Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

gynėjams: Ramutei Veronikai Šalaviejūtei, Andrejui Tiščenko, Aleksandrui Asovskiui, Raimondai Vancevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. , A. Š. , M. M. , A. S. ir nukentėjusiojo I. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 181 str. 1 d., 180 str. 1 d., 181 str. 2 d., 302 str. 1 d., 189 str. 3 d., 214 str. ir 215 str. ir nuteista:

pagal BK 181 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą I. T. atžvilgiu laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu trims mėnesiams;

pagal BK 189 str. 3 d. areštu trisdešimčiai parų;

pagal BK 214 str. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams;

pagal BK 215 str. laisvės atėmimu keturiems mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 str. bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d., 181 str. 2 d., 302 str. 1 d., 180 str. 1 d., 214 str. ir 215 str. ir nuteistas:

pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą I. T. atžvilgiu laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams;

pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą I. B. ir V. R. atžvilgiu laisvė atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 214 str. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 215 str. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str., bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. M. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d., 181 str. 2 d., 302 str. 1 d., 180 str. 1 d., 214 str. ir 215 str. ir nuteistas:

pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą I. T. atžvilgiu laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams;

pagal 181 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams;

pagal BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą I. B. ir V. R. atžvilgiu laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 214 str. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 215 str. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d., 181 str. 2 d., 302 str. 1 d., 180 str. 1 d., 214 str. ir 215 str. ir nuteistas:

pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą I. T. atžvilgiu laisvės atėmimu šešiems metams;

pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 302 str. 1 d. laisvė atėmimu keturiems mėnesiams;

pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą I. B. ir V. R. atžvilgiu laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 214 str. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 215 str. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str., bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. K. , A. Š. , M. M. ir A. S. priteista solidariai 20 000 Lt I. T. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2004 m. vasario 23 d., skambindama nukentėjusiajam I. T. telefonu, neturėdama teisėto pagrindo ir grasindama, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti 50 Lt. I. T. nevykdant jos reikalavimo, tęsdama nusikalstamą veiką, didino reikalaujamą pinigų sumą iki 100 Lt grynų pinigų, I. T. nesutinkant vykdyti reikalavimo, ji, grasindama nukentėjusiajam savo draugų susidorojimu, reikalaujamą pinigų sumą padvigubino iki 200 Lt, ir šią sumą iš I. T. gavo, pastarajam pervedus 202 Lt į M. K. nurodytą jai priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke ,,Hansa bankas“.

Be to, M. K. , M. M., A. Š. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2004 m. kovo 5 d., 20 ²⁵ val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veikdami bendrininkų grupėje, M. K. mėginant sustabdyti einantį I. T. , jį užkalbinant bei sulaikant rankomis, tuo metu M. M. su A.Š., panaudodami fizinę jėgą – sugriebę I. T. už rankų, prieš jo valią įsodino į A. S. vairuojamą automobilį ,,Ford fiesta“, v/n. (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu atėmė nukentėjusiajam laisvę, po ko įsėdus visiems į minėtą automobilį, M.M. su A.Š. ir M. K. panaudojus fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodant rankomis daugybinius smūgius nukentėjusiajam į veidą, tuo pat metu A.Š. apieškojus I. T. drabužius, pagrobė 175 Lt bei dokumentą – I. T. LR pliečio pasą (duomenys neskelbtini), advokato A. K. kontoros orderį (duomenys neskelbtini), bei tęsdami nusikalstamą veiklą, tos pačios dienos vakare, pareikalavę iš I. T. mobilaus ryšio telefono ,,Nokia 2100“, pastarąjį pagrobė. M. K. , M.M., A.Š. ir A. S. , tęsdami nusikalstamą veiką, būdami neteisėtai atėmę I. T. laisvę nuo 2004 m. kovo 5 d. 20 ²⁵ val. iki 2004 m. kovo 6 d. 6 val., vežiojo nukentėjusįjį A. S. vairuojamu automobiliu po Vilniaus m.apylinkes – Žaliųjų ežerų, Jeruzalės, Baltupių, Justiniškių rajonus, pat metu automobilyje M.M. bei A.Š., vartodami fizinį smurtą – suduodami smūgius per veidą, tuo padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, grasindami psichiniu smurtu – fiziniu susidorojimu, tyčiojosi iš nukentėjusiojo, siūlydami jam atlikti žmogaus garbę ir orumą žeminančius veiksmus, tuo pat metu A.Š. ir M. K. privertus I. T. išgerti alkoholio – 0,5 ltr talpos alaus butelį bei apie 350 gr stipraus alkoholinio gėrimo ,,Dainava“ tam, kad galutinai palaužti nukentėjusiojo priešinimąsi, neturėdami teisėto pagrindo reikalavo, kad I. T. perduotų turtą – dvejus metus, kiekvieno mėnesio 1 - 3 dienomis, pervedinėtų į M. K. jam pateiktą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB ,,Vilniaus bankas“, po 300 Lt už per dvejus draugystės metus M. K. neva suteiktas paslaugas. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, M. K. , M.M., A.Š. ir A. S. 2004 m. kovo 8 d. skambino telefonu nukentėjusiajam I. T. , su kuriuo kalbėjo M. K. ir A.Š., reikalaudami pervesti pinigus, grasino fiziniu susidorojimu, jei nebus pervesti pinigai.

