupiškio rajono agentūros 2010 m. gegužės 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.