Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja Audronė Alčauskienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į statinius pripažinimo pagal įgyjamąją senatį, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, E. Ž., G. N., T. N..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjos motina yra G. N., tėvas – S. N., miręs (duomenys neskelbtini). Sodybą, dėl kurios statinių kreipiamasi, sudaro gyvenamasis namas bei 4 ūkinės paskirties pastatai. Realiai gyvenamąjį namą sudaro du autonomiški butai (su atskirais įėjimais, virtuvėmis, elektros įvadais), kuriuose dar nuo sovietinės kolūkinės santvarkos laikų kolūkio vadovų leidimu gyveno Z. M. ir G. N. šeimos, valdžiusios panašiai apylyges gyvenamojo namo dalis ir po du ūkinius pastatus: po 1 ūkinį pastatą ir po kiemo rūsį. Taip Z. M. šeima visą šį laikotarpį naudojosi gyvenamojo namo patalpomis plane žymimomis indeksais: 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, ir pagalbiniais (ūkiniais) pastatais, plane pažymėtais indeksais 3I1p, ir 4I1b, o likusia sodybos pastatų dalimi naudojosi G. N. šeima. Šiame name pareiškėjos tėvai G. N. ir S. N. apsigyveno netrukus po to, kai 1939 m. šio pastato savininkai R. išvyko gyventi į Ameriką. Nuo to laiko pareiškėjos šeima disponavo šiuo namu, pareiškėja bei jos broliai ir seserys gimė ir užaugo šiame name. Pareiškėjos tėvai dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkyje, vėliau (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Kadangi tuo metu viskas priklausė kolūkiams, namas taip pat priklausė kolūkiui. Nuo 1976 m. pareiškėjos motina G. N. su savo šeima, įskaitant ir pareiškėją, gyvena atskiroje namo dalyje, kitoje gyvena bendraturtė E. Ž., kurie vieni kitiems dėl užimamų patalpų valdymo, priklausomybės priekaištų neturi. Pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenis, teise privatizuoti šiuos butus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo ar kito teisės akto pagrindu nei Z. M., nei G. N. šeimos nepasinaudojo, todėl atlikus privalomas teisines procedūras, 2008 m. gruodžio 18 d. gyvenamasis namas su priklausiniais buvo registruotas Telšių rajono savivaldybės vardu. Tačiau pagal minėtos Z. M. dukters E. Ž. ieškinį Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011 gyvenamojo namo registracija Telšių rajono savivaldybės vardu buvo panaikinta, tuo pačiu sprendimu pripažinta, jog sodybos 1/2 dalis bei pastatai, plane pažymėti indeksais 3Ilp ir 4I1b, pagal įgyjamąją senatį priklauso E. Ž., kuri yra minėtos Z. M. ir V. V. dukra ir su tėvais gyveno šioje 1/2 dalyje valdos nuo vaikystės. Tuo tarpu kito šio namo buto valdytoja G. N. neprivatizavo patalpų ir dėl tuo laiku jau prastos sveikatos nepasinaudojo ir galimybe savo teises į ginčo pastatus ginti ir civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011, todėl jos šeimos valdymo teisinis pagrindas, statusas iki šiol tebėra neapibrėžtas. VĮ Registrų centro duomenimis, daiktinės teisės į likusią namų valdos dalį, 51/100 dalį pastato ir du ūkinės paskirties pastatus, niekam neįregistruotos. Kaip minėta, aukščiau aprašytame bute nuo gimimo gyvena pareiškėja su vaikais. Mokesčius moka tik už elektrą mamos G. N. vardu, abonentinė sutartis tebėra mamos vardu. Vandentiekiu naudojasi iš sodybos šulinio, turi dujas iš baliono, kurias perka kaip ir kiti naudotojai be jokio abonemento, žemės mokesčių nemoka, nes ji iš valstybės neišpirkta. Pripažintina, kad taip pareiškėja nuo 2011-2012 m. tapo ir ginčo sodybos statinių faktine valdytoja, kadangi jau 2011 m. pareiškėjos mama G. N. sunkiai susirgo ir realiai nebegalėjo rūpintis turtu ir net savimi. Nuo 2016 m. neįgali G. N. gyvena (duomenys neskelbtini), kur jai teikiamos socialinės paslaugos. Tačiau pareiškėja iki šiol ginčo patalpose negali deklaruoti savo ir vaikų gyvenamos vietos, negauna valstybės paramos, net šeimos sudėties pažymėjimo. Jau po minėto Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011 kreipėsi konsultacijos į VĮ Registrų centrą bei kitas kompetentingas institucijas, archyvus su turėtais dokumentais, specialistai pareiškėjai išaiškino, kad ji neturi jokių tinkamų statinių įgijimo savo nuosavybėn dokumentų, todėl jos prašymas dėl daiktinių teisių, teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo be teismo nebūtų tenkinamas, motyvuojant, kad nėra tinkamų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, o pateiktuose dokumentuose nėra nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti. Tad kitų teisinių galimybių įteisinti pareiškėjos teises į sodybos statinius nėra, vienintelis teisinis kelias – teismo sprendimu pripažintas nuosavybės teisių į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, kuris būtų pagrindas pareiškėjos daiktinėms teisėms į juos įregistravimui.

Apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešo paskelbimo būdu, suinteresuotų asmenų pareiškimų dėl jų įtraukimo dalyvauti procese teismas negavo.

Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė pareiškimo reikalavimus. Papildomai nurodė, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ji su šeima gyvena nuo pat gimimo. Šiame name kartu gyveno ir jos mama G. N.. 2010-2011 m. mamai susirgus ir pradėjus gyventi (duomenys neskelbtini), ji tapo faktine namo valdytoja ir savininke. Jos mama G. N. su ja nebegyvena apie 10 metų. Mamai nustatyti sveikatos sutrikimai, jai dingsta atmintis, kartais ji net jos nebeatpažįsta. Ji moka mokesčius, pagal galimybes prižiūri ir remontuoja nurodytą gyvenamąjį namą. Ji gyvena vienoje namo pusėje, kitoje gyvena jos mamos sesuo E. Ž., kuriai pagal teismo sprendimą yra įregistruotos nuosavybės teisės į nurodytą namo dalį. Negali pasakyti, kodėl jos mama „nesusitvarkė“ namo dalies nuosavybės dokumentų. Kiek žino, namą jos tėvams paliko R. Yra girdėjusi, kad kažkokiu laikotarpiu namas buvo įregistruotas savivaldybės vardu. Ginčų su kitos namo dalies savininke E. Ž. dėl naudojimosi namu nekyla. Toks namo „pasidalijimas“ jau buvo jai gimstant. Brolis T. N. dėl jos siekio pagal įgyjamąją senatį pripažinti gyvenamojo namo dalį jos nuosavybe pretenzijų neturi.

Suinteresuotas asmuo G. N. su pareiškimu sutiko, tačiau teismo vertinimu, dėl savo sveikatos būklės, objektyvių parodymų negalėjo duoti.

Suinteresuotų asmenų VĮ Turto banko ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, gauti prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

