Kauno apygardos teismo nutartis

2013-02-19 · Byla Nr. ATP-153-290/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-19
Bylos Nr.
ATP-153-290/2013
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Jurgis Kiškis
Kategorijos
  • 48.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-153-290/2013Teisminio proceso Nr. 4-13-3-01504-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija: 48.1.; 79.1
(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Daugų policijos nuovados tyrėjas (toliau – Institucija) V. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2012 m. spalio 12 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini), tai yra viešoje vietoje, įžeidžiamai kibo prie G. Č., jį iškeikė necenzūriniais žodžiais, tuo pažeisdama viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

V. V. Institucijos 2012 m. spalio 24 d. nutarimu pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 174 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir nubausta administracine nuobauda - 200 litų bauda. Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl Institucijos minėto nutarimo atmetė ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

V. V., nesutikdama su šia Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi, apeliaciniu skundu prašo ją panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliantė mano, kad nutartis nepakankamai pagrįsta, priimta objektyviai ir išsamiai neišnagrinėjus byloje esančių įrodymų, neįvertinus ir nepanaikinus byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, be to, neištyrus ar tam tikri įrodymai gauti teisėtais būdais. Teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog konflikto tarp jos ir nukentėjusiojo G. Č. iniciatorė yra būtent ji. V. V. tiek pirminiuose parodymuose, tiek nagrinėjimo teisme metu parodė, kad ne ji, o nukentėjusysis pradėjo su ja nemandagiai kalbėti, pavartojo necenzūrinius žodžius, tuomet ji pradėjo kalbėti pakeltu tonu, tačiau pati neigia vartojusi necenzūrinius ar kitus asmenį įžeidžiančius žodžius. Tai, kad ji nevartojo necenzūrinių žodžių, patvirtina liudytojų L. V., N. V. parodymai, be to, šio fakto nėra užfiksuota ir liudytojo A. R. 2012 m. lapkričio 6 d. paaiškinime. Apeliantės nuomone, vien kalbėjimasis pakeltu tonu, nevartojant jokių necenzūrinių žodžių, negali būti traktuojamas kaip nepagarba visuomenei ir kvalifikuojama kaip teisės pažeidimas, todėl teismas, remdamasis vien tuo, kad ginčą matė liudytojas A. R., nepagrįstai konstatavo, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje ir kvalifikavo šį įvykį kaip smulkų chuliganizmą, sutrikdžiusį visuomenės rimtį. Tvirtina, kad įvykio vieta negalėjo būti traktuojama kaip vieša vieta dar ir dėl to, kad ginčas vyko prie pat pareiškėjai priklausančio namo, be to, abipus kelio yra jai nuosavybės teise priklausanti žemė. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo G. Č. prieštaringus ir nenuoseklius parodymus, taip pat nevertino esančių prieštaravimų tarp liudytojo A. R. pirminio ir vėlesnio rašytinio paaiškinimo. Teismas netyrė, ar šio liudytojo pirminiai parodymai gauti teisėtais būdais, kadangi liudytojas galėjo duoti melagingus parodymus dėl nukentėjusiojo jam padaryto spaudimo. Apeliantė pažymėjo, kad ir kai kuriuos liudytojo M. Č. parodymus (dėl skaldos užpylimo ant kelio tikslios datos ir kelio darbams naudotos technikos) paneigia byloje esanti filmuota medžiaga ir nuotraukos, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl šio liudytojo parodymų teisingumo. Ji mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pažeidimo buvimo bei dėl jos kaltės įrodytumo.

Atsiliepimas

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepimu į V. V. apeliacinį skundą prašoma jo netenkinti, kadangi jis grįstas vien tik prielaidomis, ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė nepagrįstai abejoja nukentėjusiojo G. Č., liudytojų M. Č. ir A. R. parodymų teisingumu, kadangi jie pasirašytinai supažindinti su atsakomybe dėl melagingų parodymų davimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir jais abejoti pagrindo nėra. Teigia, kad teismas pagrįstai rėmėsi pirminiu A. R. paaiškinimu, kadangi šis savo parodymus vėliau galėjo pakeisti dėl V. V. jam darytos įtakos. Institucijos nuomone, teismas teisingai kvalifikavo V. V. padarytą veiką kaip nedidelį chuliganizmą.

V. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliaciniame skunde V. V. neigia padariusi jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra ver­ti­na­mi pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto iš­na­grinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įro­dymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įver­tin­tas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrinęs byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma įrodyta, jog V. V. padarė ATPK 174 straipsnyje numatytą pažeidimą.

ATPK 174 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, kurie pažeidžia viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šios normos dispozicijoje aprašyti keli esminiai joje apibrėžto teisės pažeidimo objektyvieji požymiai: pažeidėjo elgesys turi pasireikšti necenzūriniais žodžiais, gestais arba įžeidžiančiu kibimu, pažeidimas privalo būti atliktas viešoje vietoje, pažeidžiant viešąją tvarką bei žmonių rimtį, tačiau tikslas pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį nėra būtinas šio administracinio teisės pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. Nr. N438-59/2011).

