Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. U. (J. U. ) ir V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. (A. M. ) nuteistas pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 2 d. 5 p., taikant BK 91 str. 3 d., laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d. paskirta bausme, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 87 str., A. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir per šį laikotarpį paskirtas elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant A. M. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokytis ar dirbti bei uždraudžiant be elgesio apribojimą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Pagal BK 284 str. 1 d. A. M. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš nuteistojo A. M. priteista 3000 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems J. U. ir V. R. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už sunkų dviejų žmonių sužalojimą peržengiant būtinosios ginties ribas. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2009 m. rugsėjo 18 d., apie 23.30 val., Šalčininkų r., Kalesninkų sen., Balandiškių k., ant kelio, einančio šalia V. R. sodybos, A. M. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, peržengdamas būtinosios ginties ribas, sudavė J. U. ne mažiau kaip šešis kartus peiliu į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam durtines-pjautines žaizdas kairės kirkšnies srityje, juosmens kairėje pusėje, kairės alkūnės srityje, kairiame dilbyje, durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje, kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo sienos kairėje pusėje su žarnų bei jų pasaito pažeidimais, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, taip pat ne mažiau kaip du kartus peiliu sudavė V. R. į krūtinę ir pilvą, padarydamas šiam nukentėjusiajam kiaurymines durtines-pjautines krūtinės ir priekinės pilvo sienos žaizdas su kairės pusės pilvaplėvės, plonosios žarnos pasaito pažeidimais, poodine emfizema kairėje krūtinės ląstos pusėje, kraujo susikaupimą kairės krūtinplėvės ertmėje, kvalifikuojamą sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu nuteistasis A. M. , peržengdamas būtinosios ginties ribas, sunkiai sužalojo du žmones.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad A. M. padarė nukentėjusiajam kūno sužalojimus peržengęs būtinosios ginties ribas, netinkamai paskyrė bausmę ir nepagrįstai sumažino civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pripažindamas, kad A. M. veiksmuose buvo būtinoji gintis, teismas rėmėsi liudytojų P. B. , S. N. , V. K. parodymais, duotais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nevertino aplinkybės, kad šie liudytojai yra nuteistojo draugai ir yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl liudijo A. M. naudai. Nors teismas nurodė, kad minėti liudytojai buvo izoliuoti ir negalėjo susitarti dėl vienodų parodymų davimo, tačiau liudytojas D. Š. , kuris irgi buvo sulaikytas tuo pačiu metu ir apklaustas tą pačią dieną, iš karto nurodė, kad konfliktas tarp jų ir nukentėjusiųjų kilo prie gyvenamojo namo durų, kaip nurodo jis (J. U. ) ir kitas nukentėjusysis V. R. , o ne ant kelio, kaip konstatavo teismas. Tik vėliau liudytojas D. Š. pakeitė parodymus, nurodydamas, kad A. M. nėjo į sodybą, o pasiliko draugų laukti automobilyje. Visa tai rodo, kad nurodytų liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis. Nukentėjusysis V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad jis (J. U. ) buvo sužalotas ir gulėjo prie jo namo kampo, o jis pats irgi buvo sužalotas dar savo namo kieme. Tačiau teismas šio nukentėjusiojo parodymus dėl įvykio vietos įvertino kaip klaidingus, nurodydamas, kad be nukentėjusiojo V. R. parodymų dėl įvykio vietos, byloje nėra jokių įrodymų, kurie tokią šio nukentėjusiojo versiją patvirtintų. Bylos nagrinėjimo metu nuteistasis negalėjo paaiškinti, nuo kurio iš nukentėjusiųjų gynėsi, kuris iš jų ištempė jį iš automobilio, o kuris nutempė už automobilio. Taigi šie nuteistojo parodymai patvirtina, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių versiją, jog A. M. buvo automobilyje, o abu nukentėjusieji atėjo ir jį užpuolė. Todėl liudytojų S. N. , D. Š. ir V. K. parodymai teismo nepagrįstai įvertinti kaip patikimi ir nuoseklūs bei patvirtinantys, kad A. M. bei V. K. su jais nėjo pirkti benzino, o laukė automobilyje. Liudytojos L. R. parodymai tokios teismo išvados taip pat nepatvirtina. Tiek nuteistojo A. M. , tiek ir jau nurodytų liudytojų parodymai apie tai, kad nukentėjusieji turėjo kirvį, irgi yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes pats nuteistasis nenurodė, pas kurį nukentėjusįjį matė kirvį. Teismas netinkamai įvertino ir ekspertizės išvadą, nes nukentėjusiajam padaryti sužalojimai 6 trauminiais poveikiais – tiesioginiais peilio dūriais nėra būdingi gynybai dėl jų kiekio, intensyvumo, lokalizacijos.

Nuosprendyje padaryta išvada, kad A. M. veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų ir kad savo veiksmais jis nesiekė pažeisti viešąją tvarką, taip pat nepagrįsta. Nuteistasis, puldamas ir subadydamas jį (J. U. ), kurio anksčiau nepažinojo, parodė aiškų pastarojo negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą, savęs priešpastatymą aplinkiniams. A. M. veiksmus lėmė dar prieš įvykį subrandintos nuotaikos, susijusios su chuliganiškais motyvais, noras pademonstruoti savo viršenybę tiek prieš konkretų asmenį, tiek prieš visuomenę apskritai.

Skirdamas A. M. bausmę teismas netinkamai aiškino ir taikė LR BK 28 str., 91 str. 3 d., 63 str. 1 d., 2 d. 5 p. nuostatas. BK 28 str. asmeniui suteikia teisę į būtinąją gintį, o teismui suteikia teisę, bet ne pareigą būtinosios ginties ribas peržengusiam asmeniui švelninti bausmę ir tik esant LR BK 62 str. numatytiems pagrindams. Tačiau tokių pagrindų byloje nenustatyta, išskyrus tai, kad A. M. nusikalto būdamas nepilnametis. Tokiu būdu teismas nuteistajam skyrė per švelnią bausmę. Be to, A. M. negalėjo būti taikoma ir BK 91 str. 3 d., nes bausmės skyrimo metu jis jau buvo pilnametis.

Teismas taip pat netinkamai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą, nes CK 6.250 str. nuostatas aiškino ir taikė pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Teismas turėjo priteisti visą jo prašomą sumą, kadangi tyčiniais nuteistojo veiksmais buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai, dėl kurių jis patyrė stiprų fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, buvo pažemintas, neteko darbo. Teismas nesivadovavo neturtinės žalos dydžio kriterijų vertinimu ir nustatė neturtinės žalos dydį, neužtikrinantį teisingumo. Be to, jam turėjo būti priteistos ir turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Prašo nuosprendį pakeisti, pripažinti A. M. kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 5 p., paskirti bausmę sankcijos ribose ir pilnai patenkinti civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka ir dėl nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės bei civilinio ieškinio dydžio. Šis apeliantas skunde išdėstė visiškai tokius pačius argumentus ir prašymus kaip nukentėjusysis J. U. . Nukentėjusysis V. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistasis A. M. jį sunkiai sužalojo peržengdamas būtinosios ginties ribas. Neteisingai įvertinęs nuteistojo bei liudytojų parodymus, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad jis bei kitas nukentėjusysis J. U. A. M. buvo sužaloti ne V. R. sodybos kieme, o ant kelio, kad nuteistojo veiksmai sunkiai sutrikdant jo ir J. U. sveikatą nebuvo chuliganiški, kad nuteistasis nesiekė pažeisti viešąją tvarką, o gindamasis nuo užpuolimo peiliu sunkiai sužalojo du žmones peržengdamas būtinosios ginties ribas. Prašo nuosprendį pakeisti, A. M. pripažinti kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 5 p., paskirti bausmę įstatymo sankcijos ribose ir pilnai patenkinti jo civilinį ieškinį.

Teismo posėdyje nukentėjusiųjų J. U. ir V. R. atstovas prašo nukentėjusių apeliacinius skundus patenkinti. Nuteistojo A. M. gynėjas prašo nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašo nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti iš dalies. Parašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumas sumažinti po 5 000 Lt, kurie jau buvo nukentėjusiesiems išmokėti valstybės. Nuteistasis ir nukentėjusieji į šį teismo posėdį neatvyko ir baigiamosiose kalbose nedalyvavo. Anksčiau vykusių baigiamųjų kalbų metu nukentėjusieji J. U. ir V. R. prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, nuteistasis A. M. prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. U. ir V. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nustatant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei netinkamai išspręsto civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimo (BPK 328 str. 1 p., 4 p.).

Iš nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. U. bei V. R. paduotų apeliacinių skundų matosi, kad jie ginčija teismo išvadas dėl nuteistojo A. M. nusikalstamų veiksmų teisinio įvertinimo, dėl bausmės bei netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas neteisingai įvertino visų byloje apklaustų asmenų (nuteistojo, liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kad nukentėjusieji buvo sužaloti ne prie pat V. R. namų, o ant kelio, ir kad sunkius kūno sužalojimus nuteistasis jiems padarė esant būtinosios ginties situacijai, tik peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, lėmusio teismo išvadas dėl nuteistojo A. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Kad nuteistasis A. M. teismo nustatytomis aplinkybėmis peiliu sunkiai sužalojo nukentėjusiuosius J. U. bei V. R. būtent peržengdamas būtinosios ginties ribas, patvirtina nuteistojo, liudytojų, iš dalies ir pačių nukentėjusiųjų parodymai, specialisto išvados ir kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje aptarti įrodymai.

Nuteistasis A. M. teisme savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad 2009 m. rugsėjo 18 d. su draugais P. B. , D. Š. ir kitais iš Vilniaus atvyko į Šalčininkų r. esantį kaimą pas D. Š. giminaičius. Ten jie vartojo alkoholinius gėrimus, o naktį kažkuris iš draugų pasiūlė nuvažiuoti iš vietinių gyventojų nusipirkti benzino, kadangi jam būtų neužtekę degalų sugrįžti atgal į Vilnių. Jis iš visų asmenų buvo blaiviausias, todėl vairavo automobilį. Degalų pirkti važiavo penkiese: jis, D. Š. , P. B. , S. N. ir mergina vardu Viktorija (V. K. ). Važiavo penkiese, nes kiti norėjo tiesiog pasivažinėti. Jie sustojo ant kelio netoli kiemo vartų. Trys vaikinai nuėjo benzino, o jis su Viktorija pasiliko laukti automobilyje. Jiems bekalbant, kieme išgirdo triukšmą, balsus, kažkas rėkė, lyg kažkas nukrito. Pamatė, kaip išbėgo du vyrai, vienas iš jų su kirviu rankose. Kažkuris iš nukentėjusiųjų priėjo prie automobilio, kuriame jis sėdėjo, ir jį ištraukė, ieškojo mašinoje raktų, kad jis nenuvažiuotų. Kitas nukentėjusysis jį nutempė už automobilio ir pradėjo stumdyti, mušti, klausė, kur jo draugai. Tuo metu kirvio jis jau nematė. Iš pradžių jis bandė nukentėjusiuosius nustumti, o paskui išsitraukė peilį, kuriuo norėjo jį užpuolusius asmenis atbaidyti. Jis gynėsi ir peiliu sužalojo nukentėjusiuosius, kam ir kur pataikė, nematė. Apsigynęs apibėgo automobilį iš kitos pusės ir į jį įsėdo. Tuomet greitai atbėgo draugai, atsisėdo į automobilį, D. Š. sėdo už vairo ir jie nuvažiavo. Dar bevažiuojant kažkas iš nukentėjusiųjų į automobilį metė akmenį ir įskėlė priekinį stiklą. Nukentėjusieji liko prie vartų. Iš pradžių jis nežinojo, kad sužalojo žmones, nors ant savo rankų matė kraują, bet manė, kad gal pataikė į ranką. Kai jį ištraukinėjo iš automobilio, kažkurio nukentėjusiojo rankose kirvį matė, o kai jau jis buvo ištemptas iš automobilio ir gynėsi, kirvio nematė. Tuo metu D. Š. prie automobilio nebuvo, visi kažkur buvo nubėgę. Niekas iš asmenų, su kuriais jis buvo atvažiavęs, nematė, kaip jis dūrė peiliu. Kiek smūgių sudavė peiliu, nežino, jis nukentėjusiuosius nustumdavo, todėl galėjo suduoti keletą smūgių. Kaltės iš pradžių nepripažino, nes buvo išsigandęs. Kaltu prisipažįsta iš dalies, nes jis norėjo tik apsiginti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas papildomai nuteistasis nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, t. y. kad vaikinams nuėjus benzino, jis su V. K. pasiliko automobilyje ir su ja šnekėjosi. Kaip su juo atvažiavę vaikinai įėjo į namą, nematė, kieme kilusio konflikto irgi nematė ir negirdėjo. Nukentėjusiųjų jis nepažinojo, buvo tamsu, todėl negali pasakyti, kuris iš nukentėjusiųjų jį ištraukė iš automobilio ir sudavė smūgį į veidą, vienas iš jų rankoje laikė kirvį, o gal kokį pagalį. Jis išsigando, gynėsi ir juos sužalojo. Kaip gavosi, kad jis taip sužalojo nukentėjusiuosius, paaiškinti negali.

Nukentėjusysis J. U. teisme įvykio aplinkybes išdėstė kitaip. Jis parodė, kad kaltinime nurodytą dieną buvo atvažiavęs į kaimą pas savo uošvę J. S. , jie išgėrinėjo, trise išgėrė butelį degtinės. Apie 23-23.30 val. kažkas pabeldė į duris, V. R. jau miegojo. Atidaręs duris pamatė 3-4, o gal 5 žmones, tarp jų buvo ir mergina. Jokio pokalbio su atvykusiais asmenimis nebuvo, jį iš karto gėlyne pradėjo mušti, jis gavo smūgį į galvą ir prarado sąmonę, ją atgavo tik ligoninėje. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 155 b. l.) J. U. buvo parodęs, kad neprisimena, ar buvo koks pokalbis su atvykusiais prieš jam suduodant smūgį, jis gavo smūgį į akį ir nieko nepamena, tik pajuto pilve karštį. Teisme perskaičius šiuos parodymus, nukentėjusysis J. U. parodė, kad jie yra teisingi, daugiau nieko apie įvykį negali pasakyti. A. M. meluoja, kad jis ėjo prie automobilio, ir dar su kirviu. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklaustas nukentėjusysis J. U. parodė, kad naktį į duris pasibeldus, jis atidarė duris ir pamatė mergaitę bei 4-5 vaikinus, jam iš karto sudavė į veidą, jis nukrito, o po to visi pradėjo jį mušti, mušė kumščiais. Jis prarado sąmonę ir nieko neprisimena. Jį sumušė gulintį, kaip sužalojo peiliu, neprisimena, nes jau buvo praradęs sąmonę. Nuteistojo parodymus jis girdėjo, negali paneigti, kad A. M. sėdėjo automobilyje, tačiau asmenų buvo daug, matė pirmą kartą. Atsakydamas į teismo klausimą, nukentėjusysis parodė, kad jis negali tvirtinti, kad matė būtent A. M. , nes buvo tamsu, matė tik 4-5 žmonių siluetus.

Nukentėjusysis V. R. teisme parodė, kad jis gyvena toje sodyboje, kur buvo įvykis. Tą dieną su pas jį atvažiavusiu svainiu J. U. išgėrė ir jis nuėjo miegoti, o svainis su uošve dar liko kalbėtis. Pabudo nuo uošvienės riksmo, kad muša J.. Išbėgęs prie namo kampo pamatė kokių penkių žmonių siluetus, sušuko kas darosi. Tuomet kažkas paklausė „iš kur antras“, ir visi išsibėgiojo. Jis nubėgo paskui vieną asmenį. Kai šis atsigręžė, jis pajuto smūgį, jam pasidarė karšta ir jis pagalvojo, kad tas vaikinas turi peilį ir gali papjauti. Tą asmenį jis pavijo kiemo gale už kokių 10 m nuo namo, prie daržinės. Tada jis sugrįžo prie gulinčio J. U. . Pabudusi nuo triukšmo žmona išbėgo ir kieme įjungė šviesą. Anksčiau buvo nurodęs, kad jam dūrė R. M. , buvo tamsu, todėl galėjo apsirikti. Ko atėjo vaikinai, nežino, jis neprekiauja benzinu, tik jo paskolina, jei kam pritrūksta. Vaikinas jam dūrė prie daržinės, o ji nėra prie vartų. Kadangi nukentėjusysis V. R. teisme davė iš esmės skirtingus parodymus, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., teisiamajame posėdyje balsu buvo perskaityti šio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 170 b. l.). Tada nukentėjusysis V. R. buvo parodęs, kad jam buvo durta kažkur prie gyvenamojo namo vartų, kur stovėjo jaunuolių automobilis. Dar pamena, kad buvo įlindęs į automobilio vidų, norėjo paimti raktelius, kad asmenys negalėtų pasišalinti ir galėjo įjungti automobilio šviesas. Kaip buvo sužalotas J. U. , jis nematė. Perskaičius šiuos nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, V. R. jų nepaneigė, tačiau parodė, kad jis sužalotas buvo ne prie pat automobilio, o toliau, už kokių 5-6 metrų nuo jo. Tvirtino, kad prie automobilio jis priėjo po to, kai jau buvo sužeistas, o jam dūręs vaikinas gal nubėgo toliau, nelabai prisimena įvykį, nors iš pradžių jis buvo sąmoningas ir įvykio pradžią gerai prisiminė. Jam atrodo, kad ant J. U. vaikinai buvo užgriuvę, J. U. tuo metu gulėjo. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. R. įvykio aplinkybes nurodė jau kiek kitaip. Jis parodė, kad pats buvo sužalotas prie vasarinės virtuvės po to, kai ten nusivijo vieną iš mušusiųjų J. U. . Tas žmogus, kuris jam dūrė, iš išvaizdos panašus į A. M. . J. U. buvo subadytas prie namo, jį užpuolė trise-penkiese. Jis matė, kaip prie namo šono buvo užpuolę J. U. ir jį mušė, bet visi išsibėgiojo, kai jis išėjo į kiemą. Tada jis vieną nusivijo už vasarinės virtuvės, šis jį peiliu ten ir sužalojo, o paskui nubėgo į mišką. Teismo posėdyje dar kartą perskaičius nukentėjusiojo V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 169-170 b. l.), kuriuose jis tvirtino, kad jam peiliu dūrė prie namo vartų, V. R. paaiškino, kad šią aplinkybę tyrėja užrašė neteisingai, o jis parodymų įdėmiai neskaitė.

Liudytojas D. Š. teisme parodė, kad iš Vilniaus atvyko į kaimą Šalčininkų r. papramogauti, vartojo alkoholį, o naktį kartu su kitais asmenimis A. M. , P. B. , S. N. ir mergina V. (V. K. ) važiavo ieškoti benzino. Kas iš jų pasakė, kur galima gauti benzino, nežino. Jie sustojo ant kelio netoli vieno namo, į kurį nusipirkti benzino ėjo jis, P. B. ir S. N. , o A. M. su mergina liko laukti automobilyje. Pabeldus į namo duris, išėjo vyras, kurio jis paklausė, po kiek benzinas. Šiam atsakius, kad nėra benzino, jis trenkė tam vyriškiui ranka, o po to ir koja. Po to išėjo kitas vyras su kažkokiu daiktu, galimai kirviu, rankoje, tada jis su P. B. pabėgo. Kai jis pabėgęs gulėjo pasislėpęs pievoje, matė, kad nukentėjusieji buvo prie automobilio, ten įvyko grumtynės. Ar tuo metu nukentėjusieji turėjo ką nors rankose, nematė, nes buvo nuo tos vietos toliau. Kaip ir kurioje vietoje A. M. dūrė nukentėjusiesiems, jis nematė. Po to jie visi sėdo į automobilį ir greitai išvažiavo. Jau namuose A. M. plovė peilį, sakė, kad padūrė žmones. Perskaičius teisme šio liudytojo ikiteisminio tyrimo 2009 m. rugsėjo 19 d. duotus parodymus (1 t., 68-69 b. l.) apie tai, kad klausti, ar turi parduoti benzino, ėjo ir A. M. , liudytojas A. Š. parodė, kad įvykio metu buvo išgėręs, gal nelabai prisiminė įvykio detales, suklydo. Iš tikrųjų A. M. su V. K. liko automobilyje. Iš byloje esančio D. Š. tą pačią 2009 m. rugsėjo 19 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje protokolo (1 t., 71-75 b. l.) matosi, kad tuomet liudytojas buvo parodęs, jog A. M. tuo metu, kai kiti ėjo nusipirkti benzino, liko automobilyje. Šio parodymų patikrinimo vietoje metu D. Š. parodė ir kurioje vietoje, t. y. prie namo laiptų, jis sudavė smūgį ranka, o po to ir du kartus koja vienam nukentėjusiajam, kuris nukrito į gėlių krūmus. Iš namo išėjus kitam vyriškiui, jis pabėgo toliau link miško. Perskaičius teisme šiuos parodymų patikrinimo vietoje D. Š. duotus parodymus, liudytojas D. Š. parodė, jog P. B. jam pasakė, kad A. M. buvo likęs prie automobilio. Pirmą kartą nurodydamas, kad ir A. M. ėjo prie namo, jis suklydo. Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolų (1 t., 81-82, 84-85 b. l.) duomenys patvirtina, kad D. Š. nukentėjusįjį J. U. atpažino kaip asmenį, kuriam jis sudavė smūgius kieme prie namo, bei V. R. kaip asmenį, kuris antras išėjo iš namo.

Liudytojas P. B. teisme parodė, kad įvykio naktį jis su D. Š. , A. M. , S. N. ir V. K. važiavo pas žmones, kurie pardavinėja benziną, jo pirkti, sustojo ant kelio netoli namo vartų. Į namus prašyti benzino ėjo jis, S. N. ir D. Š. , o A. M. su V. K. liko automobilyje. Pirmas iš namo išėjo liesesnis vyriškis ir pasakė, kad nėra benzino bei artinosi prie D. Š. . Tuomet D. Š. su tuo vyriškiu susiginčijo ir sudavė jam smūgį, po kurio nukentėjusysis nukrito į krūmus. Atsikėlusiam nukentėjusiajam D. Š. sudavė antrą kartą. Po to iš namo išėjo kitas vyriškis, kuris kažką turėjo rankose. Jie visi pradėjo bėgti, ten buvo nuokalnė, todėl jis užkliuvęs nugriuvo ir nubėgęs pasislėpė už automobilio. Iš kitos pusės, kur buvo tvora, pamatė bėgantį D. Š. ir pradėjo bėgti šiam iš paskos. Kai jis tupėjo už automobilio, matė, kaip nukentėjusysis ėjo link automobilio, tačiau pabėgęs prie automobilio priėjusių nukentėjusiųjų jis nematė. Po to prie jų atbėgo ir S. N. ir jie nutarė sugrįžti prie automobilio. Girdėjo, kaip vienas iš nukentėjusiųjų bėgo link namų pusės ir rėkė, kad papjovė. Jie sėdo į automobilį ir nuvažiavo, apsisukę grįžo vėl pro tą namą ir tada kažkas metė akmenį į automobilio priekinį stiklą. Po įvykio jie visi buvo sulaikyti ir atskirai laikomi Šalčininkų policijos komisariato areštinėje, ten jiems kalbėtis neleido. Jie savo parodymų nederino, tačiau dar važiuodami iš įvykio vietos jie kalbėjo, kad visi tylės.

Liudytojas S. N. parodė, kad nukentėjusiuosius pažįsta, kadangi gyvena gretimame kaime, žino, kad toje sodyboje pardavinėjamas benzinas. Šis liudytojas parodė iš esmės apie tokias pačias įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad nuvykus pirkti benzino, prie namo ėjo tik jis, D. Š. ir P. B. . Išėjus iš namo J. U. , tarp šio ir D. Š. kilo konfliktas ir D. Š. šiam nukentėjusiajam sudavė kelis smūgius. Po to tik su apatiniais išėjo ir V. R. ir pradėjo rėkti, jis kažką turėjo rankose. Jie bėgo, nes buvo baisu, išbėgo pro vartus ir nubėgo į pievą link miško. Nukentėjusieji juos vijosi. Matė, kad nukentėjusieji priėjo prie automobilio, ten girdėjosi triukšmas. Ar tarp A. M. ir nukentėjusiųjų buvo konfliktas, nežino, prie automobilio sugrįžo, kai užsidegė automobilio galiniai žibintai.

Liudytoja V. K. teisme parodė, kad tiek A. M. , tiek nukentėjusiuosius įvykio metu matė pirmą kartą. Ji buvo pas dėdę V. M. , kai iš Vilniaus atvažiavo vaikinai, kitą dieną jie ruošėsi važiuoti į Vilnių, todėl nusprendė įsigyti benzino. Važiavo penkiese, sustojo prie namo, kur prekiaujama degalais, ji su A. M. liko automobilyje, kiti trys nuėjo benzino. Kaip jai paaiškino, ten buvę vyrai buvo girti, pradėjo keiktis, kažkas kažką pastūmė, tie vyrai griebėsi ginklų ir visi išsilakstė. Iš pradžių buvo pokalbis, po to barėsi, matė, kad vyrai išėjo su kažkokiais ginklais, kokie tai ginklai ir ką su jais darė, nematė. Po to visi išsilakstė ir pasislėpė kas kur, kas už krūmų, kas už automobilio. Jiems su A. M. sėdint automobilyje, atėjo du vyrai, vienas išsitempė A. M. ir pradėjo jį mušti. Visko gerai nematė, kadangi buvo tamsu. Ar A. M. turėjo peilį, nematė. Iš teisme perskaitytų liudytojos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., 178-179 b. l.) matosi, kad tuomet ji buvo nurodžiusi kiek kitokias aplinkybes. Ji buvo parodžiusi, kad po kieme įvykusio konflikto ir po to, kai visi išsilakstė, prie automobilio priėjęs vienas vyriškis klausė A. M. „čia tu stūmei?“, o A. M. pradėjo aiškinti, kad jis ne prie ko, yra tik vairuotojas. Tada priėjo kitas vyriškis, matė, kaip A. M. iš kišenės bandė išsitraukti peilį, bet jam nepavyko, nes vyriškis griebė jam už rankos ir ištraukė jį iš automobilio. Paskui matė, kaip A. M. išsitraukė peilį, bet kaip juo dūrė, nematė. Be to, dar būnant automobilyje ji nesuprato, kad A. M. traukė peilį, tai suprato tik po to, kai jau lauke tą peilį išsitraukė. Šiuos teisme perskaitytus parodymus liudytoja patvirtino, parodė, kad jie yra teisingi, tuomet ji įvykio aplinkybes prisiminė geriau. Važiuodami jie visi bendrai kalbėjo apie įvykį, bet kas ir ką konkrečiai pasakojo, neprisimena. Sakė, kad vyrai buvo girti, pradėjo prasivardžiuoti, kažkas atsikirto. Nei ji, nei A. M. su tuo konfliktu niekaip nesusiję.

Nukentėjusiojo V. R. žmona liudytoja L. R. teisme parodė, kad ji iš namo išėjo vėliau, uždegė verandoje šviesą ir stovėdama ant laiptelių pamatė einantį sužeistą savo vyrą, kaip jis buvo sužalotas, nematė. O J. U. gulėjo prie tvoros, ties vartais, jo galva buvo į kiemo, o kojos į kelio pusę. Už kokių 3 metrų matė į pievą nubėgančius vaikinus. Tuo metu kiemas nebuvo apšviestas.

Iš išdėstytų nuteistojo, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų matosi, kad nukentėjusieji ir nuteistasis bei su juo atvykę liudytojai apie tuos pačius įvykius nurodo aplinkybes, kurios iš dalies tos pačios, tik jų parodymai skiriasi dėl vietos, kurioje buvo sužaloti nukentėjusieji bei tai, ar prie namo buvo atėjęs ar neatėjęs ir nuteistasis. Visi įvykyje dalyvavę liudytojai tvirtina, kad A. M. pasiliko automobilyje su V. K. , tuo tarpu nukentėjusysis V. R. parodė, kad A. M. buvo atėjęs prie namo, nes būtent jį jis nusivijo ir jo buvo peiliu sužalotas, todėl jo parodymus laiko melagingais.

Nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nuteistasis negalėjo paaiškinti, nuo kurio iš nukentėjusiųjų gynėsi, kuris iš jų ištempė jį iš automobilio, o kuris nutempė už automobilio. Tokie nuteistojo parodymai, apeliantų nuomone, patvirtina, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių versiją, kad A. M. buvo automobilyje, o abu nukentėjusieji atėjo ir jį užpuolė. Todėl ir liudytojų S. N. , D. Š. ir V. K. tokią nuteistojo versiją patvirtinančius parodymus teismas nepagrįstai įvertinto kaip patikimus ir nuoseklius ir nuosprendyje jais grindė savo išvadas, o jų (nukentėjusiųjų) parodymus dėl įvykio vietos atmetė. Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jame išdėstė ir įvertino visų teisme apklaustų asmenų parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. nukentėjusiuosius peiliu sunkiai sužalojo ne V. R. sodybos kieme, o ant kelio šalia šios sodybos. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad nuteistojo A. M. ir visų liudytojų, kurie buvo nuvykę prie V. R. sodybos, parodymai apie tai, kad A. M. nebuvo priėjęs prie V. R. gyvenamojo namo, sutapo. Liudytojai P. B. , S. N. netrukus po įvykio buvo sulaikyti ir izoliuoti, todėl dėl vienodų parodymų davimo negalėjo susitarti. Liudytoja V. K. irgi nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios davė analogiškus parodymus ir tvirtino, kad ji su A. M. liko sėdėti automobilyje. Vienintelis liudytojas D. Š. pirmosios apklausos metu buvo parodęs, kad į sodybą benzino pirkti ėjo jie visi, taip pat ir A. M. , ir kad tuomet tarp jų įvyko konfliktas. Tačiau jau tą pačią dieną tikrinant jo parodymus įvykio vietoje ir visų vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu bei teisme jis parodė, kad A. M. su V. K. liko automobilyje. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad liudytojo D. Š. teisme duotais parodymais netikėti neturi pagrindo, nes juos atitinka kitų asmenų parodymai.

Šioje dalyje kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios apklausos metu (1 t., 68-69 b. l.) liudytojas D. Š. parodė, jog matė ir tai, kaip A. M. peiliu smogė vienam vyriškiui į krūtinę ar šoną, tvirtino, kad tai matė, nes jie buvo apšviesti automobilio gabaritiniais žibintais. O po to liudytojas D. Š. įšoko į automobilį, sėdo už vairo ir pajudėjo. Iš pačių nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų matosi, kad automobilis stovėjo atokiau nuo namo, už tvoros. Todėl įvertinus šiuos liudytojo pirminius parodymus, taip pat akivaizdu, kad konflikto metu, kuomet buvo sužaloti nukentėjusieji ar vienas iš jų (pagal šiuos liudytojo D. Š. parodymus), veiksmas turėjo vykti būtent prie automobilio. Liudytojas S. N. taip pat parodė, kad į automobilį jis sugrįžo, kai užsidegė automobilio galiniai žibintai. Tai, kad jie po to iš įvykio vietos greitai pasišalino, taip pat patvirtina, kad daugiau jokio konflikto, juo labiau sodybos kieme, negalėjo būti.

