Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

1.1.7.2; 1.1.9.6; 1.2.14.6.2; 1.2.19.4; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

2009 m. liepos 8 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nuteistųjų A. A. ir S. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo

A. A. nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams ir, taikant BK 45 str. 1 d., teisės dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje atėmimu 5 metams. Taip pat nuteistas pagal BK 228 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bei teisės dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje atėmimu 5 (penkeriems) metams, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

S. Š. nuteista pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams ir, taikant BK 45 str. 1 d., teisės dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje atėmimu 3 metams. Taip pat nuteista pagal BK 228 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bei teisės dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje atėmimu 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Taip pat nuspręsta nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo momento panaikinti paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į nuteistųjų A. A. bei S. Š. turtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. ir S. Š. nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojais, A. A. – (duomenys neskelbtini) skyriaus direktoriumi, o S. Š. – šio (duomenys neskelbtini) skyriaus finansų ir apskaitos skyriaus vedėja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdami turtinės naudos ir pasisavino jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

Laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 28 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. A. A. priimdavo (išleisdavo) įsakymus iš sutaupyto darbo užmokesčio fondo išmokėti (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojams priemokas už papildomai atliktus darbus ir padidintą darbo krūvį, taip pat materialines pašalpas dėl sunkios materialinės padėties. Tačiau A. A. iš anksto susitarus su finansų ir apskaitos skyriaus vedėja S. Š. , jiems abiems piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus, įpareigojančius valstybės tarnautojus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybių aprašyme nustatytas funkcijas, laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat nesilaikant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1, 3, 4 punktų reikalavimų sąžiningai atlikti tarnybines pareigas ir nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, A. A. per savo bendrininkę S. Š. perduodavo nurodymus pinigus gaunantiems darbuotojams grąžinti jam visus arba didžiąją dalį gautų pinigų. Darbuotojams per S. Š. lieptas grąžinti pinigų sumas grąžinus, abu nuteistieji pasisavintus svetimus pinigus pasidalindavo tarpusavyje. Tokiu būdu jie pasisavino tokias pinigų sumas:

- 1998-09-28 įsakymu Nr. 38-ka J. M. paskyrus 2 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino tarpusavyje 567,60 Lt;

- 1998-12-30 įsakymu Nr. 49-ka J. M. paskyrus 2112 Lt premiją, pasisavino ir pasidalino 2000 Lt;

- 1999-12-10 įsakymu Nr. 35-ka paskyrus J. M. 1702,80 Lt pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1700 Lt;

- 2000-06-15 įsakymu Nr. 17-ka J. M. paskyrus 7 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1926,40 Lt;

- 2000-09-08 įsakymu Nr. 24-ka J. M. paskyrus 1548,80 Lt priemoką už papildomai atliktus darbus, pasisavino ir pasidalino 500 Lt;

- 2000-12-28 įsakymu Nr.28 J. M. paskyrus 2300 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 400 Lt;

- 2001-06-04 įsakymu Nr. 29-k J. M. paskyrus 7 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1472 Lt;

- 2002-09-30 įsakymu Nr. 48-k J. M. paskyrus 1800 Lt priemoką už darbo krūvį, pasisavino ir pasidalino 1152 Lt;

- 2004-09-24 įsakymu Nr.P4-31 J. M. paskyrus 2000 Lt materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1280 Lt;

- 2005-12-12 įsakymu Nr. P4-37 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1760 Lt;

- 2006-06-28 įsakymu Nr. P4-32 J. M. paskyrus 1950 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1248 Lt;

- 2006-09-26 įsakymu Nr. P4-50 J. M. paskyrus 1950 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1248 Lt;

- 2006-12-29 įsakymu Nr. P4-46 J. M. paskyrus 2100 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1344 Lt;

- 1998-12-30 įsakymu Nr. 49-ka paskyrus L. L. 3100 Lt premiją už darbo rezultatus, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt;

- 1999-12-22 įsakymu Nr. 38-ka paskyrus L. L. 6 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1700 Lt;

- 2000-03-16 įsakymu Nr. 8-ka paskyrus L. L. 6 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1650 Lt;

- 2000-09-28 įsakymu Nr. 24-ka paskyrus L. L. 2480 Lt priemoką už atliktus papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt;

- 2000-12-28 įsakymu Nr. 28 paskyrus L. L. 2300 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 800 Lt;

- 2001-03-20 įsakymu Nr. 2-k paskyrus L. L. 7 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1300 Lt;

- 2001-03-28 įsakymu Nr. 4-k paskyrus L. L. 1750 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 400 Lt;

- 2001-07-02 įsakymu Nr. 34-k paskyrus L. L. 2000 Lt priemoką už archyvo sutvarkymą, pasisavino ir pasidalino 1200 Lt;

- 2001-10-01 įsakymu Nr. 37-k paskyrus L. L. 1650 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 700 Lt;

- 2003-03-28 įsakymu Nr. P4-14 paskyrus L. L. 2150 Lt materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1376 Lt;

- 2004-03-30 įsakymu Nr. P4-10 paskyrus L. L. 5 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 400 Lt;

- 2004-09-30 įsakymu Nr. P-4-33 paskyrus L. L. 1000 Lt priemoką už didelį darbo krūvį, pasisavino ir pasidalino 640 Lt;

- 2005-12-02 įsakymu Nr. P4-35 paskyrus L. L. 5 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1760 Lt;

- 2006-09-26 įsakymu Nr. P4-50 L. L. paskyrus 2270 priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1300 Lt;

- 1999-12-16 įsakymu Nr. 37-ka G. Č. paskyrus 6 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1500 Lt;

- 2000-06-05 įsakymu Nr. 16-ka G. Č. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1700 Lt;

- 2003-03-28 įsakymu Nr. P4-16 G. Č. paskyrus 2047 Lt priemoką už darbo krūvį, pasisavino ir pasidalino 1100 Lt;

- 2006-06-26 įsakymu Nr. P4-27 G. Č. paskyrus 1940 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt;

- 2006-09-26 įsakymu Nr. P4-50 G. Č. paskyrus 1940 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt;

- 2006-12-27 įsakymu Nr. P4-75 G. Č. paskyrus 1588 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt.

- 1998-12-30 įsakymu Nr. 49-ka paskyrus J. M. 3200 Lt premiją, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt;

- 1999-06-29 įsakymu Nr. 20-ka J. M. paskyrus 2 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 567 Lt;

- 2000-03-10 įsakymu Nr. 7-ka J. M. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1926,40 Lt;

- 2001-03-15 įsakymu Nr. 1-k J. M. paskyrus 7 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1926,40 Lt;

- 2002-11-25 įsakymu Nr. P4-103 J. M. paskyrus 5MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1376 Lt;

- 2003-03-28 įsakymu Nr. P4-16 J. M. paskyrus 2047 Lt priemoką už darbo krūvį, pasisavino ir pasidalino 1300 Lt;

- 2004-03-30 įsakymu Nr. P4-11 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1376 Lt;

- 2005-12-23 įsakymu Nr. P4-40 J. M. paskyrus 5 MMA dydžio pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1760 Lt;

- 2006-06-26 įsakymu Nr. P4-28 J. M. paskyrus 1570 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1004,80 Lt;

- 2000-03-03 įsakymu Nr. 6-ka paskyrus J. G. 7 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1600 Lt;

- 2002-06-28 įsakymu Nr. 15-k paskyrus J. G. 5 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1070 Lt;

- 2004-02-27 įsakymu Nr. P4-5 paskyrus J. G. 60 procentų pareiginės algos dydžio priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1100 Lt;

- 2004-06-28 įsakymu Nr. P4-22 paskyrus J. G. 700 Lt priemoką už darbo krūvį viršijančią veiklą, pasisavino ir pasidalino 448 Lt;

- 2004-06-30 įsakymu Nr. P4-23 paskyrus J. G. 5 MMA dydžio materialinę pašalpą, kaltinamieji pasisavino ir pasidalino 1070 Lt;

- 2004-09-30 įsakymu Nr. P4-34 paskyrus J. G. 60 procentų pareiginės algos dydžio priemoką, pasisavino ir pasidalino 400 Lt;

- 2005-06-30 įsakymu Nr. P4-26 paskyrus J. G. 1500 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 750 Lt;

- 2005-10-27 įsakymu Nr. P4-33 paskyrus J. G. 60 procentų pareiginės algos dydžio priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 500 Lt;

- 2005-12-19 įsakymu Nr. P4-39 paskyrus J. G. 5 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1170 Lt;

- 2005-12-28 įsakymu Nr. P4-42 paskyrus J. G. 1890 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt;

- 2006-06-27 įsakymu Nr. P4-30 paskyrus J. G. 3402 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1800 Lt;

- 2006-06-30 įsakymu Nr. P4-34 paskyrus J. G. 1890 Lt pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1000 Lt;

- 2006-09-10 įsakymu Nr. P4-38 paskyrus J. G. 1134 Lt priemoką už didelį darbo krūvį, pasisavino ir pasidalino 600 Lt;

- 2006-09-26 įsakymu Nr. P4-48 J. G. paskyrus 1600 Lt priemoką už didelį darbo krūvį, pasisavino ir pasidalino 800 Lt;

- 2006-12-27 įsakymu Nr. P4-75 paskyrus J. G. 2192 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1250 Lt;

- 2004-03-30 įsakymu Nr. P4-9 paskyrus D. O. 5 MMA dydžio materialinę pašalpą, pasisavino ir pasidalino 1300 Lt;

- 2006-09-26 įsakymu Nr. P4-50 paskyrus D. O. 2090 Lt priemoką už papildomus darbus, pasisavino ir pasidalino 1300 Lt.

Tokiu būdu A. A. ir S. Š. pasisavino 250 MGL dydį viršijantį didelės vertės svetimą turtą – iš viso 68 518,60 Lt valstybės pinigų.

Pirmiausia kolegija daro išvadą, kad teismas teisingai nustatė nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, t. y. jų padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Šias aplinkybes ir abiejų nuteistųjų dalyvavimą bei jų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme patvirtina pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai.

Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia pažymėtina tai, kad dėl daugelio nurodytų apelianto argumentų ir jo išdėstytos santykių su V. D. istorijos nuosprendyje teismas nepadarė jokių išvadų ir šių klausimų plačiau netgi neaptarinėjo. Nuosprendyje teismas padarė išvadą tik apie tai, kad skyriaus darbuotojai grąžindavo išmokas bijodami netekti darbo, o motyvuodamas šią išvadą paminėjo nurodytą skyriaus darbuotojų susirinkimą ir A. A. elgesį to susirinkimo metu. Byloje išnagrinėti įrodymai nurodytas teismo išvadas patvirtina, o apelianto argumentus paneigia. V. D. ir kitų apie nurodytą susirinkimą parodžiusių liudytojų parodymai šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti ir šie parodymai nuosprendyje nurodytas aplinkybes patvirtina. Liudytoja V. D. parodė, kad išgirdusi bendradarbių kalbas apie išmokų grąžinimus, nuėjo pas direktorių ir apie tai jam atvirai papasakojo, o po šio pokalbio kitą dieną direktorius sušaukė susirinkimą. Tai pripažįsta ir pats nuteistasis A. A. . Teigdamas, kad teismas neteisingai išdėstė tai, kas vyko to susirinkimo metu, apeliantas remiasi teisiamojo posėdžio protokolu, konkrečiai nurodydamas tą protokolo dalį, kurioje užrašyti V. D. parodymai (t. 4, b. l. 90-91). Liudytoja šios apklausos teisme metu parodė, kad ,,susirinkimo metu A. A. klausė, ką jis yra pavogęs, tačiau niekas nieko nesakė. Buvo negražiai pasakyta, kad galite eiti į darbo biržą, nes ten mūsų laukia. Paskui direktorius man liepė rašyti prašymą ir savo noru išeiti iš darbo“. Papildomos apklausos metu V. D. šiuos savo parodymus patikslino parodžiusi, kad A. A. jai liepė rašyti pareiškimą ir išeiti iš darbo ne susirinkimo metu, o iš karto po jo. Jis jai tai pasakė paskambinęs telefonu. Iš tos pačios teismo posėdžio protokolo dalies (t. 4, b. l. 90-91), taip pat matosi, kad teisme buvo perskaityti ir V. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 15-16), kuriuose liudytoja susirinkimo aplinkybes nurodė dar konkrečiau. Tos apklausos metu ji parodė, kad užėjusi pas direktorių ji užsiminė, kad sklinda kalbos, jog ,,anksčiau dirbę skyriaus vadovai vogė iš valdžios, o jis – iš žmonių“. A. A. jai nieko neatsakė, o kitą rytą jis sukvietė skyriaus darbuotojų susirinkimą, kurio metu piktai paaiškino, kad ,,darbo birža yra pilna darbo neturinčių žmonių, taip pat reikalaudamas atsakymo klausė darbuotojų, kurį iš jų jis yra apvogęs. Susirinkimo metu buvo jaučiamas spaudimas darbuotojams“. Taigi teismo išvados apie susirinkimo eigą visiškai atitinka apelianto skunde nurodyto teisiamojo posėdžio protokolo duomenis. Tas pačias aplinkybes patvirtina ne tik skunde nurodytos O. K. , bet ir kitų liudytojų V. P. , G. Č. ir V. S. parodymai. Teisme apklaustos liudytojas O. K. parodymus savo skunde išdėstė pats apeliantas. Tačiau papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje ši liudytoja dar parodė, kad direktorius susirinkime kalbėjo nemalonius dalykus. Be to, susirinkime buvo pasakyta, kad ,,jeigu nepatinka dirbti, galim išeiti“. Ji nežino, kodėl direktorius taip pasakė. Pažymėtina tai, kad apelianto argumentus dėl susirinkimo eigos paneigė netgi liudytoja L. P. , viena iš nedaugelio liudytojų šioje byloje, kuri dėl A. A. nusikalstamos veikos neturėjo jokių įtarimų ir apibūdino jį kaip puikų vadovą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja L. P. parodė, kad ,,direktorius visus sukvietė į susirinkimą ir pasakė, kad jeigu kam nepatinka, galit išeiti“. Liudytoja G. Č. papildomos apklausos metu irgi parodė, kad ,,buvo didelis susirinkimas ir buvo pasakyta, kad jeigu nepatinka, nenorit, tai galit nedirbti. Taip sakė direktorius A. A. “. G. Č. šios apklausos metu taip pat parodė, kad jai ne kartą kildavo mintis, kad reikia atsisakyti mokėti gautus pinigus, bet ji bijojo dėl darbo. Liudytoja V. S. papildomos apklausos metu parodė, kad ,,mes per susirinkimą visi bijojom, drebėjome, tylėjom. Vienas direktorius šnekėjo, o mes visi bijodami stovėjom“. Išdėstyti liudytojų parodymai nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentus visiškai paneigia. Šie parodymai patvirtina, kad susirinkimo metu A. A. su darbuotojais nieko net nemėgino aiškintis, kalbėjo jis vienas, be to kalbėjo ne apie kokius nors konkrečius skyriaus reikalus, o tik demonstratyviai klausė, ką jis apvogė, taip pat pasakė, kad tie, kam nepatinka, gali iš darbo išeiti, paminėjo ir darbo biržą. Liudytojų parodymai paneigia ir apelianto aiškinimus, kad jis negrasino skyriaus darbuotojams, o išeiti į darbo biržą pasiūlė tik V. D. , trūkus kantrybei dėl ankstesnių jų tarpusavio konfliktų. V. D. A. A. apie skyriuje girdėtas kalbas pasakė dar diena anksčiau iki susirinkimo, o išeiti iš darbo nuteistasis jai liepė jau susirinkimui pasibaigus. Taigi jo kalbos apie išėjimą iš darbo ir apie darbo biržą buvo skirtos būtent kitiems skyriaus darbuotojams. Nustatyta, kad V. D. santykiai su A. A. tikrai buvo konfliktiški, tačiau nuteistojo veiksmai ir kalbos susirinkimo metu šiuo atveju buvo skirti kitiems skyriaus darbuotojams. Kadangi nuteistasis klausinėjo, ką jis apvogė, daroma išvada, kad jo kalbos apie išėjimą iš darbo ir apie darbo biržą pirmiausia ir buvo skirtos tiems darbuotojams, kurie grąžindavo jiems paskirtas pinigines išmokas. Nurodytas susirinkimas įvyko tik 2006 m., o nuosprendžiu buvo nustatyta, kad skyriaus darbuotojai jiems skirtas pinigines išmokas grąžindavo jau nuo 1998 m. Apie tai, kad grąžindavo pinigines priemokas ir pašalpas dar iki nurodyto susirinkimo, visi 6 išvardinti liudytojai nurodė savo parodymuose. Jie išsamiai parodė apie skyriuje susiklosčiusią situaciją ir apie aplinkybes, vertusias juos išmokas grąžinti S. Š. . Nors tiesiogiai liudytojams atleidimu iš darbo nebuvo grasinama, visi jie suprato, kad jų atsisakymas grąžinti pinigus būtų reiškęs jų konfliktą su skyriaus vadovais, o dėl to jie galėjo netekti darbo. Liudytojai parodė norėję tiesiog dirbti savo darbą, t.y. būti garantuoti dėl savo ateities. Kad ir iki nurodyto susirinkimo bijojo būti atleista iš darbo ir tik todėl atiduodavo gautus pinigus, dar kartą patvirtino apie susirinkimo aplinkybes parodžiusi liudytoja G. Č. . Visos šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad skyriaus darbuotojai pinigines išmokas grąžindavo būtent dėl baimės netekti darbo. Tuo tarpu 2006 m. įvykusio susirinkimo aplinkybės ir A. A. elgesys šio susirinkimo metu tokias teismo išvadas tik patvirtina. Šio susirinkimo metu A. A. ne tik net nebandė paneigti ir išsklaidyti darbuotojų įtarimų ir jų nurodomos ,,viešos paslapties“, kokiu būdu pasisavinamos jų piniginės išmokos, tačiau savo kalbomis darbuotojams toliau darė psichologinį spaudimą. Tai, kad susirinkimo metu A. A. kalbėjo tik vienas ir faktiškai tik grasino darbuotojams atleidimu iš darbo, paneigia ir apelianto aiškinimus, kad V. D. praneštos žinios jam buvo netikėtos ir apie S. Š. nusikalstamą veiką jis nieko nežinojo. Jau išdėstytos aplinkybės leidžia padaryti kaip tik priešingą išvadą. Be to, tai, kad V. D. nepranešė A. A. nieko netikėto, o apie S. Š. nusikalstamas veikas jis žinojo, patvirtina paties A. A. veiksmai ir po V. D. praneštų žinių, ir po nurodyto susirinkimo. Sužinojęs, kad skyriuje sklando kalbos apie piniginių išmokų pasisavinimą, A. A. to net nebandė aiškintis, apie tai nepranešė nei Sodros vadovybei, nei teisėsaugos institucijoms. Priešingai, susirinkimo metu nors ir netiesiogiai, bet pakankamai aiškiai pagrasinęs darbuotojams atleidimu iš darbo, jis toliau priiminėjo įsakymus skirti pinigines išmokas dažniausiai tiems patiems darbuotojams ir nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis toliau tęsė savo nusikalstamą veiką. A. A. nurodo, kad darbuotojų baime prarasti darbą rinkdama iš jų pinigus sumaniai naudojosi S. Š. . Su tuo galima sutikti. Tačiau jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad ta pačia darbuotojų baime naudojosi ir pats nuteistasis A. A. . Jo elgesys susirinkimo metu ir psichologinis spaudimas skyriaus darbuotojams tokią išvadą visiškai patvirtina.

