Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-16 · Administracinė byla Nr. I-572-423/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-16
Bylos Nr.
I-572-423/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02253-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
O. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-572-423/2017Proceso Nr. 3-62-3-02253-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2;55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant pareiškėjui O. S. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas. O. S. skundu prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-6). Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2015 m. buvo ribojama jo teisė susirašinėti laiškais su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo pripažinta, kad toks draudimas prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo teisių pažeidimas truko ilgą laiką, dėl to jis patyrė neigiamų išgyvenimų, dvasinę skriaudą, kas sudaro pagrindą valstybei atlyginti jam neturtinę žalą.5

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6Atsiliepime (b. l. 11-14) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas ( ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ( ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui nebuvo taikomas teisės aktas prieštaraujantis Konstitucijai. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi, nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų, todėl skundas atmestinas. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

10Skundas atmestinas.

11Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui teisės susirašinėti su draugais bei pažįstamais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015 m., o skundą teismui pateikė 2016-11-04 (b. l. 7). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-11-04 iki 2015-02-26 (kuomet pareiškėjas buvo paleistas į laisvę (b. l. 16)).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies taikymo, negalėjo susirašinėti su draugais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

BVK 99 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015-09-01) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015-09-01 ir nuo šio laikotarpio netaikoma.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Pravieniškių PN pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nenurodė, su kuo konkrečiai Pravieniškių PN jam draudė susirašinėti, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas šis draudimas (grąžinti laiškai ar panašiai). Kaip nurodė atsakovo atstovas, į Pravieniškių PN administraciją dėl pareiškėjui tariamai taikyto draudimo jis taip pat nesikreipė. Pats pareiškėjas skunde nenurodo, kad žodžiu ar raštu buvo išreiškęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, kas atitinkamai reikštų, kad tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir pataisos namų administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas (nenurodyta, su kokiais konkrečiai asmenimis pareiškėjas negalėjo susirašinėti, nepateikti įrodymai apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir panašiai), teismas neturi pagrindo Pravieniškių PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitais nuteistaisiais, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą, tačiau šios aplinkybės neindividualizavo ir nedetalizavo, taip pat visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015-09-01 galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, tai yra nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-09 sprendimas byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl jam taikyto draudimo susirašinėti, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendė:

nusprenkPareiškėjo O. S. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė