Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams;pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, G. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. Ž. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 1991,80 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pripažinta civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 800 Lt atstovavimo išlaidų proceso išlaidomis ir jos priteistos iš G. Ž..

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. vasario 28 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 23.40 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo salone „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), išlauždamas lošimo automato „Magic game II“ durelių užraktą, įsibrovė į saugyklą, iš ten pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 150 Lt vertės metalinę pinigų surinkimo dėžę su dėžėje buvusiais 777 Lt, iš viso pagrobė 927 Lt vertės svetimą turtą.

Be to, jis 2012 m. vasario 28 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 23.40 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, vagystės iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ lošimo salono „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), metu, sugadino svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 26,62 Lt vertės lošimo aparato „Magic Games II“ programuojamą elektroninę spynelę, 173,03 Lt vertės monetų nubyrėjimo detalę „Kompl Kanalsystem 680“, 139,15 Lt vertės metalines detales, 242 Lt vertės programuojamą mechaninę spynelę, iš viso sugadino svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 580,80 Lt vertės turtą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų nuteistojo G. Ž. argumentų matyti, kad jis iš esmės ginčija įrodymų patikimumą ir jų vertinimą dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrino bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl G. Ž. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas teigia, kad jam inkriminuotų nusikaltimų jis nepadarė ir jo nekaltumą patvirtina liudytojo E. T. parodymai, o kiti byloje esantys duomenys jo kaltės nepatvirtina. Tačiau nuteistojo parodymus, jog jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, paneigia byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Nuteistasis G. Ž. teisme parodė (2 t. 5–6 b. l.), kad įvykio dieną gal nuo 21 val. iki 23.40 val. buvo lošimo salone su draugu E. T. ir jo drauge R., ir žaidė prie kelių lošimo aparatų, tarp jų ir prie apvogtojo, kad prie šio lošimo aparato lošė ir kiti kazino lankytojai, bet jis to lošimo aparato neapvogė, jokios dėžės išeidamas iš lošimo salono neišsinešė. Nuteistasis pripažino, kad jis po įvykio, praėjus gal vienam mėnesiui, gal kelioms savaitėms, telefonu kalbėjo su E. T. apie įvykį, kad būtent E. T. jam pranešė apie vagystę lošimo salone, bet jis pastarojo nieko neprašė paliudyti.

Liudytojas E. T. teisme (1 t. 188-189 b. l.) patvirtino įvykio dieną lošimo salone buvęs su G. Ž. ir žaidę prie lošimo aparatų, kad tą vakarą, kai jau buvo išėjęs iš kazino, iš pažįstamo, vardu L. arba A., kurio kitų duomenų nežino, jis sužinojo, jog buvo išplėštas lošimo aparatas. Liudytojas taip pat patvirtino, kad G. Ž. skambino, ir jis G. Ž. pasakė apie tai, kad buvo apvogtas lošimo aparatas ir pastarasis pasakė, jog dabar jį kvietinės, kadangi ankščiau buvo teistas. Liudytojas neigė, kad G. Ž. jo kažko prašė paliudyti.

