- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-12
- Bylos Nr.
- A-143-16-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. firmos ,,Biguva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. firmos ,,Biguva“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. O. firma ,,Biguva“ (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 40-800 ,,Dėl licencijų galiojimo panaikinimo“. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 25 d. priėmė įsakymą Nr. 40-800, kuriuo jam nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. panaikino licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimą. Šis įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 618 ,,Dėl Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo“ 7, 51.5 punktais, o taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 1-641 ,,Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo“ 36 punktu ir atsižvelgiant į Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – VTAKT) 2005 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. 3K05/212 ir šios tarnybos 2005 m. rugpjūčio 3 d. raštus Nr. 3S-1801 bei Nr. 3S-1802. Paaiškino, kad VTAKT 2005 m. birželio 16 d. nutarimu buvo nubaustas už tai, kad 2005 m. birželio 3 d. pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies 2 punktą. Pažymėjo, jog baudą sumokėjo laiku, su pažeidimu sutiko, tyrimui nekliudė, anksčiau už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus baustas nebuvo. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas dėl šių motyvų:
1. Nesutinka su Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio nuostata, kad atitinkamais atvejais „licencijų galiojimas panaikinamas ir naujos neišduodamos 5 metus nuo licencijų galiojimo panaikinimo dienos“. Atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje numatytas pasekmes ir ekonominės sankcijos dydį, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas joms suteikė represinį pobūdį, o šiuo atveju ekonominės sankcijos gali būti prilyginamos baudžiamosioms teisinėms sankcijoms, o tai pagal teisinę prigimtį atitiktų baudžiamąją arba administracinę teisę. Kadangi ekonominės sankcijos rūšis yra tolygi Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai bausmės rūšiai, o jos trukmė sutampa su BK 52 straipsnio 2 dalyje numatyta maksimalia bausmės trukme, laikytina, kad ši ekonominė sankcija (licencijos panaikinimas) turi būti prilyginama baudžiamiesiems teisės pažeidimams, o skiriant bausmes už baudžiamuosius teisės pažeidimus turi būti laikomasi baudžiamosios atsakomybės principų, užtikrinant baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens procesines garantijas. Tačiau atsakovas skundžiamą įsakymą priėmė už akių, jam net nežinant apie tokį procesą, o jį tik supažindino su tokia bausme atsiųsdamas informacinį pranešimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Skundžiamas aktas grindžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, tačiau abiejų šių aktų priėmimo pagrindas – Alkoholio kontrolės įstatymas. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies norma suformuluota taip: ,,įmonėms, turinčioms licencijas verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais ir nesilaikančioms šio įstatymo (...) reikalavimų, licencijų galiojimas panaikinamas ir naujos licencijos neišduodamos 5 metus nuo licencijų galiojimo panaikinimo dienos“. Įstatymas, nustatydamas nesilaikymų skaičių, naudoja daugiskaitą (nesilaikančioms). Vadinasi, kelių (dviejų ar daugiau) nesilaikymų buvimas laikytinas nesilaikymu, todėl komentuojant šią normą darytina išvada, kad norint panaikinti licenciją įmonė turi du ar daugiau kartų nesilaikyti atitinkamų Alkoholio kontrolės įstatymo normų, ir tai jai sukels aptariamas pasekmes. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto paaiškinime dėl žodžių „nesilaiko, nesilaikantis“ aiškinimo teigiama, kad esamuoju laiku pavartotas veiksmažodis ,,laikosi“ ir jo formos reiškia tęstinį, tam tikrą laiką vykstantį ar besikartojantį veiksmą, procesą arba tiesiog laiko tėkmę. Vilniaus apygardos administracinis teismas Alkoholio kontrolės įstatymą išaiškino taip, kad šio įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nustatytos pasekmės kyla, kai įmonė bent vieną sykį nesilaikė šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalies 1, 2, 4, 5, 8, 9 punktų ir 2 dalies 1, 2, 4, 7 punktų reikalavimų, visiškai neatsižvelgiant į teisės pažeidimo laipsnį, mastą ir pobūdį, aplinkybes, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, bet kokias kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad Alkoholio kontrolės įstatymas reguliuoja prekybą specifine preke – alkoholiu, todėl konstatavo, kad įstatymų leidėjas sąmoningai nustatė griežtas sankcijas už grubius pažeidimus (administracinė byla Nr. I-1250-14/2005). Kadangi už pažeidimą jau buvo baustas pinigine bauda, todėl du sykius bausti už tą pačią veiką negalima (Konstitucijos 31 str. 5 d.). Atsakovas nepagrįstai vadovavosi įstatymu, nustatančiu dvigubą atsakomybę už tą pačią veiką, kadangi įstatymas negalioja ir negali būti taikomas (Konstitucijos 7 str. 1 d.), o esant tokiai situacijai privalėjo tiesiogiai taikyti Konstituciją (Konstitucijos 6 str. l d.).
3. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Tokios teisės suteikimas atsakovui, vietos savivaldos institucijai, nesuderinamas su teisinės valstybės principu ir minėta Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis nustato, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Kadangi jis VTAKT 2005 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 3K05/212 jau buvo nubaustas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, todėl papildomai už tą pačią veiką jis negali būti baudžiamas antrą kartą. Niekur nebuvo nustatyta, kad jo veika būtų tęstinė ar kitaip neapimtų VTAKT nutarimo. Kadangi būtent šis nutarimas ir buvo pagrindas priimti skundžiamą aktą, darytina išvada, kad jis buvo nubaustas du kartus už tą patį nusikaltimą. Nusikaltimas traktuotinas plačiąja prasme, apimantis nusikalstamas veikas, numatytas ne tik BK, bet ir kituose įstatymuose. Antra vertus, paskirtoji sankcija yra tolygi sankcijai, numatytai baudžiamajame įstatyme, todėl nustačius, kad atsakomybei pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalį kilti užtenka ir vienkartinio šio įstatymo pažeidimo, būtų patvirtintas dvigubo baudimo už tą pačią veiką principas, o tai yra nesuderinama su Konstitucija. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, o taip pat Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalims. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1, 2 dalimis, byla sustabdytina, ir teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis atitinka Konstituciją.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 16 – 17) nurodė, kad su skundu nesutinka.
Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 51.5 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-641 patvirtintos Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo Vilniaus mieste tvarkos (toliau – Tvarka) 36 punktu licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu licencijos turėtojas nesilaiko Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio l dalies l, 2, 4, 5, 8, 9 punktuose ir 2 dalies 1, 2, 4, 7 punktuose nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į padarytą pažeidimą ir minėtų teisės aktų nuostatas, buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 25 d. įsakymas Nr. 40-800. Teigė, jog būdamas Taisyklių 7 punktu įgaliota panaikinti licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais institucija realizavo teisės aktų įtvirtintą pareigą ir panaikino pareiškėjui išduotą licenciją, nes priešingu atveju būtų ignoruojamos galiojančios teisės normos. Atsakovo nuomone, jeigu įstatyme nurodytas tik žodis „nesilaiko“, nėra jokio teisinio pagrindo išeiti už įstatymo ribų ir interpretuoti, kad įstatymų leidėjas turėjo omenyje ne vienkartinį, o sistemingą pažeidinėjimą. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-739/2004, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo veiksmuose VTAKT nustačius pažeidimo, numatyto Alkoholio kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal aktualią Alkoholio kontrolės įstatymo redakciją – 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte), 2 dalyje, sudėtį yra teisinis pagrindas taikyti imperatyvaus pobūdžio ekonomines sankcijas – panaikinti licencijų užsiimti vidaus prekyba alkoholio produktais galiojimą. Kaip matyti iš teismų praktikos, panaikinant licenciją už minėtus pažeidimus nekeliamas klausimas dėl pažeidimų kartotinumo, t. y. ekonominės sankcijos taikomos pažeidimą padarius vieną kartą. Atsakovas teigė, kad nėra būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje numatytos griežtesnės priemonės yra visiškai pagrįstos, kadangi alkoholio, kaip specifinės prekės, vartojimo mažinimas yra vienas svarbiausių visuomenės sveikatos gerinimo uždavinių. Įstatymų leidėjas, siekdamas visai visuomenei naudingų tikslų, visiškai pagrįstai nustatė griežtesnes priemones, taikomas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, nei už kitokio pobūdžio nusižengimus. Taip pat teigė, kad pareiškėjo teiginys, jog teismas privalo turėti galimybę, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę baudą nei sankcijoje nustatyta minimali, daugiau taikytinas sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės, tad šiam konkrečiam atvejui netinka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 33 – 36) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies 2 punktą, nes firmai priklausančiame kioske buvo parduodami ir laikomi alkoholiniai gėrimai, kuriems patikrinimo metu nebuvo pateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai. Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 2, 3 dalimis, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 8, 8.9 punktais. Teismas nurodė, kad alkoholinių gėrimų įsigijimo ar gabenimo dokumentai privalo būti jų prekybos, laikymo ar sandėliavimo vietose. Teismas taip pat vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalimi, Taisyklių 51, 51.5 punktais. Pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje įtvirtinta nuostata dėl licencijos verstis prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimo yra imperatyvaus pobūdžio: padarius joje išvardintus pažeidimus, licencija atimama visais atvejais, neatsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, padarymo aplinkybes ir kitus reikšmingus faktorius. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu. Teismas konstatavo, kad atsakovas teisingai ir pagrįstai pritaikė Alkoholio kontrolės įstatymo ir jį papildančių poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, jog nekilo abejonių dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies atitikimo konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Todėl panaikinti atsakovo įsakymo bei kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, o skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 39 – 43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 40-800 ,,Dėl licencijų galiojimo panaikinimo“. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nepasisakė dėl skunde išdėstytų aplinkybių, nesilaikydamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų. Taip pat nevertino atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, netyrė pažeidimo masto ir pobūdžio, pažeisdamas bausmės skyrimo principus. Toliau pareiškėjas iš esmės pakartoja skundo argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 53 – 55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš skundžiamo įsakymo matyti, kad jis buvo priimtas Taisyklių 51.5 punkto bei Tvarkos 36 punkto pagrindu, atsižvelgiant į VTAKT 2005 m. rugpjūčio 3 d. pateiktą informaciją apie VTAKT 2005 m. birželio 16 d. nutarimu pareiškėjui pritaikytą ekonominę sankciją (3 000 Lt baudą) už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimus (kurie, pagal bylos duomenis, VTAKT buvo užfiksuoti 2005-06-03).
Kolegija pažymi, kad skundžiamame įsakyme nurodytos teisės normos atkartoja Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies nuostatas (minėtų pažeidimų padarymo metu galiojusi 2004-03-09 įstatymo Nr. IX-2052 redakcija). Todėl nagrinėjamajai bylai yra reikšminga nustatyti, ar ginčijamas įsakymas atitinka nurodytą Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalį.
Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad įmonėms, turinčioms licencijas verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais ir nesilaikančioms šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5, 8, 9 punktų, 2 dalies 1, 2, 4, 7 punktų reikalavimų, licencijų galiojimas panaikinamas ir naujos licencijos neišduodamos 5 metus nuo licencijų galiojimo panaikinimo dienos. Šios teisės normos taikymo prasme tai reiškia, kad nurodytų reikalavimų pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą licenciją. Taigi konstatuotina, kad aplinkybė, ar toks Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas pareiškėjo buvo pažeistas, turi bylai esminę reikšmę.
Kaip nurodyta aukščiau, paminėti pareiškėjo padaryti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimai buvo konstatuoti trečiojo suinteresuoto asmens 2005 m. birželio 16 d. nutarimu. Šiame nutarime nurodyti Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir šio straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti pažeidimai pareiškėjo neginčijami. Todėl konstatuotina, kad faktas, jog 2005 m. birželio 3 d. pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir šio straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus pažeidimus (prekybos vietoje – kioske Vilniuje, Žemynos g. 18 laikė ir pardavinėjo 6 butelius alaus neturėdamas prekybos vietoje juridinę galią turinčių privalomų šio alaus įsigijimo dokumentų) laikytinas nustatytu.
Kolegija taip pat pažymi, kad minėtų Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies nuostatų konstitucingumas yra ištirtas Konstitucinio Teismo, kuris 2008 m. sausio 21 d. nutarimu pripažino jas neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgdama į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, kolegija konstatuoja, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies nuostatos (Taisyklių 51.5 p. bei Tvarkos 36 p.) atsakovo buvo pritaikytos teisingai ir pagrįstai.
