Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio ir Algimanto Valantino,

nuteistųjų gynėjams advokatams Jevgenijui Bogdanovui, Gediminui Milevičiui, Elenai Žilėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. (A. B.), A. (A.) C. ir nuteistojo V. K. bei jo gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2018 m. vasario 21 d.

A. C. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2018 m. vasario 21 d.

V. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų, o pagal BK 148 straipsnio 1 dalį – areštu 60 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2018 m. vasario 21 d.

Iš V. K., A. B. ir A. C. solidariai priteista I. G. 998,69 Eur turtinei žalai ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. K., A. B. ir A. C. solidariai priteista L. Ž. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. K., A. B. ir A. C. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, itin žiauriai nužudė L. M., t. y. 2016 m. lapkričio 20 d., apie 21 val., V. K. išdaužus lango stiklą, o A. B. išdaužus durų stiklą ir pro išdaužtą stiklą atrakinus duris, įsibrovė į L. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame V. K., A. B. ir A. C. sudavė daugybinius smūgius, bet ne mažiau 25 smūgių, rankomis, kojomis ir žarstekliu į įvairias kūno vietas L. M., tuo pačiu metu A. B. sudaužė ne mažiau 3 lėkščių smūgiuojant jas į nukentėjusiojo galvą. Po to, apipylus nukentėjusįjį šaltu šulinio vandeniu, V. K. kartu su A. B. ir A. C. nusivedė jį į V. K. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kur V. K., A. B. ir A. C. laikant nukentėjusiojo rankas, replėmis suspaudė ir įkirpo L. M. dešinės rankos pirštą. Tada nuvedus nukentėjusįjį prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, esančio prie (duomenys neskelbtini), A. C. ir A. B. sudavė L. M. rankomis ir kojomis nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, o nukentėjusiajam nukritus ant žemės, kojomis suspaudė ir laikė nukentėjusiojo kaklą. V. K., A. B. ir A. C., veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą, padarė L. M. daugines poodines kraujosruvas abipus galvos smilkininėse srityse, veide, abipus pečių srityse, kairėje rankoje, krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, nugaros krūtinės ir juosmens dalyse bei sėdmenyse, kairėje blauzdoje ir kairėje pėdoje, poodines kraujosruvas su muštinėmis žaizdomis pakaušio srityje, abipus momens srityse, kairėje užausinėje srityje ir kairės ausies kaušelyje, dešinio skruosto srityje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos odos dešinėje, kraujosruvą kairiojo lūpų kampo gleivinėje, daugines minkštųjų audinių kraujosruvas galvoje ir veide, nugaros krūtinės ir juosmens dalyse, kaukolės skliauto lūžį kairėje, nusitęsiantį į kaukolės pamato kairę vidurinę daubą, nosies kaulų lūžį, dešinės pusės IX–XII šonkaulių lūžius, o kojomis spaudžiant nukentėjusiojo kaklą, nukentėjusiajam padarė kaklo suspaudimą, pasireiškusį hiperemiškomis su taškinėmis kraujosruvėlėmis akių junginės, poodinėmis kraujosruvomis su muštinėmis žaizdelėmis abipus apatinio žandikaulio lanko projekcijose, poodine kraujosruva kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, minkštųjų audinių kraujosruvomis kaklo šoniniuose paviršiuje ir liežuvio raumenyse, abipusiais paliežuvinio kaulo didžiųjų ragų ir skydinės kremzlės viršutinių ragų lūžiais, L. M. dėl daugybinių smūgių ir kūno žalojimo įvairias įrankiais patyręs dideles fizines kančias, mirė, o jam mirus, V. K. kartu su A. B., A. C., L. M. kūną įmetė į šalia buvusį vandens kanalą.

2. V. K. nuteistas taip pat ir pagal BK 148 straipsnio 1 dalį už tai, kad panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo atlikti neteisėtus veiksmus, t. y. 2016 m. lapkričio 24 d., apie 22val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), suprasdamas, jog dėl prieš tai atliktų veiksmų L. M. yra miręs, – nužudytas, pareikalavo nepilnamečių J. J., gimusio 2000 m., ir A. B., gimusio 2000 m., atlikti neteisėtus veiksmus – slėpti nusikaltimą: ištempti iš kanalo, esančio prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, L. M. lavoną, o A. B. pasakius, kad jis to nedarys, V. K., girdint ir matant nepilnamečiui J. J., pagrasino su A. B. pasielgti taip pat, kaip ir su L. M., tai A. B. suprato kaip grasinimą sumušti ir nužudyti, tokiu būdu privertė minėtus nepilnamečius asmenis elgtis prieš jų valią – kartu su V. K. ir A. B. ištempti L. M. lavoną iš vandens ir, nunešus apie 300 m į miško masyvą, jį užkasti.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendį, taikyti BK 81 straipsnio 2 dalies ir 91 straipsnio nuostatas bei paskirti jam bausmę kaip nepilnamečiui.