Be to, A.Šukelovičius, M.M. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2004 m. kovo 7 d., apie 20³⁰ val. miškelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veikdami bendrininkų grupėje, A.Š. papurškus I. B. ir V. R. iš aerozolinio balionėlio į veidą veikliosios medžiagos a-clorcetofenono (CN), dėl ko buvo sutrikdytas jų regėjimas, panaudojus fizinį smurtą – sudavus vieną smūgį I. B. į galvos, o V. R. – į pilvo sritį, pagrobė I. B. priklausantį turtą: 40 Lt vertės juodos spalvos rankinę su daiktais: 20 Lt vertės studento pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), 20 Lt vertės ,,Vilniaus banko“ mokėjimo kortele Visa Electron Nr. 479097166322375, 10 Lt vertės ,,Vilniaus banko“ interneto ,,pin“ kodų kortele, be vertės, žalios spalvos medžiaginę piniginę su užrašu ,,Liquid metal gabol“ su 10 Lt grynų pinigų, 50 Lt vertės mobilaus ryšio telefonu ,,Siemens A 50“ su SIM kortele, be vertės raktų ryšulį su pakabuku ,,Indrės 817b“, be vertės leidimą įeiti į bendrabutį, 18 Lt vertės antibakterine pudra, be vertės fotonuotrauka, be vertės rašikliu, du Lt vertės plastikinius ,,Maxima“ maišelius su 149 Lt vertės moterišku pavasariniu paltu, 3 Lt vertės smilkalų dėžute, viso už 324 Lt, bei V. R. turtą: 40 Lt vertės medžiaginį sportinį krepšį su jame buvusiais daiktais - 30 Lt vertės odine pinigine su 200 Lt grynų pinigų, 50 Lt vertės vairuotojo pažymėjimu, išduotu V. R. , 20 Lt vertės studento pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), be vertės studijų knygele Nr. 1150, išduotą Vilniaus kolegijos studentei V. R. , 20 Lt vertės ,,Vilniaus banko“ mokėjimo kortele Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), 10 Lt vertės leidimu į bendrabutį, 10 Lt vertės nuolatiniu pravažiavimo bilietu, 50 Lt vertės LR piliečio pasu, išduotu V. R. , 30 Lt vertės sportiniu bliuzonu, 4 Lt vertės smilkalų dėžute, 3 Lt vertės smilkalų padėkliuku, 3 Lt vertės sulčių pakeliu, be vertės korektoriumi, be vertės pinigine – pieštukine su trimis liniuotėmis, dviem rašikliais, viena rašiklio šerdele, skaičiavimo mašinėle, viso už 470 Lt.

M. K. pripažinta kalta ir dėl to, kad žinodama, jog A.Š., M.M. ir A. S. 2004 m. kovo 7 d. plėšimo metu įgijo nukentėjusioms I. B. ir V. R. priklausančius daiktus, iš A. Š. priėmė dovanų moterišką pavasarinį paltą 149 Lt vertės, moterišką palaidinę 30 Lt vertės, kuriais naudojosi, o antibakterinę kompaktinę pudrinę 18 Lt vertės laikė, ir žinodama, kad mobilaus ryšio telefonas ,,Siemens C 30“ yra įgytas nusikalstamu būdu, kartu su A. S. jį realizavo prie Spaudos rūmų nenustatytam asmeniui už 72 Lt.

Be to, A.Š., M.M. ir A. S. 2004 m. kovo 7 d. plėšimo metu įgiję svetimus mokėjimo instrumentus, ir M. K. , tai žinodama, veikdami bendrininkų grupėje, juos neteisėtai laikė, ir laikotarpyje nuo 2004 m. kovo 7 d. 20 ³⁰ val iki 2004 m. kovo 8 d. 21 val. neteisėtai panaudojo kartu su tikrais identifikavimo duomenimis - AB ,,Bankas Snoras“ kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą naudojimuisi I. B. , ir kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą naudojimuisi V. R. , bei, norėdami pagrobti I. B. ir V. R. priklausantį turtą, inicijavo finansinę operaciją bankomate, esančiame Žirmūnų mikrorajone, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, ir, tęsdami nusikalstamą veiką, 2004 m. kovo 7 d. 21⁴³ val. neteisėtai panaudodami svetimą mokėjimo instrumentą – AB ,,Vilniaus bankas“ mokėjimo kortelę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą naudojimuisi V. R. , inicijavo finansinę operaciją ir neteisėtai panaudojo tikrus identifikavimo duomenis (pin kodą) bankomate ATM 229, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Nuteistasis A.Š. teigia, kad nukentėjusysis I. T. ir A. S. davė skirtingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Akistatos metu I. T. parodė, kad apie liepimą atiduoti savo mobilųjį telefoną ar patenkinti A. S. seksualiai jis suprato tik iš pokalbio konteksto, liepimo nebuvo, nors teisme nurodė, kad jam liepė A.Šukelovičius. M. K. savo parodymais bando švelninti savo padėtį ir visą kaltę verčia jam. Ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai ir nepilnai, teismas padarė pažeidimų atliekant tiesioginį bylos įrodymų nagrinėjimą teisme, be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodomas veikos padarymo laikas. Veika truko nuo 2004 m. kovo 5 d. 20 ³⁰ iki 2004 m. kovo 6 d. 5 val. ryto.

