Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-11-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-464/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-30
Bylos Nr.
1A-464/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
J. M.
Advokatai
Vladas Burneikis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-464/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 2.1.7.4; 1.1.8.1; 1.1.8.7.9
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),teisėjų: Svajūno Knizlerio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjai advokatui Vladui Burneikiui,nuteistajam J. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš J. M. priteista A. K. 1 430 Lt žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo J. M. apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 14 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, šokinėdamas keliais ant gulinčio nukentėjusiojo S. K. krūtinės, suduodamas rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į krūtinės, nugaros, kryžkaulio sritis bei kitas kūno vietas, padarė jam daugybinius kūno sužalojimus – muštinę pakaušio žaizdą, nubrozdinimus dešinio smilkinio, dešinės ausies, kairio peties, kairės blauzdos, kryžkaulio srityse, kraujosruvas kaktos vidurinės dalies, viršutinės lūpos, kaktos dešinio gumburo, dešinio žasto, dešinės alkūnės sąnario, dešinio dilbio, dešinio riešo, kairio žasto, kairio riešo, krūtinės vidurinės dalies, dešinio klubo sparno, dešinės blauzdos, kairio klubo, kairės šlaunies, nugaros vidurinės dalies srityse bei krūtinkaulio, abipusius daugybinius šonkaulių ir klubakaulio kairės pusės lūžimus, plaučių daugybinius plyšimus – dėl ko įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė S. K. .

Šalies argumentai

Nuteistasis J. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: jo veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir skirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas taip pat prašo byloje atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojas V. K. bei V. M.

Apelianto manymu, apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta per giežta bausmė.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad jo padarytoje veikoje yra ne BK 129 straipsnio 1 dalies, o BK 132 straipsnio 1 dalies požymiai. Apeliantas teigia, jog jis neturėjo tyčios nužudyti S. K. Pastarasis pats jį puolė, norėdamas smogti kėde, kurią laikė užsimojęs rankose, ir šaukė „užmušiu“. Jis, bijodamas, kad S. K. įvykdys savo grasinimus, gynėsi nuo pastarojo puolimo. Išmušė jam iš rankų kėdę, spirdamas į kojas pargriovė jį ant grindų ir prispaudė keliais jo krūtinę, kad šis negalėtų atsikelti, nes manė, kad atsikėlęs vėl jį puls. Tačiau jis nešokinėjo keliais ant S. K. krūtinės ir pilvo. Jis tik spaudė keliais S. K. krūtinę, kai šis norėjo atsikelti (ištrūkti). Apeliantas neneigia, kad jam keliais spaudžiant, maigant S. K. krūtinę, pastarajam galėjo būti padaryti kai kurie sužalojimai, sukėlę jo mirtį. Mano, kad klubikaulio kraštas S. K. galėjo nuskilti jam griūnant ant grindų, po to, kai jis jį pargriovė. Tačiau apeliantas teigia nenumatęs, kad tokie jo veiksmai gali sukelti S. K. mirtį. Jis yra smulkaus kūno sudėjimo, nedidelio svorio, buvo smulkesnis už S. K. , todėl tuo metu, kai buvo jį prispaudęs keliais ir maigė, net nepagalvojo, kad nuo tokių jo veiksmų S. K. gali lūžti šonkauliai.

Apeliantas nesutinka su liudytojo K. B. parodymais. Teigia, kad šio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja byloje nustatytoms objektyvioms aplinkybėms. Liudytojas yra girtaujantis, niekur nedirbantis, be nuolatinės gyvenamosios vietos asmuo. Jo parodymai apie apelianto atliktus veiksmus prieš S. K. yra prieštaringi. Apeliantas neigia liudytojo K. B. nurodytą aplinkybę, kad jis (apeliantas) įsibėgėjęs šoko ant S. K. Nurodo, jog S. K. buvo nugriuvęs ant grindų tarp stalo ir spintos, atstumas tarp kurių buvo 74 cm. S. K., gulėdamas ant nugaros, savo kūnu faktiškai uždengė šį tarpą, todėl įsibėgėjimui ir šokimui ant S. K. nebuvo vietos. Jis taip pat nešoko ant S. K. ir nuo kėdės, nes kėdės toje vietoje nebuvo. Jis buvo išmušęs kėdę S. K. iš rankų ir ji buvo kitoje kambario pusėje. Apeliantas teigia, kad liudytojas K. B. jam kerštauja. K. B. yra buvęs jo sesers sugyventinis ir jie buvo įtariami įvykdę pinigų vagystę iš jo tėvų buto. Jis apie tai pranešė policijos pareigūnams, todėl sesuo ir K. B. jam grasino už tai atkeršyti. Tokius grasinimus girdėjo jo sesuo V. K., kuri galėtų tai paliudyti teisme. Jis šias aplinkybes buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu bei prašė jas ištirti, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantas teigia, jog jis įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. 2009 m. sausio 13 d. jis per kelis kartus išgėrė apie du litrus alaus. Dieną dirbo įvairius darbus ir dienos pabaigoje išgerto alaus poveikio nejautė. Be to, vakare jis apie du kilometrus vedė į namus savo mažametę anūkę ir užnešė ją į penktą aukštą. Apelianto teigimu, jei jis būtų buvęs neblaivus, to nebūtų galėjęs padaryti. Be to, apeliantas prašo atsižvelgti ir į S. K. provokuojantį, rizikingą elgesį prieš pat įvykį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis J. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nurodo, jog jis neturėjo tyčios nužudyti S. K., ir prašo jo veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Toks nuteistojo prašymas negali būti tenkinamas.