Tai, kad nuteistasis negalėjo nurodyti, kuris iš nukentėjusiųjų jį ištraukė iš automobilio, nepaneigia teismo išvados dėl nusikaltimo įvykio vietos nustatymo, kadangi nuteistasis nukentėjusiųjų nepažįsta, o veiksmas vyko tamsiu paros metu, tai ribojo jo galimybę įsidėmėti nukentėjusiųjų išvaizdą. Šioje dalyje pažymėtina, kad ir pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo klaidingai nurodęs, jog jį peiliu sužalojo kitas asmuo (R. M. ). Tai, kad su nuteistuoju į sodybą benzino įsigyti atvykę liudytojai yra nuteistojo draugai ar pažįstami, neduoda pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais ar laikyti juos nepatikimu įrodymų šaltiniu. Jų parodymus teismas vertino juos sugretindamas ne tik su nuteistojo, bet ir su nukentėjusiųjų bei kitų liudytojų parodymais. Tuo tarpu iš išdėstytų nukentėjusiųjų parodymų matosi, kad juose irgi yra kai kurių prieštaravimų, pasigendama ir konkretumo bei nuoseklumo.

Nukentėjusiojo V. R. parodymus apie tai, kad J. U. buvo sužalotas ir gulėjo kelių metrų atstumu nuo namo kampo, bei apie tai, kad jis pats taip pat buvo sužalotas dar namo kieme, o ne prie automobilio, teismas pagrįstai įvertino kaip nepatikimus, nes jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Nukentėjusysis J. U. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš viso neprisimena įvykio aplinkybių, nes gavęs smūgį į akį, prarado sąmonę ir krito į gėlyną. Apie tai, kada ir kaip jis buvo sužalotas peiliu, šis nukentėjusysis nieko neparodė. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis J. U. jau parodė, kad po to, kai atidarius duris jam sudavė į veidą, jis nukrito, o tada jį gulintį jau mušė kumščiais visi, tų asmenų buvo 4-5, po to jis prarado sąmonę ir kaip buvo sužalotas peiliu, neprisimena. Šioje dalyje pažymėtina, kad pats smūgius nukentėjusiajam J. U. sudavęs liudytojas D. Š. irgi parodė, kad J. U. krito į gėlių krūmą, liudytojas P. B. parodė tą patį. Tuo tarpu nukentėjusysis V. R. parodė, kad išbėgęs matė vaikinus, prie namo mušančius J. U. , jis juos vijosi, o po to sugrįžo prie jau sužeisto J. U. . Tačiau tokie šio nukentėjusiojo parodymai prieštarauja liudytojos L. R. parodymams apie tai, kad išėjusi iš namo ir stovėdama ant laiptų ji matė J. U. gulintį prie tvoros. Būtent šios liudytojos parodymai paneigia nukentėjusiojo V. R. versiją, kad J. U. buvo sužalotas prie namo ir ten gulėjo po sužalojimo, ir kaip tik patvirtina, kad J. U. buvo sužalotas būtent prie automobilio, o iš ten sugrįždamas, nugriuvo ties vartais. Jau aptarti nuteistojo bei liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad ir V. R. A. M. peiliu sužalojo būtent prie automobilio. Vertinat nukentėjusiojo V. R. parodymus apie jo paties sužalojimo vietą, kolegija atkreipia dėmesį, kad šis nukentėjusysis irgi nebuvo nuoseklus. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad nusivijo A. M. , kuris jį sužalojo prie daržinės, apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau nurodė, kad A. M. jis pasivijo prie vasarinės virtuvės, ten šis jį ir sužalojo peiliu, o po to nubėgo į mišką. Tačiau liudytojas S. N. parodė, kad jis bėgo į miško pusę, kai jį vijosi iš namo išėjęs antras vyriškis (V. R. ). Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis V. R. tikrai vijosi kažkurį iš atvykusių ar kelis vaikinus, tačiau tikrai nepatvirtina, kad nukentėjusieji buvo sužaloti prie namo.

Esant tokioms aplinkybėms teismas pagrįstai nusikaltimo padarymo vietą nustatė remdamasis nuteistojo A. M. , liudytojų V. K. , S. N. , P. B. , D. Š. , tarpusavyje sutampančiais parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina ir L. R. parodymai.

Iš dalies galima sutikti su apeliantų argumentais dėl liudytojų parodymų patikimumo toje dalyje, kur jie nurodė, jog vieno iš nukentėjusiųjų rankose matė kirvį ar kažkokį kitą daiktą. Tačiau šioje dalyje teismas liudytojų parodymus nuosprendyje išsamiai išanalizavo, juos aptarė ir argumentuotai atmetė. Tokios išvados, kad nukentėjusieji nusikaltimo įvykio metu rankose turėjo kirvį, teismas nepadarė, o tokius paties nuteistojo parodymus įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją.

Iš bylos matosi, kad A. M. buvo kaltinamas tuo, kad nukentėjusiuosius J. U. ir V. R. jis sunkiai sužalojo dėl chuliganiškų paskatų, taip pat viešosios tvarkos pažeidimu. Tačiau įvertinęs visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad A. M. veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų, o savo veiksmais jis nesiekė pažeisti viešosios tvarkos. Su tokia teismo išvada nesutikdami nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad A. M. , puldamas nukentėjusiuosius ir subadydamas juos peiliu, parodė aiškų asmens negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą, savęs priešpastatymą aplinkiniams, o jo veiksmus lėmė dar prieš įvykį subrandintos nuotaikos, susijusios su chuliganiškais motyvais ir tokie jo veiksmai turėjo būti įvertinti kaip chuliganiški ir kvalifikuoti pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Tačiau tokius apeliantų argumentus kolegija atmeta.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas, sunkus arba nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas padarytas tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šioje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Liudytojų bei nuteistojo parodymais byloje nustatyta, kad jaunuolių grupė į V. R. sodybą vyko konkrečiu tikslu – nusipirkti benzino. Kad toje sodyboje prekiaujama benzinu, patvirtino ir kiti teisme apklausti liudytojai. Nors nukentėjusysis V. R. neigė prekiavęs benzinu, tačiau nurodydamas, kad sodyboje turėjo kontrabandinio benzino, kurio kartais paskolindavo, jei kam pritrūkdavo, faktiškai patvirtino, kad jaunuoliai galėjo atvažiuoti pas jį įsigyti degalų. Tiek nukentėjusieji, tiek ir į sodybą atvykę asmenys buvo neblaivūs, o kadangi buvo nakties metas, tai iššaukė nukentėjusiojo J. U. nepasitenkinimą, todėl kieme tarp jo bei liudytojo D. Š. ir kilo konfliktas. Tačiau su tuo niekaip nėra susijęs nuteistasis A. M. , nes jis laukė draugų ant kelio stovinčiame automobilyje, šalia kurio vėliau ir sužalojo ten atėjusius nukentėjusiuosius, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti apie dar prieš įvykį nuteistojo A. M. subrandintas nuotaikas, susijusias su chuliganiškais motyvais. Jau aptarti nuteistojo, liudytojų, o iš dalies ir pačių nukentėjusiųjų parodymai tikrai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad A. M. nukentėjusiuosius J. U. ir V. R. sunkiai sužalojo dėl chuliganiškų paskatų. Tai akivaizdžiai patvirtina liudytojos V. K. parodymai apie tai, kad būtent nukentėjusieji A. M. ištraukė iš automobilio ir jį mušė, o tik tada nuteistasis juos sužalojo peiliu.