Nukentėjusysis I. T. teigia, kad A.Š. parengė nusikalstamą veiką I. T. būti pripažintas nusikaltimo organizatoriumi, į tai būtina atsižvelgta skiriant jam bausmę. Nuoseklūs nuteistųjų parodymai patvirtina, kad A.Š. surinko bendrininkus, aiškino, ką šiems reikės daryti, ir bendrininkai sutiko dalyvauti darant nusikaltimą. Visi bendrininkų grupės nariai turėjo specialias užduotis, jų veiką sieja tęstinio pobūdžio ryšiai.

Teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad M. K. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atlygino žalą nukentėjusiajam. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad žalos atlyginimas lengvina ir A. Š. atsakomybę. Nei M. K. , nei A.Š. neatlygino neturtinės žalos, atlygino tik turtinę, nors BK 59 str. 1 d. 3 p. reikalauja, kad būtų atlyginta žala ir jos neskirsto į turtinę ir neturtinę. Be to, M. K. prisipažino tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu davė dalinai melagingus parodymus, pabrėžtinai neigė savo kaltę, teigė, kad į nusikaltimą įsitraukė spontaniškai, atvyko tik norėdama nukentėjusiojo atsiprašyti. Tai paneigia nuteistųjų ir jos pačios parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Faktą, kad nukentėjusioji nesigaili dėl savo nusikalstamos veikos, įrodo jos šmeižtas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu ir tai, kad ji nesigydo nuo alkoholizmo. Aukščiau minėto Aukščiausiojo Teismo nutarimo 16 p. nurodoma, kad kaltininko prisipažinimas yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. M. K. savo kaltę didesne dalimi pripažino tik teisme, supratusi savo atsakomybės neišvengiamumą.

Teismas, motyvuodamas bausmių skyrimą, nepagrįstai konstatavo, kad M.K. tėvai yra invalidai. Byloje yra duomenų, kad J. M. yra trečios, o L. M. - antros grupės invalidai, tačiau nėra duomenų, kad būtent jie yra nuteistojo M. M. tėvai ir jiems reikalinga nuteistojo parama. Teismas pervertino nuteistųjų charakteristikas. Pagal Aukščiausiojo Teismo nutarimo Nr. 23 5 p., kaltininko asmenybę apibūdina kaltininko elgesys iki nusikaltimo, nusikaltimo metu ir po nusikaltimo padarymo. Teismas neatsižvelgė, kad nuteistieji tyčiojosi iš nukentėjusiojo, savo kaltę A.Š., M. K. ir M.M. pripažino tik iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodo, kad vertinant veikos pavojingumą, būtina atsižvelgti į kėsinimosi dalyko vertingumą, laiką ir vietą, panaudotus įrankius ir priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Nuteistųjų veikoje yra net du iš trijų turto prievartavimą kvalifikuojančių požymių: neteisėtas laisvės atėmimas ir fizinio smurto naudojimas. Laisvė nukentėjusiajam buvo atimta beveik 10 val., kas sudaro 1/5 ilgalaikio neteisėto laisvės atėmimo, numatyto kaip laisvės atėmimo kvalifikuojantis požymis (BK 146 str. 2 d.), be to, reikalauta suma yra 7200 Lt , o tai yra ne mažiau kaip ¼ didelės vertės turto, numatyto kaip turto prievartavimo kvalifikuojantis požymis (BK 181 str. 3 d.). Nuteistieji elgėsi itin įžūliai, laisvę atėmė judrioje miesto vietoje, o nusikaltimo tikslas buvo noras gauti pinigų alkoholiniams gėrimams įsigyti.

Teismas pažeidė BPK 307 str. 6 d. 2 p. reikalavimą, kadangi nuosprendyje neišsprendė daiktinio įrodymo – nusikaltimo įrankio automobilio ,,Ford Fiesta“, v/n (duomenys neskelbtini), likimo. Ikiteisminio tyrimo metu šis automobilis buvo grąžintas S. K. , nes jis yra formaliai įregistruotas jos vardu. BK 72 str. įpareigoja teismą konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus materialią vertę turinčius daiktus. Šis automobilis nuosavybės teise priklauso M. K. , nes buvo jai padovanotas, nors šis dovanojimo sandoris ir nebuvo įregistruotas nustatyta tvarka. Tačiau šis sandoris nėra negaliojantis, kadangi Lietuvos Respublikos Civiliame kodekse (CK) nėra normos, numatančios, kad sandoris, kurio metu dovanojama transporto priemonė, galioja tik įregistruotas (CK 1.94 str.). Šio sandorio neįregistravimas sukelia CK 1.75 str. 1, 2 d. numatytas pasekmes. S. K. teisėti interesai, konfiskuojant minėtą automobilį, nebūtų pažeisti, nes ji nėra jo savininkė.

Byloje dalyvaujantys nuteistieji M. K. , A.Š., M.M., A. S. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiojo I. T. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašo jo paduotą apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų - atmesti. Prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti iš dalies, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų M. K. , A. Š. , M. M. bei A. S. apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini, o nukentėjusiojo I. T. atmestinas.

Apygardos teismas teisingai nustatė M. K. atliktus veiksmus siekiant plėšimo I. T. prievartavimo būdu užvaldyti nukentėjusiojo I. T. . Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo jos nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 1 d. ir iš BK 181 str. 2 d. į BK 181 str. 1 d.

BK 178 str. ir 180 str. numatytas svetimo turto vagystės ir plėšimo sudėtis sieja tai, kad darant abu nusikaltimus svetimas turtas yra pagrobiamas, t.y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldomas. Esminis vagystės ir plėšimo atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto užvaldymas. Darydamas plėšimą kaltininkas svetimą turtą pagrobia panaudodamas fizinį smurtą arba grasinimus (psichinis smurtas) arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis.

Byloje esančiais nuteistųjų M. K. , A. Š. , M. M. , A. S. , nukentėjusiojo I. T. , liudytojo G.G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad I. T. buvo užvaldytas panaudojant prieš jį fizinį smurtą bei grasinimus. Todėl M. K. ir jos bendrininkų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip vagystė. Paminėtais įrodymais nustatyta, kad visų nuteistųjų bendrais ir iš anksto suplanuotais veiksmais buvo sukurta situacija, kurioje I. T. iš esmės nebeturėjo galimybės pasipriešinti. Akivaizdu, kad bet koks I. T. bandymas pasipriešinti prieš jį automobilyje mušusį A.Š. bei kitus jame buvusius nuteistuosius, jam grėsė dar intensyvesniu smurtu.

Priešingai nei teigiama M. K. apeliaciniame skunde, ji nebuvo jai pačiai netikėtų įvykių stebėtoja. Iš bylos įrodymų matyti, kad M. K. ir A.Š. išsiaiškinę I. T. atvykimo į Vilnių aplinkybes iš anksto numatė prievartos panaudojimo galimybę įsodinant I. T. į automobilį. Tuo tikslu A.Š. pasitelkė pagalbininkus M.M. bei A. S. . Kad visi nuteistieji tarpusavyje derino savo veiksmus rodo konkretūs jų atlikti veiksmai: M. K. palaukusi prie viaduko užkalbino ir sulaikė I. T. , o A.Š. ir A.M. jį prievarta įsodino į A. S. vairuojamą automobilį. I. T. prievarta sodinamas į automobilį priešinosi, šaukėsi pagalbos, o M. K. tuo metu buvo greta, taigi bendrininkų veiksmus matė ir jiems pritarė. Kuomet I. T. automobilyje A. Š. buvo sumuštas, iškraustytos jo kišenės M. K. taip pat buvo automobilyje, kas jame vyko matė ir girdėjo. Tai, kad visi nuteistieji lygiaverčiai disponavo iš I. T. pagrobtu turtu (už pinigus buvo perkami alkoholiniai gėrimai), rodo, jog tuo pačiu kiekvienas iš jų pripažino ir savo indėlį siekiant vieningo tikslo - užvaldyti nukentėjusiojo turtą.

Grupės asmenų įvykdyto plėšimo kvalifikavimui pagal BK 180 str. 1 d. nėra būtina, kad kiekvienas grupės narys įvykdytų visus objektyviosios pusės veiksmus numatytus šio BK straipsnio dispozicijoje. Pakanka nustatyti, kad kaltininkas suprato kitų bendrininkų atliekamus veiksmus ir jais siekiamus tikslus bei savo aktyviais veiksmais prisidėjo juos įgyvendinant. M. K. vaidmuo pasireiškė ne tik informacijos apie I. T. padėtį suteikimu, bet ir aktyviais veiksmais sukuriant situaciją, kurioje nukentėjusiajam buvo atimta galimybė pasipriešinti. Be to, ji betarpiškai dalyvavo užvaldant nukentėjusiojo turtą. A.Š. pagrobtus I. T. daiktus iš karto perdavė automobilyje buvusiai M. K. , kuri, kaip minėta, jais disponavo kaip su teisėtai jai priklausančiais.

Atmestinas M. K. teiginys apeliaciniame skunde, kad ji pati buvusi auka, kad iš baimės besąlygiškai pakluso A. Š. reikalavimams. Byloje nėra jokių duomenų, kad kuris nors nusikaltimo dalyvis tiesiogiai ar užuominomis būtų grasinęs M. K. . Įvykio metu M. K. ir A.Š. buvo artimi asmenys, jie gyveno bendrai nuomojamame bute, taigi A. Š. bijoti jai nebuvo jokio pagrindo. A. Š. nurodymas I. T. patenkinti M. K. oraliniu būdu vertintinas kaip psichologinis smurtas I. T. atžvilgiu prievartaujant jo turtą, kuriam pritarė ir pati M. K. .

Byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad M. K. būtų veikusi prieš savo valią, nuteistojo A. Š. grasinimų įtakoje. Bylos įrodymais nustatyta, kad M. K. nesutikdama su bendranuteistųjų veiksmais I. T. atžvilgiu ir bijodama, kaip ji teigia, jiems prieštarauti, turėjo visas galimybes iš įvykio vietos pasitraukti. Ji ne kartą pirkdama alkoholinius gėrimus buvo pasišalinusi iš automobilio, tačiau kaskart pati gera valia sugrįždavo atgal pas savo bendrininkus.

Taigi, M. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 str. 1 d. Išteisinti ją pagal šį BK straipsnį ar jos nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip paprastą vagystę nėra teisinio pagrindo.

Netenkintinas ir apeliantės reikalavimas jos nusikalstamą veiką iš BK 181 str. 2 d. perkvalifikuoti į to paties BK straipsnio pirmąją dalį, pašalinant iš jai inkriminuoto turto prievartavimo sudėties laisvės atėmimo asmeniui požymį. I. T. visų kaltininkų bendromis pastangomis prievarta buvo įsodintas į automobilį, visą naktį prievarta jame laikomas, vežiojant po Vilniaus miestą bei jo apylinkes. Tokiu būdu fiziškai buvo suvaržyta I. T. laisvė pasirinkti buvimo vietą ir elgtis jam tinkamu būdu. Akivaizdu, kad tokie nuteistųjų veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme vartojamos sąvokos ,,laisvės atėmimas asmeniui" turiniui. Be to, tuo pat metu M. K. su bendrininkais reikalavo, kad I. T. ateityje kiekvieną mėnesį į M. K. sąskaitą pervestų po 300 Lt. Tokie apeliantės nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 str. 2 d. kaip turto prievartavimas pavartojant fizinį smurtą ir atimant laisvę nukentėjusiajam.

M. K. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nešvelnintina. Iš apeliacinio skundo argumentų sektų, kad ji prašo taikyti jai BK 75 str. ir jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Tačiau pagal BK 75 str. 1 d. paskirtos ne daugiau kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą teismas gali atidėti tik asmeniui nuteistam už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. Tuo tarpu M. K. pagrįstai nuteista ir už sunkų nusikaltimą - turto prievartavimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis (BK 181 str. 2 d.). Nesant BK 75 str. 1 d. numatytų įstatymo reikalaujamų sąlygų, negalimas ir šio BK straipsnio nuostatų taikymas.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnis nustato, kad teismas kaltininkui skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

M. K. padarė septynias nusikalstamas veikas. Iš jų vieną baudžiamasis įstatymas priskiria prie sunkių ir keturias - prie apysunkių. Visi nusikaltimai padaryti veikiant tyčia ir vadovaujantis savanaudiškomis paskatomis. Paskirdamas bausmę teismas atsižvelgė į M. K. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, pripažindamas tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apygardos teismas įvertino ir tai, kad M. K. dirba ir mokosi, atlygino žalą nukentėjusiesiems, t.y. tas aplinkybes, kurias apeliantė nurodo apeliaciniame skunde. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka į tas pačias aplinkybes atsižvelgti dar kartą ir jomis remiantis dar labiau sušvelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad nuosprendį priėmęs teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, kurios tik nežymiai viršija pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalią ribą. Byloje nustatytas M. K. įvykdytų nusikaltimų pobūdis, jos elgesys jų įvykdymo metu, santykinai nemažas laiko tarpas tarp atskirų jos įvykdytų turto prievartavimo nusikalstamų veikų, neduoda pakankamo pagrindo išvadai, jog M. K. nusikalto atsitiktinai dėl nepalankiai jai susiklosčiusių aplinkybių.

Nuteistojo M. M. nusikalstami veiksmai taip pat pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 str. 1 d. Teiginys jo apeliaciniame skunde, kad I. T. pats gera valia įlipo į automobilį ir pats sutiko būti vežiojamas prieštarauja paties M. M. parodymams. Apeliantas teisiamajame posėdyje paaiškino, kad I. T. sėsti į A. S. vairuojamą automobilį atsisakė, šaukėsi pagalbos, tačiau M. M. ir A. Š. buvo sumuštas ir įsodintas prievarta (t. 5 b.l. 72). M.M. savo parodymuose pripažino ir tai, kad automobilyje A.Šukelovičius iškraustė I. T. kišenes, o apeliantas norėdamas apraminti nukentėjusįjį iš karto sudavė jam keletą smūgių į veidą. Svetimo turto užvaldymas panaudojant fizinį smurtą atitinka BK 180 straipsnyje numatytą plėšimo sudėtį. Dėl šios priežasties M. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d.

