Kauno apygardos teismo nutartis

2014-04-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-299-594-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-17
Bylos Nr.
1A-299-594-2014
Teisminio proceso Nr.
1-22-1-01243-2012-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Antanaitis (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algerdas Urbšys
Nukentėjusysis
A. D., R. A. J.
Nuteistasis
A. D.
Advokatai
Vytautas Merkšaitis

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Baudž. byla Nr. 1A-299-594-2014

Pranešėjas Albinas Antanaitis (Proceso Nr. 1-22-1-01243-2012-1)

Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nukentėjusiesiems A. D., R. A. J., nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Merkšaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Vytauto Merkšaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. - 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Taip pat civiliniai ieškiniai tenkinti dalinai: priteista iš A. D. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo Regimantui A. J., 2000 Lt neturtinės bei 289 Lt turtinės žalos atlyginimo A. D..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2012-11-23, apie 19.00 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, įžūliu elgesiu, aplinkinių asmenų akivaizdoje, tyčia vieną kartą įspirdamas Regimantui A. J. į veido sritį, o pastarajam nuo smūgio nukritus - vieną kartą į krūtinės sritį, tuo nukentėjusiajam sukeldamas fizinį skausmą, bei be priežasties prikibdamas prie nepilnamečio A. D., gim. 1995 m., ir ne mažiau kaip du kartus kumščiu suduodamas jam į galvos sritį, tuo nukentėjusiajam sukeldamas fizinį skausmą, bei tampydamas jį už striukės, taip tyčia ją sugadindamas, bei nuo rankos nutraukdamas laikrodį „DDIV13Q893“, kuris nukritęs ant žemės sudužo, savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują A. D. išteisinantį nuosprendį. Skunde teigiama, kad teismas netinkamai, neišsamiai ištyrė įrodymus ir neteisingai juos įvertino bei grindė A. D. kaltę, kuo buvo pažeistas BPK 20 str. Apylinkės teismas rėmėsi nukentėjusiųjų R. A. J. ir A. D., bei tiesiogiai konflikto nemačiusių ir dėl savo ryšių su nukentėjusiais suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų T. P. (A. D. draugo), R. R. (R. A. J. darbdavio), A. D. (A. D. motinos) parodymais. Tačiau tinkamai netyrė nuoseklių A. D. parodymų. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė išsamius ir vienus kitiems neprieštaraujančius liudytojų T. L., D. B., T. B., F. I. parodymus, kurie vieningai patvirtino, kad A. D. nenaudojo smurto, nesumušė nukentėjusiųjų, o konfliktą sukėlė pats A. D.. Nuteistasis neneigia, kad tarp jo ir R. A. J. buvo konfliktas, nes pastarasis paprašė susimokėti už automobilio parkavimą stovėjimo aikštelėje, tačiau konfliktas buvo tik žodinis, ką patvirtino liudytojai D. B., T. B., F. I.. Nuteistasis nuosekliai nurodė ir dėl to, kad eidamas iš stovėjimo aikštelės pamatė jaunuolį (A. D.), kuris rankoje lyg turėdamas neaiškų daiktą ir užsimodamas juo bandė suduoti A. D., tačiau smūgio atsitraukiant pavyko išvengti, o tada atėjo draugai ir nuteistąjį atitraukė. Tai, kad nuteistasis gynėsi, patvirtino liudytojas T. L., jis taip pat nematė smūgio sudavimo fakto A. D., ką patvirtino T. L., T. B. ir F. I., o nuteistojo versija, kad jį užpuolę jaunuolis galimai norėjo jį apiplėšti, nepaneigta. Be to, teismas nevertino, kad nukentėjusiųjų sužalojimų nepatvirtina jokie medicininiai dokumentai. Nukentėjusysis A. D. teigė, jog nuteistasis kumščiu jam trenkė į pakaušį ir antrą kartą į veidą, tačiau specialisto išvadoje Nr. G31138/12(02) nurodyta, jog A. D. išorinių sužalojimų nekonstatuota. Tuo tarpu apklausiamas teisme kitas nukentėjusysis R. A. J. taip pat negalėjo pasakyti kuriam iš vaikinų A. D. sudavė ranka, juo labiau, kad atstumas nuo jo iki kito nukentėjusio buvo apie 20-25 metrai, todėl kyla abejonių, ar toks atstumas pakankamas tam, kad matytųsi tiksliai kam kokie smūgiai buvo suduoti.