Iš nuosprendžio matosi, kad nuteistojo kaltę teismas pagrindė ne tik liudytojų parodymais. Teismas padarė išvadą, kad asmeniškai pasirašinėdamas įsakymus, A. A. negalėjo nematyti, kad įvairūs priedai prie atlyginimo ir materialinės pašalpos labai dažnai skiriamos tiems patiems darbuotojams. Atkreiptas dėmesys, kad šiems dažniausiai skatinamiems darbuotojams priedai buvo skiriami kartais ypač dažnai, po kelis kartus per mėnesį. Ypač dažnai buvo skatinama S. Š. ir tokį jai rodomą palankumą teismas susiejo su nuteistųjų bendrininkavimu nusikalstamų veikų padaryme. Apeliaciniame skunde nuteistasis tokias išvadas irgi vadina teismo „manipuliacijomis“ ir nurodo, kad pradėjęs dirbti skyriuje 1997 m., rado netvarką išmokų skyriuje, jame buvo daugiau darbo, todėl priedai prie atlyginimų buvo skiriami būtent šio skyriaus darbuotojams, o įmokų skyriui išmokos skiriamos nebuvo. Skiriant priedus jis atsižvelgdavo į darbuotojų kvalifikaciją ir kitas darbines savybes. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad atskiriems darbuotojams įvairūs priedai būdavo skiriami nepagrįstai dažnai, , be to, jam neaišku, ar iš viso egzistuoja „pagrįstas dažnis“. Nesutinka ir su teismo nurodytais konkrečiais atskirų darbuotojų skatinimo pavyzdžiais bei su teismo išvada, kad S. Š. buvo „tiesiog apipilta direktoriaus malonėmis“. Nors S. Š. buvo skatinta 45 kartus, tačiau tai buvo padaryta per 9 metų laikotarpį, todėl vidutiniškai ji skatinta po kartą kas 2-3 mėnesius. S. Š. ir J. G. buvo skatintos dažnai todėl, kad jų darbas buvo sudėtingas, didesnis buvo ir jų darbo krūvis. Apeliantas nurodo, kad visi darbuotojai buvo skatinami tik esant konkretiems pagrindams. Skunde dar nurodoma, kad kai kuriems darbuotojams priedai prie atlyginimų būdavo mokami kas mėnesį. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Apeliantas nepagrįstai bando sutapatinti įstatymų numatytais atvejais darbuotojams skiriamus nuolatinius priedus prie atlyginimo su atskirais įsakymais skiriamomis vienkartinėmis piniginėmis išmokomis, taip pat ir materialinėmis pašalpomis, apie kurias nurodoma kaltinime. Nuosprendyje išdėstyta atskiriems darbuotojams A. A. įsakymais paskirtų išmokų analizė įtikinanti, o teismo padarytos išvados pagrįstos. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ne tik į dažną tų pačių darbuotojų skatinimą, bet ir į išmokų skyrimą kai kuriems darbuotojams kartais net po kelis kartus per mėnesį. Kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti dar ir į tų skiriamų išmokų dydį, dažnai viršijantį 2000 ir netgi 3000 Lt ribas. Nors apeliantas nurodo, kad išmokos būdavo skiriamos tik esant konkrečiam pagrindui ir įvertinant darbuotojo darbines savybes bei tenkantį darbo krūvį, kai kurie jo paties dėstomi argumentai yra neįtikinantys. Pavyzdžiui, net sutinkant su tuo, kad vieno skyriaus darbuotojų darbo krūvis buvo didesnis, vis tiek nesuprantama, kodėl piniginės priemokos būdavo skiriamos tik vieno skyriaus darbuotojams, o kito skyriaus neskiriamos iš viso. Nuteistasis, nustatęs S. Š. paskirtų išmokų periodiškumo vidurkį, nurodo, kad ji buvo skatinama po vieną kartą kas 2-3 mėnesius, tačiau iš bylos matosi, kad jai, konkrečiai 2006 m., buvo paskirtos net septynios priemokos, be to, S. Š. irgi yra skatinta po 2-3 kartus per mėnesį. Apie tai, kad kai kurie darbuotojai buvo skatinami ypač dažnai, parodė dauguma šioje byloje apklaustų liudytojų. Byloje ne tik paties A. A. , bet ir liudytojų parodymais nustatyta, kad sprendimus dėl išmokų visada priimdavo jis pats ir dėl to tardavosi tik su S. Š. . Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis negalėjo nematyti ir nesuprasti, kad savo įsakymais dažniausiai skatina tuos pačius darbuotojus. Nuosprendyje išdėstyti nuteistojo įsakymais pagrįsti duomenys kartu su kitais įrodymais patvirtina, kad piniginės išmokos dažniausiai buvo skiriamos tiems darbuotojams, kurie po to tas išmokas arba didesnę jų dalį grąžindavo S. Š. . Ypač dažną S. Š. skatinimą teismas pagrįstai susiejo su A. A. palankumu jai kaip nusikaltimų bendrininkei.

Šiame nuosprendyje jau anksčiau aptartais įrodymais buvo paneigti nuteistosios S. Š. parodymai ir jos apeliacinio skundo argumentai dėl nusikalstamos veikos laikotarpio, pasisavintų pinigų sumos ir kitų tos veikos faktinių aplinkybių. Jas teismas nustatė teisingai. Tuo tarpu išnagrinėjusi ir atmetusi jau aptartus nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. A. dalyvavimas nusikalstamų veikų padaryme, taip pat A. A. ir S. Š. bendrininkavimas padarant nusikalstamas veikas, irgi yra įrodyti. Pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėtų ir jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) skyriaus direktorius A. A. ir to paties skyriaus finansų ir apskaitos skyriaus vedėja S. Š. , iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdami turtinės naudos ir pasisavino jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šias nusikalstamas veikas jie padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis. A. A. priimdavo įsakymus iš sutaupyto darbo užmokesčio fondo išmokėti skyriaus darbuotojams pinigines priemokas ir materialines pašalpas, per savo bendrininkę S. Š. perduodavo nurodymus išmokas gaunantiems darbuotojams grąžinti visus ar didžiąją dalį gautų pinigų, o darbuotojams per S. Š. jiems išmokėtus pinigus grąžinus, nuteistieji juos pasisavindavo. Iš viso buvo pasisavintas didelės vertės svetimas turtas – 68518,6 Lt valstybės pinigų.

Abiejų nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas įvertino ir kvalifikavo teisingai, baudžiamieji įstatymai buvo pritaikyti tinkamai.

Nuteistoji S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenustatė byloje įrodinėtinų aplinkybių, nuosprendyje neatskleisti ir nenustatyti nusikalstamų veikų objektyviosios ir subjektyviosios pusių požymiai, taip pat neatskleista pati bylos esmė neapibrėžiant, kam priklausė tariamai pasisavintas turtas. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, nes visi pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų sudėčių požymiai buvo nustatyti ir juos teismas išdėstė nuosprendyje.

Nesutikdama su teismo išvada, kad nuteistieji pasisavino valstybės, o ne asmeninius darbuotojų pinigus, S. Š. nurodo ir apie tariamus teismo išvadų prieštaravimus. Nurodo, kad padaręs išvadą, jog kaltinamieji savinosi ne privačių asmenų, o valstybės turtą, po to nuosprendyje teismas jau nurodo, kad ,,civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareikštas, o duomenų, kad kaltinamieji turtą būtų įsigiję už nusikalstamu būdu gautas lėšas, byloje nėra, todėl laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. A. ir S. Š. turtui, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinas“. Apeliantė dar nurodo, kad šioje byloje nėra nukentėjusiųjų, o tai yra nebūdinga byloms dėl nusikaltimų nuosavybei.