Minėtų nuteistojo ir liudytojo parodymų, jog E. T. skambino G. Ž. ir pastarajam pranešė apie vagystę lošimo salone ir kad apeliantas liudytojo neprašė paliudyti, nepatvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys – telefoninių pokalbių suvestinės (1 t. 82–85 b. l.). Iš G. Ž. pokalbių telefonu suvestinių matyti, kad telefoninis pokalbis tarp nuteistojo ir liudytojo E. T. vyko iš karto po įvykio – 2012-02-29 9.47 val., o ne po mėnesio ar kelių savaičių, kaip apklausos metu nurodė pats apeliantas. Ir ne liudytojas E. T. paskambino G. Ž., o pats nuteistasis paskambino liudytojui. Taip pat iš 2012-02-29 vykusio telefoninio pokalbio matyti, kad ne E. T. pranešė G. Ž. apie lošimo salone įvykdytą vagystę. Šio pokalbio turinys liudija, kad pašnekovai jau žinojo apie įvykdytą vagystę. Pastebėtina, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu G. Ž. nurodė apie vagystę sužinojęs iš savo žmonos. Taigi, paties apelianto parodymuose yra prieštaravimų apie tai, kada ir iš ko sužinojo apie lošimo salone įvykdytą vagystę. Taip pat byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad E. T. anksčiau nei įvyko judviejų telefoninis pokalbis, pranešė G. Ž. apie vagystę lošimo salone. Be to, liudytojas E. T. teigė, kad jam apie vagystę kazino pranešė jam paskambinęs pažįstamas A., bet pastarasis jam nesakė, kas ir iš kur buvo pavogta (1 t. 71–72, 188–189 b. l.). Tačiau iš E. T. ir G. Ž. telefoninio pokalbio matyti, kad pats G. Ž. pradėjęs pokalbį apie savo paliktus pirštų pėdsakus ant lošimo aparato, kalbėjo būtent apie lošimo aparato metalinę dėžę, o tai rodo, kad apeliantas ir liudytojas jau 2012-02-29 ryte žinojo, kas buvo konkrečiai pavogta, ir kad G. Ž. lietė būtent apvogtojo lošimo aparato metalinę dėžę. Liudytojo E. T. teiginys, kad jis apie vagystę kazino sužinojo iš pažįstamo L. arba A., yra nelogiškas, kadangi, kaip pats liudytojas apklausos metu nurodė, kad su tuo asmeniu jis nebendrauja, nežino to asmens jokių kitų duomenų (pavardės, mobiliojo ryšio telefono numerio). Dėl to nelogiška, kad asmuo, su kuriuo liudytojas nebendrauja, žino jo mobiliojo ryšio telefoną ir po įvykio skambino pranešti apie įvykdytą vagystę būtent E. T.. Taip pat iš telefoninio pokalbio matyti, kad nors G. Ž. tiesiogiai neišreiškė pageidavimo, jog E. T. paliudytų jo alibi neišplėšus lošimo aparato, tačiau, pašnekovui išsakęs savo versiją apie pirštų pėdsakus ant lošimo aparato metalinės dėžės atsiradimo aplinkybes, nurodė, kad liudytojų buvo, ir E. T. sutiko ne tik pats tai paliudyti, bet ir nurodė, jog tai padarys ir jo draugė, vardu R.. Toks telefoninis pokalbis liudija, kad G. Ž. tarėsi su liudytoju dėl jam palankių parodymų davimo (jo versijos patvirtinimo). Be to, iš telefoninio pokalbio matyti, kad E. T. pokalbio pradžioje klausė G. Ž., ar pastarasis niekur daugiau nelindo, o tai sugretinus su kitomis pokalbio metu užfiksuotomis aplinkybėmis (pirštų pėdsakais, metaline dėže, lošimu) rodo, kad apeliantas lošimo salone ne tik lošė, bet ir ištraukė iš lošimo aparato metalinę dėžę su pinigais. Apelianto versijos, kad prie jo priėję du vyriškiai davė jam palaikyti iš lošimo aparato ištrauktą metalinę dėžę su pinigais, yra nepagrįsta, nes vaizdo įraše neužfiksuota, jog prie apelianto būtų priėję du vyriškiai ir davę kažką palaikyti. Priešingai, iš lošimo salono vaizdo įrašo matyti, kad prie apvogtojo lošimo aparato ilgiausiai lošė apeliantas ir prie jo prieidavo liudytojas E. T.. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad prie apvogtojo lošimo aparato nors ir lošė kiti asmenys, tačiau ilgiausiai lošė tik G. Ž., o po to buvo priėjęs liudytojas M. B., kuris prie lošimo aparato prabuvo vos kelias minutes. Liudytoju apklaustas M. B. parodė, kad jis priėjęs lošti prie lošimo aparato įmetė monetą ir išgirdęs, kad ji nukrito „ne ten, kur reikia“, pasilenkė ir pamatė, kad išlaužtos aparto durelės, šalia stovi dangtis, iš inercijos paėmė į rankas tą dangtį, bei išsigandęs išėjo iš lošimo salono, apie apvogtą lošimo aparatą nepasakęs kazino darbuotojoms. Iš esmės tokius parodymus, apie tai, kaip jo pirštų pėdsakai atsirado ant apvogto lošimo aparato dangčio, liudytojas M. B. davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė matęs, kaip prie to lošimo aparato lošė G. Ž. ir vis pasilenkdavęs kažką darydavo, nuolatos žvalgydavosi, buvo labai neramus, todėl jis suprato, kad G. Ž. darė „kažką negero“, tačiau teisme liudytojas teigė nematęs, ką prie lošimo aparato veikė G. Ž., kad pastarojo salėje nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė tokius, kokių reikėjo kriminalistams, nes buvo vartojęs narkotikų ir norėjo, kuo greičiau išeiti iš policijos. Kaip iš šio liudytojo parodymų matyti, jis pakeitė tik dalį savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, susijusių tik su G. Ž. atliktais veiksmais, o parodymus apie savo pirštų pėdsakų atsiradimą ant apvogto lošimo aparato dangčio, patvirtino. Liudytojo M. B. paaiškinimą, jog jis davė pareigūnams reikalingus parodymus vien dėl to, kad buvo vartojęs narkotikų ir norėjo kuo greičiau išeiti iš policijos, paneigia jį apklaususio pareigūno parodymai. Liudytojas S. Z. parodė, kad M. B. kvietėsi pasiaiškinti, kaip pastarojo piršo pėdsakai atsirado ant apvogto lošimo aparato, kad M. B. pats geranoriškai davė parodymus apie jam žinomas įvykio aplinkybes, t. y. apie tai, jog matė lošiantį G. Ž., kuris vis pasilenkdavo prie aparato apačios (2 t. 74–75, 100 b. l.). Liudytojas S. Z. taip pat nurodė, kad apklausos metu M. B. neatrodė apsvaigęs nuo narkotikų bei pats M. B. teigė „esąs švarus nuo narkotikų“. M. B. apklausos protokole nurodyta, kad liudytojas perskaitė savo apklausos protokolą ir savo parašu patvirtino, kad apklausos protokolas surašytas teisingai (1 t. 66–67 b. l.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. B. prieš apylinkės teisme vykusį teismo posėdį buvo etapuotas iš pataisos namų į Šiaulių tardymo izoliatorių, o ten nuo 2013-03-21 buvo laikomas ir apeliantas, pagrįstai manoma, kad tada liudytojui buvo padaryta įtaka dėl jo duotų parodymų ir dėl to teisme M. B. pakeitė dalį savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Tokią liudytojo parodymų keitimo priežastį įvardino ir M. B. liudytoju apklausęs pareigūnas S. Z.. Įvertinus tai, kad M. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo ištirti teisiamajame posėdyje, kad buvo apklaustas jį apklausęs pareigūnas, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo M. B. parodymus, jog jis matė, kaip G. Ž. lošdamas vis pasilenkdavo prie lošimo aparato apačios, nuolatos žvalgydavosi, buvo neramus, įvertino kaip apelianto kaltę pagrindžiantį įrodymą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. B. duoti parodymai sutampa su vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis, liudytojų I. M., R. M., E. K. parodymais. Liudytojos I. M. ir R. M., apklaustos iš karto po įvykio – 2012-02-29 nuo 00.30 iki 02.05 val. patvirtino, kad prie apvogtojo lošimo aparato lošė vienas ir tas pats asmuo – apie 40 metų neaukštas, plikai skusta galva vyriškas, todėl manančios, jog tik tas vyriškis galėjęs apvogti, kad prie to vyriškio vis prieidavo jaunas vyriškis (1 t. 46, 47, 56, 57, 187–188 b. l., 2 t. 