3.1. Apeliantas mano, kad teismas be pagrindo nenustatinėjo jo socialinės brandos ir netaikė prieš jį BK 81 straipsnio 2 dalies. Anot nuteistojo, jo socialinė branda nusikaltimo padarymo metu ir pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį žymiai skyrėsi. Nusikaltimo padarymo metu jis nebuvo pakankamai subrendęs ir atsakingas už savo veiksmus, pasitikėjo suaugusiais, turinčiais gyvenimo patirtį, asmenimis, buvo jų psichologiškai paveiktas, negalėjo numatyti visų savo poelgio pasekmių ir joms pasipriešinti, nesuvokė atsakomybės, buvo naivus ir impulsyvus, lengvai pasidavė bendrininkų įtakai. Apelianto įsitikinimu, veikos padarymo metu pagal socialinę brandą jis prilygo nepilnamečiui, prieš kurį taikytini nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai ir paskirtina švelnesnė bausmė. Nuteistasis pažymi, kad šiuo metu jis mokosi, dalyvauja visuomeninėje veikloje, įkalinimo įstaigoje dirbs ir stengsis atlyginti padarytą žalą nukentėjusiosioms.

4. Nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

4.1. Nuteistasis tvirtina, kad jis yra kaltas tik dėl to, jog įspyrė nukentėjusiajam L. M. į krūtinės ląstą, į kairį petį, sudavė smūgį kumščiu į veido sritį ir delnu į kairės ausies sritį, taip pat pastatęs koją gulinčiam nukentėjusiam ant krūtinės, neleido jam atsikelti, tačiau jo kūno paslėpime nedalyvavo. Apelianto nuomone, išskyrus jo veiksmus iš kiekvieno nuteistųjų veiksmų prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai kvalifikuotini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

5. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas J. Bogdanovas apeliaciniame skunde prašo: pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendį ir V. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. K. nuteistas pagal BK 148 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti; tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų šių prašymų, sušvelninti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę ir sumažinti iš nuteistųjų solidariai I. G. ir L. Ž. priteistą neturtinę žalą.

5.1. Apeliantai teigia, kad teismas nenustatė turinčių esminę reikšmę faktinių aplinkybių, o nustatytas kai kurias faktines aplinkybes aiškino prieštaringai, pateikė abejotinus ir neatitinkančius tikrovės argumentus bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šios klaidos lėmė tai, kad teismas padarė neteisingas išvadas dėl V. K. kaltės formos ir jo atliktų veiksmų. Teismas padarė prieštaringas išvadas, viena vertus, nurodydamas, jog prie tvenkinio A. C. ir A. B. sudavė L. M. rankomis ir kojomis nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, o nukentėjusiajam nukritus ant žemės, kojomis suspaudė ir laikė nukentėjusiojo kaklą, kita vertus – konstatuodamas, kad V. K. sudavė keletą smūgių rankomis ir kojomis L. M., nuo kurių šis nukrito ant žemės. Teismas taip pat padarė bylos duomenimis neįrodytą išvadą, kad V. K., neva turėdamas kažkokią seną skriaudą prieš L. M., turėjo tikslą smurtauti prieš jį, t. y. galimai dėl nukentėjusiojo vasario 10 d. parašyto pareiškimo dėl smurtinių veiksmų prieš jį. Jokio pareiškimo L. M. nerašė. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir tai, kad V. K. organizavo lavono paslėpimą užkasant jį miškelyje. L. M. lavoną tvenkinyje aptiko A. B. ir A. C., kurie apie tai pranešė V. K., J. J. ir A. B.. Susitikimo metu, kuriame dalyvavo A. B., J. J. ir A. B., buvo svarstomas klausimas dėl lavono paslėpimo ir nutarta ištraukti lavoną iš tvenkinio bei užkasti jį netoli esančiame miške. A. B. pats pasiūlė paimti su savimi žibintuvėlį, nuėjęs į namus pasiėmė žibintuvėlį, kad lengviau būtų surasti lavoną tvenkinyje ir vietą jam užkasti.