Pagrįstai M.M. pripažintas kaltu bei nuteistas ir pagal BK 181 str. 2 d.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A.Š. iškrausčius nukentėjusiojo kišenes bei nuteistiesiems užvaldžius jo turtą, nuteistieji fizinio smurto bei grasinimų nenutraukė. Panaudodami fizinį smurtą, grasinimus bei prievarta laikydami automobilyje ir tokiu būdu atėmę I. T. laisvę, apeliantai reikalavo, kad I. T. ateityje kiekvieną mėnesį M. K. į banko sąskaitą pervestų 300 Lt už tariamai sugadintą gyvenimą. BK 181 str. 2 d. nustato, kad už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai, panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas asmeniui laisvę, savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą. M.M. fizinį smurtą prieš I. T. naudojo ne dėl netinkamo jo elgesio su M. K. , kaip teigiama jo apeliaciniame skunde. Visų nuteistųjų fizinio smurto panaudojimas buvo nukreiptas atimti galimybę nukentėjusiajam priešintis bei įbauginti jį, kad šis sutiktų su nuteistųjų reikalavimais, perduoti savo turtą ateityje. Taigi, nuteistųjų panaudotas fizinis smurtas buvo priemonė nukentėjusiojo turtui užvaldyti. Nuteistųjų nusikalstamais veiksmais I. T. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tokie kūno sužalojimai, padaryti plėšimo ar turto prievartavimo metu, apimami fizinio smurto panaudojimo požymiu ir atskirai nekvalifikuojami.

Atmestinas nuteistųjų M. M. ir A. Š. apeliacinių skundų argumentas, kad jie nepagrįstai nuteisti pagal BK 302 str. 1 d. Kartu su asmeniniu I. T. buvo pagrobtas ir jo asmens pasas bei advokato A.K. orderis. Nuteistųjų veiksmai pagrįstai pagal nusikaltimų sutapties taisykles kvalifikuoti ir pagal BK 302 str. 1 d. Tai, kad šie dokumentai atiteko M. K. , neturi reikšmės jiems pareikštų kaltinimų apimčiai ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai bendrininkams nedalijamos. Visi nuteistieji bendrais suderintais veiksmais užvaldė nukentėjusiojo turtą bei minimus dokumentus, todėl visi jie pagrįstai pripažinti kaltais ir pagal BK 302 str. 1 d.

Pagrįstai M.M. ir A.Š. pripažinti kaltais bei nuteisti pagal BK 214 ir 215 straipsnius. Mokėjimo instrumentus - banko korteles jie įgijo ne atsitiktinai, kaip teigiama jų apeliaciniuose skunduose, o svetimo turto plėšimo metu, kuris visuomet padaromas veikiant tyčia. Savo nusikalstamais veiksmais nuteistieji siekė užvaldyti bet kokį I. B. ir V. T. turtą, tačiau realiai užvaldė ne tik jų pinigus bei piniginę vertę turinčius daiktus, bet ir nukentėjusiosioms komercinių bankų išduotus mokėjimo instrumentus - bankų kreditines korteles. Svetimo mokėjimo instrumento pagrobimas numatytas BK 214 straipsnio dispozicijoje, todėl apeliantų veiksmai pagrįstai kvalifikuojami ir pagal šį BK straipsnį, taikant idealiąją nusikaltimų sutaptį. Be to, nuteistieji disponuodami neteisėtai įgytais mokėjimo instrumentais atliko ir kitus minimo BK 214 straipsnio dispozicijoje numatytus alternatyvius veiksmus - jas neteisėtai laikė ir panaudojo finansinei operacijai inicijuoti.

Ta aplinkybė, kad pasinaudodamas pagrobtomis banko kortelėmis nuimti pinigus grynais tiesiogiai kėsinosi tik A. S. , neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės kitų bendranuteistųjų veikusių su juo išvien. Nuteistųjų parodymais nustatyta, kad po I. B. ir V. R. apiplėšimo visi nuteistieji apžiūrėjo pagrobtus daiktus, pasidalino pagrobtus pinigus. Radę nukentėjusiųjų kreditines banko korteles bei kortelių identifikavimo duomenis visi bendrai susitarė jas panaudoti paimant iš banko grynuosius pinigus. Buvus tarpusavio susitarimui tarp nuteistųjų rodo tai, kad visi jie kartu važiavo prie bankomatų Žirmūnų bei Užupio gatvėse ir laukė kol A. S. paims pinigus.

Inicijuodami finansines operacijas apeliantai neteisėtai panaudojo tikrus mokėjimo instrumentų identifikavimo duomenis ir tokiais veiksmais įvykdė BK 215 str. numatytą nusikalstamą veiką, už kurią jie ir buvo pagrįstai nuteisti.

Paskirdamas bausmes nuteistiesiems M.M., A. S. bei A.Š. apygardos teismas tinkamai atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir nustatydamas bausmės dydį kiekvienam iš jų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad M.M, A.Š. bei A. S. įvykdė eilę apysunkių ir vieną sunkų nusikaltimą. Visi jie nusikalstamas veikas padarė tyčia, veikdami iš savanaudiškų paskatų. Nuosprendį priėmęs teismas įvertino ir kaltininkų asmenybę apibūdinančius duomenis, jų vaidmenį vykdomuose nusikaltimuose bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes: M.K dirba, charakterizuojamas teigiamai, išlaiko mažametį vaiką, tėvai invalidai; A. S. dirba, teigiamai charakterizuojamas, kaip bendravykdytojas atliko antraeilį vaidmenį. Be to, teismas paskirdamas bausmę kaltininkams pagrįstai pripažino visų jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę - veikimą bendrininkų grupe, o A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe žalos atlyginimą nukentėjusioms I. B. ir V. R. .

