Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2000 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu ir 2003 m. lapkričio 7 d. nutartimi perkvalifikuotos paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi iš dalies sudedant, prie neatliktos bausmės dalies pridedant paskirtos bausmės dalį, ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 ir 65 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas, išbūtas nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. vasario 15 d.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 28 d., apie 10.45 val., Panevėžyje, įsibrovė į R. Š. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pasikėsino slapta pagrobti svetimą R. Š. priklausantį 2900 Lt vertės turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo A. Ž. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl BK 57 ir 61 straipsnio taikymo

Kasatoriaus prašymas pripažinti jo padarytą nusikalstamą veiką mažareikšme ir švelninti paskirtą bausmę netenkintinas.

A. Ž. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, įsibrovus į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis). Nustatyta, kad jis kėsinosi pagrobti 1000 Lt vertės muzikinį centrą „Technic“, 1900 Lt vertės kompiuterio procesorių ir monitorių, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, sprendė, kad kaltinamojo A. Ž. tyčia buvo nukreipta pagrobti svetimą 2900 Lt bendros vertės turtą.

Pagal BK 37 straipsnio nuostatas padarytas nusikaltimas gali būti pripažįstamas mažareikšmiu, atsižvelgus į padarytos žalos dydį, nusikaltimo dalyką ar kitus nusikaltimo sudėties požymių ypatumus. Pagal šio straipsnio kontekstą būtent žalos pobūdis ir dydis išreiškia nusikaltimo pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Taigi pripažįstant nusikalstamą veiką mažareikšme, turi būti atsižvelgiama į visus veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – į žalingų padarinių dydį, dalyką, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdą, sąlygas ir aplinkybes, kaltės formą, tyčios kryptingumą, motyvus, taip pat į nusikalstamos veikos stadiją. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, teismai, spręsdami nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, atsižvelgia į kaltininko tyčios turinį ir kryptingumą ir jeigu nustato, kad kaltininkas įstatymo saugomoms vertybėms siekė padaryti didesnę nei mažareikšmę žalą, tačiau ji nebuvo padaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tai paprastai tokios veikos nepripažįsta mažareikšme. Tokiais atvejais veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Taigi kasatoriaus teiginys, kad jo veika turi būti pripažįstama mažareikšme, nes apčiuopiamos žalos nepadaryta, nepagrįstas. Ši aplinkybė nerodo mažesnio nusikalstamos veikos pavojingumo, nes byloje nustatyta, kad A. Ž. nepadarė nukentėjusiajai R. Š. 2900 Lt žalos tik dėl to, kad nusikaltimo darymo metu buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

BK 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Ž. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, neviršijančią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytas tyčinis, apysunkis nusikaltimas), kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis (yra recidyvistas, nes teistas du kartus už tyčinius nusikaltimus, teistumui neišnykus vėl padarė tyčinį nusikaltimą (BK 27 straipsnio 1 dalis), be to, jį padarė nepasibaigus lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiui, apibūdinamas patenkinamai). Teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, ir atsižvelgė į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta A. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismo pripažinta savo rūšimi ir dydžiu ne per griežta, tinkamai individualizuota. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kadangi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančios bausmės skyrimą, teismas taikė tinkamai, švelninti bausmę kasatoriui A. Ž. nėra pagrindo.

Dėl BK 66 straipsnio taikymo

Kasatoriaus teiginys, kad jam į paskirtą bausmės laiką turi būti įskaitytas suėmimo laikotarpis nuo 2005 m. birželio 9 d. iki 2005 m. lapkričio 10 d., nepagrįstas. Panevėžio miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 66 ir 65 straipsniais, įskaitė A. Ž. į paskirtą bausmę laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. vasario 15 d., kuris buvo paskirtas A. Ž. kaip įtariamajam ikiteisminio tyrimo metu šioje baudžiamojoje byloje. Nuteistojo A. Ž. kasaciniame skunde nurodytas suėmimo laikas nuo 2005 m. birželio 9 d. iki 2005 m. lapkričio 10 d. negali būti įskaitytas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką, nes tokia kardomoji priemonė jam buvo paskirta kitoje baudžiamojoje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas A. Ž. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti.