Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

atsakovo – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovui Rūtai Urbonavičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina juridiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui 2013-10-15 buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą (pistoletą PM 9 kalibro) savigynai Nr. 36 (b.l. 19-20, prijungtos medžiagos Nr. 23-AT-00546-2015 duomenys). 2015-12-16 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenys patvirtina, kad nebuvo surasta įrodymų, kurie patvirtintų realų ketinimą įvykdyti savo grasinimą – panaudoti karabiną prieš sraigtasparnį. Dėl to ikiteisminio tyrimo pareigūnas konstatavo, kad pareiškėjo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 str. 1 d., požymių. Jokio administracinio teisės pažeidimo sudėties pareiškėjo veiksmuose taip pat nebuvo nustatyta. Prijungtos medžiagos Nr. 23-AT-00546/2015 duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir piktinosi sraigtasparnių keliamu triukšmu. Vėliau pareiškėjas paskambino į Karinių oro pajėgų Jungtinį štabą ir pareiškė pretenzijas dėl sraigtasparnių keliamo triukšmo. Pokalbio telefonu metu pareiškėjas Lietuvos kariuomenės atstovui pasakė, kad ,,... gal man išsitraukti legaliai laikomą karabiną ir tokiu būdu spręsti klausimus...“. Apie tokius pareiškėjo veiksmus oficialiai buvo informuoti policijos pareigūnai, kurie nuvyko į įvykio vietą. Pareiškėjo namuose nebuvo rastas karabinas, tačiau seife buvo rastas legaliai laikomas pistoletas PM. Pareiškėjas policijos pareigūnų akivaizdoje ir apklausų metu neneigė aplinkybės, jog KOP atstovui pasakė frazę apie karabino panaudojimą, tačiau pokalbio su KOP atstovu pabaigoje pabrėžė, jog juokauja. Atsakovas, remdamasis paminėtos medžiagos duomenimis, 2015-12-11 priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo, remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 11 p., 40 str. 1 d. 10 p., 41 str. 1 d. 10 p. panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 36.

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimas į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos pagrinde Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – Įstatymas). Taigi, Įstatymo tikslas - įtvirtinti ginklų ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Nuo 2011-03-01 įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kuri galiojo ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2015-12-11). Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. imperatyviai nustato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p. numatyta, kad leidimai laikyti (nešiotis) B, C kategorijos ginklus panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šių Įstatymo nuostatų bei leidimo panaikinimo procedūra detalizuota 2003-06-23 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Taisyklių 92.3 p., 93-95 p.. Paminėtų Taisyklių 92.3 p. nurodo, kad leidimas panaikinamas, atsiradus Įstatymo 17 str. 1 d. 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 p., 18 str. 2 d., išskyrus 8 p., nurodytoms sąlygoms. Tai duoda pagrindą atmesti pareiškėjo argumentus, kad Taisyklės nenumato galimybės panaikinti leidimą už Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. pažeidimus.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Dėl to policija privalo nurodyti konkrečius atskiro leidimo panaikinimo motyvus. Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad Įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, - yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad visos 40 str. 1 d. atskiruose punktuose įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą. Nežiūrint to, pareiškėjo atžvilgiu taikant Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p. nuostatas, kompetentingam viešojo administravimo subjektui atsiranda pareiga surinkti tokius duomenis, kurie būtų pakankamai informatyvūs, patikimi, objektyviai pagrįstų asmens keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir būtų motyvuotas pagrindas leidimui panaikinti (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad tokio pobūdžio duomenų surinkimas bei turėjimas jų pakankamumo aspektu yra vertinamojo pobūdžio sąvokos (ABTĮ 57 str.). Konstitucinis Teismas 2001-04-12 nutarime akcentavo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Konstitucinis Teismas ir 2013-01-25 nutarime taip pat pabrėžė, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, taip pat pažymi, kad nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek ir pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę, yra pastoviai įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). LVAT, aiškinamas nurodytas teisės normas, taip pat pažymėjo, jog kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (LVAT 2012-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013-02-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-233/2013). Teismas, įvertinęs prijungtos medžiagos Nr. 23-AT-00546-2015 bei 2015-12-16 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenis, ginčijamo individualaus administracinio akto motyvus, konstatuoja, kad atsakovas skundžiamu 2015-12-11 sprendimu iš esmės teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą Nr. 36 (ABTĮ 57 str.).