Iš nuteistųjų apeliacinių skundu argumentų seka, kad jie prašydami sušvelninti paskirtąją bausmę, iš esmės vėl nurodo tas aplinkybes, kurias jau įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir jomis remiantis kaltininkams švelninti bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad apygardos teismas įvertinęs bylos aplinkybes kaltininkams už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė bausmes žymiai švelnesnes už pritaikytų baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį. Tokios bausmės, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes negali būti pripažintos per griežtomis, todėl nešvelnintinos, tuo pagrindu pateikti nuteistųjų M. M. , A. S. bei A. Š. apeliaciniai argumentai atmestini.

Nepagrįsti A. Š. apeliacinio skundo argumentai, kad buvo du kartus nuteistas už tą pačią veiką - pagal BK 180 str. 1 d. ir BK 214 str. Plėšimo būdu užvaldžius nukentėjusiųjų turtą bei banko kreditines korteles buvo pasikėsinta į atskirus savarankiškus objektus - nukentėjusiųjų turtą bei finansų sistemą. Toks atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro du nusikaltimus numatytus skirtinguose BK straipsniuose, vertinamas kaip idealioji nusikaltimų sutaptis, o kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal du BK straipsnius. Be to, kaip jau šioje nutartyje paminėta, svetimo mokėjimo instrumento pagrobimas yra tik vienas iš BK 214 str. numatytų alternatyvių šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Tuo tarpu apeliantas dar pripažintas kaltu ir dėl neteisėto mokėjimo instrumento laikymo ir realizavimo, t.y. veiksmus, kuriuos apeliantas taip pat atliko ir, kurie taip pat užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 214 straipsnį.

Nepagrįstas nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo teiginys, kad jis nepadarė nusikaltimo numatyto BK 181 str. 2 d., nes pinigų iš nukentėjusiojo reikalavo ne jis, o M. K. , laisvė nukentėjusiajam I. T. nebuvo apribota.

Motyvuotos teisėjų kolegijos išvados dėl apeliacinių skundų analogiškų argumentų, kuriuose taip pat neigiamas teismo nustatytas visų kaltininkų veiksmų bendrumas, jų pobūdis bei tikslai, - pateiktos atsakant į M. K. bei M. M. apeliacinius skundus. Tais pačiais motyvais atmetami ir tapatūs nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentai.

Nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybes, kad nukentėjusiajam I. T. jis neskambino, kad I. T. į policiją kreipėsi praėjus kelioms dienoms po įvykio neturi reikšmės nei A. Š. nusikalstamų veikų kvalifikavimui, nei bausmės dydžiui. A.Š. pagal BK 181 str. 2 d. pripažintas kaltu ir nuteistas už konkrečius šiame BK straipsnyje numatytus ir jo atliktus nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo I. T. atžvilgiu, o ne už pokalbius telefonu su nukentėjusiuoju, kaip tai teigiama A. Š. apeliaciniame skunde. Apelianto teiginys, kad teismo nuosprendyje neteisingai nurodytas nusikalstamos veikos trukmės laikas, prieštarauja nuosprendžio turiniui ir neatitinka tikrovės. Atmestini, kaip deklaratyvūs ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti A. Š. teiginiai ir dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padarytų ikiteisminiame tyrime bei teisminiame bylos nagrinėjime.

Tenkintinas nuteistųjų M. K. ir A. Š. apeliacinių skundų reikalavimas sumažinti iš apeliantų nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Pripažindamas nukentėjusiajam teisę į nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą, teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas bei dvasiniai išgyvenimai, tačiau spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, kolegijos nuomone, teismas įvertino ne visas reikšmingas aplinkybes. CK 6.250 str. 2 d. nustato, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Bylos įrodymai leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam nebuvo sukelta sunkių ar ilgai besitęsiančių pasekmių (psichinė liga, depresija ar pan.). Nusikalstamais veiksmais buvo kėsinamasi į nukentėjusiojo turtines teises, be to realiai buvo užvaldytas tik nedidelės vertės turtas. Nukentėjusiajam padaryta materialinė žala visiškai atlyginta. Plėšimo metu buvo pasikėsinta ir į I. T. sveikatą, tačiau jam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, (t. 1 b.l. 40) byloje nėra duomenų, kad I. T. būtų buvę grasinta sunkiai sužaloti sveikatą ar nužudyti, kas esant pagrindui patikėti grasinimų realumu, neabejotinai jam būtų sukėlę didelį dvasinį sukrėtimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, nuteistųjų turtinę padėtį bei tai, kad nukentėjusiajam laisvė buvo atimta ilgą laiką, prieš jį panaudotas fizinis smurtas, sprendžia, jog teisingumo ir protingumo kriterijus labiau atitiktų mažesnė, negu nustatė apygardos teismas, t.y. 10 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo I. T. apeliacinis skundas atmestinas. Apygardos teismo nuosprendis bausmių skyrimo dalyje pakankamai motyvuotas, teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagrįstai nuosprendį priėmęs teismas kaltinamųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis nepripažino nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio ir tyčiojantis iš nukentėjusiojo.

