Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. ir B. V., išteisinti nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalyje numatytų požymių.

Šiuo nuosprendžiu taip pat panaikinti Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokurorų 2012-04-27 bei 2012-06-13 priimti nutarimai laikinai apriboti M. R. ir B. V. nuosavybės teises į jiems priklausantį turtą.

R. B. ir J. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. R. ir B. V. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad 2011 m. gegužės 21 d., būdami „Nykštietiškas triatlonas 2011“ organizatoriais, Anykščiuose prie Šventosios upės užtvankos – hidrotechnikos statinio, žinodami, jog upėje ties užtvanka yra pavojinga plaukioti sąmoningai nesilaikydami atsargumo taisyklių – pažeisdami Kūno kultūros ir sporto įstatymo 42 straipsnio 4 dalies (už sportininkų saugumą sporto varžybose renginių metu atsako renginių organizatoriai), 5 dalies (per renginį sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais) ir suvokdami, jog veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamiesi išvengti pavojingų padarinių, neužtikrino tinkamo varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimo ir saugumo priemonių dalyviams, dėl ko 2011 m. gegužės 21 d., apie 14 val. 55 min. varžybų dalyvis – A. B., plaukdamas baidare, įplaukė į varžyboms netinkamą hidrotechnikos statinių kompleksą ant Šventosios upės, esantį Anykščiuose, Tilto g., ir neturėdamas galimybės saugiai išlipti į krantą, įplaukė į žuvitakį ir nuskendo, tokiu būdu dėl neatsargumo atėmė gyvybę nukentėjusiajam A. B..

Išvados padarytos remiantis neteisėtu būdu surinktais duomenimis, kadangi teismas negalėjo remtis kaltinamųjų savavališkai, nesilaikant BPK 197, 287, 270 straipsnių nuostatų, atlikto eksperimento duomenimis ir jų vertinti kaip įrodymų, pagrindžiančių išvadą, kad sūnus su A. Č. sąmoningai bandė įveikti užtvanką, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo. Be to, eksperimentai turi būti daromi esant analogiškoms, įvykio metu buvusioms sąlygoms, tuo tarpu srovės stiprumui įtakos gali turėti vandens lygis, užtvankos šliuzų pakėlimas ar nuleidimas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad išteisintieji prieš varžybas pravedė instruktažą apie pavojingas trasos vietas, todėl žuvusysis A. B. su A. Č. žinojo apie minimą pavojingą vietą. Nukentėjusieji pabrėžia, jog nei A. B., nei A. Č. prieš varžybas nebuvo tinkamai instruktuoti, kadangi jie nepasirašė apie įvykdytą instruktažą. Tai reiškia, kad net jei kažkoks instruktažas ir buvo, akivaizdu, kad jis buvo nepakankamas, nes nelaimė įvyko, o formalus instruktažo pravedimas nesudaro pagrindo teigti, kad minimi asmenys yra nekalti. Vieta, kur įvyko nelaimingas atsitikimas yra ypatinga, nukentėjusiųjų teigimu, ten yra įvykęs ne vienas panašaus pobūdžio atsitikimas, ir ji reikalavo ypatingo dėmesio. Taip pat ir varžybų nuostatose, nebuvo nurodyta, kad bus pravestas instruktažas, o R. A. nurodė, kad dalyvavimas instruktaže nebuvo būtinas. Aplinkybę, jog M. R. ir B. V. žinojo apie minimos vietos ypatingą pavojingumą parodo ir tai, kad jie pirmosios instancijos teisme akcentavo, dalyviams pranešę apie minimos vietos pavojingumą, pažymėjo tai žemėlapyje, bei net pasakė, kad jei bus plaukiama per hidrotechnikos statinių kompleksą, tokie varžybų dalyviai bus diskvalifikuoti. Bet kokiu atveju išteisintieji veikė lengvabūdiškai ir nerūpestingai, kadangi pasirinkdami trasą varžyboms turėjo detaliai įvertinti jos pavojingumą. O tai dar viena aplinkybė, parodanti, kad A. B. su A. Č. sąmoningai bandyti įveikti minimą kompleksą neturėjo jokio motyvo ir tikslo.