Suinteresuotas asmuo T. N. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos V. P. (buvusi N.) mama yra G. N., tėvas – S. N., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Pareiškėjos mamos G. N. sesuo yra E. Ž.. 1976-1979 m. Telšių rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje nurodyta, kad G. N., S. N. ir V. N. gyvena (duomenys neskelbtini) pas M. 1991-1995 m. Telšių rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje nurodyta, kad G. N., S. N., V. P. (buvusi N.), T. N., M. P. ir S. P. gyvena Paežerės k. kolūkio name. Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011 panaikintas VĮ Registrų centro Telšių filialo 2008 m. gruodžio 18 d. įrašas apie gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Telšių rajono savivaldybės vardu ir įgyjamosios senaties būdu E. Ž. pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane indeksais pažymėtas patalpas 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, bei pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 3I1p, ir pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 4I1b, esančius (duomenys neskelbtini), kurie įgyti nuo 1991 m. liepos 25 d. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2019 m. birželio 27 d. sprendimu adresas (duomenys neskelbtini), pakeistas į adresą (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centro duomenis, E. Ž. nuosavybės teise priklauso 49/100 dalys pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Daiktinės teisės į 51/100 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neįregistruotos. Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu G. N. neterminuotai suteikta ilgalaikė socialinė globa (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja V. P. prašo pripažinti, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 51/100 dalis gyvenamojo namo bei 2 ūkinės paskirties pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, kad nuo 1976 m. nurodytuose pastatuose ji gyveno kartu su savo tėvais G. N. ir S. N., o nuo 2011-2012 m. ji viena pati valdo ir prižiūri šią nuosavybę. Teigia, kad nurodyti pastatai priklausė (duomenys neskelbtini) gyventojams R., kurie 1939 m. išvyko iš Lietuvos, pastatus palikdami pareiškėjos mamos G. N. šeimai.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra 51/100 dalies gyvenamojo namo bei 2 ūkinės paskirties pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė, daiktinės teisės į šiuos pastatus neįregistruotos. Vadovaujantis VĮ Registrų centro išrašu, 49/100 dalys pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir kiti du ūkinės paskirties pastatai (ūkinis pastatas ir kiemo rūsys) nuosavybės teise priklauso E. Ž.. VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad visų pirma vertinant, ar pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka aukščiau išdėstytas sąlygas, svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra viešoji nuosavybė.

Byloje nustatyta, kad 1991-1995 m. Telšių rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje nurodyta, kad G. N., S. N., V. P. (buvusi N.), T. N., M. P. ir S. P. gyvena (duomenys neskelbtini) kolūkio name. Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011 panaikintas VĮ Registrų centro Telšių filialo 2008 m. gruodžio 18 d. įrašas apie gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Telšių rajono savivaldybės vardu ir įgyjamosios senaties būdu E. Ž. pripažinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, plane indeksais pažymėtas patalpas 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, bei 2 pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kurie įgyti nuo 1991 m. liepos 25 d. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nurodytu Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu nustatyta, kad namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), niekada nepriklausė kolūkiui ir nebuvo pastatytas panaudojant kolūkio lėšas, t. y. nėra viešoji nuosavybė. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-7-277/2014). Nagrinėjamu atveju tiek šioje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011, aplinkybė, jog pastatas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, iš esmės buvo įrodinėjimo dalykas, nes ankstesnėje byloje ieškovė siekė panaikinti nurodyto pastato teisinę registraciją savivaldybės vardu ir pagal įgyjamąją senatį pripažinti jai nuosavybės teisę į dalį nurodytų pastatų. Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011 nustatyta, kad gyvenamasis namas esantis (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)), statytas 1921 m., tai rodo, kad jis buvo pastatytas ne kolūkio lėšomis, o iki sovietinės okupacijos ir tikėtina, kad pasak ieškovės (E. Ž.), prasidėjus nacionalizacijai, savininkai išvyko iš šio namo, leidę jame gyventi jos tėvams. Sovietinės okupacijos metu ieškovės mama (Z. M.) ir ieškovė (E. Ž.) dirbo kolūkyje ir gyveno nacionalizuotame, kolūkiui (duomenys neskelbtini), o vėliau (duomenys neskelbtini) kolūkiui priklausančiame name. Kaip paaiškino ieškovė, atkūrus nepriklausomybę, buvo grįžę namo savininkai – R., tačiau jie nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir ji suprato, kad gyvenamojo namo dalimi jos mama ir ji toliau naudojosi kaip savo. Nekilnojamojo daikto kadastrų duomenų byla buvo suformuota tik 2008 m. lapkričio 20 d., 2008 m. gruodžio 18 d. nekilnojamasis daiktas įregistruotas Telšių rajono savivaldybės vardu. Teismas padarė išvadą, kad pastatų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo pagrindu, tačiau pats 2008 m. gruodžio 18 d. ginčo pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas šiuo konkrečiu atveju nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teismas akcentavo, kad atliekant pastatų teisinę registraciją yra įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktų numatytais pagrindais, todėl gyvenamojo namo registracija Telšių rajono savivaldybės vardu buvo panaikinta ir pripažinta, kad ieškovė (E. Ž.) nuo 1991 m. liepos 25 d., daugiau kaip dešimt metų, sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai nuosavybės teise valdė ir valdo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, bei priklausinius įgyjamosios senaties būdu. Įvertinus abiejose bylose įrodinėtinas aplinkybes, teismo vertinimu, yra pagrindas pripažinti prejudiciniais faktais civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011 įsiteisėjusiu sprendimu nustatytas aplinkybes, kad namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.