Nors V. V. savo kaltės nepripažino ir teigia, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis G. Č. ir ji jo necenzūriniais žodžiais neplūdo, tačiau jos elgesio, pasireiškusio necenzūriniais žodžiais, buvimo faktas įrodytas nukentėjusiojo G. Č. pareiškimu ir paaiškinimu, M. Č. paaiškinimu, šių asmenų nagrinėjimo teisme metu duotais tapačiais parodymais, kad įvykio dieną nukentėjusysis G. Č. su sūnumi M. Č. tvarkė kelią prie įvažiavimo į savo kiemą, prie jų priėjusi kaimynė V. V. su dukra N. V. pradėjo garsiai šaukti, keikti G. Č. necenzūriniais žodžiais dėl tvarkomo kelio ir dėl kelio darbų jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo tariamo sugadinimo. Minėtas aplinkybes patvirtina liudytojo A. R. iš karto po įvykio duoti paaiškinimai, kuriuose jis nurodo, jog išgirdęs konfliktą tarp V. V. ir nukentėjusiojo, nuėjo pažiūrėti ir pamatė ant bendro naudojimo kelio stovintį G. Č. su sūnumi, kurie tvarkėsi įvažiavimą į kiemą, ir V. V. su dukra, kurios garsiai šaukė ir keikė G. Č. necenzūriniais žodžiais. Apeliantė abejodama šiais liudytojo parodymais ir jų teisingumu, teigė, kad šiuos parodymus liudytojas davė šalia esant nukentėjusiajam, kuris galėjo liudytoją paveikti, todėl norėdama pagrįsti šį argumentą, teismui pateikė papildomą 2012 m. lapkričio 6 d. A. R. paaiškinimą, kuriame nurodomos kitokios, jai palankios įvykio aplinkybės (nefiksuojamas necenzūrinių žodžių vartojimas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pirminiais minėto liudytojo parodymais, kadangi faktas, jog V. V. ėjo pas A. R. ir paėmė jo rašytą papildomą pasiaiškinimą, galėjo nulemti ir jo turinį.

V. V. skundo argumentai dėl G. Č. ir M. Č. parodymų, dalį kurių, jos nuomone, paneigia byloje esanti filmuota medžiaga ir nuotraukos, teisingumo, atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad minėti asmenys teismui nurodė, kad neva jie kelią tvarkė patys, kai tuo tarpu jos pateiktoje filmuotoje medžiagoje matyti, kad kelio darbams buvo naudojamas traktorius ir kita technika, neturi jokios reikšmės padarytos veikos kvalifikavimui ir nesudaro jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo G. Č. ir M. Č. parodymais, kurie yra nuoseklūs, vienas kitą papildantys ir pakankamai detaliai atspindi įvykį. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių paminėti asmenys galėtų sakyti netiesą, be to, jie buvo supažindinti su ATPK 187² straipsnyje numatyta atsakomybe už melagingų parodymų teikimą.

Šalies argumentai

V. V. taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog konfliktas įvyko viešoje vietoje, teigia, kad ginčas vyko prie pat jai nuosavybės teise priklausančio namo, ant kelio, kur abipus randasi taip pat apeliantei nuosavybės teise priklausanti žemė.

Pažymėtina, kad ATPK nedetalizuoja viešosios tvarkos sąvokos, tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, viešoji vieta - tai tokia vieta, kurioje neteisėtos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N9-352/2004, N62-2800/2010). Akivaizdu, jog konfliktas tarp V. V. ir G. Č., vyko ant bendro naudojimo kelio, tai, kad žemė šalia bendro naudojamo kelio priklauso apeliantei ar kad kelias išsidėstęs netoli privačios jos namų valdos, dar nereiškia, kad keliu negali naudotis ir kiti asmenys, todėl aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad konflikto vieta – bendro naudojimo kelias, laikytinas vieša vieta, kadangi keliu turi teisę naudotis ir kiti asmenys, be to, byloje nustatyta, kad konfliktą matė ir girdėjo kaimynas A. R.. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės iškeltą versiją, kad ji nevartojo cenzūrinių žodžių ir savo veiksmais viešosios tvarkos bei žmonių rimties nepažeidė, laiko prieštaraujančia bylos medžiagai, ir vertina kaip mėginimą išvengti administracinės atsakomybės.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei įvertinus tarp asmenų kilusio konflikto aplinkybes, tai yra, kad jis kilo viešoje vietoje, sprendžiant konfliktą buvo pasirinktas gerų moralės principų neatitinkantis santykių sprendimo būdas ir tuo sutrikdyta žmonių rimtis, pripažintina, kad V. V. veika atitinka ATPK 174 straipsnyje įvardinto nedidelio chuliganizmo požymius. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257, 284 straipsniai) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutarė:

Palikti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį nepakeistą ir V. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Jurgis Kiškis