Į visus nurodytus apeliacinių skundų argumentus atsako ir juos visiškai paneigia teismo nustatyti nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų objektyviosios ir subjektyviosios pusių požymiai ir konkrečios tų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Liudytoja J. G. , pati grąžindavusi jai paskirtas pinigines išmokas S. Š. , iš tikrųjų parodė, kad, jos nuomone, pati išmokų skyrimo procedūra nebūdavo pažeidžiama, o kam ir kokias išmokas skirti, visada spręsdavo pats direktorius A. A. . Kiti išmokas gaudavę ir jas grąžindavę liudytojai irgi konkrečiai neparodė, kad nuteistieji savinosi būtent VSDF biudžeto lėšas, jie, kaip liudytojai, parodė tik apie tai, kokios išmokos jiems būdavo išmokamos ir kiek, kada ir kokiomis aplinkybėmis jie pinigus atiduodavo S. Š. . Vis dėlto pažymėtina, kad nei vienas iš liudytojų, gaudavusių ir atidavusių jiems išmokėtus pinigus, sprendžiant iš jų pačių parodymų, net nelaikė tų pinigų būtent savo asmenine nuosavybe. Pavyzdžiui, liudytojas J. M. parodė, kad žinojo, koks yra jo atlyginimas, kas jam priklausydavo, tą ir gaudavo, o ,,kas būdavo viršaus, reikėdavo grąžinti“. Liudytoja J. G. parodė, kad ,,įsakymai visuomet buvo rašomi tiems patiems darbuotojams su ta sąlyga, kad jie bus grąžinami, nes mums už darbą tokių pinigų tikrai niekas būtų nemokėjęs“, ,,mes dalyvavome kaip reikalingi žmonės pasisavinant pinigus“. Taigi išmokas gaudavusių ir jas grąžindavusių liudytojų parodymai apeliantų argumentų dėl nusikaltimo dalyko nepatvirtina, o juos netgi paneigia. Kita vertus, nusikalstamos veikos atskleidimas yra ne liudytojų, o prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareiga. Kam iš tikrųjų priklausė nuteistųjų pasisavintas svetimas turtas, matosi iš nustatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės, t. y. konkrečių tos veikos padarymo aplinkybių ir nustatyto svetimo turto pasisavinimo būdo. Tai išdėstyta nuosprendžio nustatomojoje, o dar išsamiau aptarta nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Joje teismas nurodo, jog yra akivaizdu, kad A. A. ir S. Š. , siekdami turtinės naudos, sugalvojo ir realizavo būdą, kaip užvaldyti valstybės pinigus: įsakymai išmokėti priemokas buvo priimami ne tam, kad darbuotojams būtų suteikta materialinė pagalba ar atlyginta už padidintą darbo krūvį ir pan., bet siekiant kito, savanaudiško tikslo, - tam, kad išėmus pinigus iš valstybės fondo, juos būtų galima paversti savo nuosavybe. Kitaip tariant, įsakymų priėmimas, paskiriant darbuotojams pinigines priemokas, ir šių priemokų išmokėjimas buvo kaltinamųjų sukurtas ir realizuotas nusikaltimo darymo būdas (mechanizmas), įgalinantis juos iš valstybės fondų išimti valstybės pinigus ir juos pasisavinti. Dėl šios aplinkybės teismas laiko, kad kaltinamieji savinosi ne privačių asmenų, o valstybės turtą. Tokios teismo išvados yra pagrįstos ir jas patvirtina jau aptartų įrodymų visuma. Galima tik dar kartą paminėti liudytojos J. G. , dirbusios skyriaus teisininke ir ruošdavusios A. A. įsakymų projektus, parodymus apie tai, kad kartais pirmiau būdavo priimamas įsakymas dėl išmokos paskyrimo arba paruošiamas jo projektas, o tik po to darbuotojas pateikdavo prašymą dėl išmokos skyrimo. Kiti liudytojai parodė, kad nuteistoji S. Š. ne tik iš anksto pasakydavo, kad pinigines išmokas jie turės jai grąžinti, bet ir pati jiems pasakydavo, kada reikia rašyti prašymus ir netgi pati nurodydavo, kokią priežastį nurodyti prašymuose skirti materialines pašalpas. Visi šie liudytojų parodymai jau buvo išdėstyti ir aptarti. Taigi šioje byloje buvo nustatyta, kad nuteistųjų tikslas buvo pasisavinti ne asmeninį darbuotojų turtą, o būtent valstybės turtą, t. y. skyriaus darbo užmokesčio fondo lėšas. Negalėdami to padaryti tiesiogiai, jie ir sukūrė nuosprendyje aptartą būtent valstybės turto pasisavinimo mechanizmą: direktoriaus įsakymais dažniausiai tiems patiems skyriaus darbuotojams būdavo skiriamos įvairios priemokos ir pašalpos, o jas gavę (iš pradžių kasoje, o po to paėmę iš savo asmeninių banko sąskaitų) darbuotojai tuos pinigus atiduodavo S. Š. , kuri pinigus perduodavo A. A. . Tokiu būdu nuteistieji turėjo tikslą pasisavinti būtent valstybės turtą ir būtent valstybės turtą jie pasisavindavo užvaldę darbuotojų sugrąžinamus pinigus. Toks nustatytas nusikalstamų veikų padarymo būdas (mechanizmas) atsako ir apeliacinių skundų argumentus dėl tariamo išmokų skyrimo ir pačių skyriaus direktoriaus įsakymų teisėtumo. Įsakymai dėl išmokų skyrimo formaliai iš tikrųjų atitiko patvirtintai Vienkartinių piniginių išmokų skyrimo ir jų mokėjimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos įstaigų dirbantiems tvarkai, tie įsakymai iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje nebuvo panaikinti ir pripažinti neteisėtais, o skyriuje atliktų auditų metu nebuvo nustatoma darbo užmokesčio fondo lėšų trūkumo. Tačiau tai paaiškinama būtent tuo, kad nuteistieji pasisavindavo kaip tik tuos pinigus, kurie būdavo išmokami pagal A. A. įsakymus skirti pinigines išmokas skyriaus darbuotojams. Iš tikrųjų šie įsakymai buvo priimami turint tikslą ne skatinti arba suteikti materialinę pagalbą skyriaus darbuotojams, o turint tikslą skiriamas išmokas pasisavinti patiems nuteistiesiems. Atmetant nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl nusikaltimo dalyko ir įsakymų skirti pinigines išmokas tariamo teisėtumo kolegija atkreipia dėmesį į bene pagrindinę aplinkybę. Nuteistųjų A. A. ir S. Š. tyčia pasisavinti svetimą turtą kildavo ne tada, kai piniginės išmokos darbuotojams jau būdavo išmokėtos ir kai tie išmokėti pinigai jau būtų laikomi darbuotojų asmenine nuosavybe. Kaip jau buvo nurodyta, tikslą pasisavinti būtent valstybės turtą nuteistieji turėdavo nuo pačios savo nusikalstamos veikos pradžios ir turint būtent šį tikslą direktorius A. A. priimdavo įsakymus dėl išmokų skyrimo. Teismo nustatyta nusikalstama veika visada yra neteisėta, todėl ir patys A. A. įsakymai skirti kaltinime nurodytas pinigines išmokas buvo neteisėti, o tai, kad tie įsakymai nebuvo panaikinti ar nepripažinti neteisėtais kitokiu būdu, šiuo atveju jokios reikšmės veikų kvalifikavimui neturi. Nurodytų įsakymų neteisėtumas yra nustatytas būtent šioje byloje priimtu teismo nuosprendžiu. Kadangi įsakymai skirti pinigines išmokas buvo neteisėti, tai ir pats pinigų išmokėjimas skyriaus darbuotojams negali būti laikomas teisėtu ir tie pinigai negali būti laikomi tas išmokas gavusių darbuotojų asmenine nuosavybe. Nuteistojo A. A. apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai apie tai, kieno nuosavybe būtų laikomi pinigai, jeigu darbuotojai gautas išmokas būtų išleidę savo nuožiūra ir pan., su šia byla neturi nieko bendro ir tuos apelianto dėstomus variantus aptarinėti iš viso nėra pagrindo. Galima pažymėti tik tiek, kad pripažinus nuteistuosius kaltais šioje byloje ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėtais įsakymais paskirtos piniginės išmokos ar jų dalis iš tas išmokas gavusių darbuotojų galėtų būti paimtas ne tik baudžiamojo proceso, bet ir kitokia įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau tai yra jau ne šios nagrinėjamos bylos dalykas. Visos jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad teismas nusikaltimo dalyką šioje byloje nustatė teisingai ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji pasisavino ne asmeninį darbuotojų, o būtent valstybei priklausantį turtą. Pačiame nuteistosios S. Š. apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra nukentėjusiųjų asmenų, tačiau tai tik dar kartą patvirtina teismo išvadas dėl nusikaltimo dalyko. BPK 28 str. 1 d. nurodyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Tai reiškia, kad baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas tik fizinis asmuo. Pinigines išmokas gavę ir jas grąžinę asmenys nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais, nes turtinė žala buvo padaryta ne jiems, o valstybei. Nuteistosios S. Š. skundo argumentai dėl šioje byloje nepareikšto civilinio ieškinio, dėl (duomenys neskelbtini) skyriui tariamai nepadarytos žalos ir dėl prieštaravimų tarp nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų taip pat nepagrįsti. Nuosprendžio 12-ame lape nurodęs, kad civilinis ieškinys byloje nepareikštas ir kad nėra duomenų, jog kaltinamieji turtą būtų įsigiję už nusikalstamu būdu gautas lėšas, teismas tuo motyvavo tik savo sprendimą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento panaikinti A. A. ir S. Š. paskirtas procesines prievartos priemones – laikiną jų nuosavybės teisių apribojimą. Teismo išvada, kad nėra duomenų, jog kaltinamieji už nusikalstamu būdu gautas lėšas būtų įsigiję turtą, irgi siejama su tuo nuteistųjų turtu, į kurį buvo laikinai apribotos nuteistųjų nuosavybės teisės. Šios aplinkybės plačiau dar bus aptartos nagrinėjant prokuroro apeliacinio skundo argumentus, tačiau akivaizdu, kad išdėstytos teismo išvados tikrai neprieštarauja teismo išvadoms dėl valstybės turto pasisavinimo. Tai, kad šioje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, taip pat nereiškia, kad nusikaltimu nebuvo padaryta turtinė žala. Civilinio ieškinio nebuvimą iš dalies galima paaiškinti tuo, kad šios kategorijos baudžiamosiose bylose civiliniais ieškovais paprastai pripažįstamos tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, kuriems tiesiogiai nusikalstamais veiksmais padaroma turtinė žala. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) skyriui, iš kurio darbo užmokesčio fondo buvo pasisavinti pinigai, direktoriumi buvo pats nuteistasis A. A. . BK 183 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Tai reiškia, kad ši nusikalstama veika laikoma baigta tik atsiradus tos veikos padariniams, pasireiškiantiems turtinės žalos padarymu. Nors civilinis ieškinys šioje byloje nepareikštas, teismas nustatė, kad nuteistieji pasisavino 68.518,60 Lt valstybės pinigų. Tai ir reiškia, kad VSDF biudžetui buvo padaryta nurodyto dydžio turtinė žala, o kadangi, kaip jau buvo nurodyta, VSDF biudžete esantis turtas yra valstybės nuosavybė, tokio dydžio turtinė žala buvo padaryta ir pačiai valstybei. Kitas nusikalstamos veikos aplinkybes teismas irgi įvertino teisingai. Nuteistųjų A. A. ir S. Š. nusikalstamos veikos motyvas buvo savanaudiškos paskatos, o tikslas – neteisėtai užvaldyti jų žinioje buvusį svetimą turtą. Pasisavindami jiems svetimą turtą jie veikė tiesiogine tyčia. Nors tai ir nebuvo pripažinta nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe. Nuteistoji S. Š. apeliaciniame skunde dar nurodo, jog ,,nėra pagrindo neigti, kad skyriaus darbuotojai savo asmenines lėšas rinkliavų, reikalingų skyriaus reikmėms, forma perduodavo S. Š. , o pastaroji – skyriaus direktoriui A. A. “. Surinkdama iš darbuotojų apie 3000-4000 Lt, ji vykdė direktoriaus nurodymus, nes, būdama jam pavaldi, kitaip elgtis negalėjo. Kolegija atmeta ir šiuos apeliantės argumentus. Kad teismas teisingai nustatė nusikaltimo dalyką ir kad S. Š. dalyvavo pasisavinant ne jos nurodomą, o žymiai didesnę, teismo nustatytą darbuotojų atiduotą pinigų sumą, šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Ištirti įrodymai paneigia ir apeliantės aiškinimus, kad surinkti iš darbuotojų pinigai buvo panaudojami skyriaus reikmėms. Šią apeliantės versiją paneigia vien tai, kad pasisavintų pinigų suma labai didelė netgi įvertinant nusikalstamos veikos trukmę. Byloje apklausti liudytojai, kurių parodymai jau buvo išdėstyti, apklausų metu negalėjo nurodyti jokių skyriuje atliktų remonto darbų arba kitokių išlaidų, kurioms galėjo būti panaudoti darbuotojų S. Š. atiduoti pinigai. Priešingai, buvo nustatyta, kad VSDFV Širvintų skyriuje ūkio darbams ir reprezentacinėms išlaidoms būdavo numatytos specialiai tam skirtos biudžeto lėšos. Liudytojais apklausti skyriaus darbuotojai taip pat parodė, kad skyriuje bendrai švenčiamoms šventėms patys surinkdavo savų pinigų. Apie kokį nors iš darbuotojų surinktų pinigų panaudojimą kitokioms reikmėms nieko neparodė ir patys nuteistieji: A. A. , kategoriškai neigiantis savo kaltę, apie tai neparodė nieko aiškindamas, kad apie S. Š. nusikalstamus veiksmus jis nežinojo. Tuo tarpu nuteistoji S. Š. , prisipažinusi, kad pinigines išmokas paėmė tik 2-3 kartus ir tik iš dviejų darbuotojų, nurodė, kad iš tų pinigų sumų A. A. jai palikdavo tik po kelis šimtus litų, už kuriuos ji tariamai pirkdavusi kavą ir alkoholinius gėrimus A. A. svečiams. Kur panaudojo kitus jos perduotus pinigus pats A. A. , S. Š. nenurodė. Žymiai didesnių, negu pripažįsta S. Š. , pinigų sumų užvaldymas nuteistosios versiją apie jų panaudojimą kavai ar alkoholiniams gėrimams, paneigia, be to, ji ir pati pripažįsta, kad surinktus pinigus su A. A. dalindavosi. S. Š. aktyviai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme surinkdama iš darbuotojų jiems išmokėtas pinigines išmokas, tai tęsėsi net keletą metų, todėl nuteistosios argumentas, kad ji kitaip elgtis negalėjo būdama A. A. pavaldine, yra visiškai nepagrįstas bei vertintinas tik siekimu sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir taip palengvinti savo padėtį. S. Š. turėjo galimybę bet kuriuo metu savo nusikalstamą veiką nutraukti, juo labiau, kad apie kokią nors A. A. prieš ją naudotą prievartą ar grasinimus verčiant dalyvauti nusikalstamoje veikoje pati apeliantė nieko nenurodo.

Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nuteistieji jų žinioje esantį svetimą turtą pavertė savo turtu. Jų nurodymu darbuotojams grąžinus jiems paskirtas bei išmokėtas pinigines išmokas arba jų didžiąją dalį, nuteistieji šį jiems svetimą turtą užvaldė ir turėjo realią galimybę juo naudotis ir disponuoti. Be to, net ir tik iš dalies kalta prisipažinusios S. Š. parodymai patvirtina teismo išvadą, kad nuteistieji užvaldytus svetimus pinigus tarpusavyje pasidalindavo. Jau nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 išaiškinta, kad pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Šioje byloje tolimesni nuteistųjų veiksmai su jų pasisavintu svetimu turtu nebuvo nustatyti, tačiau tai, kaip jau buvo nurodyta, jų veikų kvalifikavimui neturi reikšmės. Byloje nustatyta, kad nuteistieji, užvaldydami darbuotojų grąžinamas pinigines išmokas, valstybės pinigus savinosi daug kartų ir tai tęsėsi nuo 1998 m. rugsėjo 28 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Teismas tai įvertino ne kaip atskiras pavienes turto pasisavinimo veikas, o kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Tokia išvada yra pagrįsta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t. (kasacinė byla Nr. 2K-307-2007). Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji A. A. ir S. Š. valstybės turtą, t. y. darbo užmokesčio fondo lėšas, savinosi iš to paties šaltinio, tai darė analogiškais (tapačiais) veiksmais, be to, nepaisant ilgo nusikalstamos veikos laikotarpio, tuos tapačius veiksmus skiria nedideli laiko tarpai. Taip pat nustatyta, kad nuteistieji, susitarę pasisavinti darbo užmokesčio fondo lėšas ir sukūrę svetimo turto užvaldymo būdą, mechanizmą, savinosi jų žinioje esantį svetimą turtą turėdami tikslą pasisavinti tiek pinigų, kiek pavyks, jų nusikalstama veika buvo nutraukta tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Tai patvirtina, kad tapačius nuteistųjų veiksmus pasisavinant svetimą turtą siejo bendras vienas sumanymas, pasireiškiantis vieninga tyčia. Dėl šių aplinkybių teismas nuteistųjų nusikalstamas veikas pagrįstai kvalifikavo kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, kurios metu nuteistieji iš viso pasisavino 68518,60 Lt valstybės pinigų. Pasisavinto turto vertė viršija 250 MGL sumą (BK 190 str.), todėl nuteistųjų A. A. ir S. Š. nusikalstamas veikas teismas pagrįstai įvertino kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą ir teisingai kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d.

Teismo išvada, kad abu nuteistieji, pasisavindami jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, tuo pačiu metu dar ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdami turtinės naudos, taip pat pagrįsta. Nuteistasis A. A. , nesutikdamas ir su šia nuosprendžio dalimi, apeliaciniame skunde nurodė tik apie tai, kad nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d., tuo pačiu nėra su ja susijusios kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., sudėties. Jau buvo nurodyta, kad pagal BK 183 str. 2 d. A. A. buvo pripažintas kaltu pagrįstai, todėl jo argumentas, dėl kurio apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis nuteistas už piktnaudžiavimą, irgi atmetamas. Nuteistoji S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendyje teismas nenustatė bei neatskleidė ir BK 228 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Piktnaudžiavimo tarnyba nusikalstami veiksmai imperatyviai siejami su tuo, kad didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, bei su tuo, kad asmuo, padaręs šią nusikalstamą veiką, siekė turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Šioje byloje panaikindamas laikiną nuosavybės teisių apribojimą teismas konstatavo, kad civilinis ieškinys byloje nepareikštas, o duomenų, kad kaltinamieji turtą būtų įsigiję už nusikalstamu būdu gautas lėšas, byloje nėra. Tokia teismo išvada patvirtina, kad jos veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., sudėties požymių. Nuosprendyje taip pat neaptarta, kuo pasireiškė piktnaudžiavimas – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimu. Jos nuomone, tai nebuvo nurodyta neatsitiktinai, nes nei vieno, nei kito jos veikimo (ar neveikimo) įrodymų byloje nėra. Vien tik tai, kad ji buvo valstybės tarnautoja, dar neleidžia teigti, kad ji atliko tyčinius ir nusikalstamus piktnaudžiavimo tarnyba veiksmus. Surinkdama iš skyriaus darbuotojų apie 3000-4000 Lt, ji vykdė skyriaus direktoriaus nurodymus ir, būdama jam pavaldi, kitaip elgtis negalėjo. Todėl pagal BK 228 str. 2 d. yra nuteista nepagrįstai. Visus šiuos apeliantės argumentus kolegija atmeta. Jos argumentai dėl tariamai tik 3000-4000 Lt pinigų užvaldymo ir dėl negalėjimo nevykdyti savo viršininko A. A. nurodymų šiame nuosprendyje jau buvo aptarti ir paneigti. Taip pat jau buvo paneigti argumentai, susiję su teismo motyvais, dėl kurių teismas nusprendė panaikinti priverstinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Kiti nuteistosios išdėstyti apeliacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Pripažinęs abu nuteistuosius kaltais pagal BK 228 str. 2 d., teismas nustatė ir visus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir konkrečias tos veikos padarymo aplinkybes, jos išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 str., yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 228 str. 2 d. numato atsakomybę už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, padarytą siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Piktnaudžiavimo sąvoka ir šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai išsamiai išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgoje. Joje išaiškinta, kad piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 str., objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Taikant BK 228 str. žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negauta nauda ar negautos pajamos. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, t. y. į žalos pobūdį, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Sprendžiant klausimą, ar turtinė žala yra didelė, atsižvelgiama ne tik į žalos piniginės išraiškos dydį, bet ir į tai, kiek ji reikšminga tokią žalą patyrusiam asmeniui. Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. BK 228 str. 2 d. nurodytas siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos. BK 228 str. numatyto nusikaltimo vykdytojas yra specialaus subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 str. 1 d., padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, o kvalifikuotas piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 str. 2 d., padaromas tik tiesiogine tyčia. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas padaro kitas nusikalstamas veikas, tarp jų ir svetimo turto pasisavinimą (BK 183 str.), veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis. Vadovaujantis šiais išaiškinimais, nuteistųjų A. A. ir S. Š. veikose teismas kvalifikuoto piktnaudžiavimo nusikaltimo požymius nustatė pagrįstai. Abu nuteistieji turėjo specialaus subjekto požymius – jie buvo valstybės tarnautojai. Piktnaudžiavimą nuteistieji padarė pasisavindami svetimą jų žinioje buvusį turtą ir abi šios nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Todėl nuteistųjų kaltę padarius piktnaudžiavimą patvirtina visi šiame nuosprendyje jau išdėstyti ir aptarti įrodymai. Jau buvo nurodyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu A. A. dirbo (duomenys neskelbtini) skyriaus direktoriumi, o S. Š. – šio skyriaus finansų ir apskaitos skyriaus vedėja. Skyriaus, kaip biudžetinės įstaigos, turtas, taip pat ir darbo užmokesčio fondo lėšos buvo nuteistųjų žinioje, jie dėl savo užimamų pareigų turėjo teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo, o svetimą turtą pasisavino savo tarnybinę padėtį, pareigas ir įgaliojimus panaudodami priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Tai atsako į nuteistosios S. Š. apeliacinio skundo argumentą dėl nuosprendyje tariamai neišspręsto klausimo, ar nuteistieji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, ar viršijo įgaliojimus. Nuteistieji jiems suteiktų įgaliojimų neperžengė, priešingai tarnybos interesams panaudojo jiems suteiktas teises, pareigas bei įgaliojimus, todėl svetimą turtą pasisavino būtent piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi. Nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad sumanytą pinigų pasisavinimo būdą nuteistieji galėjo realizuoti tik užimdami jau nurodytas vadovaujančias pareigas, piktnaudžiaudami tarnyba ir piktybiškai pažeisdami nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų įstatymų reikalavimus. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad nuteistųjų pasinaudojimas tarnybine padėtimi priešingais tarnybos interesais pasireiškė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1, 4, 5, 6 p. bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1, 3, 4 p. reikalavimų pažeidimais. Sprendžiant klausimą dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi padarytos žalos dydžio, taip pat atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos trukmę ir nuteistųjų einamų pareigų svarbą, o taip pat į tai, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi nuteistieji padarė kitą sunkų nusikaltimą pasisavindami didelės vertės svetimą turtą. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad dėl A. A. ir S. Š. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi buvo sumenkintas valstybės tarnybos autoritetas ir tuo buvo padaryta didelė žala ne tik tarnybai, bet ir valstybei. Piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi nuteistieji veikė tiesiogine tyčia ir padarė kitą, sunkų nusikaltimą nuosavybei pasisavindami didelės vertės svetimą turtą. Tai patvirtina, kad jie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdami turtinės naudos. Pagrįstai nustatęs šį piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi kvalifikuojantį požymį, teismas nuteistųjų A. A. ir S. Š. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 228 str. 2 d. Kadangi nuteistieji, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, pasisavino svetimą turtą, jų veikos teisingai kvalifikuotos kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 2 d. ir BK 183 str. 2 d., sutaptis.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo apie galimą kitų asmenų dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme. Nuteistoji S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal nuosprendyje išdėstytą turto pasisavinimo mechanizmą sektų logiška išvada, kad pinigines išmokas gavę liudytojai buvo nusikalstamos veikos bendrininkai, nes jie, siekdami turtinės naudos, ilgą laiką gaudavo pinigus, kurie jiems nepriklausė. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde irgi nurodo, kad remiantis teismo išvada, kad buvo pasisavinti valstybės, o ne darbuotojų asmeniniai pinigai, pinigines išmokas gavusių skyriaus darbuotojų veiksmuose irgi yra nusikalstamų veikų sudėtys. Apeliantas nurodo apie aktyvų J. G. dalyvavimą renkant iš darbuotojų pinigus, taip pat apie J. M. parodymus, kad jis savo parašu suklastojo dokumentą, taip pat nurodo konkrečias pinigų sumas, kurias, jo nuomone, pasisavino visi šeši pinigines išmokas gavę liudytojai. Nuteistasis nurodo, kad nepradėjęs dėl nurodytų liudytojų veiksmų ikiteisminio tyrimo prokuroras pažeidė BPK 2 str. reikalavimus, o teismas pažeidė BPK 257 str. reikalavimus, nes nustatęs, kad pasisavinti pinigai buvo valstybės, apie galimą kitų asmenų dalyvavimą nusikaltimo padaryme motyvuota nutartimi turėjo pranešti prokurorui. Apeliantas dar nurodo, kad ikiteisminio tyrimo nepradėjimas dėl pinigines išmokas gavusių skyriaus darbuotojų veiksmų kelia abejonių dėl teismo nustatyto turto pasisavinimo dalyko. Šiuos abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kolegija irgi atmeta. Dėl turto pasisavinimo dalyko šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta ir visi nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai buvo atmesti. Tuo tarpu apeliantų argumentai dėl tariamo kitų asmenų dalyvavimo valstybės turto pasisavinime, kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Nuteistieji nurodo, kad pinigines išmokas gaudavę ir po to jas arba jų didžiąją dalį grąžindavę skyriaus darbuotojai buvo jų pačių padarytos nusikalstamos veikos bendrininkai. Dėl šių apeliantų argumentų faktiškai jau buvo pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, kuriame teismas nurodė, kad, vadovaudamasis BPK 255 str. 1 d., liudytojų J. G. , J. M. , L. L. , J. M. , G. Č. ir D. O. veiksmų kaltės požiūriu nesvarsto. Tokia teismo išvada teisinga, nes pagal BPK 255 str. 1 d. nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl tos pačios priežasties išvardintų liudytojų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme ir jų kaltės klausimų kolegija taip pat nesprendžia. BPK 257 str. nurodyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Šioje byloje teismas tokios nutarties nepriėmė, ir tai reiškia, jog duomenų, kad turto pasisavinime galėjo dalyvauti ir kiti asmenys, teismui nepakako. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Teisme nepaaiškėjus jokioms aplinkybėms, patvirtinančioms nuteistųjų ir asmenų, grąžindavusių jiems paskirtas pinigines išmokas, tarpusavio susitarimą daryti nusikalstamą veiką ir tyčinį tų asmenų dalyvavimą pasisavinant svetimą turtą, teismas dėl apeliantų nurodomų asmenų priimti BPK 257 str. nurodytą motyvuotą nutartį neturėjo pagrindo.

Nuteistųjų A. A. ir S. Š. apeliaciniuose skunduose taip pat dėstomi argumentai dėl teisminio nagrinėjimo metu padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Į daugelį šių argumentų šiame nuosprendyje jau buvo atsakyta nagrinėjant kitus apeliacinių skundų argumentus. Jau buvo išnagrinėti nuteistojo A. A. skundo argumentai dėl atsakymą menančių klausimų uždavimo liudytojams, aptartas liudytojų naudojimosi užrašais ir dokumentais apklausų metu teisėtumas, taip pat išnagrinėti apelianto argumentai dėl teisiamojo posėdžio protokolo trūkumų. Šie apeliacinio skundo argumentai buvo atmesti, nes BPK 275, 281 ir 261 straipsnių reikalavimų teisminio nagrinėjimo teismas nepažeidė. Jau buvo nurodyta apie tai, kad buvusius teisiamojo posėdžio protokolo trūkumus (neteisingai užrašytus kai kuriuos liudytojos J. G. parodymus) ištaisė pats teismas, patvirtinęs A. A. gynėjo pateiktas pastabas ir jas pridėjęs prie teisiamojo posėdžio protokolo. Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl apelianto nurodomų protokole neteisingai užrašytų liudytojų sudėtinių-prijungiamųjų sakinių ir kitų teisiamojo posėdžio protokolo trūkumų, apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš naujo buvo apklausti visi liudytojai, kai kurių asmenų parodymus, paaiškinimus ir pareiškimus į teisiamojo posėdžio protokolą įrašant pažodžiui. Taip pat jau buvo išnagrinėti ir atmesti nuteistosios S. Š. apeliacinio skundo argumentai dėl nurodomų prieštaravimų išdėstytose teismo išvadose ir BPK 255 str. 1 d. nustatytų bylos nagrinėjimo teisme ribų. Abiejuose nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstyti ir argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad jį nustebino teisiamajame posėdyje išreikšta išankstinė teisėjo nuomonė, kai po jo paaiškinimų 2008 m. sausio 30 d. teisiamajame posėdyje, jam baigus kalbėti, teisėjas, rodydamas į baudžiamąją bylą, jo paklausė ,,tai ką, visi šie liudytojai Jus apkalba ?“. Tokiu būdu teismas jį tarsi vertė teisintis dėl to, ką parodė šeši liudytojai. Tuo tarpu nuteistoji S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nebuvo visiems vienodai teisingas ir tai jai leidžia abejoti teismo nešališkumu. Apeliantė dar nurodo, kad nuosprendžio struktūra leidžia manyti apie teismui priimtinesnę kaltinimo šalies versiją, nuosprendyje pastebimos užuominos apie tai, kad ji neįrodė savo nekaltumo. Taip pat nurodo, kad teismas pažeidė vidinio įsitikinimo, kaip įrodymų vertinimo kriterijaus, turinį. Šiuos apeliantų argumentus kolegija taip pat atmeta. Iš nuteistojo A. A. nurodyto 2008 m. sausio 30 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokolo (t. 4, b. l. 77-89) matosi, kad jokie teisėjo klausimai A. A. protokole neužrašyti. Tačiau iš to paties protokolo taip pat matosi, kad 2008 m. sausio 30 d. teisme buvo apklausiami tik liudytojai, pats A. A. apklausiamas nebuvo, jokių paaiškinimų nedavė, pareiškimų nepadarė ir viso tą dieną vykusio posėdžio metu pats uždavė vienintelį klausimą liudytojai J. G. . Taigi protokolo duomenys nuteistojo skundo argumentų nepatvirtina, dėl šios teisiamojo posėdžio protokolo dalies jokios pastabos nebuvo pateiktos. Kita vertus, teisėjo užduotas (jeigu ir buvo užduotas) klausimas kaltinamajam apie priežastis, dėl kurių liudytojai galėjo duoti neteisingus parodymus, neturi būti laikomas išankstine teisėjo nuomone. Iš A. A. apeliacinio skundo matosi, kad jis pats įtaria liudytoją J. G. esant suinteresuota bylos baigtimi, o skunde nurodo apie savo paaiškinimus teismui dėl su tuo susijusių aplinkybių. Nuteistosios S. Š. abejonės dėl teismo nešališkumo irgi jokiais konkrečiais duomenimis nepagrįstos. Nuosprendyje jokių teismo užuominų apie tai, kad ji neįrodė savo nekaltumo, kolegija nenustatė, tuo tarpu apeliantės argumentai dėl to, kad teismas nebuvo visiems vienodai teisingas, kad teismui buvo priimtinesnė kaltinančios šalies versija, taip pat argumentas dėl vidinio įsitikinimo kaip įrodymo vertinimo kriterijaus, yra labiau susiję ne su teismo šališkumu, o tik su apeliantei nepalankiu įrodymų įvertinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nei vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Vertinant jau nurodytus nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus pagal abu paminėtus teismo nešališkumo reikalavimų aspektus, kolegijos nuomone, šie argumentai nei subjektyvaus, nei objektyvaus teismo šališkumo nepatvirtina. Jau buvo nurodyta, kad A. A. jo skunde nurodytą dieną iš viso nebuvo apklausinėjamas, be to, jo nurodomas teisėjo užduotas klausimas taip pat nesuteikia pagrindo manymui, kad teisėjas būtų turėjęs išankstinę nuomonę ar būtų tendencingas. Jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teismo nešališkumo teisminio nagrinėjimo metu, taip pat nėra. Nušalinimas teisėjui nebuvo pareikštas, taip pat nėra jokių duomenų apie nagrinėjimo teisme dalyvių reiškiamus priekaištus dėl jų teisių lygiomis sąlygomis su kitais proceso subjektais dalyvauti procese, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, išdėstyti savo nuomonę teismo posėdyje sprendžiamais klausimais ir kt., ribojimo. Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės nuteistųjų argumentus dėl galimo teismo šališkumo paneigia. Kiti nuteistųjų argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų paaiškinami tik apeliantų nesutikimu su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, teismo išvadomis dėl jų kaltės ir įrodymų vertinimu. Nuteistieji nurodo apie tai, kad teismas abejones vertino ne jų naudai, subjektyviai vertino įrodymus, nuosprendyje neišdėstė objektyvių jų kaltės įrodymų ir pan. Šie argumentai šiame nuosprendyje irgi jau buvo aptarti bei atmesti nagrinėjant kitus su įrodymų vertinimu susijusius apeliacinių skundų argumentus. Kolegija dar kartą konstatuoja, kad teismas BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, o įrodymus šioje byloje įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaujantis įstatymu. BPK 1 str. nuostatos dėl baudžiamojo proceso paskirties išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, irgi nebuvo pažeistos.

Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Savo forma ir turiniu nuosprendis atitinka BPK 302-307 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimus. Nuteistojo A. A. apeliaciniame skunde kai kurios teismo išvados vadinamos ,,išsigalvojimais“, ,,teismo manipuliacijomis“, nurodoma netgi apie įrodymų klastojimą, tačiau tai šiame nuosprendyje irgi jau buvo aptarta, šie argumentai yra nepagrįsti ir jie parodo tik apelianto nepagarbą teismui. Jokių kitų, juo labiau esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės arba kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Prokuroro ir nuteistosios S. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų skiriant bausmes, dėl neteisingai paskirtų bausmių ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų. Prokuroro ir nuteistosios S. Š. apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus abiems nuteistiesiems pagal BK 183 str. 2 d. paskirdamas po dvi skirtingų rūšių bausmes. Šioje dalyje apeliaciniai skundai yra pagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad nuteistiesiems A. A. ir S. Š. teismas pagal BK 183 str. 2 d. paskyrė ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmes, tačiau dar ir nurodyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje iš viso nenumatytos teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmes. Taikant BK 45 str. 1 d. A. A. paskirtas teisės dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje atėmimas 5 metams, o S. Š. paskirtas teisės dirbti tokį patį darbą atėmimas 3 metams. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad abu kaltinamieji nusikaltimus padarė savo darbinės veiklos srityje, pasinaudodami užimamomis pareigomis, todėl, vadovaujantis BK 45 str. 1 d., jiems atimtina teisė dirbti darbą valstybinio socialinio draudimo įstaigų sistemoje. Tokie BK 45 str. numatytos bausmės paskyrimo nuteistiesiems motyvai yra nepagrįsti, o paskirdamas šią bausmę pagal BK 183 str. 2 d. teismas netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. BK 42 str. 1 ir 2 dalyse nurodytas bausmių, skiriamų už nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, sąrašas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas šiame sąraše nurodytas kaip atskiros rūšies bausmė, kuri gali būti skiriama asmeniui, padariusiam ir nusikaltimą, ir baudžiamąjį nusižengimą. Tačiau BK 42 str. 3 d. nurodyta, kad asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. BK 42 str. 4 d. nurodyta, kad šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi bausmės. Nurodytais atvejais bausmės skiriamos už kelias nusikalstamas veikas ir kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika. Tačiau ir šiais atvejais dvi bausmės asmeniui gali būti paskirtos tik paskiriant galutinę subendrintą bausmę, kai už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos skirtingų rūšių bausmės. Tuo tarpu už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai asmeniui gali būti skiriama tik viena bausmė ir įstatymai jokių šios taisyklės išimčių nenumato. BK 42 str. 6 d. nurodyta, kad padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme gali būti skiriamos kai kurios baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau BK 45 str. numatytas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, kaip jau buvo nurodyta, yra ne baudžiamojo poveikio priemonė, o bausmė. BK 54 str. 1 d. taip pat yra nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Ši bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nuostata reiškia, kad bausmė skiriama tokios rūšies, kokia yra nurodyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, ir tokio dydžio, kuris atitinka tos sankcijos ribas. Švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti paskirta tik BK 62 str. ir BK 54 str. 3 d. numatytais atvejais. Apie tai, kad konkrečios rūšies bausmė gali būti skiriama tik BK specialiojoje dalyje numatytais atvejais, nurodyta ir BK straipsniuose, reguliuojančiuose konkrečias bausmes, apie tai nurodyta ir BK 45 str. 1 d. BK 183 str. 2 d. sankcija numato tik vienos rūšies – terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl šios rūšies bausmes pagal šį baudžiamąjį įstatymą teismas nuteistiesiems paskyrė pagrįstai. Tuo tarpu paskirdamas nuteistiesiems už tą pačią nusikalstamą veiką dar ir antrą, be to, sankcijoje nenumatytos rūšies bausmę – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, teismas netinkamai pritaikė jau išvardytus baudžiamuosius įstatymus (BK 42 str. 3 d., 45 str. 1 d., 54 str. 1 d.). Šioje dalyje nuosprendį keičiant dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems A. A. ir S. Š. paskirtų pagal BK 183 str. 2 d. bausmių ir dėl paskirtų galutinių subendrintų bausmių naikinama, ir šios bausmės nuteistiesiems skiriamos iš naujo, laikantis jau nurodytų BK bendrosios dalies normų nuostatų, taip pat nebloginant nuteistųjų padėties, nes to neprašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 4 d.).

Iš naujo skiriant nuteistiesiems bausmes pagal BK 183 str. 2 d., kolegija vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Kartu kolegija pažymi, kad į daugelį bausmės skyrimui reikšmės turinčių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje jau buvo atsižvelgta ir tas aplinkybes teismas nustatė bei įvertino teisingai. Su daugeliu teismo jau išdėstytų bausmių skyrimo motyvų kolegija sutinka. Teismas nenustatė jokių nuteistojo A. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. BK 61 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių, ar nustatyta ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Jau įvertinęs šias ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kadangi jokių A. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, jam bausmė skiriama baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio ir atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, jo, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, formą ir rūšį, taip pat į kaltininko asmenybę. Didelės vertės svetimo turto pasisavinimas yra sunkus nusikaltimas, o BK 183 str. 2 d. sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. Vertinant šio A. A. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kolegija atsižvelgia į konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Byloje nustatyta tęstinė nusikalstama veika pasisavinant svetimą turtą truko net keletą metų, o iš viso pasisavinto turto vertė daugiau negu dvigubai didesnė už BK 190 str. nurodytą didelės vertės turto dydį. Šis nusikaltimas baigtas, o padaryta turtinė žala neatlyginta. Nors civilinis ieškinys byloje nepareikštas, nuteistieji žalą galėjo atlyginti savo noru, tačiau to nepadarė. A. A. buvo šio nusikaltimo vykdytojas, o jo vaidmuo pasisavinant svetimą turtą buvo ypač svarbus. Nors jis pats pinigų iš skyriaus darbuotojų nerinko ir su jais netgi nebendravo, tačiau būtent jis, būdamas Sodros skyriaus direktoriumi, priiminėjo įsakymus dėl piniginių išmokų skyrimo, po to pats nurodydavo savo bendrininkei S. Š. , kokias tų išmokų dalis gavę darbuotojai turi atiduoti, o po to tuos grąžintus pinigus pasisavindavo. Skundžiamame nuosprendyje teismas atsižvelgė ir į kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, buvo atsižvelgta į tai, kad A. A. anksčiau neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, yra pagyvenusio amžiaus ir teigiamai charakterizuojamas. Kolegija vis dėlto atsižvelgia į tai, kad darbovietėje, kurioje ir buvo pasisavintas svetimas turtas, A. A. buvo baustas tarnybinėmis nuobaudomis. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors Sodros valdybos charakteristikoje A. A. apibūdinamas teigiamai, nuteistojo asmenybę apibūdina ne tik ši tarnybinė charakteristika, bet ir tos pačios jau aptartos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Ilgas nusikalstamas laikotarpis leidžia teigti, kad A. A. nusikalstamą veiką padarė neatsitiktinai ir ne dėl kokių nors nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Nuteistojo asmenybę atitinkamai charakterizuoja ir jo elgesys nusikalstamos veikos metu, šiame nuosprendyje jau nurodytos aplinkybės, kai viešame susirinkime netiesiogiai pagrasinęs darbuotojams, kad šie gali netekti darbo, nuteistasis ir toliau tęsė tą pačią nusikalstamą veiką. BK 183 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis viršija 5 metus, o teismas A. A. buvo paskyręs ženkliai mažesnę negu sankcijos vidurkis 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdama į visas jau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad skirti A. A. dar švelnesnę bausmę nėra pagrindo, todėl jam pagal BK 183 str. 2 d. skiriama tokio paties dydžio laisvės atėmimo bausmė. BK 228 str. 2 d. sankcija numato ne tik laisvės atėmimo iki 6 metų bausmę, bet ir švelnesnės rūšies bausmę – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą. Atsižvelgiant į visas jau aptartas aplinkybes, taip pat į tai, kad A. A. , piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė kitą sunkų nusikaltimą, be to, nusikalstamos veikos metu pats vadovavo Sodros skyriui, jam paskirta griežtesnės rūšies, tačiau artima sankcijos žemutinei ribai laisvės atėmimo bausmė irgi negali būti laikoma per griežta. Ją švelninti irgi pagrindo nėra.

Prokuroras apeliaciniame skunde nuteistajai S. Š. prašo pagal BK 183 str. 2d. paskirti švelnesnę, negu buvo paskirta skundžiamu nuosprendžiu, 1 metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat paskirti tokio paties dydžio galutinę subendrintą bausmę. Pati nuteistoji S. Š. prašo jai paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokuroro ir nuteistosios S. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Skiriant bausmes S. Š. kolegija vadovaujasi tais pačiais bausmės skyrimą reguliuojančiais baudžiamaisiais įstatymais, pagal kuriuos buvo sprendžiamas klausimas dėl bausmės skyrimo A. A. . Jokių nuteistosios S. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta. Prašydama švelninti paskirtą bausmę, skunde S. Š. nurodo, kad byloje yra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o žalos nėra. Šie jos argumentai nepagrįsti. Teismas jokių nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė pagrįstai, be to, jų savo skunde nenurodo netgi pati apeliantė. Nors teisme S. Š. iš dalies prisipažino kalta, tačiau pripažino tik nežymią kaltinimų dalį, be to, ji neigė ir tebeneigia savo kaltę, tai patvirtina netgi jos apeliacinio skundo turinys ir jame išdėstyti prašymai priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Todėl pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, taip pat ir kitas BK 59 str. 1 d. nurodytas aplinkybes pagrindo nėra. Nors BK 59 str. 2 d. nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, tokių aplinkybių, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, kolegijos nuomone, taip pat nėra. Nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad nusikaltimais nebuvo padaryta žala. Apie tai, kad nuteistieji, pasisavindami svetimą turtą, valstybei padarė turtinę žalą, šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta. Nors civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, ši žala iki šiol neatlyginta. Vertinant nuteistosios S. Š. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, daroma išvada, kad jos iš esmės tokios pačios, kurios jau buvo nurodytos bausmės skyrimo A. A. motyvuose. S. Š. irgi buvo aktyvi nusikaltimo vykdytoja, pasisavinant svetimą turtą ilgą laiką atvirai nurodinėjo skyriaus darbuotojams, kokią piniginių išmokų dalį jie turi atiduoti, po to perduodavo pinigus A. A. ir pasisavintus pinigus su juo pasidalindavo. Piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi S. Š. irgi užėmė atsakingas pareigas dirbdama Sodros skyriaus finansų ir apskaitos skyriaus vedėja. Apeliaciniame skunde nuteistoji dar nurodo, kad yra vieniša motina, viena išlaiko dukrą, kuri, jai paskyrus laisvės atėmimo bausmę, liktų be priežiūros. Po to, kai buvo nušalinta nuo pareigų Sodros skyriuje, praktiškai neturi pragyvenimo šaltinio, sutriko jos sveikata. Apeliantė nurodo, kad laisvės atėmimo bausmės jai paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, be to, teismas turėjo pagrindą paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. nuostatas. Atsižvelgdama į apeliantės išdėstytas aplinkybes, taip pat kai kurias kitas, BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, kolegija nuteistosios apeliacinį skundą tenkina iš dalies.

Bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyse arba BK 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Nei vieno iš šių baudžiamųjų įstatymų taikyti skiriant bausmę nuteistajai S. Š. nėra pagrindo. BK 62 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir dar esant bent vienai iš BK 62 str. 2 d. 1-6 punktuose nurodytų aplinkybių. Jau buvo nurodyta, kad jokių nuteistosios S. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, ji pati savo noru neatvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką nepranešė, nors byloje civilinis ieškinys nepareikštas, tačiau turtinė žala valstybei buvo padaryta ir nuteistieji (taip pat ir S. Š. ) tos žalos ar bent jos dalies savo noru neatlygino. Iš dalies kalta prisipažinusios S. Š. parodymais, kurie sutapo su liudytojų parodymais ir kitais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis, teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau daryti išvadą, kad S. Š. padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, taip pat nėra pagrindo. Iš prie bylos pridėtų dokumentų matosi, kad jau po nuosprendžio priėmimo S. Š. gydėsi UAB (duomenys neskelbtini) sveikatos centre, jai nustatytas nerimo-depresijos sutrikimas ir kiti susirgimai, bylos dokumentai patvirtina ir tai, kad S. Š. yra vieniša motina ir viena augina 1993 m. birželio 28 d. gimusią nepilnametę dukrą. Nuteistosios dukra jau ne mažametė, šiuo metu ji yra 16 metų amžiaus, be to, byloje nėra ir visumos kitų BK 62 str. 1 arba 2 dalyse numatytų aplinkybių, todėl skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. nėra pagrindo. BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-56 straipsniai) apžvalgoje pažymėta, kad skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, remdamiesi BK 54 str. 3 d., teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Kolegijos nuomone, jokių išimtinių aplinkybių, kurios kaip nors išimtinai apibūdintų ir S. Š. padarytas nusikalstamas veikas, ir pačios nuteistosios asmenybę, šioje byloje nėra. Apie tai jau buvo nurodyta aptariant BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, tarp jų ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei nuteistosios asmenybę. Galima sutikti tik su tuo, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas S. Š. tikrai turės neigiamos reikšmės jos nepilnametei dukrai, tačiau šios aplinkybės skirti nuteistajai bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, kolegijos nuomone, tikrai nepakanka. Šiuo atveju kolegija dar kartą pažymi, kad nuteistosios dukra šiuo metu jau ne mažametė, jai jau 16 metų, todėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jos motinai jau neturės tokio neigiamo poveikio, kokį tokios bausmės paskyrimas turėtų mažamečiam vaikui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad viena augindama dukrą, S. Š. ilgą laiką savinosi svetimą turtą pati nekreipdama dėmesio į tai, kokias pasekmes jos vaikui sukels jos nusikalstamos veikos išaiškinimas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad daryti nusikalstamą veiką S. Š. būtų pastūmėjusi bloga jos materialinė padėtis arba kitokios nepalankios aplinkybės. Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės instituto taikymas negali sudaryti prielaidų neproporcingoms padaryto nusikaltimo pavojingumui bausmėms skirti, t. y. tokioms, kurias paskyrus, asmenys iš esmės liktų nenubausti. Dar kartą įvertinus S. Š. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, o ypač tai, kad nėra jokių jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir tai, kad nuteistoji iki šiol dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo savo kaltės nepripažįsta, skirti jai bausmę, taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Be to, švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas šiuo metu kaip tik prieštarautų ne tik BK 54 str. 3 d. nuostatoms, bet ir BK 41 str. 2 d. nurodytai bausmės paskirčiai.

