Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 18 – 198 / 2009

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

ieškovės D. M. ir trečiojo asmens A. V. atstovui advokatui Algimantui Kolpertui, trečiojo asmens R. R. atstovams J. R., advokatui Stanislovui Butkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims A. V., R. R. dėl Panevėžio apskrities viršininko įsakymo panaikinimo ir parduodamos valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Nustatė, kad pagal 2005-01-25 paveldėjimo teisės liudijimą ieškovė po savo motinos I. K. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo visą jos turtą, tame tarpe gyvenamojo namo dalį su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, ir 1 220 vienkartinių išmokų už privatizuotiną 0,0211 ha žemės sklypo dalį. Ieškovė 2007-02-19 kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją su prašymu leisti išsipirkti minėtą 0,0211 ha ploto žemės sklypą, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, o buvo priimtas Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. Ž-1642, kuriuo nustatyta D. M. parduoti 0,0154 ha žemės sklypo dalis. Teismas laikė, jog ieškovės teiginį, kad jos motina visą laiką naudojosi 0,0211 ha dydžio žemės sklypo dalimi, kurią sudarė 0,0171 ha laisvos žemės ir 0,0040 ha žemės sklypas po gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, patvirtina teismo posėdžio metu apklausti liudytojai R. A., R. P., I. V., G. D., R. G. bei rašytiniai įrodymai - 1992-08-31 žemės sklypo pasidalijimo planas, kuriuo tuometinei gyvenamojo namo bendrasavininkei I. K. naudojimui buvo paskirtas 211 kv. m. ploto žemės sklypas, J. K. – 124 kv. m., J. B. – 127 kv. m. Be to, nors konkretaus žemės sklypo dydžio liudytojai įvardyti negalėjo, tačiau iš liudytojų nurodyto žemės sklypo dalies apibūdinimo ir faktinių ribų nurodymo, konkrečios vietos nurodymo bendrame sklype padarė išvadą, kad tai būtent ta pati žemės sklypo dalis, kuri yra atžymėta 1992-08-31 namo bendrasavininkų susitarime, ką patvirtino ir tretysis asmuo A. V..

Nors iki 2001-07-01 galiojęs Civilinis kodeksas nenumatė galimybės sudaryti susitarimo dėl žemės sklypo dalių nustatymo, nes žemė buvo išimtinai valstybės nuosavybė, tačiau šiuo atveju teismas taikė įstatymo analogiją ir susitarimui dėl žemės sklypo dalių nustatymo vadovavosi CK 127 str. (1964 m. CK) nuostatomis, tuo labiau, kad tai buvo naudojama praktikoje ir fiksuojama notarų tvirtintuose sandoriuose. Nustatė, kad 1992-08-31 susitarimo egzempliorius, kurį pateikė teismui ieškovė ir atsakovas, nėra notariškai patvirtintas, tačiau atsakovo pateiktas egzempliorius yra patvirtintas Žemėtvarkos skyriaus antspaudu ir grifu „Tvirtinu“, ką pripažino atsakovo atstovas. Tokiu būdu, 1992-08-31 bendrasavininkų susitarimo sudarymo faktą teismas laikė įrodytu (CPK 182 str. 1 d. 5 p., 187 str.). Be to, šis susitarimas buvo pateiktas atsakovui iki įsigaliojant LR Vyriausybės 2004-11-15 nutarimui Nr. 1442 ir iki priimant 2007-04-27 Panevėžio apskrities viršininko įsakymą Nr. Ž-1642.

Iš Kadastro ir registro byloje esančių dokumentų, nustatė, kad ieškovės senolė K. K. dalį gyvenamojo namo įsigijo pagal 1982-07-02 notarinę pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje užfiksuota, kad ji naudosis 171 kv. m. ploto žemės sklypu, kuris nustatytas pagal susitarimą. Pagal 1982-07-15 dovanojimo sutartį K. K. šį turtą padovanojo savo dukrai I. K., taip pat nurodant naudojimui 171 kv. m. Kadangi visi šie sandoriai yra patvirtinti notariškai, tai teismas sprendė, kad susitarimas tarp namo bendrasavininkų dėl žemės sklypo dydžių nustatymo buvo notariškai patvirtintas, tuo labiau, kad notaras, sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartis pirmiausia įsitikindavo pateiktų dokumentų tikrumu ir pagrįstumu. Priešingu atveju, nesant notarinio susitarimo, į notarines sutartis nebūtų įtraukta nuostata apie bendrasavininkų susitarimu nustatytus žemės sklypo dydžius. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, esminė aplinkybė yra ta, ar buvo sudarytas bendrasavininkų rašytinis susitarimas dėl žemės sklypo dalių nustatymo, ir neturi reikšmės, ar jis buvo notariškai patvirtintas. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad 1992-08-31 susitarimas dėl žemės sklypo dalių nustatymo atitiko tuo laiku galiojusių įstatymų reikalavimus ir jis yra privalomas kitiems asmenims, kurie vėliau įsigijo minėtą turtą bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu (1964 m. CK 127 str. 2 d.). Taip pat, kad D. M., A. V., R. R. įsigydami bendrosios dalinės nuosavybės teise gyvenamojo namo dalį kartu naudojimui įsigijo būtent tokio dydžio žemės sklypo dalis, kurios yra nustatytos 1992-08-31 susitarime, įrodo visi tarp namo bendrasavininkų ir kitų asmenų sudaryti gyvenamojo namo perleidimo sandoriai ir įmokėtos vienkartinės išmokos (I. K. (teisių perėmėja D. M.) – įmokėjo 1 220 vnt. vienkartinių išmokų už 0,0211 ha žemės sklypo dalį). Kadangi ieškovės motina prašymą dėl faktiškai naudojimo žemės sklypo dalies išsipirkimo pateikė dar 1992-08-31 ir pageidavo išsipirkti 0,0211 ha žemės sklypą bei sumokėjo už jį visą kainą – 1 220 vnt. vienkartinių išmokų, nors tuo laiku I. K. prašymas nebuvo patenkintas ir valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis su ja nebuvo sudaryta, teismas sprendė, jog, po I. K. mirties tiek jos turtines, tiek neturtines teises paveldėjus ieškovei, ieškovė dar I. K. pateikto prašymo pagrindu turi teisę įsigyti nuosavybėn 0,0211 ha žemės sklypo dalį, kai dar galiojo LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89, kuriame buvo numatyta, kad žemės sklypo dalys yra nustatomos pagal bendrasavininkų susitarimą.

Nors ieškovė žemės sklypo plano teismui nepateikė, o atsakovo atstovas nurodė, jog dėl šios priežasties negalima sudaryti valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties, tačiau teismas laikė, jog byloje esantis žemės sklypo planas, kurį pateikė atsakovas, atitinka įstatymo reikalavimus ir yra tinkamas priedas sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis. Pateiktas planas yra viso žemės sklypo, jame nėra atidalinti atskirų namo bendrasavininkų sklypai, kas šiuo metu ir nėra reikalinga, nes sklypo dalių atidalijimo klausimas ir nesprendžiamas. Teismas, vadovaudamasis LR Žemės įstatymo 13 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad valstybinės žemės fondo žemė perleidžiama nuosavybėn, perduodama naudotis ar išnuomojama atlikus būtinus teritorijų planavimo, žemės tvarkymo darbus, nustačius žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir suformuotus žemės sklypus įregistravus Nekilnojamojo turto registre, 3 d., kur nurodyta, kad perduotuose naudotis ar išnuomotuose valstybinės žemės sklypuose jų patikėtinių ir naudotojų lėšomis atliekami žemės sklypų formavimo, žemės tvarkymo darbai, būtini šių žemės sklypų naudojimui pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, konstatavo, kad atsakovas yra atlikęs visus šiuos darbus, todėl sudaryti su ieškove žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sutartį kliūčių nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliantas iš esmės nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalimi, kuria pripažintas galiojančiu 1992-08-31 tarp namo bendrasavininkų I. K., J. K. ir J. B. sudarytas žemės sklypo pasidalinimo susitarimas ir ko pasekoje priimtas teismo sprendimas panaikinti Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2007-04-27 įsakymą Nr. Ž-1642. Šiose ribose kolegija nagrinėja bylą, patikrina ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse.

Apylinkės teismas nustatė, kad pagal 2005-01-25 paveldėjimo teisės liudijimą ieškovė D. M. po savo motinos I. K. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo visą jos turtą, kartu ir gyvenamojo namo dalį su priklausiniais, esančiais Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), bei 1 220 vienkartinių išmokų už privatizuotiną 0,0211 ha paminėto žemės sklypo dalį. Teismas pagrįstai laikė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.3 punktu, jei asmuo buvo pradėjęs namų valdos žemės sklypo pirkimo procedūrą ir buvo įmokėjęs lėšas, tačiau pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta jam mirus, ši teisė pereina įpėdiniams. Tokiu būdu po savo motinos I. K. mirties ieškovė 2007-02-19 ir kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją su prašymu leisti išsipirkti 0,0211 ha ploto žemės sklypą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Toks ieškovės prašymas nebuvo patenkintas, o priimtas Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. Ž-1642, kuriuo D. M. nuspręsta parduoti tik 0,0154 ha prašomo žemės sklypo dalis.

žemės reformos įstatymo (pradinė 1991 m. liepos 25 d. redakcija) 6 str. 2 d. buvo nustatyta, kad vykdant žemės reformą žemės įsigijimo nuosavybėn būdai buvo nuosavybės teisės atkūrimas (grąžinimas) ir pirkimas. To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama <...> privačių namų valdoms. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (pradinė 1991 m. birželio 18 d. redakcija) 12 str. 1 d. 3 p. buvo nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama pagal galiojusius įstatymus prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų. Taigi nuo šių įstatymų įsigaliojimo pilietis, turintis nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, įgijo teisę įsigyti nuosavybės teisę į jo naudojamą žemės sklypą. Šie įstatymai nustatė privačių namų valdų savininkams teisę atitinkamais būdais (atkuriant nuosavybės teises ar perkant) įsigyti nuosavybės teise jų namų valdų užimamą žemę. Pagal minėtus įstatymus tokią teisę įgijo ir gyvenamojo namo bendraturčiai. Nors 1997 m. liepos 2 d. žemės reformos įstatymas pakeistas (priimta jo nauja redakcija) bei 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, tačiau juose išliko privačių namų valdų savininkų teisė pirkti jų namų valdų užimamą žemę. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamos valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto antroje pastraipoje nustatyta, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Taigi pagal šią Vyriausybės nutarimo normą apskrities viršininkas priima sprendimą atsižvelgdamas į dalį nuosavybės teisėje tuo atveju, jeigu šalys nesusitaria dėl perkamų sklypų dydžių. Tuo atveju, jeigu šalys dėl jų susitaria, apskrities viršininkas į tokį susitarimą privalo atsižvelgti. Taigi sprendžiant šalių ginčą dėl perkamos žemės sklypų dydžių esminę reikšmę turi šalių susitarimas ir jo turinys.

Byloje nustatyta, kad 1992 m. rugpjūčio 31 d. buvusių gyvenamojo namo bendrasavininkių projektu buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypo plotu tvarka, kuria tuometinei gyvenamojo namo bendrasavininkei I. K. naudojimui buvo paskirtas 211 kv. metrų ploto žemės sklypas, J. K. – 124 kv. metrų, J. B. - 127 kv. metrų. Kolegija atmeta apelianto abejones dėl apklaustų liudytojų R. A., R. P., I. V., G. D., R. G. parodymų. Kaip pirmosios instancijos teismas nurodė, nors konkretaus žemės sklypo dydžio apklausti liudytojai įvardinti ir negalėjo, tačiau jų nurodytas žemės sklypo dalies apibūdinimas ir faktinių ribų nurodymas bei konkrečios vietos nurodymas bendrame sklype, leido teismui spręsti, jog tai yra būtent ta pati žemės sklypo dalis, kuri pažymėta 1992-08-31 namo bendrasavininkų susitarime. Be to, tas pačias aplinkybes patvirtino tretysis asmuo A. V. Taip pat teismui pateikto 1992-08-31 susitarimo egzempliorius patvirtintas Žemėtvarkos skyriaus antspaudu ir grifu „Tvirtinu“. Taigi, teismas vertino įrodymų visumą ir iš to sprendė apie 1992-08-31 susitarimo sudarymo faktą, tuo labiau, kad nei vienas iš pasirašiusiųjų tokio susitarimo neginčija, su kuo kolegija visiškai sutinka.

Negalima sutikti su apelianto teigimu, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktais reglamentuojamą žemės sklypo išpirkimą dėl susitarimo formos. CK 44 str., apibrėžiantis notarinės sandorių formos privalomumą, numato, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo numatomais atvejais. Šis straipsnis nekonkretizuoja, kuriais atvejais notarinė forma sandoriui yra privaloma, jis nustato tik bendrą taisyklę, pagal kurią, nesant specialaus įstatymo nurodymo, notarinė forma sandoriui nėra privaloma. LR Žemės įstatymo 26 str. 2 d. numato, kad perkant žemę bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendrasavininkių dalys nustatomos jų tarpusavio susitarimu ir įrašomos žemės pirkimo ir pardavimo sutartyse nurodant dalių dydį bei vertę. Kaip matyti šis įstatymas, nustatantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius Lietuvos Respublikoje, tokį bendrasavininkių tarpusavio susitarimą patvirtinti notariškai nereikalauja. LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 p. 1 d. reikalauja tik paprasto rašytinio bendraturčių susitarimo. Taigi, bendrasavininkių susitarimo forma dėl žemės sklypo pirkimo yra sureguliuota įstatymu, įstatymas nenumato privalomos notarinės formos, todėl Vyriausybės nutarimas, reguliuojantis kitaip, tokiu atveju netaikytinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo numatytais atvejais. Nesant specialaus įstatymo nurodymo, notarinė forma sandoriui nėra privaloma.

Taigi, visiškai pagrįstai laikytina, jog tarp gyvenamojo namo bendrasavininkų dar 1992-08-31 buvo sudarytas susitarimas dėl žemės sklypo dalių nustatymo, kurios nuo to laiko nebuvo keičiamos sudarant namo perleidimo sandorius. Toks galiojantis bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi ginčo namų valdos žemės sklypu yra privalomas ir tam tikrą dalį namų valdos naujai įsigijusiems bendraturčiams. Bendraturčių pasikeitimas savaime nepakeičia tarp bendraturčių nustatyta tvarka sudarytų susitarimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks susitarimas faktiškai buvo pradėtas vykdyti, ką įrodo kreipimasis dėl žemės pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo ir visiškas atsiskaitymas (pagal tuo metu galiojusias kainas) už žemę vienkartinėmis išmokomis: I. K. (teisių perėmėja D. M.) įmokėjo 1220 vnt. vienkartinių išmokų, K. B. (teisių perėmėja A. V.) įmokėjo 734 vnt. vienkartinių išmokų, J. K. įmokėjo 717 vnt. vienkartinių išmokų. Pažymėtina, kad ieškovės motina I. K. prašymą dėl faktiškai naudojamo žemės sklypo dalies išsipirkimo pateikė dar 1992-08-31, kuriame nurodė, jog pageidauja išsipirkti 0,0211 ha žemės sklypą, už kurį ir sumokėjo, t. y. faktiškai jau tada susitarimas pradėtas vykdyti, t. y. iki 2004-11-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1442 priėmimo. Tokiu būdu, matyti, kad šiame susitarime yra išreikšta bendraturčių valia nuosavybės teise įsigyti atitinkamus žemės sklypo plotus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po savo motinos I. K. mirties 2007 m. vasario 19 d. prašymu ieškovė kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją su prašymu leisti išsipirkti 0,0211 ha žemės sklypą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Prašymas nebuvo patenkintas, o priimtas Panevėžio apskrities viršininko 2007-04-27 įsakymas Nr. Ž-1642, kuriuo nustatyta ieškovei parduoti 0,0154 ha minėto žemės sklypo dalis. Teismas, pripažindamas negaliojančiu Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2007-04-27 įsakymą, nurodė, kad jis yra neteisėtas, pažeidžia ieškovės interesus, be pakankamo pagrindo sumažina jos teisėtai įgytų teisių apimtį. Kadangi tarp bendrasavininkų yra kilęs ginčas dėl žemės sklypo dalių, toks ginčas yra spręstinas teismine tvarka, o ne apskrities viršininko administracijos įsakymu. Apskrities viršininkas sprendimu gali nustatyti kiekvieno bendraturčio perkamo namų valdos žemės sklypo dalį bendrojoje nuosavybėje, kai jos yra aiškios, o bendraturčiai dėl jų nesusitaria. Tokiu atveju, nustatant perkamo žemės sklypo dalį, atsižvelgiama į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo <...> dalį (1999-03-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 8 p. 2 d.). Esant namų valdos bendraturčių nenuginčytam rašytiniam susitarimui, kaip šiuo atveju, dėl perkamo žemės sklypo dalių dydžio, apskrities viršininkas neturėjo teisės pakeisti tokį susitarimą ir nustatyti kitokias perkamo žemės sklypo dalis, nes tuo pažeidė sutarties laisvės principą ir dėl to nepagrįstai nukentėjo susitarimo šalių (dalyvių) interesai. Kaip minėta, I. K. prašymas dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sudarymo buvo pateiktas dar 1992 metais ir jau tada buvo sumokėta visa žemės sklypo kaina. Esant tokioms aplinkybėms, jau tada turėjo būti sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis. Taigi, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo funkcijas atliko netinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs galiojantį namo bendraturčių susitarimą dėl perkamo žemės sklypo dalių dydžio, pagrįstai panaikino ginčijamą apskrities viršininko įsakymą, kuriuo ieškovės pageidaujama išsipirkti žemės sklypo dalis buvo sumažinta nuo 0,0211 ha iki 0,0154 ha.