100–101 b. l.). Šios liudytojos atpažino ne tik lošusį minėtą vyriškį, t. y. G. Ž., bet ir prie jo prieidavusį E. T. (1 t. 48–51, 52–55, 58–61, 62–65 b. l.). Liudytojų I. M. ir R. M. parodymus patvirtina liudytojos E. K. parodymai, jog prie apvogtojo lošimo aparato lošė nuolatinis lošimo salono klientas, su juo buvo vaikinas, vardu E., kad vagystę galėjo įvykdyti tik jos apibūdintas vyriškis. Minėtus vyriškius – G. Ž. ir E. T., liudytoja atpažino iš jai pateiktų 6 asmenų fotonuotraukų (1 t. 38–41, 42–45 b. l.). Liudytoja taip pat paaiškino, kad ji peržiūrėjusi filmuotą medžiagą susidarė įspūdį, jog lošimo aparatą apvogti galėjo tik prie jo ilgai lošęs asmuo, nes jis vis pasilenkdavo, taip pat išėjęs į lauką kažką dėjo į savo automobilio bagažinę ir po to išvažiavo, o po to prie to paties lošimo aparato kitas salono lankytojas žaidė labai trumpai, vos kelias minutes (2 t. 56–58, 99 b. l.). Tokius liudytojos teiginius patvirtina byloje esančiose kompaktinėse plokštelėse esantys vaizdo įrašai (1 t. 34–35 b. l., 2 t. 89–92 b. l.), iš kurių matyti, kaip vyriškis kailine kepure (teisme G. Ž. pripažino tą dieną buvęs su tokia kepure) lošdamas vis pasilenkia už lošimo aparato, o prie jo priėjęs E. T. jį pridengia. Liudytoja E. K. paaiškino, kad lošiant prie aparato nereikia niekur pasilenkti. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu aptikti laužimo pėdsakai, o prie protokolo esančios fotonuotraukos liudija, kad lošimo aparato saugykla, iš kurios buvo pavogta metalinė dėžė su pinigais, yra rakinama (1 t. 23–26 b. l.). Įvertinus paminėtas aplinkybes ir tai, kad M. B. prie lošimo aparato buvo vos kelias minutes ir pasilenkęs prie lošimo aparato rado jį jau išplėštą, daroma išvada, kad M. B. neturėjo realios galimybės per tokį trumpą laiką sugadinti svetimą turtą – lošimo aparato saugyklą ir iš jos pagrobti metalinę dėžę su pinigais.

Atsižvelgiant į paminėtų įrodymų visumą bei į tai, kad apeliantas prie lošimo aparato lošė labai ilgai ir vis pasilenkdavo prie lošimo aparato apačios, kad jau kitą dieną po vagystės G. Ž. telefonu kalbėjosi su E. T. apie vagystę iš kazino lošimo aparato, konkrečiai įvardino pavogtą detalę, daroma išvada, kad lošimo aparatą apvogė bei svetimą turtą sugadino tą vakarą prie lošimo aparato ilgiausiai lošęs ir vis lošimo metu pasilenkdamas apeliantas. Nors nusikaltimo vietoje ant apvogto lošimo aparato dangčio nebuvo rasti apelianto pirštų pėdsakai, tačiau jie galėjo būti nerasti dėl įvairių priežasčių, pvz., dėl to, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo paimti tik 4 pėdsakai, iš kurių tik trys pėdsakai buvo tinkami identifikuoti asmenį (1 t. 28–31 b. l.), taip pat vieni pirštų pėdsakai galėjo uždengti kitus pėdsakus. Be to, G. Ž. pokalbis telefonu su E. T. rodo, kad apeliantas buvo įsitikinęs, jog paliko savo pirštų pėdsakus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina G. Ž. kaltę padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir G. Ž. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo nuteistasis.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei vadovaudamasis BK 56 straipsnio nuostatomis, pagrįstai apeliantui paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei BK 178 straipsnio 2 dalies, 187 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Taigi, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Taip pat apylinkės teismas, skirdamas apeliantui subendrintą bausmę, nepažeidė BK 63, 64 straipsnių nuostatų. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės. Nustačius, kad G. Ž. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio.