- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-563-919/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00476-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Judita Sungailaitė, Aušra Vingilė
- Nukentėjusysis
- I. Ž.
- Kaltinamasis
- R. K.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. buvo išteisintas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Sutinkamai su BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu civilinis ieškinys atmestas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Taip pat priėmus išteisinamąjį nuosprendį, iš išteisintojo proceso išlaidos nepriteistos.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, bylą perduotina prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti asmenis, padariusius nusikalstamą veiką.
Prokuroro 2021 m. birželio 15 d. nutarimu skirtas, teismo 2021 m. rugsėjo 10 d., 2021 m. gruodžio 14 d., 2022 m. kovo 15 d. nutartimis pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo R. K. turtui iki 2022 m. birželio 15 d., pratęstas 3 mėnesiams, įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikintinas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. K. buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą, tai yra 2019 m. rugsėjo 17 d. B. Č., vykdydamas iš anksto sudarytus žodinius susitarimus su I. Ž. bei R. K., į pastarojo įmonę, esančią (duomenys neskelbtini), pristatė I. Ž. priklausantį automobilį ,,F. F.“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 metų laidos, kurį I. Ž., tarpininkaujant (duomenys neskelbtini), įsigijo JAV aukcione už 8525 eurus, taip pat sumokėdamas 1325 eurų muito mokestį, kartu perduodamas R. K. ir iš I. Ž. gautas automobiliui remontuoti detales, kurių vertė 770 eurų bei remontui skirtus 1100 eurų, kurį, tai yra automobilį, R. K. įsipareigojo suremontuoti savo įmonėje, tačiau šį automobilį, jo remontui skirtus pinigus bei detales, spręsdamas vėliau iškilusį piniginį nesutarimą su B. Č., negrąžino nei B. Č., nei I. Ž., tokiu būdu R. K. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą, I. Ž. priklausantį, turtą - automobilį ,,F. F.“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 metų laidos, automobiliui remontuoti detales, kurių vertė 770 eurų bei remontui skirtus 1100 eurų, padarydamas I. Ž. 11720 eurų turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Giedrius Šalaševičius prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. birželio 14 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti R. K. kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 120 MGL (6000 eurų) dydžio baudą, pareikštą nuketėjusiojo I. Ž. civilinį ieškinį patenkinti ir priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiojo naudai 11720 eurų turtinės ir 1000 eurų neturtinės žalos, laikiną nuosavybės teisių apribojimą palikti galioti, iki ko bus atlyginta (išieškota) žala.
Šalies argumentai
2.1. Skunde prokuroras nurodo, kad teismas nuosprendyje netinkamai įvertino duotus liudytojų parodymus, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino R. K..
2.2. Prokuroro nuomone, kad R. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta liudytojų parodymais:
2.2.1. Nuketėjusysis I. Ž. parodė, kad jis su B. Č. žodžiu susitarė dėl mašinos pargabenimo ir jos remonto pas B. Č. pažįstamą meistrą. B. Č. perdavė dvi detales ir 1000 eurų už darbą. B. Č. sakė, kad automobilis bus remontuojamas Marijampolėje, kas remontuos nenurodė, o nukentėjusysis nesidomėjo. Nesulaukus automobilio I. Ž. skambino B. Č., pastarasis nurodė, kad automobilis yra pas R. K., liepė susisiekti su juo. Nukentėjusysis su R. K. du kartus bendravo telefonu ir du kartus rašė žinutes. Skambučių metu R. K. pasakė, kad automobilio neatiduos, kad nuketėjusysis aiškintųsi su B. Č.. Iš pokalbio buvo galima suprasti, kad tarp R. K. ir B. Č. vyko nesutarimas dėl skolos, taip pat, kad automobilis yra pas R. K.. Nukentėjusysis tvirtina, kad per „viber“ programą siųstose nuotraukose yra tas pats automobilis, kuris jam buvo pargabentas iš JAV.