Skunde teigiama, kad nukentėjusysis R. A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausiant teisėjo bei nuteistojo gynėjo, negalėjo nuosekliai paaiškinti kiek ir kokiu būdu jam buvo suduota smūgių. Teismas neįvertino, jog R. A. J. nesikreipė į medikus ir policiją, jam nebuvo nustatyti jokie sužalojimai ir negalėjo paaiškinti, kodėl iš karto nesikreipė pas gydytojus (į gydytojus kreipėsi tik po pusės metų). Nurodyta priežastis, kad buvo gėda kreiptis į gydytojus su pamušta akim, yra mažareikšmė. Skunde teigiama, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų A. D. kaltę, o jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties. Skunde nurodoma, kad kilo abipusis konfliktas, bet jokio smurto prieš nukentėjusiuosius nebuvo panaudota, nuteistasis nesuvokė savo veiksmų kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, o tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad A. D. elgesys buvo grasinantis, įžūlus, akivaizdžiai agresyvus bei šokiruojantis aplinkinius, nes veikos motyvai aiškiai nebuvo chuliganiški, o veiksmuose dominavo asmeniniai motyvai. Skunde manoma, kad A. D. veiksmuose gali būti tik administracinio teisės pažeidimo, t. y. ATPK 174 str. (nedidelio chuliganizmo), požymių, kadangi nustatyta, jog įvyko tik tarpusavio konfliktai su nukentėjusiais, tačiau fizinis smurtas prieš juos nebuvo panaudotas, visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Skunde teigiama, kad nuteistajam nesutinkant su inkriminuotos veikos padarymu, ieškiniai dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo taip pat turėjo būti atmesti. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kokia tiksliai neturtinės žalos suma priteista nukentėjusiųjų naudai, kadangi aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyta, jog neturtinės žalos dydis R. A. J. ir A. D. nustatytinas po 2000 Lt, priteisiant iš A. D., o rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. A. J. priteista 1000 Lt, o A. D. - 2000 Lt neturtinės žalos. Skunde pažymima ir tai, kad ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįsti jokiais dokumentais ir įrodymais. Taip pat skunde nesutinkama ir su priteistu turtinės žalos atlyginimu, nes byloje nenustatyta, kad A. D. priklausantis laikrodis nukrito ir sudužo minimo konflikto su A. D. metu, nes pats nukentėjusysis to konkrečiai negalėjo nurodyti bei nenustatyta, ar tai buvo tariamai suduoto smūgio pasekmė. Be to, laikrodis buvo pateiktas ikiteisminiam tyrimui nuo įvykio praėjus beveik 5 mėnesiams, kas taip pat kelia abejonių, jog laikrodis galėjo būti sudaužytas ir ne konflikto metu. Juo labiau, kad teisme R. A. J. negalėjo konkrečiai nurodyti, kodėl suradęs laikrodį jo iš karto neatidavė A. D. ar ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nors nurodė supratęs, kad laikrodis gali būti vaikinų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, nukentėjusieji prašė skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, o nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Iš A. D. gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad A. D. neigia savo kaltę ir teigia, jog nusikaltimo, už kurį jis yra nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., nepadarė. Tačiau su tokiu nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiu ir jį pagrindžiančiais motyvais sutikti negalima, nes tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. A. D. kaltę patvirtina nukentėjusiųjų A. D., A. R. J., liudytojų A. D., T. P., R. R., A. N. parodymai. Abejoti nukentėjusiųjų ir šių liudytojų parodymais pagrindė nėra, nes jie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, vieni kitus papildantys, juos patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­das dėl ape­lia­ci­nio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiek­vie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 284 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas A. D. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Nuteistojo A. D. gynėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. D. kaltės. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvai, kad nusikalstamų veiksmų, sudarančių nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėtį A. D. neatliko, o teismas netinkamai ir neišsamiai ištyrė įrodymus, bei neteisingai juos įvertino, nes vertino tik nukentėjusiųjų ir tiesiogiai konflikto nemačiusių, bet dėl ryšių su nukentėjusiaisiais suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais ir nesirėmė A. D. ir jo parodymus patvirtinančiais liudytojų parodymais, kuo buvo pažeistas BPK 20 str., yra nepagrįsti, todėl atmetami. Be to, teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų T. L., D. B., T. B., F. I. parodymais, kad A. D. nesumušė nukentėjusiųjų R. A. J. ir A. D., nes jie yra nuteistojo A. D. draugai ir yra suinteresuoti padėti išvengti A. D. atsakomybės už jo padarytus nusikalstamus veiksmus.