BK 60 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė - girtumas kaltininkui taikoma tada, kai teismas pripažįsta, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad turi būti nustatyta, jog dėl suvartoto alkoholio sutrikusi valinė-intelektualinė veikla nulėmė kaltininko apsisprendimą nusikalsti arba tiesiogiai įtakojo nusikaltimo padarymo būdą. Iš byloje surinktų įrodymų seka, kad nuteistieji iki nusikaltimų (I. T. plėšimo I. T. prievartavimo) pradžios alkoholiniais gėrimais nesisvaigino, todėl jų nusikalstamo ketinimo susiformavimui ir jo realizavimo būdui girtumas įtakos neturėjo. Alkoholiniai gėrimai buvo perkami už pinigus plėšimo metu atimtus iš I. T. , taigi šiam nusikaltimui jau pasibaigus. Nėra jokių duomenų ir apie tai, kad kaltininkų girtumas būtų turėjęs kokios nors įtakos I. T. prievartavimo padarymui.

A. Š. išsakytas pagrasinimas I. T. , kad atlyginant už buvusios draugės M. K. seksualinį išnaudojimą, jam teksią oraliniu būdu ją patenkinti, vertinamas ne kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tyčiojantis iš nukentėjusiojo), bet kaip psichologinis smurtas prievartaujant nukentėjusiojo turtą. Akivaizdu, kad tokiu pagrasinimu buvo siekiama ne pažeminti I. T. garbę ir orumą, o priversti jį bijoti ir paklusti kaltininkų iškeltiems reikalavimams.

Žalos atlyginimą nukentėjusiesiems apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistųjų M. K. ir A. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Apelianto teigimas, kad šios aplinkybės nustatymui buvo būtina pilnai atlyginti ir neturtinę žalą yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999.12.23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis" 9 p. teismams išaiškinta, kad priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe I. T. atvejus, kai kaltininkas atlygino tik dalį nuostolių ar pašalino dalį žalos. Kita vertus, neturtinės žalos dydžio įvertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais bei bendraisiais teisės principais. Byloje nukentėjusiojo pareikštas 50 000 Lt ieškinys neturtinei žalai atlyginti neatitinka nei paminėtų kriterijų nei protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Todėl kaltininko atsisakymas patenkinti nukentėjusiojo pretenzijas į nepagrįstai didelę neturtinę žalą, negali būti pripažintas jo padėtį bloginančia aplinkybe.

Iš M. K. apklausos protokolų analizės matyti, kad ji visose apklausose iš esmės pripažino savo kaltę, vienodai aiškino įvykdytų nusikaltimų aplinkybes, gailėjosi dėl įvykdyto. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra tada, kai jis laisva valia pripažįsta esmines bylos aplinkybes. Todėl nepagrįstai nukentėjusysis teigia, kad savo kaltę ji pripažino tik teisme, supratusi gresiančios atsakomybės neišvengiamumą, o teismas be pagrindo M. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino jos prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Akivaizdžiai neteisus nukentėjusysis teigdamas, jog teismas skirdamas bausmę M.M., nepagrįstai atsižvelgė į jo tėvų individualumą. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys invalidumo pažymėjimų nuorašai bei medicinos dokumentų išrašas (t. 5 b.l. 28-30). Kad L. ir J. M. yra nuteistojo M. M. tėvai matyti iš VRM centrinio duomenų banko pateikto išrašo (t. 4 b.l. 23-24).

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių netenkintinas nukentėjusiojo apeliacinio skundo reikalavimas pakeisti apygardos teismo nuosprendį, paskiriant nuteistiesiems griežtesnes bausmes. Bausmių skyrimo dalyje teismo nuosprendis pakankamai motyvuotas. Teismas pakankamai atsižvelgė į bausmės kiekvienam nuteistajam individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Nuteistiesiems paskirtas bausmes pripažinti aiškiai per švelniomis ir todėl neteisingomis nėra pagrindo. Nukentėjusiojo kitos nurodomos aplinkybės - kėsinimosi dalyko vertingumas, laikas ir vieta, panaudoti įrankiai ir priemonės, padarytos žalos dydis ir mastas, bendrininkavimo forma, nusikaltimo tikslai ir motyvai iš tikrųjų gali būti pripažintos reikšmingomis paskiriant bausmę kaltininkui. Tačiau šioje byloje minimos aplinkybės nėra kuo nors ypatingai išskirtinės, ir dėl to, duodančios pakankamą pagrindą nuteistiesiems paskirti dar griežtesnes bausmes.

Atmestini I. T. apeliacinio skundo argumentai ir dėl baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo taikymo. Apeliantas teigia, kad nusikaltimui įvykdyti panaudota priemonė - automobilis įregistruotas N. K. vardu, tačiau iš tikrųjų padovanotas ir priklauso nuteistajai M. K. . Tačiau byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių buvus tokį sandorį. Pagal BK 72 str. 3 d., 4 d. kitam fiziniam asmeniui perduotas turtas konfiskuojamas, jeigu tas turtas buvo suteiktas nusikalstamai veikai daryti, arba kai turtą perdavęs asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Paminėtų aplinkybių byloje nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Iš M. K. , A. Š. , M. M. bei A. S. solidariai I. T. priteistą dvidešimties tūkstančių litų civilinį ieškinį sumažinti iki dešimties tūkstančių litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiojo I. T. apeliacinį skundą atmesti.