Apeliantas nurodo, kad bendras valstybinės žemės sklypo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), plotas anksčiau buvo 472 kv. m., o šiuo metu tik 460 kv. m. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad bendraturčių sudaryto 1992-08-31susitarimo metu bendras namų valdos plotas buvo ne 472 kv.m., kaip nurodo apeliantas, o 462 kv.m. Atlikus ginčijamo žemės sklypo geodezinius matavimus jo plotas sumažėjo iki 460 kv. m. (b. l. 7). Taigi, realiai žemės sklypo plotas yra mažesnis nei pagal 1992-08-31 tarp bendrasavininkų sudarytą žemės sklypo pasidalijimo planą. Ieškovė, tretysis asmuo A. V. sutinka, ką patvirtino ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jų atstovas, jog kiekvienam bendrasavininkui privatizuojamo sklypo dalis galėtų būti proporcingai sumažinta. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija įpareigotina sudaryti su ieškove D. M. žemės sklypo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo – pardavimo sutartį, atsižvelgiant į 1992 m. rugpjūčio 31 d. tarp bendrasavininkų sudarytą susitarimą, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas taip pat įvertinant namų valdos ploto sumažėjimą atlikus geodezinius matavimus.

Teismas sprendė, kad iki 2001-07-01 galiojęs Civilinis kodeksas nenumatė galimybės sudaryti susitarimo dėl žemės sklypo dalių nustatymo, nes žemė išimtinai buvo valstybės nuosavybė, taikė įstatymo analogiją, t.y. CK 127 str. (1964 m. CK redakcija ) nuostatas taikė ir susitarimui dėl žemės sklypo dalių nustatymo. Šie motyvai iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintini kaip nepagrįsti.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.2d, 3 d). Ieškovė ir tretysis asmuo , naudodamiesi advokatų pagalba, turėjo išlaidų dėl atsakovės Panevėžio apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų priimant jai 2007-04-27 įsakymą Nr. Ž-1642. Tačiau atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutiko, jo apeliacine tvarka neskundė. Trečiojo asmens R. R. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, todėl ieškovei ir apeliantui jų turėtos advokato pagalbos išlaidos nepriteistinos ( CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą dalyje, kurioje Panevėžio apskrities viršininko administracija įpareigota su ieškove D. M. sudaryti 0,0211 ha žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pakeisti ir išdėstyti taip: įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją sudaryti su D. M. žemės sklypo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo – pardavimo sutartį.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.