Apeliantas neneigia įvykio vakarą naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. K. Pripažindamas, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, apeliantas skunde ginčija savo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį apimtį ir pobūdį. Teigia, jog jis keliais ant S. K. krūtinės ir pilvo nešokinėjo, o tik spaudė, maigė keliais jo krūtinę, taip neleisdamas jam atsikelti ir ištrūkti. Tačiau tokie apelianto skundo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems ir skundžiamame nuosprendyje aptartiems įrodymams.

Visų pirma, paties apelianto parodymai apie jo panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį apimtį ir pobūdį yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. M., duodamas parodymus apie savo atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį, teigė, jog po to, kai nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės, jis šokinėjo pastarajam keliais ant krūtinės. Tokias aplinkybes apeliantas nurodė savo rašytame paaiškiname (t. 1, b. l. 88). Tokius parodymus jis davė ir tyrėjai, nurodydamas ,,...aš spyriau jam per kojas ir S. K. pargriuvo ant grindų. Griuvo ant nugaros. Jam pargriuvus aš su keliais S. K. šokau ant viršaus (ar ant krūtinės, ar ant pilvo – dabar tiksliai negaliu pasakyt). Ir taip šokinėjau (keliais) jam ant pilvo ir krūtinės keletą kartų, gal 4-5 kartus“ (t. 1, b. l. 95-97). Šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir parodė kaip jis tai darė (t.1, b. l. 99-109). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis patvirtino savo parodymus, kad jis šoko keliais ant S. K. krūtinės, pilvo srities (t. 1, b. l. 111-112). Analogiškus parodymus apie savo veiksmus prieš nukentėjusįjį nuteistasis J. M. davė ir dar kartą apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 117-118). Taigi, visose ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose nuteistasis vienodai teigė, kad jis šokinėjo keliais nukentėjusiajam S. K. ant krūtinės. Visose minėtose nuteistojo apklausose dalyvavo ir jo gynėjas. Visi apklausos protokolai yra pasirašyti tiek paties nuteistojo, tiek jo gynėjo, jokių pastabų dėl minėtų protokolų turinio nepareikšta. Priešingai, visuose minėtuose protokoluose nuteistasis savo ranka yra parašęs ,,protokolą perskaičiau, surašyta teisingai“ (t. 1, b. l. 95-97; 99-100; 111-112; 117-118). Ir tik pirmosios instancijos teisme nuteistasis, bandydamas susiaurinti savo veiksmų apimtį, pradėjo teigti, kad jis nukentėjusiajam ant krūtinės ir pilvo nešokinėjo, o tik keliais buvo prispaudęs jo krūtinę, kad šis negalėtų atsikelti. Nuteistasis nesugebėjo teismui įtikinamai paaiškinti savo ankstesnių parodymų pakeitimo priežasties. Teisme jis nurodė, kad pirminius savo parodymus davė būdamas šoko būsenoje. Tačiau šis apelianto teiginys negali būti pripažintas pagrįstu, nes iš bylos duomenų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne tik iš karto po įvykio, bet ir daug vėliau. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. M. kaip įtariamasis papildomai buvo apklaustas praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po įvykio (2009-05-26), tačiau ir šios apklausos metu jis nurodė šokinėjęs keliais nukentėjusiajam ant krūtinės (t. 1, b. l. 117-118). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas teisme duotus nuteistojo J. M. parodymus, konstatavo, kad nuteistojo teisme duoti parodymai yra jo pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti savo atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apygardos teismo išvada ir laiko ją pagrįsta.

Be to, pirminius nuteistojo parodymus apie jo naudoto smurto prieš nukentėjusįjį apimtį ir pobūdį, patvirtino ir įvykio vietoje buvęs bei įvykį matęs liudytojas K. B. Jis, priešingai nei skunde teigia apeliantas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme vienodai ir nuosekliai parodė, kad jis matė kaip J. M. kelis kartus šoko keliais ant S. K. krūtinės ir pilvo (t. 1, b. l. 51-52, 56-59; t. 2, b. l. 55-56). Apeliantas savo skunde nurodo, jog liudytojas K. B. yra neteisus teigdamas, kad jis nukentėjusiajam ant krūtinės šoko įsibėgėjęs ir nuo kėdės. Tačiau nuteistajam tokios nusikaltimo padarymo aplinkybės neinkriminuotos ir jis už tai nėra nuteistas. Pirmosios instancijos teismas liudytojo K. B. parodymus vertino kitų bylos duomenų kontekste, ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi tik tais jo parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys.

Apeliantas teigia, kad liudytojas K. B. jį apkalba, kerštaudamas jam už tai, kad jis pranešė policijos pareigūnams apie anksčiau K. B. ir jo sesers įvykdytą pinigų vagystę iš jo tėvų buto. Ši apelianto pateikta jo apkalbėjimo versija yra nauja. Pirmosios instancijos teisme tokios aplinkybės nurodytos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apelianto prašymu, apklausta liudytoja V. K. parodė tik girdėjusi, jog K. B. nori atkeršyti jos broliui, kuris gyveno su jos seserimi, bei patvirtino aplinkybę, kad jie iš jos tėvų pavogė 4000 litų. Tačiau šie liudytojos V. K. parodymai yra mažai informatyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys, priešingai nei teigia apeliantas ir liudytoja V. K., rodo, jog liudytojo K. B. ir apelianto santykiai buvo gana draugiški. Liudytojas K. B. iki įvykio dienos gyveno pas apeliantą, pastarasis juo rūpinosi. Įvykio dieną pats nuteistasis atėjo pas nukentėjusįjį parsivesti K. B. pas save namo. Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad apelianto skunde iškelta nauja versija dėl jo apkalbėjimo prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl atmetama kaip nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas J. M. nusikalstamų veiksmų apimtį ir pobūdį, pagrįstai rėmėsi liudytojo K.B. parodymais.

Taigi, aptarti bylos duomenys rodo, jog įvykio vakarą prieš nukentėjusįjį S. K. intensyvų fizinį smurtą naudojo tik nuteistasis J. M. Būtent jis šokinėjo keliais ant gulinčio nukentėjusiojo S.K. krūtinės, sudavė jam rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ir taip padarė nukentėjusiajam daugybinius kūno sužalojimus, tarp jų ir sukėlusius nukentėjusiojo mirtį. Specialisto išvada Nr. M 12/09(08) konstatuota, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 22 trauminiais poveikiais. Nustatyta, kad S. K. mirties priežastimi buvo buka krūtinės - pilvo trauma su abipusiais daugybiniais šonkaulių, krūtinkaulio, klubakaulio lūžimais, plaučių daugybiniais plyšimais, ūmiu vidiniu nukraujavimu. Specialistas nurodė, jog sužalojimas sukėlęs nukentėjusiojo mirtį buvo krūtinės sumušimas su abipusiais šonkaulių lūžimais, plaučių plyšimais, masyviu kraujo išsiliejimu krūtinės ertmėse (sunkus sveikatos sutrikdymas). Nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti bukais kietais daiktais, kontakto su kūnu metu, neužilgo prieš mirtį. (t. 1, b. l. 29-33). Papildomoje specialisto išvadoje Nr. M 5/09 (08) konstatuota, kad mirtinas sužalojimas galėjo būti padarytas mažiausiai trimis trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 41). Taigi, aptarti bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent J. M. smurtiniai veiksmai prieš S.K. buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – S. K. mirtimi.

Apeliantas savo skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą jo kaltės formą, teigdamas, kad jis neturėjo tyčios nužudyti S. K. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie nuteistojo tyčios turinį, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, ir nustatė, jog J. M. veikė netiesiogine tyčia.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punktas).