5.2. Apeliantai nesutinka ir su teismo išvada, kad L. M. V. K., A. B. ir A. C. nužudė veikdami bendrininkų grupe. Įvykio metu V. K. žarstekliu nukentėjusiojo nemušė, niekas iš nuteistųjų nenurodė, kad ji L. M. būtų mušęs žarstekliu. Remiantis nuteistųjų bei liudytojo J. J. parodymais, neginčijamai nustatyta, kad tuo metu, kai A. C. ir A. B. spaudė iš abiejų pusių kojomis gulinčio ant žemės L. M. kaklą, V. K. buvo pasitraukęs iš įvykio vietos, nes atlikinėjo gamtinius reikalus, o sugrįžęs pamatė, jog L. M. jau nekvėpuoja ir nerodo gyvybės ženklų. V. K., būdamas nutolęs nuo tos vietos, kurioje A. C. ir A. B. spaudė nukentėjusiajam kaklą, ji negalėjo numatyti, kad nuo šių veiksmų L. M. bus uždusintas. Teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad L. M. nužudyme V. K. vaidmuo buvo pirmaeilis, nes jis pasiūlė užeiti pas L. M., pirmas pradėjo nukentėjusįjį mušti ir, jog būtent jo iniciatyva buvo keliose vietose smurtauta prieš L. M.. A. C. ir A. B. spaudė L. M. kaklą savo iniciatyva be jokio V. K. įsikišimo. V. K. negali būti atsakingas ir kaltas dėl A. C. ir A. B. veiksmų, nuo kurių nukentėjusysis mirė. V. K. ir kitų nuteistųjų veiksmai, nukreipti prieš L. M., buvo spontaniški ir epizodiški, jokio tikslo nužudyti nukentėjusįjį nei V. K., nei kiti nuteistieji neturėjo. Tai, kas atsitiko prie tvenkinio, kai A. B. A. C. kojomis uždusino L. M., V. K. buvo staigmena ir to jis negalėjo numatyti. Bylą nagrinėjant teisme, A. B., A. C., liudytojas J. J. patvirtino, kad V. K. prie tvenkinio L. M. nemušė, o smūgius nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas sudavė A. B. ir A. C.. Tuo metu, kai A. B. ir A. C. spaudė ant žemės gulinčio L. M. kaklą, V. K. buvo iš įvykio vietos pasišalinęs. Teismo medicinos specialistas vienareikšmiškai konstatavo, kad L. M. mirtis įvyko dėl uždusimo suspaudus kaklo minkštuosius audinius. Tai rodo, kad V. K. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nes L. M. mirė ne nuo jo veiksmų, o nuo kitų dviejų nuteistųjų – A. B. ir A. C. bendrų veiksmų. Tarp V. K. veiksmų – suduotų smūgių L. M. bute bei piršto replėmis suspaudimo V. K. priklausančiame garaže – nėra priežastinio ryšio su L. M. mirtimi, kuri įvyko dėl A. B. ir A. C. nusikalstamų veiksmų.

5.3. Nukentėjusiajam buvo padaryti du sunkūs sveikatos sužalojimai, iš kurių vienas – kaukolės su pamatu lūžimas. Teismo medicinos eksperto O. P. teigimu, toks sveikatos sužalojimas, nesuteikus medicininės pagalbos, baigiasi mirtimi. Teismas vertino, kad konkrečiu atveju nėra galimybės nustatyti, kas padarė šiuos kūno sužalojimus, nes nukentėjusįjį mušė visi nuteistieji. Teismas neįvertino teismo medicinos eksperto paaiškinimų, kad paminėtas sužalojimas galėjo atsirasti nuo suduotų iš viršaus smūgių kumščiu per lėkštę, kuriuos bylos duomenimis atliko A. B.. Teismo medicinos ekspertas teismo posėdyje parodė, kad L. M. mirtis įvyko nuo uždusimo, staigiai – uždusimas, uždaromi kvėpavimo takai, netenkama sąmonės, įvyksta mirtis, tuo tarpu nosies kaulų lūžiai ir piršto sužalojimas replėmis vertinami kaip nesunkūs, 9–12 šonkauliai galėjo būti sulaužyti nuo vieno traumini poveikio, negalėjo būti padaryti žarstekliu, turėjo būti platesnis daiktas, labiau tikėtina koja, kumštis. Apeliantai skunde nurodo, kad V. K. prisipažino, jog suspaudė ir įkirto L. M. į pirštą bei, kad sudavė nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį, tačiau kojomis L. M. V. K. nespardė. Todėl, apeliantų nuomone, V. K. galėtų būti pripažintas kaltu tik dėl L. M. piršto sužalojimo ir suduoto smūgio į veido sritį, kuriuos teismo medicinos ekspertas įvertino kaip sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl, remiantis faktiniais bylos duomenimis bei teismo medicinos eksperto išvada ir paaiškinimais, V. K. galėtų būti pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą dėl L. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teismo medicinos ekspertas išvadoje pažymėjo, jog L. M. nustatyti kūno sužalojimai priskiriami prie sunkaus sveikatos sutrikdymo. Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad V. K. ir kiti nuteistieji bendrais veiksmais prisidėjo prie L. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, V. K. galėtų būti pripažintas kaltu nebent pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą dėl L. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Apeliantai pažymi, kad dėl padaryto nusikaltimo V. K. labai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, įvykio metu jis negalėjo numatyti, kad po tokių smurtinių jo ir kitų nuteistųjų veiksmų atsiras tokie sunkūs padariniai – L. M. mirtis.

5.4. Apeliantai nepritaria ir teismo išvadai, kad V. K. grasino nepilnamečiams ir privertė juos elgtis prieš jų valią, t. y. kartu su V. K. ir A. B. ištempti L. M. lavoną iš tvenkinio ir, nunešus į miško masyvą, jį užkasti. Teismas rėmėsi liudytojo A. B. parodymais, kurie, apeliantų įsitikinimu, vertintini kritiškai. Antai, nuteistųjų ir liudytojo J. J. parodymai patvirtina, kad V. K. nei pačiam J. J., nei A. B. negrasino ir nevertė jų dalyvauti užkasant lavoną, tik po to, kai lavonas buvo užkastas, V. K. įspėjo visus, kurie dalyvavo užkasant lavoną, jog niekam nepasakotų apie tai.

