Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 3 d., ir jam skirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 72 str. 2 d. 3 p., konfiskuota kratos metu iš V. Č. paimti 4858 Lt ir 12 JAV dolerių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad 2006-05-2 apie 24 val. prie Neries upės, šalia (duomenys neskelbtini) iš nenustatyto asmens nusipirkdamas už 9400 Lt, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo 0,010 g psichotropinės medžiagos – diazepamo, 0,034 g narkotinės medžiagos – metadono ir nenustatytą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurios dalį suvartojo, dalį laikotarpyje nuo 2006-05-29 iki 2006-05-30 apie 12.20 val. pardavė nenustatytiems asmenims prie kavinės – baro (duomenys neskelbtini), kitą dalį – 0,362 g šios narkotinės medžiagos – heroino laikė su savimi iki 2006-05-30 12.30 val., kol prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie paviršutinės apžiūros metu rado ir paėmė nurodytą kiekį šios narkotinės medžiagos, o likusią dalį – labai didelį kiekį 18,414 g. narkotinės medžiagos – heroino, 0,010 g psichotropinės medžiagos – diazepamo ir 0,034 g narkotinės medžiagos – metadono V. Č. laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2006-05-30, kol tą pačią dieną apie 12.40 val. policijos pareigūnai rado ir paėmė nurodytą kiekį psichotropinės medžiagos – diazepamo bei nurodytus kiekius narkotinių medžiagų – heroino ir metadono, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 260 str. 3 d.

Apeliaciniame skunde V. Č. teigia, jog teismas, paskirdamas jam minimalią LR BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmę, aiškiai formaliai taikė įstatymą bei paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistasis pažymi, kad jis nuo pat sulaikymo pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą, pats pasakė policijos pareigūnams, kad bute, esančiame Algirdo g. 37A - 26, Vilniuje, turėjo narkotinių medžiagų ir pinigų bei viską jiems parodė ir perdavė. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai L. Ž. ir A. Š. Apeliantas supranta, jog savo elgesiu nusipelnė bausmės, tačiau nurodo, kad jam paskirtoji bausmė savo griežtumu prilygsta bausmei už tyčinį nužudymą. Nuteistasis mano, kad teismas turėjo vadovautis ne tik sankcijoje numatytos bausmės dydžiu, tačiau ir teisingumo principu, atsižvelgiant į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kaltinamojo asmenybę. V. Č. nurodo, kad byloje yra dokumentai, patvirtinantys jo priklausomybę nuo narkotinių medžiagų ir gydimąsi. Nuteistojo nuomone, jo sveikatos būklė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi nepilnai suvokė savo veiksmų esmę ir galimas pasekmes, nes pakankamai didelį kiekį narkotinių medžiagų suvartodavo pats ir tai yra didelė jo gyvenimo problema. Tačiau apelianto nuomone, ilgalaikis įkalinimas nepadarys jo geresniu žmogumi bei nepadės išbristi iš ligos, nes prarastas tikėjimas teisingumu jam yra didelė psichologinė trauma. V. Č. taip pat pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pripažino jo atsakomybę švelninančia aplinkybe tai, kad pilnai prisipažino padaręs inkriminuojamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nuteistojo nuomone, jo nurodytos aplinkybės teismui leido, atsižvelgiant į bausmės paskirtį, paskirti teisingumo principą atitinkančią bausmę, švelnesnę negu numatyta LR BK 260 str. 3 d. sankcijoje, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis V. Č. prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Č. , vadovavosi LR BK 54 str. nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei paskyrė LR BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę, o tvirtinti, kad teismas neatsižvelgė į jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra pagrindo

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jam yra diagnozuota priklausomybės nuo narkotinių medžiagų liga ir dėl to jis ne kartą gydėsi, o sveikatos būklė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Tačiau iš paties nuteistojo parodymų aišku, kad jis puikiai suvokė savo daromos veikos pavojingumą, žinojo, jog heroinas yra labai stiprus narkotikas, nuo kurio priklausomybės išsivaduoti labai sunku, nes pats ne kartą gydėsi, tačiau nesėkmingai. Visgi V. Č. , pats niekur nedirbdamas, platino narkotines medžiagas bei tokiu būdu ne tik galėjo pats vartoti narkotikus, tačiau kartu sudarydavo sąlygas juos vartoti ir kitiems asmenims, užkirsdamas kelią pasveikti. Tokiu būdu tai, kad V. Č. pats vartojo narkotikus bei jam reikėjo pakankamai daug pinigų kiekvieną dieną, nėra pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Iš nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo argumentų aišku, kad, jo nuomone, teismas nepakankamai įvertino jo prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o taip pat tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. LR BK 61 str. 4 d. nurodyta, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Visgi su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė gali būti paskirta tik tada, kai ji numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. Tuo tarpu LR BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, keliantis didelį pavojų žmonių sveikatai ir net gyvybei, nusikaltimas baigtas, o veika pasireiškė tiesiogine tyčia, savanaudiškais motyvais, nuteistasis 2005-06-13 Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius LR BK 259 str. 2 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą ir jam skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kuri aiškiai nesulaikė V. Č. nuo nusikalstamų veikų darymo bei jo nepaveikė laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Visgi pirmosios instancijos teismas labai didelės reikšmės suteikė tam, kad V. Č. aktyviai prisipažino padaręs nusikaltimą, padėjo jį išaiškinti bei nuoširdžiai gailisi, todėl skyrė jam minimalią LR BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmę, kuri, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į visas aukščiau minėtas aplinkybes, negali būti laikoma per griežta. Tuo tarpu paskirtos bausmės lyginimas su bausmėmis, skiriamomis už tyčinius nužudymus, iš viso negalimas, nes, visų pirma, skiriasi šių nusikaltimų objektai, o antra, nusikaltimu, susijusiu su disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, padaroma labai didelė žala visuomenei, todėl neigti jo pavojingumo nėra jokio pagrindo.

LR BK 62 str. 1 d. numatyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. Tokiu būdu LR BK 62 str. 1 d. taikymui būtina alternatyvi sąlyga – paties kaltininko savanoriškas atvykimas ar pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad V. Č. į jokią kompetentingą valstybės instituciją neatvyko ir apie savo padarytą nusikalstamą veiką nepranešė, o buvo sulaikytas tikrinant operatyvinę informaciją bei jai pasitvirtinus. Tuo tarpu tai, kad tyrėjams paėmus V. Č. turėtas narkotines medžiagas bei pasiūlius jam išduoti kitas narkotines medžiagas, nuteistasis prisipažino turintis daugiau narkotinių medžiagų bute, esančiame Algirdo g. 37A-26, Vilniuje, bei pats jas parodė ir atidavė, buvo įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į kurią akivaizdžiai atsižvelgta skiriant bausmę. Tokiu būdu LR BK 62 str. 1 d. ir 3 d. numatytoms nuostatoms taikyti nėra būtinos sąlygos, todėl jų taikyti nėra pagrindo.

LR BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimis, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Visgi, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas savanaudiškais tikslais, o anksčiau už LR BK 259 str. 2 d. padarytą baudžiamąjį nusižengimą teismo paskirta su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė nepasiekė LR BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų, teisėjų kolegijos nuomone, neleidžia manyti, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta paskyrus švelnesnę negu LR BK 260 str. 3 d. straipsnio sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, todėl LR BK 54 str. 3 d. netaikytina.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.