2.2.2. Liudytojas B. Č. patvirtino, kad pagal sutartį pargabeno I. Ž. automobilį iš JAV bei pasiūlė jį suremontuoti pas kaltinamąjį įmonėje. Susitarimas buvo žodinis. Automobilį kartu su savo tėvu V. Č. pas kaltinamąjį į įmonę (duomenys neskelbtini) nugabeno 2019 liepos mėnesį (jei gerai pamena). Tuo pačiu metu perdavė nukentėjusiojo paduotus 1000 eurų ir detales. B. Č. automobilius pas kaltinamąjį remontavo jau ne kartą, santykiai buvo draugiški. 2020 metų vasario mėn. B. Č. ir R. K. susipykus dėl blogai atlikto automobilio remonto, R. K. pasakė, kad I. Ž. automobilis liks pas jį kol jis, t. y. B. Č. jam sumokės pinigus už blogai suremontuotą automobilį. 2019 m. spalio 21 d. per „viber“ programėlę R. K. atsiuntė B. Č. automobilio „ F. F.“ nuotraukas, tai patvirtina, kad minėtas automobilis tikrai buvo pas kaltinamąjį.
2.2.3. Liudytojas V. Č. patvirtino, kad kartu su B. Č. nugabeno automobilį pas kaltinamąjį į įmonę. 2020 m. rudenį susitikimo su kaltinamuoju metu kalbėjo apie grąžinimą, tačiau kaltinamasis nurodė, kad automobilį atiduos tada, kai B. Č. grąžins jam pinigus.
2.2.4. Liudytojas L. U. patvirtino, kad buvo kartu su nukentėjusiuoju pas R. K. įmonėje atsiimti automobilio, tačiau kaltinamasis liepė aiškintis su B. Č.. Pokalbio metu suprato, kad tarp kaltinamojo ir B. Č. yra kilę nesutarimų, dėl kurių kaltinamasis negrąžina I. Ž. automobilio.
2.3. Prokuroras skunde nurodo, kad nors R. K. teigia, jog automobilis „F. F.“ pas jį į įmonę nebuvo atvežtas, tačiau teismas šiuos jo parodymus turėjo pripažinti, kaip siekį išvengti atsakomybės. R. K. teigia, jog tiek bendraudamas su nukentėjusiuoju telefonu, tiek ir gyvai, nukentėjusiajam pasakė, kad B. Č. į jo įmonę I. Ž. dominusio automobilio nepristatė. Šiuos R. K. parodymus visiškai paneigia nukentėjusiojo I. Ž. parodymai. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojas L. U., kuris taip pat girdėjo pokalbį tarp R. K. ir I. Ž.. Prokuroro manymu iš byloje esančių įrodymų galima daryti neabejotiną išvadą, jog I. Ž. nebūtų vykęs su tralu pasiimti automobilio, jei R. K. būtų pasakęs, kad tokio automobilio pas jį nebuvo atvežta. Prokuroro manymu teismas nepagrįstai atmetė ir tinkamai neįvertino liudytojų B. Č. ir V. Č. parodymus, iš kurių matyti, kad jie minėtą automobilį nugabeno pas R. K. į įmonę. Prokuroras nesutinka su teismo nuomone, kad susirašinėjimu per „viber“ programėlę negalima remtis, nes negalima BPK tvarka patikrinti ar susirašinėjimas tikras. Prokuroras sutinka, jog šių duomenų jau negalima patikrinti, tačiau jo nuomone tai taip pat patvirtina, kad automobiliu disponavo R. K.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinį skundą išteisintasis R. K. prašo apeliacinį skundą atmesti.
3.1. Išteisintojo nuomone priimtas nuosprendis jo atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų.
Šalies argumentai
3.2. Išteisintasis atkreipia teismo dėmesį į tai, kad prokuroras apeliaciniame skunde prieštarauja nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Prokuroras nurodo, jog įrodymais pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1,4 d.). Tačiau skunde teigia, kad susirašinėjimas „viber“ programėlėje ir liudytojų parodymų visuma patvirtina faktą, kad automobiliu disponavo R. K.. Išteisintojo nuomone, prokuroras siekia ne objektyvios tiesos, o aplinkybes interpretuoja valstybiniam kaltintojui naudinga linkme. Taip pat išteisintasis mano, kad prokuroras nurodo spėjamojo pobūdžio aplinkybę, kad R. K. nepasakė, jog apie automobilį nieko nežino bei jam jis nebuvo pristatytas. Išteisintojo teigimu, šis vertinimas yra spėjamojo pobūdžio ir neteisingas, nes nebuvo nustatyta kaip R. K. atsakė į klausimą.