5.5. Pasak apeliantų, teismas neteisingai išsprendė ir bausmės paskyrimo nuteistajam klausimą. V. K. teismo paskirta 16 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 54 straipsnio nuostatų. Apeliantai vertina, kad teismas taip pat neteisingai išsprendė ir byloje pareikštus civilinius ieškinius. Teisme nukentėjusiojo seserys parodė, kad jų su broliu giminystės ryšiai nebuvo labai glaudūs ir artimi, jų susitikimai vykdavo labai retai, todėl, atsižvelgus į šias aplinkybes, kiekvienai iš jų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, mažintinas.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė juos atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų A. B. ir A. C. apeliaciniai skundai atmestini, nuteistojo V. K. bei jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. Apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl A. B. apeliacinio skundo

9. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytą nusikalstamą veiką ir šios veikos teisinės kvalifikacijos, tačiau mano, kad apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų nuostatas, todėl paskyrė jam per griežtą bausmę. Tokie nuteistojo teiginiai nepagrįsti.

10. Vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai gali būti taikomi tik tuo atveju, kai nustatoma, kad asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai, pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui (BK 80 ir 81 straipsniai). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo paskirta ir atlikta A. B. ambulatorinė teismo psichologijos ekspertizė. Teismo psichologijos 2018 m. rugsėjo 7–spalio 22 d. ekspertizės akte konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. B., darydamas nusikalstamą veiką, buvo socialiai subrendęs (t. 8., b. l. 67–71). Ekspertizės išvadose nustatyta, kad A. B. nusikalstamą veiką įvykdė ne dėl jauno pilnamečio socialinės brandos stokos, kaip tvirtina nuteistasis, bet dėl nusikalstamos veikos situacijos ir asmenybės besiformuojančios pagal išreikštai asocialų tipą tarpusavio derinio. Ekspertizės išvadose taip pat pažymėta, kad darant nusikalstamą veiką A. B. neabejotinai buvo paveiktas žalingo alkoholio vartojimo, o atliktų smurtinių veiksmų pavojingumas stiprėti (nuo sudavimo, spyrio, lėkščių sudaužymo į galvą iki brutalaus užsmaugimo koja) galėjo tiek nuo jo paties atliktų veiksmų, tiek kitų asmenų smurtinių veiksmų betarpiško stebėjimo. Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti ir tai, kad atliekant tyrimą buvo naudotas pusiau struktūruotas interviu, stebėjimas, psichodiagnostinis vertinimas piktogramų, WAIS-III (LT), HCR-20 metodikomis, taip pat įvertinta jo šeiminė bei socialinės aplinkos, elgesys mokykloje, alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo įtaka. Taigi, psichologinis tyrimas atliktas laikantis tokiems tyrimams keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti specialisto G. B., atlikusio A. B. psichologinį tyrimą ir turinčio teismo psichologijos eksperto (1-os kategorijos) kvalifikaciją bei 25 metų ekspertinio darbo stažą, kompetencija bei pateiktomis išvadomis dėl nuteistojo socialinės brandos.

11. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Teismas pagrįstai A. B. bausmę paskyrė kaip pilnamečiui asmeniui. Pirmosios instancijos teismo A. B. už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, padarymą paskirta bausmė yra ne per griežta, neprieštarauja BK 41, 54, 61 straipsnio reikalavimams. Tai, kad nuteistasis, būdamas pataisos namuose, mokosi, dalyvauja visuomeninėje veikloje, įkalinimo įstaigoje ketina dirbti ir atlyginti padarytą žalą nukentėjusiosioms, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pagrįstų bylos duomenimis, ir savaime neleidžia sušvelninti jam paskirtą bausmę, kurios dydis nustatytas įvertinus visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir atitinka apelianto asmenybės pavojingumą.

Dėl A. C. apeliacinio skundo

12. Nuteistasis A. C. neneigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau laikosi pozicijos, kad jis atsakingas tik už smūgius L. M. į krūtinės ląstą, į kairį petį, smūgį kumščiu į veido sritį ir delnu į kairės ausies sritį, taip pat už pastatymą kojos gulinčiam nukentėjusiam ant krūtinės ir neleidimą jam atsikelti, todėl prašo jo nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti į sunkų sveikatos sutrikdymą ir paskirti švelnesnę bausmę. Šie apelianto prašymai netenkintini.