Įvertinęs nuteistojo A. M. bei liudytojų parodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu nukentėjusieji dėl konflikto, kilusio prie V. R. gyvenamojo namo tarp nukentėjusiojo J. U. ir liudytojo D. Š. , P. B. bei S. N. pabėgus, nuėjo aiškintis prie automobilio, kuriame sėdėjo tame konflikte nedalyvavęs A. M. . Kad konfliktas įvyko būtent prie automobilio ir kad tą konfliktą su A. M. pradėjo patys nukentėjusieji, patvirtina ne tik nuteistojo A. M. ir liudytojos V. K. , bet ir jau išdėstyti ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo V. R. parodymai apie tai, kad jis buvo nuėjęs prie už tvoros ant kelio stovinčio automobilio, lindo į jo vidų, bandė išimti raktelius ir kad buvo sužalotas kažkur prie vartų. Nukentėjusieji, manydami, kad A. M. prie namo stumdė vieną iš nukentėjusiųjų ir tai aiškindamiesi, jėga ištraukė nuteistąjį iš automobilio, nutempė jį į automobilio galą stumdė, sudavė jam smūgius kumščiais, o šio susistumdymo metu nuteistasis A. M. abu nukentėjusiuosius sunkiai sužalojo peiliu. Nuteistojo veiksmus peiliu 6 kartus suduodant nukentėjusiajam J. U. bei 2 kartus V. R. , teismas įvertino veikimu esant būtinosios ginties situacijai. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad A. M. nukentėjusieji nuteistojo požiūriu užpuolė be priežasties, užpuolė du asmenys, kurie jį ne tik stumdė, bet ir mušė kumščiais, jo sveikatai buvo iškilęs realus ir akivaizdus pavojus, todėl jis nukentėjusiuosius sunkiai sužalojo gindamasis, t. y. A. M. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Tačiau įvertinęs nuteistojo gynybinius veiksmus bei pasirinktas priemones – smūgių sudavimą nukentėjusiesiems peiliu, tai, kad į nuteistojo sveikatą pasikėsinę nukentėjusieji nenaudojo jokių įrankių, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl jo veiksmus suduodant abiems nukentėjusiesiems smūgius peiliu ir taip sunkiai sužalojant jų sveikatą pagrįstai įvertino kaip padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 2 d. 5 p. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir ištyrusi papildomai apklaustų nuteistojo bei nukentėjusiųjų parodymus, jokių naujų aplinkybių, galinčių nulemti kitokį nuteistojo veiksmų įvertinimą, kolegija taip pat nenustatė.

Nukentėjusiųjų apeliacinius skundus dėl nuteistajam paskirtos bausmės kolegija tenkina iš dalies, nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nustatant nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnametis (BPK 328 str. 1 p.).

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnametis. Nors byloje nustatyta, kad nuteistasis A. M. nusikalstamą veiką tikrai padarė būdamas nepilnametis, tačiau tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės baudžiamasis įstatymas nenumato (BK 59 str. 1 d.), nepilnametystę pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo ir pagal BK 59 str. 2 d. Pagal naująjį 2000 m. BK asmeniui, kuris nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bet ir specialaus BK XI skyriaus normomis, numatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK 80-94 str.). Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę A. M. ir pats pirmosios instancijos teismas taikė BK 87, 91, 92 straipsnių nuostatas, numatančias bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus. Todėl po to nuteistojo nepilnametystę dar ir pripažinęs jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 59 str.). Todėl šioje dalyje nuosprendis yra keičiamas, nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, naikinama.

Tuo tarpu apeliantų argumentus dėl to, kad skirdamas A. M. bausmę teismas netinkamai aiškino ir taikė LR BK 28 str., 91 str. 3 d., 63 str. 1 d., 2 d. 5 p. nuostatas, kolegija atmeta.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistajam A. M. bausmę teismas vadovavosi bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais. Teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Skirdamas bausmę teismas įvertino ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Buvo įvertinta, kad nuteistasis A. M. padarė labai sunkų nusikaltimą (nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad sunkų) bei kilusius padarinius. Suduodamas smūgius peiliu nuteistasis sunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą ir tuo sukėlė jiems fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą bei kitus nepatogumus. Tai nuteistasis padarė tyčiniais veiksmais. Tačiau taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad jis nukentėjusiuosius sunkiai sužalojo peržengdamas būtinosios ginties ribas. Buvo įvertinta ir nuteistojo asmenybė. Nors A. M. šiuo metu yra kitu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., tačiau nuosprendžio priėmimo dieną jis buvo neteistas, nusikaltimo padarymo metu mokėsi, o šiuo metu dirba, laisvalaikiu sportuoja, yra Vilniaus futbolo klubo „Vilija“ narys ir yra teigiamai charakterizuojamas. Tačiau jis 2 kartus yra baustas administracinėmis nuobaudomis. Skirdamas nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos trukmę, teismas vadovavosi ir nepilnamečių bausmės skyrimo ypatumais (BK 91 str. 3 d.). Apeliantų argumentai, kad teismas nepagrįstai taikė BK 91 str. 3 d. nuostatas, nes bausmės skyrimo metu A. M. jau buvo pilnametis, nepagrįsti visiškai, nes BK 80 str. 1 d. yra aiškiai nurodyta, kad šio skyriaus, taigi ir šiame skyriuje esančio 91 straipsnio nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų.

BK 135 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 2 iki 12 metų, o vadovaujantis BK 90 str. 5 d. ir 91 str. 3 d. nuostatomis nepilnamečiui už šį nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 1 iki 10 metų. Teismas nuteistajam A. M. paskyrė artimą sankcijos minimumui 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d. nuostatomis, šią bausmę pagrįstai apėmimo būdu subendrino su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d. paskirta bausme.