3.3. Išteisintasis atkreipia teismo dėmesį, kad nėra aišku kam priklauso minėtas automobilis ir kokia yra jo vertė. Pagal bylos medžiagą automobilio gavėjas yra S. A. L. (3 t., b. l. 36-39, 64-65). Pagal bylos medžiagą ginčytina automobilio vertė, kuri atsispindi sąmatose deklaracijoje – 3000 eurų (3 t., b. l. 66, 80-87). Išteisintojo nuomone bandoma inkriminuoti kitokią turto vertę nei rinkos kaina.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamas, kad teismas nuosprendyje netinkamai įvertino duotus liudytojų parodymus, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino R. K. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.
6. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
8. Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, išdėstė ir išsamiai išanalizavo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir visete su kitais įrodymais įvertino išteisintojo R. K., nukentėjusiojo I. Ž., liudytojų B. Č., V. Č., L. U., A. U., J. J., D. S., N. S., R. K., T. R., E. Ž., E. Z., J. B. parodymus, duotus tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, byloje esančią medžiagą ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje visuma, pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog R. K. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.
9. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog byloje surinktų įrodymų visuma, o konkrečiai pateikti liudytojų parodymai, patvirtina, kad R. K. padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą ir dėsto tai, jo nuomone, patvirtinančius įrodymus (liudytojų parodymus). Teisėjų kolegija išanalizavusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir siedama į visumą, nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis, kad pagal byloje surinktus įrodymus galimos tik prielaidos, jog R. K. veiksmuose yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019).
10. Pažymėtina, kad R. K. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, jog pasisavino I. Ž. priklausantį automobilį ,,F. F.“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini),, kuris buvo perduotas R. K. įmonei, kurios vadovu yra R. K., remontui.
11. Teismų praktikoje nurodoma, jog pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui ((Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-371-648/2017, 2K-21-628/2019, 2K-132-511/2019).
12. BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia. Kaltininko siekimas neteisėtai ir neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą ar turtinę teisę ypač akivaizdus turto pasisavinimo atveju, nes šios nusikalstamos veikos esmę kaip tik ir sudaro neteisėtas turto ar turtinės teisės pavertimas savo nuosavybe. Kaltininkas sąmoningai užvaldo (pasisavina) jam patikėtą ar esantį jo žinioje, tačiau jam nuosavybės teise nepriklausantį (svetimą) turtą ar turtinę teisę, žinodamas, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti, peržengiantys darbo ar civilinės teisės normų pagrindu jam suteiktus įgaliojimus valdyti, naudoti turtą ar juo disponuoti. Be to, turtas ar turtinė teisė pasisavinami savininkui už tai neatlyginant. Taigi, nors ir suvokdamas pavojingą savo veiksmų pobūdį, kaltininkas nori taip veikti, o numatydamas, kad dėl šių veiksmų neišvengiamai atsiras nusikalstamų padarinių – turtinė žala turto savininkui, nori tokių padarinių ir sąmoningai jų siekia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-511/2019). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad R. K. galėjo turėti tiesioginę tyčią pasisavinti automobilį ,,F. F.“, t. y. nėra subjektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Byloje nėra nei vieno neabejotino įrodymo, patvirtinančio, kad R. K. realiai turėjo minėtą automobilį ir juo disponavo.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo R. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį pasisavinus I. Ž. priklausantį automobilį nėra, nes byloje nėra nei vieno neabejotino įrodymo, patvirtinančio, kad R. K. realiai, kokiu nors būdu būtų pasisavinęs minėtą automobilį, t. y. šiuo atveju nėra pagrindinio BK 183 straipsnio 1 dalies sudėties objektyviojo požymio – pasisavinimo. Vien tai, kad nukentėjusysis I. Ž. ir liudytojai B. Č. ir V. Č. teigia, jog automobilis ,,F. F.“ buvo pristatytas į R. K. įmonę remontui, neleidžia daryti išvados, jog minėtą automobilį pasisavino R. K.. Atsakomybei pagal BK 183 straipsnio nuostatas dėl kilnojamojo turto pasisavinimo būtini įrodymai apie realius kaltininko veiksmus, leidusius patikėtą svetimą turtą neatlygintinai paversti savu, tačiau šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad R. K. savo žinioje turėjo automobilį ,,F. F.“ ir pavertė savo turtu.