13. Byloje surinktais ir teismo posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad A. C. kartu su kitais šioje byloje nuteistaisiais V. K. ir A. B., 2016 m. lapkričio 20 d., apie 21 val., įsibrovę į nukentėjusiojo namus, smurtavo prieš jį, suduodami jam daugybę smūgių rankomis, kojomis, lėkštėmis, žarstekliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas: galvą, krūtinę, spausdami kojomis kaklą, ir neįsitikinę dėl jo mirties (tam reikalingos specialios žinios), jį įmetė į vandens telkinį. Byloje nėra galimybės išskirti vien tik A. C. konkrečių smūgių, lėmusių nukentėjusiojo tam tikro laipsnio sveikatos sutrikdymo mastą, iš smurtinių veiksmų, naudotų prieš nukentėjusįjį visų trijų nuteistųjų, visumos ir juos kvalifikuoti kaip sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 2 d. specialisto išvados Nr. M 1535/2016 (01), veikiant mažiausiai 30 trauminių poveikių L. M. buvo padaryti du sunkūs kūno sužalojimai (t. 1, b. l. 128). Daugybiniai sužalojimai visame kūne (veide (nosies kaulų lūžis), galvoje (kaukolės skliauto lūžis), krūtinės ląstoje (IX–XII šonkaulių lūžiai), nugaroje, sėdmenyse, pėdose), padaryti kietais bukais daiktais, o sužalojimas, susiję su kaklo suspaudimu, padarytas kaklą iš išorinių paviršių spaudžiant kietu buku, ribotą paviešių turinčiu, daiktu (daiktais), kuris būtent ir lėmė nukentėjusiojo mirtį. Tai, kad prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), A. C. su A. B. spaudė nukentėjusiajam kaklą, įrodyta paties A. C., A. B. parodymais, jų ir V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis bei kaip liudytojo apklausto J. J. parodymais, iš kurių matyti, jog A. B. su A. C. su koja spaudė L. M. kaklą, dėl tokių jų veiksmų nukentėjusysis pradėjo leisti keistus garsus, manė, kad užmigo ar prarado sąmonę, todėl nusprendė atgaivinti šaltame vandenyje (t. 7, b. l. 23, 28, 30, 44). Tokie parodymai papildo paminėtos ekspertizės išvadas. Teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas O. P. patvirtino duotą išvadą ir parodė, kad nukentėjusysis mirė nuo stipraus kaklo spaudimo, jog įvyko staigi mirtis, t. y. uždusimas, nes uždaromi kvėpavimo takai, netenkama sąmonės, ir įvyksta mirtis (t. 7, b. l. 105). Aptartos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad A. C. smurtas prieš nukentėjusįjį pasireiškė ne tik smūgiais rankomis bei kojomis, bet ir kaklo spaudimu, kuris ir lėmė nukentėjusiojo mirtį.

14. Byloje nėra duomenų, kad įsibraudamas į nukentėjusiojo L. M. namus, nuteistasis A. C. būtų iš anksto su kitais nuteistaisiais suderinęs būsimą smurtavimą prieš nukentėjusįjį. Tačiau tai nepaneigia A. C. kaltės atimant gyvybę nukentėjusiajam. Įrodinėjant bendrininkų susitarimą nėra būtina, kad nusikalstamos veikos detalės būtų išsamiai aptartos. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų. Būtent taip ir buvo šiuo konkrečiu atveju. Teisėjų kolegijai sutinka su apygardos teismo padaryta išvada dėl A. C. kaltės formos ir rūšies (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). A. C., būdamas suaugęs, normaliai protiškai išsivystęs, spausdamas kaklą nukentėjusiajam koja, apauta batu, ir kurį laiką laikydamas (iki 1 min), negalėjo nesuprasti, jog savo veiksmais kelia pavojų L. M. gyvybei, ir negalėjo nenumatyti, kad gali atimti jam gyvybę (kaip pats parodė, užspaudus koja kaklą, nukentėjusysis pradėjo leisti keistus garsus, tarsi „knarkti“, dusliai kvėpuoti (t. 4, b. l. 39, 41; t. 7, b. l. 31)). A. C. prieš nukentėjusįjį smurtavo be jokio motyvo, tiesiog dėl to, kad kiti nuteistieji prieš jį smurtavo. A. C. pritarimą kitų nuteistųjų veiksmams ir jo tyčią (sąmoningą norą) atimti L. M. gyvybę atskleidžia ir tai, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais, neįsitikinęs, ar nukentėjusysis miręs ar gyvas (be sąmonės), jį neblaivų ir stipriai sužalotą (smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį truko apie 4 val., trejose vietose: nukentėjusiojo namuose, V. K. garaže ir prie vandens kanalo) neva užmigusį, įmetė į šaltą vandenį „atsigaivinti“ ir, nors įmetus į tvenkinį, šis nerodė gyvybės ženklų, jis su bendrais neatliko jokių aktyvių nukentėjusiojo gyvybės gelbėjimo veiksmų, išliko pasyvus, t. y. pastovėjo ant kranto, parūkė, ir grįžęs kartu su bendrininkais į (duomenys neskelbtini), toliau girtavo.

15. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog A. C. kartu su V. K. bei A. B., veikdami tiesiogine tyčia, itin žiauriai nužudė L. M.. A. C. nusikalstami veiksmai įrodyti nuosprendyje aptartais įrodymais, jais pagrįstos ir teismo išvados dėl jo kaltės. A. C. baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tai, kad A. C. nedalyvavo užkasant nukentėjusiojo lavoną, nepaneigia jo kaltės nužudžius L. M..

Dėl V. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo

16. Apeliantai mano, kad teismas neteisingai kvalifikavo V. K. neteisėtus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, prašo juos perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Toks apeliantų prašymas negali būti patenkintas, nes prieštarauja bylos duomenims.

17. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl V. K. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. V. K. padarytai nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Teismo išvados dėl V. K. kaltės itin žiauriai nužudžius L. M. pagrįstos įrodymais: paties V. K., kitų nuteistųjų A. C., A. B. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, liudytojais apklaustų J. J., J. T. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. gruodžio 2 d. specialisto išvada Nr. M 1535/2016 (01), teismo medicinos eksperto O. P. paaiškinimais teisme ir kita rašytine bylos medžiaga.

18. Kaip nurodyta šios nutarties 13 punkte, byloje besąlygiškai nustatyta, kad nukentėjusysis L. M. mirė nuo uždusimo, kurį sukėlė bendri nusikalstami nuteistųjų A. B. ir A. C. veiksmai, susiję su kaklo spaudimu kojomis. Tačiau bylos įrodymų visuma byloja ir tai, kad įsibrovę į nukentėjusiojo namus, nukentėjusiajam V. K. su nuteistaisiais A. B. ir A. C. bendrai sudavė daugybę smūgių rankomis, kojomis, lėkštėmis, žarstekliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas, ir neįsitikinę, jog nuo kaklo suspaudimo kojomis, nukentėjusysis mirė, jį, V. K. iniciatyva (A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po to, kai L. M. nejudėjo, V. K. pasakė: „na ką, jaunimas, imkit už rankų ir kojų ir į upę jį“ (t. 4, b. l. 175–176), įmetė į vandens telkinį. Būtent ši aplinkybė ir atskleidžia V. K. kaltės bendrai su A. C. ir A. B. nužudžius L. M. turinį, t. y. jo tyčią. Tokios išvados dėl V. K. tyčios turinio ir kryptingumo nepaneigia nuteistojo teiginiai apeliaciniame skunde, kad jis kuriam laikui buvo atsitraukęs nuo įvykio vietos ir tik grįžęs pamatė, jog nukentėjusysis jau nekvėpuoja, nerodo gyvybės ženklų. Nagrinėjamo atvejo kontekste svarbu yra tai, kad apeliantas kartu su kitais nuteistaisiais, neįsitikinęs, ar nukentėjusysis miręs (kaip minėta anksčiau, tam reikia specialių žinių), būdamas vyriausiu asmeniu, nesiėmė kokių nors nukentėjusiojo gyvybės gelbėjimo veiksmų (nekvietė greitosios pagalbos). Priešingai, nukentėjusiojo kūną įmetus į vandens telkinį, jis su bendrininkais, stovėdami ant kranto, rūkė, vėliau grįžo į kaimą ir toliau girtavo.

19. Teisėjų kolegija neturi galimybės išskirti vien tik V. K., kaip ir pirmiau aptartų A. C., konkrečių smūgių, lėmusių nukentėjusiojo tam tikro laipsnio sveikatos sutrikdymo mastą, nes visi trys nuteistieji smurtavo prieš nukentėjusįjį ir pritarė vieni kitų veiksmams. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismas, įvertinęs asmenų parodymų ir kitų bylos duomenų visumą, pagrįstai V. K. pripažino L. M. nužudymo bendravykdytoju. Tokia teismo išvada neprieštarauja formuojamai kasacinio teismo praktikai, pagal kurią jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinė nutartys Nr. 2K-439-507/2015, Nr. 2K-68-942/2016 ir kt.).

20. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė ir tai, kad V. K. buvo ne tik nužudymo bendravykdytojas, bet ir visų veiksmų iniciatorius. Tokia teismo išvada pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo patikrintais įrodymais, t. y. nuteistųjų A. B., A. C. ir liudytojo J. J. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje duomenimis, kad V. K. pažinojo L. M., jis pasiūlė eiti pas jį, pirmas įsibrovė į L. M. namus, išdauždamas namų lango stiklą, pirmas pradėjo smurtauti prieš L. M., vadovavo veiksmų eigai tiek įvykio metu (sumuštą nukentėjusįjį liepė aplieti vandeniu, nurodė eiti į garažą, kuriame sužalojo nukentėjusiojo dešinės rankos 4-o tarpupirščio sritį, ją suspausdamas replėmis (t. 1, b. l. 134–135), prie tvenkinio nurodė įmesti nukentėjusiojo kūną į vandens telkinį, kur didesnė srovė, tiek ir vėliau ištraukiant nukentėjusiojo kūną iš tvenkinio, tiek užkasant nužudyto kūną miško masyve (pranešus apie tvenkinyje plūduriuojantį L. M. kūną, V. K. pasiūlė jį užkasti, o susitikus su juo, jis jau turėjo reikalingas priemones ir įrankius).

21. Liudytojas J. T. parodė, kad mušant nukentėjusįjį buvo kalbama, jog „mentams pridavei“, „pats esi mentas“ (t. 2, b. l. 39, 81; t. 7, b. l. 75). Nuteistasis A. B. parodė, kad V. K. kalbėjo apie kažkokią seną nukentėjusio skolą (t. 4, b. l. 175–176, 179–181). Nuteistasis A. C. parodė, kad V. K. kalbėjo, jog L. M. yra rašęs pareiškimą policijai „ant kažko“, prie tvenkinio visi kalbėjo kažką apie pareiškimą policijai (t. 4, b. l. 41–42). Įvykių paieškoje esantys duomenys patvirtina, kad V. K. anksčiau yra smurtavęs prieš L. M. (t. 7, b. l. 101). Iš šių duomenų matyti, kad 2015 m. vasario 10 d., atvykus greitajai medicinos pagalbai, L. M. nurodė, jog jį sumušė V. K.. Ir nors ikiteisminis tyrimas dėl L. M. sveikatos sutrikdymo buvo nutrauktas, tačiau tokia aplinkybė, ją įvertinus nurodytų asmenų parodymų visete, leido apygardos teismui konstatuoti, jog V. K. prieš nukentėjusįjį smurtavo dėl „senų skriaudų“.