Nagrinėjamoje byloje yra aktualu aptarti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies taikymo laike klausimą, nes pagal šiuo metu galiojančią šios teisės normos redakciją (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimas yra siejamas tik su ta prekybos vieta, kurioje nustatytas atitinkamas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas, ir su neturėjimu būtinų juridinę galią turinčių dokumentų apskritai, o ne būtinai prekybos vietoje, o naujos licencijos neišdavimo laikas, palyginus su atitinkama pareiškėjui pritaikytos 2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcijos nuostata, sutrumpėjo nuo penkerių iki vienerių metų nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos. Kolegija pažymi, kad taikant bendrąsias teisės aktų galiojimo laike taisykles Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies šiuo metu galiojanti redakcija pareiškėjui neturėtų būti taikoma, nes nurodytas pakeitimas įsigaliojo nuo 2006 m. gegužės 13 d. (įsigaliojus 2006-04-25 įstatymui Nr. X-571). Tačiau šioje situacijoje yra būtina atsižvelgti į tai, kad vykdymo požiūriu skundžiamas atsakovo įsakymas dar nėra įvykdytas (pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 41 str. 2 d., kreipimasis į teismą sustabdo šio įstatymo 34 str. 1 d. nurodytų institucijų nutarimų dėl ekonominių sankcijų taikymo vykdymą). Taip pat yra būtina atsižvelgti į tai, kad licencijų galiojimo už padarytus nusižengimus panaikinimas yra administracinė sankcija (tai nurodyta ir minėtame Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarime). Dėl nurodytų aplinkybių, kolegijos manymu, šiuo atveju turi būti taikomas atsakomybę švelninančių teisės aktų atgalinio veikimo principas. Šio principo taikymas nėra aptartas Alkoholio kontrolės įstatyme, tačiau pagal panašius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų taikymo nuostatą, nurodytą ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje, tai galima padaryti vadovaujantis atitinkama ATPK 8 straipsnio 2 dalies (2000-02-17 įstatymo Nr. VIII-1543 redakcija) nuostata. Taikydama naujos (2006-04-25 įstatymo Nr. X-571 redakcijos) Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies nuostatas, kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis (minėtą VTAKT 2005-06-16 nutarimą, pareiškėjo atstovo paaiškinimus, pateiktus bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo ir šios bylos nagrinėjimo metu) pareiškėjas neturėjo aukščiau nurodytų juridinę galią turinčių dokumentų ne tik prekybos vietoje, bet ir apskritai. Tai yra pakankamas pagrindas panaikinti licencijos galiojimą ir pagal šiuo metu galiojančią Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies redakciją.
Kolegija pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnio taikymo požiūriu (atsižvelgiant į atitinkamas minėto Konstitucinio Teismo 2008-01-21 nutarimo nuostatas) byloje nėra nustatyta itin svarbių aplinkybių, akivaizdžiai parodančių minėtų pažeidimų ir aptariamos sankcijos neproporcingumą.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir skundžiamas atsakovo įsakymas ta apimtimi, kuria panaikintas pareiškėjui 2001 m. balandžio 18 d. išduotos licencijos Nr. 165KOO verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kioske Nr. 6 Rygos g., prie namo Nr. 41, 2001 m. gruodžio 5 d. išduotos licencijos Nr. 318KOO verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kioske Nr. K-58, Šeškinės ir Musninkų gatvių sankirtoje, 2001 m. gruodžio 14 d. išduotos licencijos Nr. 320KOO verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kioske Nr. 4 Laisvės pr., Lazdynų požeminėje perėjoje (šiuo metu galiojančio Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 17 d. taikymo prasme kitose prekybos vietose), galiojimas, naikintini. Kitos teismo sprendimo ir skundžiamo atsakovo įsakymo dalys paliktinos nepakeistomis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo T. O. firmos ,,Biguva“ skundas dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 40-800 panaikinimo ta apimtimi, kuria panaikintas pareiškėjui 2001 m. balandžio 18 d. išduotos licencijos Nr. 165KOO verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kioske Nr. 6 Rygos g., prie namo Nr. 41, 2001 m. gruodžio 5 d. išduotos licencijos Nr. 318KOO verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kioske Nr. K-58, Šeškinės ir Musninkų gatvių sankirtoje, 2001 m. gruodžio 14 d. išduotos licencijos Nr. 320KOO verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kioske Nr. 4 Laisvės pr., Lazdynų požeminėje perėjoje, galiojimas, ir panaikinti šia apimtimi nurodytą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 40-800.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.