Be to, teismas vertino iš konteksto liudytojo D. M. pasakytą frazę, tačiau nevertino kitų jo parodymuose išdėstytų argumentų, kuriuose jis iš esmės parodęs, jog šokti per užtvanką nėra jokio tikslo, taip pat, jog laiku nepastebėjus užtvankos galima nuo jos nukristi. Be to, jis parodė, kad likus tokiam atstumui (60 metrų) matosi tilto konstrukcija, o ne užtvanka bei, kad jis negirdėjo kaip buvo instruktuojama apie baidarių rungtį, kas tik patvirtina, kad pats instruktažas buvo vykdomas netinkamai ir aplaidžiai. Tuo tarpu apie girdimą vandens kritimą D. M. net nebuvo užsiminęs. Liudytojas A. B. yra „Nykštietiško triatlono” operatorius, jį sieja tamprūs ryšiai su organizatoriais, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami lyginant juos su kitais bylos duomenimis, tačiau ir jis apie jokį girdimą vandens kritimą neteigė. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas dėl nesuprantamų priežasčių konstatavo, kad A. Č. yra suinteresuotas asmuo ir jo parodymais remtis negalima, nors jis vienintelis matė įvykį tiesiogiai ir nėra nukentėjusysis byloje, nekėlė jokių neturtinės žalos atlyginimo klausimų, todėl ir dėl šios priežasties jis nebuvo niekaip suinteresuotas šališku bylos išnagrinėjimu. D. M., kaip ir A. Č. negirdėjo apie instruktažą baidarių rungtyje, R. A. patvirtino A. Č. parodymus apie tai, kad iš žemėlapio nebuvo galima suprasti ar buvo pažymėtas tiltas, ar užtvanka, tai yra jie nėra prieštaringi kitų liudytojų parodymams.

Teismas taip pat konstatavo, kad renginio pobūdis neturėjo aiškiai nužymėtos privalomos trasos, kuria dalyviai privalėjo judėti, bei baidarių rungties trasa vyko Šventosios upės turizmo trasa, todėl renginio organizatoriai neturėjo pareigos iš anksto numatyti ir suprasti, kad dėl to, kad jie neužtikrino tinkamo išlipimo į krantą vietos žymėjimo, galėjo sukelti pavojų kito žmogaus gyvybei. Nukentėjusiųjų nuomone, ši teismo išvada reiškia, jog nesant pažymėtai privalomai trasai, buvo galima ir kitoje vietoje įveikti trasą, kas sunkiai suvokiama, nes buvo plaukiama Šventosios upe ir tik ja plaukiant buvo galima pabaigti rungtį. Tai, kad minimas upės ruožas yra pripažintas kaip turistinė trasa, neturi jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes įvykio metu vyko sportinis renginys ir nėra jokio pagrindo jo traktuoti kaip turistinio pobūdžio.

Teigia, jog visi duomenys buvo vertinami, atsižvelgiant tik į vienos pusės, tai yra kaltinamųjų ir jų gynėjų teiginius, o duomenys, pagrindžiantys kaltinamųjų kaltę vertinami nebuvo ir tai, anot nukentėjusiųjų, pažeidžia procesinių teisių lygybės principą, kurio svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (H. B. prieš Ispaniją, 1994 m.).

Prokuroras, nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. atstovas advokatas P. M. prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintieji M. R. ir B. V. bei jų gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl M. R. ir B. V. išteisinimo naikinamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog M. R. ir B. V. buvo nuotykių lenktynių „Nykštietiškas triatlonas 2011“ organizatoriai, tačiau, priimdamas sprendimą išteisinti M. R. ir B. V., padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. R. ir B. V. būtų privalėję užtikrinti tinkamą varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimą, o renginio organizatoriai bei jiems talkinę asmenys prieš renginio startą kiekvienai dalyvių grupei pravedė po atskirą instruktažą, kurio metu nurodė pavojingas vietas, tame tarpe ir užtvanką, pateikė žemėlapius, kuriuose buvo pažymėta Šventosios upėje esanti užtvanka, be to, įvertinus renginio pobūdį - nuotykių lenktynės „Nykštietiškas triatlonas 2011“ neturėjo aiškiai nužymėtos privalomos trasos - renginio organizatoriai neturėjo pareigos iš anksto numatyti ir suprasti, jog dėl to, kad jie neužtikrino tinkamo išlipimo į krantą vietos žymėjimo, t. y. nepažymėjo Šventosios upės vandens turizmo trasoje esančio objekto – užtvankos – specialiais ženklais, iš kurių dalyviai turėjo suprasti, jog jie privalo neplaukti per užtvanką ir šiais savo veiksmais (neveikimu) sukėlė pavojų kito žmogaus gyvybei, negali kilti baudžiamoji atsakomybė, kadangi kilę padariniai – A. B. mirtis – įvyko dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo M. R. ir B. V. valios.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, negali sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir surinktus įrodymus vertina kitaip.

Kolegija sutinka su nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus vertino atskirai, o ne kaip jų visumą, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Bylos nagrinėjimo metu M. R. tvirtino, kad visi dalyviai surenkami į vieną vietą ir supažindami su pačia trasa, o po dalyvių instruktažo, buvo išdalinti žemėlapiai, buvo supažindinti su trasos vietomis ir buvo paminėta, kad trasoje yra užtvanka, kuri yra neplaukiama, instruktažui skiriama 15 minučių (b.l. 10, 4 tomas) ir liudytojas A. Č. bei A. B. buvo instruktaže (b. l. 11, 4 tomas), o kad visi dalyviai būtų supažindinti su instruktažu buvo kalbama per garsiakalbį (b.l. 11, 4 tomas). Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog instruktažo pravedimas buvo vykdomas netinkamai. Liudytojas D. M. parodė, kad viso instruktažo jis nesiklausė, nes jam dar reikėjo pasiruošti startui, R. A. nuėjo pasiklausyti, kas buvo sakoma svarbaus, po to prisijungė ir jis (D. M.), instruktažo apie baidarių rungtį negirdėjo ir negali pasakyti, ar buvo pasakyta, jog per užtvanką plaukti negalima, kad baidares reikia persinešti (b. l. 19, 4 tomas); liudytoja R. A. teigė, jog negali pasakyti, ar instruktažo metu buvo A. B., nėra skaičiuojama, ar visi komandų nariai atėjo klausyti instruktažo (b. l. 21, 4 tomas). Todėl visiškai pagrįstas apeliacinio skundo argumentas ir su juo sutinka kolegija, jog instruktažas buvo pravestas neįsitikinus, ar jį išgirdo kiekvienas dalyvis, šiuo atveju liudytojas A. Č. ir žuvusysis A. B.. Juolab, kad liudytojas A. Č. teigė, kad tokio instruktažo, apie kokį duoda parodymus M. R., liudytojas D. K., nebuvo (b.l. 15, 4 tomas), jis nieko nežinojo apie pavojingą vietą – užtvanką - ir bylos įrodymai nepaneigia tokių liudytojo A. Č. parodymų (b. l. 13, 4 tomas). Liudytojo D. K. parodymai, jog mikrofono pagalba dalyvius perspėjo, kad upėje yra neįveikiama užtvanka ir tai buvo pakartota kelis kartus, mano, jog renginio dalyviai klausėsi (b. l. 14-15, 4 tomas), liudytojo A. Z. parodymai, jog buvo pravestas instruktažas, išdalinti žemėlapiai, informacija buvo teikiama naudojantis mikrofonu ir mano, kad informacija buvo pateikta suprantamai, kad visi girdėtų (b. l. 17, 4 tomas), M. R. ir B. V. pareikšto kaltinimo nepaneigia. Kadangi anksčiau paminėti liudytojų parodymai, o taip pat liudytojo D. K. parodymai, kad buvo dalyvių sąrašas, tačiau instruktuojamų žmonių pagal dalyvių sąrašą netikrino, instruktuojamų asmenų neskaičiavo ir atsakyti į klausimą, ar visi instruktuojami asmenys buvo susirinkę, atsakyti negali (b.l. 15, 4 tomas), tik patvirtina ir nurodo, jog M. R. ir B. V., būdami atsakingi už sportininkų saugumą minėtose varžybose, neužtikrino tinkamo instruktažo pravedimo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog toks instruktavimas, kada praktiškai tik formaliai buvo nurodomos varžybų sąlygos, negali būti laikomas tinkamu ir išsamiu, kadangi bylos įrodymai patvirtina, kad liudytojų nurodomu būdu instruktuojami asmenys nebuvo tinkamai supažindinami su varžybų sąlygomis ir šiuo atveju viena iš priežasčių, dėl kurių įvyko šis nelaimingas atsitikimas buvo ta, kad žuvusysis A. B. ir liudytojas A. Č. buvo netinkamai instruktuojami. O tai, kad A. B., liudytojas A. Č. pasirašė ant Nuotykių lenktynių „Nykštietiškas triatlonas 2011“ juridinės atsakomybės sutarties (b. l. 114-115, 1 tomas), nepagrindžia išvados, kad instruktavimas buvo tinkamas ir nešalina M. R. bei B. V. kaltės, todėl nepaneigia ir priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo.

Nors M. R. teigė, kad išlipimo vietos nebuvo žymimos, dalyviai, plaukdami baidare ar važiuodami dviračiu, patys orientuojasi ir priima sprendimus, kur išlipti, renginys nėra sportinis, todėl trasos nežymėjo, veikė lankytinų vietų principu ir žmonės patys pasirenka, kaip jie keliauja, o jie tik įspėja ir pasako, ko negalima ir kas yra draudžiama, minčių pažymėti užtvanką nebuvo (b.l. 11, 4 tomas), tačiau M. R. taip pat patvirtino, kad už plaukimą per užtvanką būtų diskvalifikavimas (b.l. 11, 4 tomas). Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog M. R. ir B. V., akcentuodami apie užtvankos buvimą, žinojo apie minimos vietos ypatingą pavojingumą. Kad vieta yra pavojinga patvirtino visi apklausti liudytojai. Kolegija atkreipia dėmesį į liudytojo A. B. parodymus (nors tokių aplinkybių neparodė nė vienas liudytojas), jog buvo minėta, kad prieš užtvanką bus savanoriai, vilkintys liemenėmis, kurie nurodys kurioje vietoje reikia išlipti, pernešti baidares krantu per užtvanką ir tai, atrodo, sakė M. R. (b.l. 17, 4 tomas). Nors tokie liudytojo A. B. parodymai kitais įrodymų šaltiniais nėra patvirtinti, tačiau tuo pačiu šio liudytojo parodymai tik patvirtina aplinkybę, jog varžybų trasoje esanti užtvanka yra pavojinga vieta. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad vieta, kur įvyko nelaimingas atsitikimas yra ypatinga ir ji reikalavo ypatingo dėmesio, todėl varžybų organizatoriams pasirenkant trasą varžyboms, jie privalėjo detaliai įvertinti jos pavojingumą ir imtis priemonių saugumo užtikrinimui, o pirmosios instancijos išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. R. ir B. V. būtų privalėję užtikrinti varžybų trasos ir išlipimo žymėjimą, vertina kaip prieštaraujančią bylos įrodymams. Kolegija daro išvada, jog šiuo atveju antra iš priežasčių, dėl kurių įvyko šis nelaimingas atsitikimas buvo ta, kad M. R. ir B. V. neužtikrino tinkamo varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimo, todėl akivaizdu, jog tarp M. R. ir B. V. veiksmų ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys.

Liudytojas A. Č. nurodė, kad žemėlapis nebuvo visiškai sportinio tipo, kuris naudojamas orientacijos sportui, todėl ir dėl šios priežasties nebuvo galima aiškiai suprasti, ar minima vieta yra pavojinga. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. A., parodydama, kad buvo išdalinti žemėlapiai ir žiūrint į ženklus nelabai kuo skiriasi tilto ir užtvankos žymėjimas (b. l. 21, 4 tomas). M. R. parodymai, kad asmenys dalyvavę minėtame renginyje supranta žymėjimą, kad jie kaip organizatoriai ėmėsi visų priemonių užtikrinti varžybų dalyvių saugumą, prieštarauja minėtų liudytojų parodymams, o be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kada M. R. ir B. V. buvo pateikti varžybų žemėlapiai ir paprašyta nurodyti, kurioje vietoje yra pažymėta užtvanka, B. V. pažymėjo tiltą, o ne užtvanką. Taip pat ir ši aplinkybė patvirtina liudytojo A. Č., R. A. parodymus. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog tiek žuvusysis A. B. ir A. Č. buvo patyrę panašaus pobūdžio dalyviai, todėl turėjo suprasti žemėlapyje pažymėtą užtvanką, tokią išvadą grindė ne ištirtų įrodymu visetu, o spėjimu ir, atmesdamas liudytojo A. Č. parodymus kaip asmens galimai suinteresuoto šios baudžiamosios bylos baigtimi ir jų nevertindamas bei negretindamas su kitais bylos įrodymais, pažeidė išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principą. Nenustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių liudytojas A. Č. yra suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi - M. R. ir A. Č. vienas kitą pažinojo, A. Č. jokių pretenzijų M. R. ir B. V. nereiškė, jis byloje nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju (b.l. 11, 13, 4 tomas). Liudytojo A. Č. parodymai buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jie nebuvo paneigti jokiais bylos įrodymais ir neprieštaravo nė vienam bylos įrodymui.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą išteisinti M. R. ir B. V. motyvavo dar ir tuo, kad liudytojas A. Č. ir nuskendęs asmuo A. B. buvo patyrę panašaus pobūdžio renginių dalyviai, orientacininkai, todėl net ir likus nedideliam atstumui iki užtvankos galėjo sustabdyti baidarę, nes upės srovė prieš užtvanką išnyksta, o be to, net ir pirmą kartą plaukiant upe maždaug 60 ar daugiau metrų iki užtvankos matosi šis objektas, girdisi vandens kritimas. Akivaizdu, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra tik prielaida, nepagrįsta bylos įrodymais. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas, atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojas A. Z. teigė, jog jam reiktų apie 10 metrų, kad jis galėtų sustabdyti baidarę; kaip vietinis gyventojas užtvanką pastebi greitai; iki 20 metrų atstumu matosi, kad yra užtvanka, kad yra vandens kritimas; vandens greitėjimas ties užtvanka jaučiasi baidarei plaukiant savo eiga, o greitai irkluojant vandens srovės greitėjimo nesijaučia (b. l. 18, 4 tomas); liudytojas D. M. teigė, kad užtvanką gali matyti iš 60 metrų atstumo ir per 60 metrų galima sustabdyti baidarę, galima priplaukti ir gana arti, bet jeigu baidarės gerai nevaldai, priplaukus užtvanką galima nukristi nuo užtvankos (b. l. 19, 4 tomas). Liudytojas D. M. teigė, jog jeigu greitai plauki baidare, jei upė yra tiesi, sėdint baidarėje upės srovės nematai (b. l. 20 , 4 tomas), o šiuo atveju jis krentančio vandens triukšmo negirdėjo, nes buvo taip daug triukšmo, buvo sirenos ir tik stovint ant užtvankos girdisi triukšmas (b. l. 20 , 4 tomas). Pats M. R. aiškino, kad priplaukus 3 m atstumu, galima iš užtvankos išplaukti, baidarės stabdymo laikas priklauso nuo greičio (b. l. 11, 4 tomas), o B. V. apeliacinės instancijos posėdyje nurodė, kad net ir likus iki kritimo 10 metrų galima sustoti ir pasukti baidarę. Liudytojas R. S. teigė, jog kai pamatė baidarę, ji praplaukė normaliu greičiu, ar baidarė sulėtino greitį nematė (b. l. 15, 4 tomas). Liudytojas A. Č. teigė, jog išsukti baidarę pamačius kliūtį reikia 20-50 metrų; kokiu greičiu plaukė pasakyti negali, tačiau tokiam atstumui, koks buvo, nei išsukti, nei sustabdyti baidarės neįmanoma – kai pamatė, kad yra krentantis vanduo buvo likę du metrai (b. l. 13-14, 4 tomas). Akivaizdu, jog tokie skirtingi liudytojų vertinimai apie galimybę pamatyti užtvanką ir sustabdyti baidarę, neleidžia pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada - kad buvo galimybė sustabdyti baidarę, tačiau tai nebuvo padaryta, o sprendimą plaukti per užtvanką priėmė patys komandos nariai – liudytojas A. Č. ir žuvusysis A. B. ir tai buvo A. B. mirtį sukėlusi priežastis - yra tik spėjimas, bet ne ištirtų įrodymų visetu pagrįsta išvada. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo vertintas ir atliktu eksperimentu pripažintas M. R. ir B. V. pateiktas vaizdo įrašas (b. l. 191, 3 tomas), nes anksčiau minėti įrodymų šaltiniai niekaip nepaneigia liudytojo A. Č. parodymų. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, t. y. nesuvokia ir nenumato, kad savo veiksmais ar neveikimu gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali turi tai suvokti ir numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad M. R. ir B. V. veikoje yra visi BK 132 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tame tarpe kaltė - nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis) bei priežastinis ryšys tarp M. R. ir B. V. veikos ir kilusių padarinių, t. y. M. R. ir B. V. 2011 m. gegužės 21 d., būdami „Nykštietiškas triatlonas 2011“ organizatoriais, Anykščiuose prie Šventosios upės užtvankos – hidrotechnikos statinio, žinodami, jog upėje ties užtvanka yra pavojinga plaukioti sąmoningai nesilaikydami atsargumo taisyklių – pažeisdami Kūno kultūros ir sporto įstatymo 42 straipsnio 4 dalies (už sportininkų saugumą sporto varžybose renginių metu atsako renginių organizatoriai), 5 dalies (per renginį sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais) ir suvokdami, jog veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamiesi išvengti pavojingų padarinių, neužtikrino tinkamo varžybų trasos ir išlipimo į krantą žymėjimo ir saugumo priemonių dalyviams, dėl ko 2011 m. gegužės 21 d., apie 14 val. 55 min. varžybų dalyvis – A. B., plaukdamas baidare, įplaukė į varžyboms netinkamą hidrotechnikos statinių kompleksą ant Šventosios upės, esantį Anykščiuose, Tilto g., ir neturėdamas galimybės saugiai išlipti į krantą, įplaukė į žuvitakį ir nuskendo, tokiu būdu dėl neatsargumo atėmė gyvybę nukentėjusiajam A. B..

Skiriant bausmę M. R. ir B. V., teismas atsižvelgia į BK VIII skyriaus nuostatas, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, M. R. ir B. V. asmenybes.

Teismas atsižvelgia į tai, jog kaltinamieji padarė neatsargų nusikaltimą. Jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. M. R. ir B. V. neteisti (b. l. 86, 120, 2 tomas), bylos duomenimis charakterizuojami teigiamai (b. l. 101, 2 tomas), yra dirbantys (b. l. 36, 2 tomas). Teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos pasekmes – M. R. ir B. V. dėl neatsargumo atėmė gyyybę kitam žmogui, į M. R. ir B. V. teigiamas asmenybes, visas bylos aplinkybes ir daro išvadą, kad jiems skirtina griežtesnė įstatymo sankcijoje numatyta bausmė - laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė nustatytina artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės dydžio minimumui.

Atsižvelgiant į M. R. ir B. V. asmenybes, į tai, jog nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, nusikaltimo pobūdį ir pasekmes, į jų socialinius ryšius, šeimynines padėtis, teismas daro išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. minimaliam terminui atidedant paskirtos bausmės vykdymą ir, įvertinus tai, jog M. R. ir B. V. nesiėmė jokių priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti jiems skiriant baudžiamojo poveikio priemonę - turtinės žalos atlyginimą bei įpareigojimą – atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų.

Nukentėjusieji R. B. ir J. B. reiškė 8387,39 Lt turtinės žalos civilinį ieškinį ir neturtinės žalos civilinį ieškinį 200 000 Lt (b. l. 139-145, 3 tomas). Turtinės žalos civilinis ieškinys, kurį sudaro nukentėjusiųjų turėtos sūnaus A. B. laidojimo išlaidos, yra pagrįstas dokumentais (b. l. 141-145, 3 tomas), todėl pripažįstamas visiškais pagrįstu ir priteistinas solidariai iš M. R. ir B. V. nukentėjusiems R. J. B..

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje žalos dydis, t.y. kiekvieno asmens teisė pačiam nustatyti padarytos žalos ribą, o teismo funkcija nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą neturtinę žalą. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o būtent: teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas pripažįsta, jog dėl M. R. ir B. V. nusikalstamos veikos nukentėjusiajam R. B. ir J. B. buvo padaryta neturtinė žala. Nukentėjusieji neteko vienintelio sūnaus A. B. ir tai jiems sukėlė ypač sunkius dvasinius išgyvenimus. Sūnus A. B. kartu su nukentėjusiais negyveno, tačiau juos siejo itin artimi santykiai. Esant teismo ištirtiems įrodymams, teismas pripažįsta, jog nukentėjusiųjų išgyvenimai dėl patirtos sūnaus A. B. netekties – yra ypač dideli, todėl neturtinė žala turi būti atlyginta. Tačiau nukentėjusiųjų pareikštas 200 000 Lt neturtinės žalos civilinis ieškinys aiškiai per didelis ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismas atsižvelgia į M. R. ir B. V. kaltę – padarytas neatsargus nusikaltimas, į šalių materialines bei šeimynines padėtis – M. R. ir B. V. dirbantys asmenys, nukentėjusioji R. B. dirba pagal verslo liudijimą (b. l. 57, 1 tomas), nukentėjusysis J. B. – bedarbis (b. l. 61, 1 tomas), į nusikaltimu padarytos nukentėjusiems turtinės žalos dydį bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais daro išvadą, kad nukentėjusiųjų neturtinės žalos civilinis ieškinys mažintinas ir pripažintina, jog neturinės žalos ieškinys pagrįstas 50 000 litų sumai ir priteistinas solidariai iš M. R., B. V. kiekvienam nukentėjusiajam po 25 000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

NUSPRENDŽIA:

N. R. B. ir J. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendį dėl M. R. ir B. V. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 2 dalies 1 punktu, M. R. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir įpareigoti M. R. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. bei per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiems R. B. ir J. B. padarytą turtinę žalą.

B. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 2 dalies 1 punktu, B. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir įpareigoti B. V. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų R. B. ir J. B. bei per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiems R. B. ir J. B. padarytą turtinę žalą.

N. R. B. ir J. B. 8 387,39 litų turtinės žalos civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti solidariai iš M. R. ir B. V. nukentėjusiems R. B. ir J. B. 8 387, 39 litus.

N. R. B. 100 000 litų neturtinės žalos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti solidariai iš M. R. ir B. V. 25 000 litų nukentėjusiajai R. B..

Nukentėjusiojo J. B. 100 000 litų neturtinės žalos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti solidariai iš M. R. ir B. V. 25 000 litų nukentėjusiajam J. B..

Kardomųjų priemonių M. R. ir B. V. neskirti.