Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 28 straipsnio 4 dalį, BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, paskirta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš K. S. nukentėjusiajai G. K. 828 Lt turtinei žalai ir 51 975 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš K. S. 8025 Lt.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad jis, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė kitą žmogų, o būtent:

2009 m. rugpjūčio 23 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini) kaime, O. S. priklausančio gyvenamojo namo virtuvėje, tarpusavio konflikto su motinos sugyventiniu V. K. metu, šiam puolus K. S. su šakėmis ir jomis įdūrus į ranką, peržengdamas būtinosios ginties ribas tyčia peiliu K. S. dūrė vieną kartą V. K. į krūtinę, padarydamas jam durtinį-pjautinį kiauryminį kairės krūtinės pusės sužalojimą su kairio V-o šonkaulio kremzlinės dalies pažeidimu, širdiplėvės pažeidimu, dešinio širdies skilvelio ir tarpskilvelinės pertvaros pažeidimais, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į širdiplėvės ir kairę krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada, nukraujavimu bei šoku. V. K. nusisukus ir pasilenkus, K. S. tyčia peiliu dūrė dar du kartus jam į nugarą, padarydamas V. K. durtinį-pjautinį aklą kairės nugaros pusės sužalojimą, kurio kanalas aklas ir baigiasi nugaros raumenyse ties XII šonkauliu, bei durtinį-pjautinį kiauryminį dešinės nugaros pusės sužalojimą, kurio kanalas prasideda durtine pjautine odos žaizda, einančia per nugaros paodę, raumenis, XI-ą tarpšonkaulinį tarpą ir aklinai pasibaigiantį dešiniame pleuros sinuse. Nuo durtinio-pjautinio kiauryminio kairės krūtinės pusės sužalojimo V. K. įvykio vietoje mirė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis K. S. ir jo gynėja prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl K. S. priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinti ar pakeisti, atsižvelgiant į nuteistojo K. S. apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką teismas teisingai pritaikė tiek BK bendrosios, tiek specialiosios dalių normas, paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, tinkamai išsprendė ir kitus nuosprendžio klausimus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. S. nužudė V. K. peržengdamas būtinosios ginties ribas ir K. S. nuteisė pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti byloje surinktų įrodymų ir daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino K. S. veiksmus kaip padarytus peržengus būtinosios ginties ribas. Tiesa, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė gan prieštaringus teisinius argumentus, motyvuodamas tokį baudžiamojo įstatymo taikymą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertinęs K. S. veiksmus kaip gynybą ir pripažinęs juos kaip padarytus peržengus būtinosios ginties ribas, kitoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad K. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengė būtinosios ginties ribų. Pažymėtina, kad peržengti būtinosios ginties ribas yra įmanoma tik tada, kai būtinosios ginties situacija yra nepasibaigusi. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175/2004 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad, nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad K. S. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, negalėtų konstatuoti, jog suduodant tuos smūgius peiliu buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą gali būti daroma tik tuo atveju, kai ginamasi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, tačiau gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, be to, besiginantis asmuo suvokia, kad jo atliekami gynybos veiksmai nėra būtini tokiam kėsinimuisi atremti, tačiau nori ir siekia besikėsinančiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą ar jį nužudyti. Taikant BK 28 straipsnio 3 dalį konstatuoti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ar nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas padaryti tiesiogine tyčia, yra būtina. Tai yra nuosprendžio surašymo trūkumas. Vis dėlto šis nuosprendžio trūkumas nėra pagrindas daryti išvadą, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas K. S. nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį. Nepaisant tokių teismo išvadų prieštaringumo, tai nekeičia skundžiamo nuosprendžio esmės, nes iš nuosprendžio turinio, išanalizavus teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes, galima suprasti, kad teismas nustatė, jog K. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis, tik nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė prieštaringas išvadas dėl šių aplinkybių. Be to, pagal byloje surinktus įrodymus kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad K. S. veikė būtinosios ginties situacijoje, t. y., kad V. K. kėsinosi į jo sveikatą bei gyvybę ir tas kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Pagal nuteistojo K. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus nustatyta, kad įvykio dieną V. K. ir jo motina O. S. grįžo namo, užlipo į antrą aukštą ir pradėjo konfliktuoti. Jis girdėjo triukšmą, sklindantį iš kambario antrame aukšte. Jo motina šaukė: ,,durniau, nesidaužyk“, kvietė jį ateiti į viršų. Kadangi jis žinojo, kad V. K. kambaryje turi šakes ir kirvį, pas juos į antrą aukštą nėjo. Tačiau netrukus jo motina nusileido laiptais į pirmą aukštą. Ji rankomis buvo susiėmusi už nosies, nes jai iš nosies bėgo kraujas. Jis liepė motinai kviesti policiją. Tačiau motina numojo ranka ir išėjo iš namų. Po kokių kelių minučių nulipo ir V. K. Šis dešinėje rankoje laikė keturių virbų šakę su mediniu kotu ir laikydamas šakę ėjo link jo. Tuo metu jis virtuvėje stovėjo netoli išėjimo durų ir prie spintelės pjaustė bulves, jo dešinėje rankoje buvo virtuvinis peilis. Priėjęs V. K. jam pasakė: ,,oži, ,,mentams“ tu dirbi“, ir šakėmis dūrė į jį. V. K. šakėmis jam taikė durti į pilvą, tačiau jis kaire ranka gindamasis griebė už šakės virbalų. Jam šakės vienas virbas įdūrė į kairės rankos delną ir šį perdūrė. Pačios šakės liko jo kairės rankos delne. Tada jis dešine ranka, kurioje laikė peilį, ištraukė iš kairės rankos šakes, ir jas numetė virtuvėje netoli lango, už V. K. nugaros. Jam pasidarė silpna, iš delno bėgo kraujas. Jam iš karto kilo mintis, kad V. K. jį gali užmušti, nes šakės kotas liko pas V. K. rankoje. Todėl jis gindamasis, nieko negalvodamas ir nesitaikydamas peiliu dūrė V. K.. Kai jis ištraukė peilį, V. K. rankoje laikytu kotu tuo metu dar užsimojo. Jis suprato, kad šis nori jam šiuo kotu suduoti. Tada jis sugriebė už koto ir šį atėmęs iš V. K. nusviedė už pastarojo nugaros. Kolegija neturi pagrindo abejoti tokių K. S. duotų parodymų apie šias įvykio aplinkybes ir gynybą nuo V. K. teisingumu. Nuteistasis K. S. iš esmės panašiai šias aplinkybes aiškino ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, be to juos patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tokie K. S. parodymai apie jam padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, V. K. neblaivumą, agresyvumą įvykio metu neprieštarauja ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Liudytojas V. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad V. K. buvo labai ūmaus būdo, išgėręs būdavo agresyvus, mušdavosi, griebdavosi peilio. Taip pat nurodė, kad jam po įvykio K. S. sakė, jog jis peiliu gindamasis nudūrė V. K., nes šis jį puolė su šakėmis. Liudytoja O. S., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nieko konkretaus apie įvykio aplinkybes negalėjo pasakyti, tačiau patvirtino, jog ji ir V. K. įvykio dieną gėrė alkoholinius gėrimus, o, kai jie grįžo namo, tarp jų kilo konfliktas, kurio metu jai V. K. sudavė ranka vieną kartą į nosį. Po ko ji išėjo iš namų ir grįžo apie 15.45 val. namo. Namuose buvo policija, o V. K. gulėjo ant grindų miręs. Pagal liudytojos O. S. parodymus, V. K. namo antrame aukšte miegamajame kambaryje laikė keturių virbų šakę. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 902/09 (02) matyti, jog lavono tyrimo metu V. K. lavono kraujyje rasta 2,21 promilių etilo alkoholio, šlapime – 2,69 promilių alkoholio, stiklakūnyje – 2,42 promilių etilo alkoholio, kas atitinka vidutinį neblaivumą (t. 1, b. l. 30-35). Specialisto išvadoje Nr. G 2931/09 (02) konstatuota, kad K. S. 2009 m. rugpjūčio 23 d. padarytos durtinės žaizdos kairėje plaštakoje galėjo būti padarytos įvykio vietoje paimtos šakės pirštais jo nurodytomis aplinkybėmis, o toks sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 3). Iš to, kas išdėstyta, kolegijai abejonių dėl to, kad įvykio metu V. K. buvo girtas, agresyviai nusiteikęs ir puolė su šake K. S., pastarajam padarydamas sužalojimą, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nekyla. Akivaizdu, kad pats V. K., būdamas neblaivus, agresyviai elgdamasis ir durdamas su šake K. S., savo veiksmais sudarė tokią situaciją, kurią K. S. visiškai pagrįstai įvertino kaip ne tik tiesiogiai gresiantį, bet ir realiai pradėtą pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą ar netgi gyvybę (V. K. buvo girtas, agresyviai elgėsi, dūrė K. S. su šake), ir jis, manydamas, kad pavojingas kėsinimasis vis dar nepasibaigęs ir gali būtų neblaivaus, agresyviai nusiteikusio V. K. vėl užpultas ir sužalotas (šakės virbui perdūrus K. S. plaštaką, šakės kotas liko vis dar pas V. K.), kolegijos nuomone, teisėtai pasinaudojo teisę į gynybą. Susiklosčiusi situacija savo esme kėlė pavojų K. S. sveikatai, kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus, ir tai rodo jam padarytų sužalojimų pobūdis. Tačiau vis dėlto pagal tas aplinkybes, kurios byloje nustatytos, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šioje situacijoje gynyba K. S. savigynai panaudojus peilį ir padarius V. K. tris durtinius pjautinius sužalojimus, iš kurių vienas buvo mirtinas, aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Skunde nepagrįstai teigiama, kad būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo. Pagal anksčiau aptartus nuteistojo K. S. parodymus nustatyta, kad tuo metu, kai jis dūrė peiliu V. K., šis šakės nebeturėjo, pastarojo rankose buvo likęs tik šakės kotas, o šakę, kurios vienas virbas įdūrė K. S. į plaštaką, K. S. buvo numetęs prie lango, už V. K. nugaros, ir V. K. šakės kotą tik laikė rankoje. Visa tai rodo, kad V. K. kėsinimasis K. S. sveikatai ir gyvybei šioje konkrečioje situacijoje nebuvo toks jau pavojingas kaip pradžioje, jog šias vertybes būtų galima apginti tik atimant gyvybę V. K. Tai patvirtina ir tolesnė įvykių eiga. Kaip matyti iš aptartų K. S. parodymų, jis, kai V. K. užsimojo jam trenkti šakės kotu, po to, kai jis dūrė peiliu V. K. į krūtinę, kotą sugriebė ir atėmęs iš V. K. rankų numetė. Be to, ir pats nuteistasis K. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, iš esmės pripažino, kad jis peiliu dūrė V. K. į krūtinę tik dėl to, kad jis tik instinktyviai jautė grėsmę savo gyvybei dėl to, kad šakės kotas buvo likęs pas V. K., o jis buvo sužeistas, jam buvo silpna, V. K. tuo metu jo nepuolė. Todėl, kolegijos nuomone, tokia gynyba, atsižvelgiant į tai, kad V. K. turėtas įrankis – šakės kotas nebuvo toks įrankis, kurio vien turėjimas rankoje šioje konkrečioje situacijoje būtų kėlęs didesnę grėsmę nuteistajam ir šis tai suvokė (V. K. užsimojus šakės kotu norint trenkti K. S., šis šakės kotą laisvai atėmė iš V. K. ir numetė), kokią panaudojo K. S., aiškiai nebeatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Toje situacijoje smūgio į krūtinę ir dar peiliu, ir juo labiau ne vieną smūgį, nebuvo būtina suduoti. Kaip nustatyta byloje remiantis teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 902/09 (02), nukentėjęs patyrė net tris durtinius-pjautinius sužalojimus, iš kurių du smūgius K. S. sudavė V. K. į nugarą, ir kuriuos, kaip pripažino pats nuteistasis K. S., jis sudavė esant jau beginkliam (šakės koto V. K. rankoje nebeturėjo, šį K. S. buvo atėmęs) ir tuo metu jau sužeistam neatliekančiam jokių puolamųjų veiksmų V. K. Pagal K. S. parodymus, po pirmo smūgio peiliu į krūtinę, V. K. nusisukus nugara į jį, jis dar du kartus dūrė šiam peiliu į nugarą, po ko V. K. kiek pastovėjo, pradėjo svirduliuoti. Tiesa, šioje dalyje nuteistojo K. S. parodymai nebuvo vienodi viso proceso metu. Nuteistasis K. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme, pradėjo tvirtinti, kad jis du kartus dar dūrė peiliu V. K. į nugarą, nes šis lenkėsi paimti kotą ir jis pamanė, jog V. K. vėl ji puls. Todėl jis, norėdamas apsisaugoti nuo V. K., kad šis vėl jo neužpultų, ir dūrė dar du kartus į nugarą. Panašiai K. S. aiškina ir apeliaciniame skunde. Nuteistasis K. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis V. K. dūrė dar du kartus į nugarą tik dėl to, kad buvo įsitikinęs, jog V. K. vėl ketina jį pulti. Apelianto teigimu, V. K. pasisuko ir lenkėsi norėdamas kažką paimti iš numestų įrankių, dėl to jis manė, kad V. K. nori paimti kažkokį įrankį, ir vėl jį puls bei užmuš. Todėl tuo metu jis, nieko negalvodamas, norėdamas tik apginti savo gyvybę, dar du kartus dūrė peiliu V. K. į nugaros sritį. Tačiau kolegijai kyla abejonių dėl tokių K. S. duotų parodymų dėl šių aplinkybių teisingumo, nes apie tokias aplinkybes, kad V. K. lenkėsi ir norėjo paimti kažkokį įrankį, dėl to jis dar du kartus dūrė šiam į nugarą, K. S. nurodė pirmą kartą apklaustas tik pirmosios instancijos teisme. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno neužilgo po įvykio 2009 m. rugpjūčio 24 d., K. S. nenurodė tokių aplinkybių, kad V. K. būtų lenkiąsis ir norėjęs paimti ant žemės numestą kokį nors įrankį. Pagal K. S. šios apklausos metu duotus parodymus, po jo suduoto smūgio peiliu V. K. į krūtinę, šis pasisuko į jį nugara ir atsirėmė rankomis į kriauklę, ir tada jis dūrė dar du kartus V. K. į nugarą, kad šis negriebtų daugiau šakės ir jam nedurtų (t. 2, b. l. 33-35). Tokius parodymus K. S. ikiteisminio tyrimo metu pakartojo ir apklausiamas 2009 m. rugpjūčio 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat dar kartą 2010 m. vasario 10 d. ir 2010 m. balandžio 23 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų (t. 2, b. l. 43-45, 47-48). Parodymų patikrinimo vietoje metu K. S. taip pat nenurodė, kad prieš tą momentą, kai jis dūrė V. K. į nugarą peiliu, šis būtų ketinęs dar jį pulti ir lenkėsi paimti nuo grindų ten gulėjusias šakes ar jų kotą. K. S. pripažino, kad šakė ir kotas gulėjo ant žemės, o V. K. sužeistas stovėjo nusisukęs į jį nugara ir atsirėmęs į kriauklę, ir jo nepuolė, jis tik instinktyviai jautė grėsmę ir įsivaizdavo, kad V. K. gali paimti ant žemės gulintį kokį nors daiktą ir jį vėl pulti (t. 2, b. l. 50-54). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atliekant teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę K. S. taip pat nenurodė tokios aplinkybės, kurią dabar mini apeliaciniame skunde ir nurodė pirmosios instancijos teisme. Jis prisipažino, kad po to, kai jis ištraukė peilį iš V. K. krūtinės, ir pamatė, jog šis iškėlė kotą, labai įniršo, įsiuto, griebė už koto ir ištraukė, po to, V. K. pasisukus, dar smogė dar šiam peiliu į nugaros sritį. Todėl, atsižvelgdama, kad tokia aplinkybė (lenkėsi paimti ant žemės gulinčio įrankio) anksčiau nebuvo nurodyta nei vienos K. S. apklausos metu, ji pirmą kartą buvo nurodyta tik pirmosios instancijos teisme, tai yra po įvykio praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, pats K. S. yra prisipažinęs, kad tokius jo veiksmus – dūrius į nugarą iš esmės sąlygojo įniršis, kai V. K. norėjo jam suduoti dar šakės kotu, tokius K. S. aiškinimus kolegija vertina tik kaip bandymą suklaidinti teismą, tokiu būdu siekiant išvengti atsakomybės už įvykdytą nusikalstamą veiką, ir vadovaujasi anksčiau aptartais K. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais apie aplinkybes, kuomet jis dūrė V. K. į nugarą peiliu, kurie, kaip jau buvo minėta, faktiškai sutapo su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis pakartojo analogiškai kelis kartus, ir kartu patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Tai, kad K. S. galėjo įvertinti jam gresiantį pavojų ir tinkamai į jį reaguoti, kolegijai abejonių taip pat nekyla. Ekspertų komisija, susipažinusi su bylos medžiaga, medicininiais dokumentais, patikrinusi K. S. psichinę bei psichologinę būseną, davė išvadą, kad K. S. yra psichiškai sveikas. Nusikalstamos veikos padarymo metu bei atliekant ekspertizę jis nesirgo ir neserga jokia psichikos liga, galėjo ir gali suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą, suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Jis nebuvo fiziologinio afekto būsenos. Be to, kaip pažymėta ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, susidariusios aplinkybės K. S. nebuvo netikėtos ir itin sudėtingos. Jis nusikalstamos veikos buvo pilnai orientuotas. Po pirmojo smūgio į krūtinės sritį, K. S. elgesys nepasikeitė, jis nejautė emocinės įtampos kritimo (t. 2, b. l. 93-95).

K. S. pasirinktas gynybos įrankis buvo pavojingas V. K. sveikatai ir gyvybei ir šios aplinkybės K. S., suduodamas smūgį peiliu nukentėjusiajam į kairės krūtinės pusę, kur yra gyvybiškai itin svarbūs žmogaus organai, negalėjo nesuprasti. Nors nuteistasis tvirtina, kad konkrečiai nesiekė nukentėjusiojo mirties, o dūrė tik norėdamas apsiginti, galvodamas, kad V. K. jį kitaip nužudys, jis privalėjo suvokti, jog tokie jo veiksmai gali sukelti itin sunkias pasekmes. Pats smurto pobūdis, sužalojimo padarymo lokalizacija, panaudotas įrankis rodo, kad jis išties veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra nuteistasis suvokė veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. jį tenkino bet kokio laipsnio padariniai, jų sąmonėje nedetalizuojant ir vienodai norint bet kokių iš jų atsiradimo. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Dėl to K. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nes jis tyčia, peržengdama būtinosios ginties ribas, nužudė V. K.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bylos aplinkybes ir teismo nuosprendyje aptartas aplinkybes reikšmingas skiriant K. S. bausmę, K. S. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga. K. S. paskirtą bausmę – šešerius metus laisvės atėmimo, kuri yra mažesnė, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą, dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.