Nuteistasis būdamas suaugęs (nusikaltimo padarymo metu jam buvo 48 metai), pakaltinamas (byloje nustatyta, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suvokti savo nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus (t. 1, b. l. 85-87)) ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, vartodamas prieš S. K. intensyvų fizinį smurtą (specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 22 trauminiais poveikiais), šokinėdamas keliais nukentėjusiajam ant krūtinės ir pilvo (nustatyta, kad ši sritis buvo traumuota mažiausiai trimis trauminiais poveikiais), kur yra išsidėstę gyvybei svarbūs žmogaus organai, suprato, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir kad nuo jų nukentėjusysis gali mirti. Kad apeliantas suvokė, jog nuo jo veiksmų nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti, neneigia ir jis pats. Apeliantas savo skunde nurodė, jog jam keliais spaudžiant, maigant S. K. krūtinę, pastarajam galėjo būti padaryti kai kurie sužalojimai, sukėlę jo mirtį.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. M., veikdamas keliais ne vieną, o kelis kartus, šokinėdamas ant nukentėjusiojo krūtinės ir pilvo, kur yra išsidėstę gyvybiškai svarbūs žmogaus kūno organai, suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais jis gali sukelti pavojingas pasekmes (nukentėjusiojo mirtį), tačiau pasekmėms buvo abejingas, yra pagrįsta. Nuteistasis matė, kad nukentėjusysis po jo pavartoto fizinio smurto buvo sunkiai sužalotas. Pats J. M. parodė, kad nukentėjusysis skundėsi, kad jam skauda šoną (t. 2, b. l. 53), kad jis pats, savarankiškai nebesugebėjo pareiti iki savo namų (nuteistasis su K. B. jį už parankių parvedė namo), tačiau juo nesirūpino. Parvedęs nukentėjusįjį namo, apeliantas jį įstūmė į kambarį ir paliko likimo valiai, taigi jis buvo abejingas atsirasiančioms pasekmėms, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Apeliantas savo skunde nurodo, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiojo agresyvių veiksmų. Pirmosios instancijos teismas tikrino šią apelianto versiją ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad J. M. S. K. nužudė gindamasis nuo pastarojo veiksmų. Ši teismo išvada skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai motyvuota, jos savo skunde iš esmės neginčija ir apeliantas. Todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto skundo teiginį, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, vertina kaip deklaratyvų ir nepaneigiantį teismo išvadų dėl jo kaltės netiesiogine tyčia nužudžius S. K.

Remiantis išdėstytu kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas teisingai nustatė J. M. kaltės formą bei rūšį ir pagrįstai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nėra jokio įstatyminio pagrindo. Todėl apelianto prašymas – kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą - atmetamas.

Nuteistasis savo apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Mano, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei neatsižvelgė į nukentėjusiojo provokuojantį, rizikingą elgesį prieš pat įvykį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad apeliantui už jo padarytą nusikaltimą yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. M. bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus smurtinis nusikaltimas, veikta netiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Teismas atsižvelgė ir į apelianto skunde nurodytą aplinkybę, kad jo nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos neteisėtas ir provokuojantis nukentėjusiojo S. K. elgesys. Teismas šią aplinkybę pripažino J. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir į ją atsižvelgė nustatydamas nuteistajam bausmės dydį. Teismas atsižvelgė ir į nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teigia, kad jis įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliantas teigdamas, kad jis įvykio metu nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, neneigia įvykio dieną vartojęs alkoholinius gėrimus (t. 1, b. l. 85-87, 88, 95–97, 99–109, 111–112, 117–118; t. 2, b. l. 52-53). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai V. M. ir K. B. bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos V. K. ir V. M. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme taip pat prisipažino įvykio metu su S. K. gėręs alų, tačiau teigia išgėręs nedidelį jo kiekį (t. 2, b. l. 52-53). Tai, kad apeliantas tapdavo agresyvus būtent būdamas neblaivus, patvirtino liudytojai V. M. (t. 1, b. l. 74-75) bei J. R. (t. 2, b. l. 54). Šią aplinkybę patvirtina ir aplinkybė, kad apeliantas per vienerius metus buvo baustas net tris kartus už administracinius pažeidimus, padarytus apsvaigus nuo alkoholio (t. 1, b. l. 162). Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jei jis būtų buvęs neblaivus, tai nebūtų galėjęs užnešti mažametės anūkės į penktą aukštą, tėra tik apelianto samprotavimas, kuris nepaneigia teismo išvadų dėl jo girtumo įvykio metu ir šios aplinkybės įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kolegija mano, kad byloje surinkti duomenys leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad apeliantas nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir ši teismo išvada yra pagrįsta.

Skiriant bausmę buvo įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad J. M. nusikaltimo padarymo metu turėjo tris galiojančias administracines nuobaudas (t. 1, b. l. 162), oficialiai niekur nedirbo (t. 1, b. l. 163). Jo teistumai išnykę. Nuteistasis turi sveikatos problemų, jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu (t. 1, b. l. 87). Gyvenamosios vietos seniūnijoje nusiskundimų dėl nuteistojo elgesio negauta (t. 1, b. l. 141).

Baudžiamasis įstatymas už nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numatyto laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs ir įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, J. M. už jo įvykdytą nužudymą paskyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė atitinka BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Apeliantas savo skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas – sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo J. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Elena VainienėTeisėjai Svajūnas KnizlerisLinas Žukauskas