Apeliantų argumentai apie tai, kad teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga būtinosios ginties ribas peržengusiam asmeniui švelninti bausmę ir tik esant LR BK 62 str. numatytiems pagrindams, kurių šioje byloje nenustatyta, yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistajam A. M. už BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 2 d. 5 p. numatyto nusikaltimo padarymą bausmę paskyrė baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, o įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taikant BK 92 str. nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 2 metams. BK 92 str. nuostatos nedraudžia nepilnamečiui nuteistajam atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir už sunkius bei labai sunkius nusikaltimus, jei teismas padaro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įvertinęs visas jau aptartas bylos skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, o ypač tai, kad nepilnametis A. M. nusikaltimą padarė dar ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, būtent tokią išvadą teismas ir padarė, o atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskyrė nuteistajam A. M. BK 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., 3 d. 5 p. numatytus elgesio apribojimus. Tokia nuteistajam paskirta bausmė, kolegijos nuomone, yra teisinga ir atitinkanti bausmės paskirtį. Bausmę griežtinti, taip pat skirti A. M. realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmę pagrindo nėra.

Iš bylos matosi, kad joje nukentėjusieji J. U. ir V. R. buvo pareiškę civilius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriuose patirtą neturtinę žalą abu nukentėjusieji įvertino po 25000 Lt. Abiems nukentėjusiesiems teismas priteisė po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nors nuteistasis A. M. ir padarė tyčinę nusikalstamą veiką, tačiau ją padarė esant labai svarbiai aplinkybei, t. y. kad jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, tik peržengiant šios ginties ribas. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusieji, siekdami sulaikyti nukentėjusįjį J. U. užpuolusį asmenį, sąžiningai klysdami patys užpuolė A. M. , taip išprovokuodami nuteistojo A. M. gynybos veiksmus. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atmetė nukentėjusiųjų argumentus dėl A. M. chuliganiškų veiksmų, įvertino ir byloje esančią darbo sutartį, iš kurios matosi, kad J. U. iš darbo buvo atleistas pačiam prašant, o tai, teismo nuomone, paneigia šio nukentėjusiojo argumentus, kad darbą jis prarado dėl patirto sužalojimo. Nesutikdami su nuosprendžiu šioje dalyje abu nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas netinkamai vadovavosi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir nepagrįstai nepriteisė visos civiliniuose ieškiniuose nurodytos turtinės žalos atlyginimo sumos.

Apeliantų argumentai dėl neturtinės žalos klausimo išsprendimo yra pagrįsti tik iš dalies. Jų skundai irgi tenkinami iš dalies, o nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinių ieškinių klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

CK 6.250 straipsnis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą, o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui.

Kolegijos nuomone, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas nuosprendyje pagrįstai pakankamai didelį dėmesį skyrė tai aplinkybei, kad nuteistasis A. M. nukentėjusiuosius sunkiai sužalojo veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, tačiau peržengdamas būtinosios ginties ribas, tačiau pakankamai neįvertino kitų CK 6.250 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, taip pat ir dalies tų aplinkybių, kurios skunduose nurodo apeliantai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo J. U. argumentus apie tai, kad jis dėl patirtų sužalojimų buvo priverstas išeiti iš darbo. Tai, kad darbo sutartyje yra įrašas, jog nukentėjusysis iš darbo buvo atleistas jam pačiam prašant, dar nereiškia, kad J. U. buvo priverstas nutraukti darbo sutartį ne dėl sveikatos problemų, atsiradusių būtent dėl patirtų sužalojimų. Iš bylos matosi, kad šis nukentėjusysis dirbo vairuotoju ekspeditoriumi baldų firmoje, taigi jo darbas buvo susijęs su sunkumų kilnojimu. Akivaizdu, kad po patirtos traumos tokio pobūdžio darbo nukentėjusysis kurį laiką tikrai negalėjo dirbti.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusiesiems J. U. ir V. R. dėl patirtų sunkių sužalojimų buvo atliktos operacijos, po to jie dar 10 dienų buvo gydomi ligoninėje. Tai rodo, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusieji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, dėl sužalojimų pakito jų gyvenimo kokybė, o visa tai yra vertinama kaip neturtinė žala, kurią teismas, kolegijos nuomone, nepagrįstai sumažino iki 5000 Lt. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas turėjo įvertinti ne tik žalą padariusio asmens turtinę padėtį, esamą bylos nagrinėjimo metu, bet ir kitas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos žalą padariusio asmens turtinei padėčiai ateityje. Nors A. M. šiuo metu ir neturi jokio turto, tačiau yra jaunas, sveikas, turintis darbą ir ateityje galintis atlyginti didesnę neturtinę žalą.

Įvertinusi jau aptartas bylos aplinkybes bei atsižvelgdama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kolegija nuteistojo A. M. padarytą neturtinę žalą abiems nukentėjusiesiems nustato kiekvienam po 15000 Lt. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos gavo sprendimus, kuriais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 10 str. 5 d., nukentėjusiesiems J. U. ir V. R. nuspręsta avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą išmokant jiems po 5000 Lt, tokio dydžio kompensacijos nukentėjusiesiems jau yra išmokėtos pervedant pinigus į jų banko sąskaitas. Todėl abiems nukentėjusiesiems priteistini ne teisėjų kolegijos nustatyti 15000 Lt, o tik 10000 Lt (15000-5000=10000) neturtinės žalos atlyginimai.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. U. ir V. R. turėjo išlaidų advokato, kuris dalyvavo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo posėdžiuose kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti. Byloje yra atstovavimo sutartis (2 t., 145 b. l.), kuria advokatui A. Tursui pavedama atstovauti V. R. ir J. U. , o pinigų paėmimo kvitai (2 t., 149 b. l., 3 t., 93, 94 b. l.) patvirtina, kad savo atstovui advokatui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. R. sumokėjo 2000 Lt (pinigų priėmimo kvitas Nr. 545481), be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, abu nuketėjusieji savo atstovui sumokėjo po 1000 Lt (kvitai Nr. 603930, Nr. 603931). Todėl, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., iš nuteitojo A. M. turi būti išieškota 3000 Lt V. R. ir 1000 Lt J. U. .

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 4 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria išspręsti nukentėjusiųjų J. U. ir V. R. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo A. M. priteisti 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam J. U. ir 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. R. .

Iš nuteistojo A. M. išieškoti J. U. 1000 (vieną tūkstantį) litų ir V. R. 3000 (tris tūkstančius) litų išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.