14. Vertinant prokuroro teiginį, kad nors ir neįmanoma nustatyta BPK tvarka patikrinti susirašinėjimo per programėlę „viber“ patikimumo, duomenys gauti iš susirašinėjimo tarp B. Č. ir R. K. per „viber“ programėle, t. y. siųstos automobilio ,,F. F.“ nuotraukos, patvirtina tai, kad automobiliu disponavo R. K.. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, teisiamojo posėdžio metu prokuroras pateikė duomenis, kad tiek kaltinamojo, tiek liudytojo B. Č. mobilaus ryšio telefonuose nerasta automobilio ,,F. F.“ nuotraukų ir paaiškino, kad nėra galimybės nustatyti, ar tos nuotraukos buvo, ar jos ištrintos. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra teisingos ir pagrįstos, nes teismas negali vadovautis byloje pateiktu įrodymu (automobilio ,,F. F.“ nuotraukomis), kadangi nėra galimybės patikrinti jų gavimo teisėtumą BPK numatytais proceso veiksmais.
15. Prokuroras skunde prašo patenkinti I. Ž. pareikštą civilinį ieškinį bei priteisti iš kaltinamojo R. K. nukentėjusiojo naudai 11 720 eurų turtinės ir 1 000 eurų neturtinės žalos. Teisėjų kolegija įvertinusi pateiktą bylos medžiagą pažymi, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis I. Ž. nurodė, kad jo pirkto automobilio ,,F. F.“ vertė yra 8 525 eurų, muito mokestis už automobilį 1325 eurų, automobilio taisymui reikalingų detalių vertė 770 eurų, taip pat 1100 eurų avansas už automobilio remontą, kas sudaro patikslintu civiliniu ieškiniu prašomą priteisti sumą 11 720 eurų, jokių tai patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė, išskyrus tarpininkavimo paslaugų sutartį tarp (duomenys neskelbtini), ir nukentėjusiojo. Kaip matyti iš bylos medžiagos buvo atliktas rašysenos tyrimas ir 2021 m. balandžio 20 d. specialistas pateikė išvadą, kurioje patvirtino, kad 2019 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo paslaugų sutartyje esantys parašai ir rankraštinis įrašas dėl pinigų t. y. 8 525 eurų gavimo atlikti B. Č. (2 t., b. l. 46-50, d.), tai pat 2021 m. balandžio 27 d. apklausos metu ikiteisminiame tyrime B. Č. pripažino gavęs pinigus ir pasirašęs minėtoje sutartyje (1t., b. l. 102-103). Nukentėjusysis automobilio remontui reikalingas detales, 1100 eurų avansą ir muito mokestį perdavė B. Č.. Rašytinės sutarties dėl perduotų pinigų ir automobilio taisymui reikalingų detalių nukentėjusysis su B. Č. nepasirašė, dėl visko susitarė žodžiu. Pagal UAB „Asistavita“ pateiktą kilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) apgadintos transporto priemonės ,,F. F.“ rinkos vertė yra 4 340 eurų (1 t., b. l. 128-140). Iš patektų duomenų matyti, kad nukentėjusysis pervertino minėto automobilio vertę, taip pat pinigus perdavė ne R. K., o B. Č.. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog esant šioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo tenkinti nuketėjusiojo I. Ž. patikslintą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš R. K., nes kaip matyti iš bylos aplinkybių prašoma priteisti suma neatitinka rinkos vertės, taip pat pinigų suma už minėtą automobilį, muito mokestį, detales ir automobilio remontą buvo perduota ne R. K., o B. Č..
16. Pažymėtina, kad R. K. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, jog pasisavino I. Ž. priklausantį automobilį ,,F. F.“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo perduotas R. K. įmonei, kurios vadovu yra R. K., remontui. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos minėto automobilio savininkas yra „S. A. L.“ (3 t. b. l. 36-39, 64-65). Byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų apie tai, kad „S. A. L.“ būtų perdavęs automobilį nukentėjusiajam ar kuriam kitam asmeniui. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad automobilis priklauso ar kada nors priklausė I. Ž..
17. Remdamiesi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog lieka neįrodyta, kad R. K. padarė aptariamą nusikalstamą veiką, ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti R. K. išteisinimo teisėtumu ir pagrįstumu. Daryti dėl R. K. kaltės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį klausimo priešingas išvadas negu tas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina R. K. veikoje buvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsniu nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl R. K. nekaltumo. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį dėl R. K. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo prokuroras, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog paliekant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl R. K. išteisinimo nepakeistu nėra pagrindo tenkinti prokuroro prašymą tenkinti I. Ž. pareikštą patikslintą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.