22. Teismo išvada, kad nuteistojo V. K. kartu su A. B. ir A. C. smurtas prieš nukentėjusįjį pasireiškė ne tik smūgių sudavimu rankomis bei kojomis į įvairias nukentėjusiojo kūno dalis, lėkštėmis per galvą, bet ir žarstekliu, taip pat pagrįsta bylos medžiaga. Nuteistasis V. K. neigia žarstekliu smūgiavęs nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad byloje nėra konkrečiai nustatyta, jog būtent V. K. žarstekliu mušė L. M.. Remiantis nužudyme dalyvavusių asmenų, t. y. V. K., A. B., A. C. ir J. J., parodymais, byloje nėra galimybės nustatyti, kas konkrečiai mušė nukentėjusįjį žarstekliu: V. K. parodė, kad mušė A. B., A. B. – jog A. C., J. J. – kad V. K., o A. C. aplinkybių dėl žarsteklio panaudojimo iš viso nenurodė. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos 2016 m. gruodžio 2 d. specialisto išvados Nr. S421/2016(01) 7 punktu, ant žarsteklio rasto žmogaus kraujo DNR profilis sutampa su L. M. DNR profiliu su 99,999999999999% tikimybe (t. 1, b. l. 42). Todėl šią aplinkybę sugretinęs su aptartų asmenų parodymais, teismas teisingai nustatė, kad smurtaujant prieš L. M. buvo panaudotas ir žarsteklis, kuris, beje, ir buvo rastas įvykio vietoje ant sofos-lovos po pagalvėmis (t. 1, b. l. 16–18, 29).

23. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. K. inkriminuotoje veikoje yra visi BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyto nusikaltimo, o taip pat ir bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

24. Tačiau, teismas teisingai kvalifikavęs nuteistojo veiksmus, neteisingai nuosprendžio aprašomojoje dalyje „Teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės“ nurodė, kad byloje nustatyta, jog prie tvenkinio V. K. sudavė keletą smūgių rankomis ir kojomis L. M.. Viso baudžiamojo proceso metu V. K. neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam prie tvenkinio ir teisme parodė, kad prie tvenkinio L. M. mušė A. B. ir A. C., o ikiteisminio tyrimo metu – jog A. B., A. C. ir J. J.. A. B. teisme parodė, kad neatsimena, kas nukentėjusįjį mušė prie tvenkinio, o ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog V. K. spardė jį ir jis nugriuvo. A. C. ir teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis nematė, kaip nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, o J. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog L. M. nugriuvo nuo A. B. su A. C. suduotų smūgių, o teisme parodė, kad konkrečiai nežino, nuo kurio smūgių nukentėjusysis nugriuvo: nuo A. B., ar nuo A. C.. Taigi, įvertinus paminėtus parodymus, byloje negalima daryti kategoriškos ir vienareikšmiškos išvados, kad prie tvenkinio prieš L. M. smurtavo ne tik nuteistieji A. C. ir A. B., bet ir V. K. ir būtent nuo jo suduotų smūgių L. M. nugriuvo. Todėl apskųstasis teismo nuosprendis keistinas dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, t. y. iš teismo baigiamojo akto aprašomosios dalies šalintina aplinkybė, kad prie tvenkinio V. K. sudavė keletą smūgių rankomis ir kojomis L. M. (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

25. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą ne tik dėl V. K. kaltės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, bet pagrįstai jį nuteisė taip pat ir pagal BK 148 straipsnio 1 dalį. Teismo išvada, kad V. K., grasindamas nepilnamečiams J. J. ir A. B., privertė juos kartu su nuteistaisiais V. K. bei A. B. ištempti nužudyto L. M. lavoną iš tvenkinio ir, nunešus į miško masyvą, užkasti atitinka faktines bylos aplinkybes ir pagrįsta ne tik liudytoju apklausto A. B. parodymais, bet bylos įrodymų visuma, t. y. tiek liudytojų apklaustų A. B. ir A. J. parodymais, tiek duomenimis, susijusiais su liudytojų (po 16 metų) ir nuteistojo (44 metai) amžiaus skirtumu, liudytojų žiniomis apie nuteistųjų padarytą nusikaltimą (A. B. iš A. B. pasakojimų, o J. J. nužudymą stebėjo pats tiesiogiai) bei V. K. asmenybe (anksčiau teistas ir už smurtinio pobūdžio veikas) (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Byloje nustatyta, kad A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nuosekliai parodė, kad jam su J. J. atsisakius dalyvauti ištraukiant L. M. lavoną iš tvenkinio ir jį užkasant, V. K. sakė, kad jie bus patys užkasti kartu su „L.“, buvo labai piktas, keikėsi, daužė kumščiais į taburetę, todėl iš baimės sutiko, jo bijojo, nes prieš jį anksčiau V. K. yra smurtavęs (t. 2, b. l. 8–9, 10–12, 51–52; t.7, b. l. 48–49). Toks V. K., kuris už liudytoją beveik du kartus vyresnis, elgesys ir kalbos neabejotinai baugino liudytoją, juolab, kad jau kartą jis nuo nuteistojo buvo nukentėjęs. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis Nr. 2K-309/2011). Teisėjų kolegija nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju, vėliau liudytoju apklausto A. B. parodymai, duoti viso baudžiamojo proceso metu, turėtų esminių prieštaravimų, kurie neleistų pripažinti jų patikimais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad jis turėjo pagrindą apkalbėti už save dvigubai vyresnį amžiumi V. K.. Apeliantai tik deklaratyviai tvirtina, kad A. B. parodymai vertintini kritiškai. Vien tokio manymo nepakanka pripažinti, kad liudytojo parodymai yra nepatikimi, jais negalima vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, kitaip nei tvirtina apeliantai, A. B. parodymų nepaneigia, o priešingai, juos papildo, liudytoju byloje apklausto J. J. parodymai tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių parodymų darytina išvada, kad jis apie nusikaltimą nepranešė ir vykdė V. K. nurodymus iš baimės ir tam turėjo pagrindą, nes V. K. dar įvykio dieną liepė visiems tylėti (t. 2, b. l. 154–155). Liudytojui išreiškus nenorą dalyvauti ištraukiant ir užkasant lavoną, V. K. sakė, kad „negalima taip daryti, zadniųjų vrubat“, be to, pakeliui asmeniškai J. J. įspėjo, kad jeigu kažkam prasitars, jį suras ir nepilnamečių kolonijoje (t. 7, b. l. 45), jog jis su V. K. ir A. B. yra nuo pradžių, todėl turi būti iki galo (t. 2, b. l. 153). Todėl apygardos teismas pagrįstai pripažino informatyviais ir patikimais A. B. parodymus bei jais pagrindė išvadą dėl V. K. kaltės suvaržius nepilnamečių asmenų veiksmų laisvę.

26. Apygardos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir, parinkdamas V. K. bausmių dydžius, klaidų nepadarė. Teismas apskųstame nuosprendyje išdėstė bei įvertino visas nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kad apeliantas V. K. padarė tyčinius baigtus nesunkų ir labai sunkų nusikaltimus, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl nusikaltimo, įtvirtinto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, nustatyta dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog šį nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio bei tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai), o dėl BK 148 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – viena sunkinanti aplinkybė, kad jį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat įvertino nuteistojo vaidmenį (nužudymo iniciatorius, sumanytojas ir aktyvus vykdytojas), asmenybę (anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirba), amžių (žymiai vyresnis už nuteistuosius A. C. ir A. B.). Teismas šias aplinkybes įvertino tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir kaip bendrą visumą. Byloje neliko neįvertintos V. K. bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. V. K. už nusikaltimų, įtvirtintų BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 148 straipsnio 1 dalyje, padarymą, teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos, proporcingos, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus. Žemesnės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 ir 64 straipsniais, teisingai subendrino bausmes bei pagrįstai pagal BK 66 straipsnį į paskirtos bausmės laiką įskaitė nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. vasario 21 d. laiką, V. K. išbūtą sulaikyme ir suėmime.

27. Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo apygardos teismo išnagrinėti nepažeidžiant proceso ir materialios teisės normų. Teismas teisingai įvertino visus kriterijus, turinčius teisinės reikšmės, nustatant I. G. ir L. Ž. priteistinos neturtinės žalos dydžius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Apeliantai be jokio pagrindo menkina nukentėjusiųjų dvasinius ryšius su nužudytuoju. Nukentėjusios I. G. ir L. Ž. teisme parodė, kad jos pakankamai dažnai bendravo su broliu tiek telefonu, tiek atvykstant pas jį, arba jis pas jas, kurį laiką L. M. gyveno pas L. Ž., seserys broliui padėdavo kiek galėdavo finansiškai, jis padėdavo joms nudirbti ūkio darbus (t. 7, b. l. 20–22). Tokios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad jų dvasiniai ryšiai pakankamai tamprūs. Priteisiant nukentėjusiosioms po 2 000 Eur solidariai iš nuteistųjų neturtinai žalai atlyginti, pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų teisėtų interesų konkrečiu atveju išlaikyta. Neturtinės žalos dydžiai yra adekvatūs nuteistųjų padarytai tyčiniai nusikalstamai veikai, dėl kurios nukentėjusiosios neteko artimo žmogaus – brolio, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, suformuotai teismų praktikai ir nėra akivaizdžiai per dideli (kasacinė nutartis Nr. 2K-316-1073/2018).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendį.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies „Teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės“ pašalinti aplinkybę, kad prie tvenkinio V. K. sudavė keletą smūgių rankomis ir kojomis L. M..

Nuteistųjų A. B. (A. B.) ir A. (A.) C. apeliacinius skundus atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.