Apeliacinio skundo motyvus, kad tarp A. D. ir nukentėjusiojo R. A. J. įvyko tik žodinis konfliktas, jokių smūgių jam A. D. nesudavė, o nuo nukentėjusiojo A. D. jis tik gynėsi ir taip pat smūgių jam nesudavė, paneigia nuoseklūs nukentėjusiųjų A. D., A. R. J., liudytojų A. D., T. P., R. R., A. N. parodymai. Nors skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų sužalojimų nepatvirtina jokie medicininiai dokumentai, o R. A. J. iš karto nesikreipė į medikus ir policiją, tačiau įvertinus nukentėjusiųjų parodymus ir juos patvirtinančius liudytojų parodymus, tai nepaneigia A. D. nusikalstamų veiksmų, sudarančių BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, buvimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kilusiu abipusiu konfliktu A. D. nesuvokė, kad savo veiksmais jis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, o tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką, tačiau A. D., būdamas pilnai suaugęs ir subrendęs asmuo, turėjo ir privalėjo suprasti, kad savo įžūliais ir agresyviais veiksmais, kuomet kitų asmenų akivaizdoje viešoje vietoje sukėlė konfliktą ir panaudojo fizinį smurtą A. D. bei A. R. J. atžvilgiu, jis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl skundo motyvai, kad jo tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką, o veikos motyvai nebuvo aiškiai chuliganiški, todėl toks jo elgesys galėtų atitinti tik administracinio teisės pažeidimo, t. y. ATPK 174 str. (nedidelio chuliganizmo), požymius, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde neigiama nuteistojo kaltė pagal BK 284 str. 1 d., todėl tuo pagrindu skunde nesutinkama ir su priteistais ieškiniais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems. Tačiau iš aukščiau išdėstytų motyvų matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu A. D. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., todėl skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems A. D. ir A. R. J. apylinkės teismas pagrįstai priteisė turtinę ir neturtinę žalą. Nors skunde pažymima, kad ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįsti jokiais dokumentais ir įrodymais, tačiau nekyla abejonių, kad tiek A. R. J., tiek A. D. nuo A. D. jų atžvilgiu panaudojo fizinio smurto patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, nepatogumą. Todėl įvertinęs tai ir atsižvelgęs į tai, kad A. D. tyčiniais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės tvarka ir rimtis, jis yra dirbantis ir A. D. padaryta 289 Lt turtinė žala, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, apylinkės teismas teisingai priteisė nukentėjusiesiems nustatyto dydžio neturtinę žalą. Skunde teigiama, kad iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kokia tiksliai neturtinės žalos suma priteista nukentėjusiųjų naudai, kadangi aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyta, jog neturtinės žalos dydis R. A. J. ir A. D. nustatytinas po 2000 Lt, priteisiant iš A. D., o rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. A. J. priteista 1000 Lt, o A. D. - 2000 Lt neturtinės žalos. Tačiau iš Kauno apylinkės teismo 2014-01-10 nutarties (ji priimta tą pačią dieną kaip ir skundžiamas nuosprendis ir yra jo sudedamoji dalis) matyti, kad tokia nuosprendyje padaryta klaida ištaisyta nurodant, jog motyvuojamojoje dalyje 6 puslapyje 9 pastraipoje priteistino neturtinės žalos sumos skaičių R. A. J. nustatyti 1000 Lt, o A. D. nustatyti 2000 Lt. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Nors skunde ginčijama ir priteisto ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo nurodant, kad nenustatyta, jog A. D. priklausantis laikrodis nukrito ir sudužo minimo konflikto metu, tačiau iš nukentėjusiojo A. D. parodymų matyti, kad po įvykio jis pasigedo laikrodžio, kurio vėliau ieškojo, bet nerado, o nukentėjusysis R. A. J. parodė, kad po įvykio rado laikrodį juodu ciferblatu su balto metalo rėmu ir odine apyranke, laikrodžio stikliukas buvo sudaužytas. Supratęs, jog laikrodis priklauso vienam iš vaikinų, jį paėmė, įdėjo į maišelį ir paliko jį darbe tikėdamasis, jog vaikinai grįš ieškodami laikrodžio. Todėl skundo argumentai dėl A. D. priklausančio laikrodžio sudaužymo aplinkybių konflikto metu, laikrodžio pateikimo pareigūnams aplinkybių yra atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo A. D. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., yra teisingas. Todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip to skundu prašo nuteistojo gynėjas, pagrindo nėra.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi nei pačioje pažymoje, nei teismo posėdyje proceso dalyviai nepateikė jokių prašymų, susijusių su šios pažymos pateikimu, teisėjų kolegiją pateiktą pažymą vertina kaip informacinio pobūdžio pažymą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas AntanaitisTeisėjai Svetlana JurgaitienėAlgerdas Urbšys