Pagal CK 4.68 straipsnio nuostatas, įgyjamajai senačiai reikšmingas valdymas turi būti teisėtas ir sąžiningas. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnis). CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąžiningo įgijėjo samprata, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas.

Pagal pareiškėjos ir suinteresuoto asmens E. Ž. paaiškinimus pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), galimai priklausė (duomenys neskelbtini) gyventojams, pavarde R., kurie 1939 m. išvyko iš Lietuvos ir nurodytuose pastatuose leido gyventi pareiškėjos mamos G. N. šeimai, t. y. jos tėvams (M.) bei jos broliams ir seserims. Vėliau skirtingose ginčo pastato dalyse liko gyventi seserys E. Ž. ir G. N. su šeimomis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja ginčo pastate gyvena nuo pat gimimo iki dabar. Kartu su ja atitinkamais laikotarpiais gyveno ir jos buvęs vyras bei vaikai. Išskyrus laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gegužės 18 d., kai pastatai buvo registruoti Telšių rajono savivaldybės vardu, nei vienas asmuo nepareiškė pareiškėjos mamai G. N. ar pačiai pareiškėjai jokių pretenzijų į valdomus pastatus ir nėra jokių duomenų apie tai, jog turtas buvo valdomas prieš kurio nors asmens valią. Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-11-671/2011 taip pat patvirtina, kad suinteresuotas asmuo E. Ž. dalį ginčo pastato su priklausiniais pagal įgyjamąją senatį įgijo tomis pačiomis aplinkybėmis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo pastatai buvo pastatyti neteisėtai.

Tai, kad daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, o visas daikto valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio l dalyje nustatytą terminą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, pareiškėjos pareiškime ir teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės. Nors nuo 1976 m. ginčo pastate gyveno pareiškėjos mama G. N. su šeima, t. y. kartu su pareiškėja, tačiau nuo 2011-2012 m. atitinkamą ginčo pastato dalį faktiškai valdo tik pareiškėja. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. N. daugiau nei 10 metų nebegyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl sveikatos sutrikimų jai teikiama socialinė globa (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prižiūri, tvarko ir naudoja pastatus kaip savo, niekas pretenzijų dėl pastato valdymo pareiškėjai nepareiškė. Aplinkybę, kad pareiškėja yra dalies pastato su priklausiniais valdytoja patvirtino ir suinteresuoti asmenys E. Ž. ir T. N., kuris nurodė, jog jokių pretenzijų į ginčo pastatus nereiškia.

Pareiškėjos argumentus, kad minimų pastatų valdymas buvo sąžiningas ir teisėtas, atviras ir nepertraukiamas bei tai, kad ji, valdydama dalį minėto pastato su priklausiniais, buvo pagrįstai įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių, patvirtina ne tik byloje pateikti duomenys, bet ir tai, kad, paskelbus viešai internete apie šios bylos nagrinėjimą teisme CPK 532 straipsnio nustatyta tvarka, jokių pretendentų dėl teisių į šį turtą neatsirado. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja įrodė aplinkybes, jog, nors ir nebūdama pareiškime įvardinto turto savininkė, visą laikotarpį sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai jį valdė, todėl pareiškimas tenkintinas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis, 4.71 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263–268, 270 straipsniais, 533 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į 51/100 dalis pastato (gyvenamojo namo), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu lAlm, ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 2I1p, ir kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 5I1p, esančius (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.