Darydamas šią išvadą teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT praktikoje, pasisakant dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą arba nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmės tokio pobūdžio bylose, pažymima, jog tai yra oficialus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas procesinis dokumentas, kuris (konkrečiai jame padarytos išvados) jo teisėtumo bei fakto nustatymo aspektais negali būti kvestionuojamas administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 3 d.) Teismo vertinimu aplinkybė, kad pareiškėjas dėl nežymaus nepatogumo (sraigtasparnio sukelto triukšmo), nesant jokios realios grėsmės nei pareiškėjui, nei aplinkiniams, be aiškios priežasties skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, vėliau į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Jungtinį situacijų skyrių, reikalavo nutraukti karinių sraigtasparnių skrydžius. Pokalbio pabaigoje pareiškėjas Lietuvos kariuomenės atstovui pasakė, kad jis gali išsitraukti legaliai laikomą karabiną ir tokiu būdu spręsti klausimus. Po pareiškėjo skambučių į BPC ir Lietuvos kariuomenės KOP apie jo veiksmus buvo oficialiai pranešta specialiosioms tarnyboms – policijai. Dėl pareiškėjo veiksmų policijos pareigūnai išvyko į įvykio vietą (pareiškėjo namus), kur buvo rastas tik legaliai laikomas pistoletas PM. Dėl paminėtų pareiškėjo veiksmų BPK normų pagrindu taip pat buvo pradėtas tyrimas, iš pareiškėjo paimtas kovinis ginklas (pistoletas). Šios aplinkybės charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti nepagrįstus konfliktus, pranešti apie realiai neegzistuojančius nepatogumus (pavojus), bandantį be jokio svarbaus pagrindo trukdyti BPC ir LK KPO veiklą. Imama domėn ir tai, kad pareiškėjas LK KOP atstovui pažadėjo prieš karinį sraigtasparnį panaudoti graižtvinį šaunamąjį ginklą. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad savo veiksmais pareiškėjas kėlė grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Tokios pozicijos LVAT laikosi vertindamas panašias situacijas ir kitose bylose, kuriose buvo ginčijamas leidimų ginklams neišdavimas/panaikinimas (procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A502-1134/2014, Nr. A143-328/2014 ir kt.). Aplinkybės, kad pas pareiškėją nebuvo rastas karabinas, pokalbio pabaigoje pasakytas žodį ,,juokauju“ lemiamos reikšmės vertinant ginčijamo individualaus administracinio teisėtumą neturi. Teismas pabrėžia, kad oro uoste ar lėktuve pajuokavus apie turimą sprogmenį ir tokio sprogmens neradus, nuo atsakomybės asmuo paprastai neatleidžiamas. Ginčo situacijoje pareiškėjas Lietuvos kariuomenės atstovui taip pat žadėjo prieš žemai skraidantį sraigtasparnį panaudoti šaunamąjį ginklą, kadangi pareiškėjas pokalbio metu siekė nutraukti sraigtasparnio skraidymą netoli jo gyvenamosios vietos. Ginklo turėjimas įpareigoja pareiškėją žinoti ginklo laikymo, panaudojimo ir kitas taisykles. Teismas daro išvadą, kad ginčo situacijoje pareiškėjo veiksmai buvo akivaizdžiai neadekvatūs susidariusiai situacijai ir, tuo pačiu, pavojingi aplinkiniams, nes pareiškėjas oficialiam kariuomenės atstovui žadėjo prieš karinį sraigtasparnį panaudoti šaunamąjį ginklą, o žodį ,,juokauju“ pasakė tik pokalbio pačioje pabaigoje (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas pareiškėjo veiksmų grėsmės laipsnį vertino ne Įstatymo normų, bet BK normų (baudžiamosios atsakomybės) kontekste.

Atsižvelgiant į administracinėje byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl jo teisė turėti ginklą negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo. Duomenų, kad ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, nėra - t.y. tokios teisės iš pareiškėjo atėmimas nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste taip pat nenustatyta išimtinai svarbių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu ir akivaizdaus jos neteisingumo. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, tikrinamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas. Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.