Atmetusi apeliantės argumentus dėl bausmės skyrimo taikant BK 62 str. 1, 2 d. ir BK 54 str. 3 d. nuostatas, kolegija mano, kad nuteistajai S. Š. vis dėlto yra pagrindas paskirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmes baudžiamųjų įstatymų sankcijų ribose. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma S. Š. pagal BK 183 str. 2 d. paskirti švelnesnę, 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Nors tokio prašymo motyvai prokuroro skunde neišdėstyti, pats prašymas dėl švelnesnės bausmės S. Š. paskyrimo, kolegijos nuomone, yra pagrįstas. Švelninti bausmes šiai nuteistajai yra pagrindas dėl kai kurių skundžiamame nuosprendyje neįvertintų arba pakankamai neįvertintų bylos aplinkybių. Jau buvo nurodyta apie tai, kad nors S. Š. kalta prisipažino tik iš dalies ir jos parodymai negali būti laikomi padėjusiais išaiškinti nusikalstamą veiką, vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad teismas, dalį nuteistosios aprodymų atmetęs, kita jos parodymų dalimi rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Jau buvo atmesti ir S. Š. argumentai dėl to, kad ji tariamai negalėjo nevykdyti nusikalstamų savo tiesioginio viršininko nuteistojo A. A. nurodymų. S. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme negali būti laikomas antraeiliu, ji pati buvo aktyvi nusikaltimo vykdytoja, tačiau į tai, kad S. Š. buvo tiesiogiai pavaldi skyriaus direktoriui nuteistajam A. A. , kolegijos nuomone, turi būti atsižvelgta. Šioje dalyje pažymėtina, kad teismo nustatytos nusikalstamos veikos, t. y. didelės vertės svetimo turto pasisavinimas iš viso būtų buvęs negalimas, jeigu šioje nusikalstamoje veikoje nebūtų dalyvavęs skyriaus direktorius A. A. . Vis dėlto pagrindine aplinkybe, dėl kurios kolegija S. Š. paskirtas bausmes laiko aiškiai per griežtomis, yra tai, kad nuteistoji viena augina ir išlaiko savo nepilnametę dukrą. Nors dėl jau nurodytų priežasčių šios aplinkybės nepakanka tam, kad S. Š. būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, nepilnametės nuteistosios dukros interesai leidžia S. Š. paskirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmes baudžiamųjų įstatymų sankcijų ribose. Prokuroro apeliacinis skundas irgi tenkinamas iš dalies, nes S. Š. dėl tų pačių aplinkybių yra pagrindas sušvelninti bausmę ne tik pagal BK 183 str. 2 d., bet ir pagal BK 228 str. 2 d. Abiems nuteistiesiems iš naujo paskirtas arba sušvelnintas bausmes kolegija, kaip ir skundžiamame nuosprendyje, subendrina apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., nes padaryti nusikaltimai sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį.

Prokuroras apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo neskiriant turto konfiskavimo (BK 72 str.), o taip pat dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo irgi yra pagrįsti. BK 42 str. 6 d. nurodyta, kad padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 72, 72¹ ir 72² straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau baudžiamojo poveikių priemonių. Tarp tokių baudžiamojo poveikio priemonių nurodytas ir turto konfiskavimas. BK 72 str. 1 d. nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 str. 2 d. nurodyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Be to, BK 72 str. 5 d. nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininką ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Šioje byloje teismas nuteistuosius A. A. ir S. Š. pripažino kaltais pagal BK 183 str. 2 d. ir padarė išvadą, kad jie pasisavino ir pasidalino tarpusavyje iš viso 68518,60 Lt valstybės pinigų. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas net nesvarstė BK 72 str. taikymo ir turto konfiskavimo klausimo. Nuosprendyje išdėstyti tik jau aptarti teismo teiginiai apie tai, kad civilinis ieškinys byloje nepareikštas, o duomenų, kad kaltinamieji turtą būtų įsigiję už nusikalstamu būdu gautas lėšas, byloje nėra, todėl teismas padarė išvadą, kad nuosprendžiui įsiteisėjus turi būti panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas nuteistųjų turtui. Prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje pagrįstas, nes netaikęs turto konfiskavimo, teismas šiuo atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 72 str. Jau buvo nurodyta, kad padarę baigtą nusikalstamą veiką ir pasisavinę svetimą turtą, nuteistieji neteisėtai pasisavino valstybės pinigus, padarydami valstybei 68518,60 Lt turtinę žalą. Tai, kad byloje nepareikštas civilinis ieškinys, ne tik nepaneigia valstybei padarytos turtinės žalos, kuri iki šiol neatlyginta, tačiau ši aplinkybė kaip tik yra pagrindas turto konfiskavimo taikymui, nes pagal jau suformuotą teisminę praktiką BK 72 str. paprastai netaikomas, jeigu byloje yra pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo. Kadangi civilinis ieškinys šioje byloje nepareikštas, o turtinė žala neatlyginta, teismas turėjo spręsti klausimą dėl iš nusikalstamos veikos gautų pinigų konfiskavimo. Pagal BK 72 str. 2 d. 3 p. reikalavimus iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus teismas konfiskuoti privalo. Šioje byloje tokiu privalomai konfiskuotinu turtu būtų nuteistųjų iš darbuotojų surinkti ir pasisavinti valstybės pinigai. Tačiau būtent šie pasisavinti pinigai iš nuteistųjų jau negali būti paimti natūra, nes kaip pasisavintas konkrečias pinigų sumas nuteistieji pasidalino tarpusavyje ir kaip tuos pinigus po to panaudojo (paslėpė, išleido savo reikmėms, perleido kitiems asmenims ar atliko su pasisavintu turtu kitokius veiksmus) šioje byloje nenustatyta. Todėl prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas iš dalies, nes turto konfiskavimas šiuo atveju turi būti taikomas vadovaujantis ne BK 72 str. 2 d. 3 p., o BK 72 str. 5 d. nuostatomis, nes nesant galimybei iš nuteistųjų paimti nusikaltimo dalyku buvusius jų pasisavintus valstybės pinigus, iš jų turi būti išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Prokuroro skunde taip pat nenurodoma, kokiomis dalimis iš nuteistųjų turi būti išieškota skunde nurodyta 68518,60 Lt pinigų suma. Sprendžiant šį klausimą kolegija atsižvelgia į keletą aplinkybių. BK 72 str. numatyto turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, negalima tapatinti su civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo klausimo sprendimu, todėl, nors byloje nustatyta, kad abu nuteistieji svetimą turtą pasisavino ir turtinę žalą padarė bendrais veiksmais, konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma iš jų solidariai (CK 6.279 str.) negali būti išieškoma. Kita vertus, BK 72 str. numatytas turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, o ne bausmė, todėl iš nuteistųjų neatlygintinai paimamo valstybės nuosavybėn turto dydis šiuo atveju negali būti siejamas nei su nuteistųjų turtine padėtimi, nei su kitomis bausmės skyrimui reikšmės turinčiomis aplinkybėmis. Nors teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, kad pasisavintus valstybės pinigus nuteistieji pasidalindavo tarpusavyje, kiek tų pasisavintų pinigų konkrečiai atiteko nuteistajam A. A. , o kiek – S. Š. , nustatyti irgi nepavyko. Pačių nuteistųjų parodymai dėl šių aplinkybių prieštaringi: A. A. , kategoriškai neigiantis dalyvavimą nusikaltimo padaryme, visą kaltę verčia S. Š. , tuo tarpu nuteistoji S. Š. , aiškindama, kad pasisavino tik nedidelę dalį kaltinime nurodytų pinigų sumų, nurodo, kad A. A. jai palikdavo tik nedidelę tų pinigų dalį, taigi ši nuteistoji irgi kaltę bando versti savo bendrininkui. Įvertinusi visas šias aplinkybes, o pirmiausia pačių nuteistųjų parodymus, kuriuose jie patys nenurodo jiems asmeniškai tekusios pasisavintų pinigų dalies, kolegija daro išvadą, kad, vadovaujantis BK 72 str. 5 d., iš abiejų nuteistųjų konfiskuotino turto vertę atitinkanti 68518,60 Lt pinigų suma turi būti išieškota lygiomis dalimis, t. y. iš jų abiejų išieškant ir paimant valstybės nuosavybėn po 34259,30 Lt.

Keičiant nuosprendį nurodytoje dalyje, tenkinama ir prokuroro apeliacinio skundo dalis dėl procesinės prievartos priemonių klausimo išsprendimo. Iš bylos matosi, kas ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. liepos 4 d. prokuroro nutarimais buvo laikinai apribotos S. Š. nuosavybės teisės į jai nuosavybės teise priklausantį garažą ir butą (t. 3, b. l. 45, 46) ir A. A. nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį garažą ir žemės sklypą su statiniais (t. 3, b. l. 123, 124). BPK 151 str. 1 d. nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims gali būti skiriamas civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti. BPK 151 str. 6 d. nurodyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Skundžiamu nuosprendžiu teismas laikiną nuosavybės teisių apribojimą A. A. ir S. Š. turtui panaikino. Tačiau šį nuosprendį pakeitus ir nusprendus taikyti turto konfiskavimą, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nurodytos procesinės prievartos priemonių klausimo išsprendimo naikinama, o nuteistiesiems paskirtų laikino nuosavybės teisių apribojimų terminai pratęsiami iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo momento.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių nuteistiesiems A. A. ir S. Š. paskyrimo, baudžiamojo poveikio priemonės turto konfiskavimo taikymo ir dėl procesinės prievartos priemonės laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo pakeisti.

Nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A. A. pagal BK 183 str. 2 d. paskirtos bausmės ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės panaikinti.

Nuteistajam A. A. pagal BK 183 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu pagal BK 228 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo 1 metams bausmę subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžio dalį dėl nuteistajai S. Š. pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 228 str. 2 d. paskirtų bausmių, taip pat dėl paskirtos galutinės subendrintos bausmės panaikinti.

Nuteistajai S. Š. pagal BK 183 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams, pagal BK 228 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 5 d., iš nuteistųjų A. A. ir S. Š. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančias pinigų sumas, iš jų abiejų išieškant ir paimant valstybės nuosavybėn po 34259,30 Lt.

Nuosprendžio dalį, kuria panaikinti nuteistųjų A. A. ir S. Š. laikini nuosavybės teisių apribojimai, panaikinti.

Nuteistajam A. A. prokuroro 2007 m. liepos 4 d. nutarimais paskirtų laikino nuosavybės teisių apribojimų į jam nuosavybės teise priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jam nuosavybės teise priklausantį 0,1404 ha ploto žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat nuteistajai S. Š. prokuroro 2007 m. liepos 4 d. nutarimais paskirtų laikino nuosavybės teisių apribojimų į jai nuosavybės teise priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) terminus pratęsti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo momento.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.