- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-15
- Bylos Nr.
- ATP-464-557/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-10-3-00011-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. M. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kuriuo I. M. nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. 579 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir keturiems mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. M. 2015-01-07 administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 60P-23998769-15 surašytas dėl to, kad jis 2015-01-07 13.00 val. Palangoje, Žvejų g. 35, vairavo automobilį „Volvo V40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (2,30 promilių). Tokiais veiksmais I. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
Palangos miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu I. M. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. Teismas konstatavo, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog I. M. vairavo automobilį. Pažymėjo, jog teismas neturi jokio pagrindo abejoti policijos pareigūnų parodymais, kad automobiliui sustojus iš keleivio pusės išlipo keleivis, kuris iš karto nuėjo į parduotuvę, o mašinos vairuotojas iš mašinos nebuvo išlipęs. Nurodė, kad netiki pažeidėjo bei liudytojo R. I. versija, kad būtent R. I. vairavo automobilį, nes liudytojas R. I. yra pažeidėjo tolimas giminaitis, jie kartu gyvena.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu I. M. prašo panaikinti 2015 m. gegužės 14 d. Palangos miesto apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad su teismo nutarimu nesutinka, teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino jį padarius pažeidimą numatytą ATPK 126 str. 4 d. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu liudytojas R. I. parodė, kad įvykio dieną – 2015 m. sausio 7 d. jis, vairuodamas automobilį „Volvo V40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 13.00 val. prie prekybos centro „Iki", esančio Žvejų g. 35, Palangoje, pastatė šį netvarkingai, užvažiuodamas ant prie prekybos centro esančio laiptelio. Po to jis, neišjungęs automobilio variklio, paprašė I. M. persėsti į jo (vairuotojo) vietą ir palaikyti stabdžių pedalą, kol šis grįs iš parduotuvės. Taip daryti šis I. M. paprašė todėl, kad automobilis sunkiai užsivesdavo, o rankinis stabdis neveikė. Apeliantas iškart persėdo į vairuotojo vietą ir veikiančiam automobiliui laikė nuspaudęs stabdžių pedalą, o R. I. nuėjo į prekybos centrą. Teisminio nagrinėjimo metu I. M. nurodė, jog įvykio dieną automobilio nevairavo, tik draugo R. I. paprašytas, prie prekybos centro „Iki", esančio Žvejų g. 35, Palangoje, atsisėdo į vairuotojo sėdynę ir šiam išėjus į parduotuvę, laikė nuspaudęs stabdžių pedalą. Taip I. M. sėdint užvestame automobilyje prie automobilio atvažiavo policijos pareigūnai, kurie jam nustatė vidutinį girtumo laipsnį (2,3 prom.). Tačiau dar iki neblaivumo nustatymo I. M. policijos pareigūnams paaiškino, kad automobilio jis nevairavo, tačiau policijos pareigūnai jo net neklausė, kas tada vairavo. Policijos pareigūnai įvykio vietoje net neklausė, nei kas vairavo, nei kur tas asmuo yra, bei apskritai visiškai nesigilino ir nenustatinėjo automobilį vairavusio asmens. Apeliantas pažymi, kad tie patys policijos pareigūnai patvirtino, kad I. M. buvo ne vienas, t. y. automobilyje buvo mažiausiai du asmenys. Tačiau, kaip minėta, jie patvirtino, kad net nenustatinėjo kitų buvusių asmenų. Be to, I. M. papildomai paaiškino, kad jam važiuojant automobilyje, kurį vairavo R. I., jie su minėtais policijos pareigūnais prasilenkė, jiems važiuojant tarnybiniu automobiliu Janonio gatvėje Palangoje, t. y. jiems važiuojant priešinga kryptimi, nuo Žvejų gatvės. Todėl apeliantas mano, kad objektyviai buvo neįmanoma situacija, kad policijos pareigūnai galėjo matyti, kaip jie sustojo prie prekybos centro „Iki“, be to, policijos pareigūnai prie jo privažiavo maždaug po 10 minučių nuo to laiko, kai draugas R. I. nuėjo į prekybos centrą.
Nurodo, kad teismas išvadą, kad automobilį vairavo I. M., padarė remdamasis policijos pareigūnų J. K. ir R. R. parodymais, kuriais jie parodė, kad matė, kaip I. M. neva vairavo automobilį, o liudytojas R. I., sėdėjęs keleivio sėdynėje, išlipo iš automobilio ir nuėjo į parduotuvę. Pažymi, kad automobilio nevairavo, todėl siekdamas įrodyti savo nekaltumą, pareikalavo policijos pareigūnų teismui pateikti vieningos valdymo sistemos duomenis, iš kurių galima nustatyti, kurioje vietoje konkrečiu laiku važiavo (buvo) policijos pareigūnų tarnybinis automobilis. Institucijos, surašiusios protokolą atstovas teismo posėdyje nurodė, kad automobilis yra naujas ir prašomus pateikti duomenis pateiks. Tačiau dėl nežinomų priežasčių tie duomenys nebuvo pateikti formaliai nurodant, kad tariamai minėtame automobilyje vieningo valdymo sistema nėra sumontuota ir prašomų pateikti duomenų negali. Tačiau šiuo atveju teismas nevertino policijos atstovo, kuris yra atitinkamo skyriaus viršininkas paaiškinimo, kad „automobilis yra naujas, vieningo valdymo sistema yra ir tokius duomenis pateiks“. Apelianto manymu, šiuo atveju yra akivaizdus prieštaravimas, kurio pirmosios instancijos teismas nepašalino, o pateikus lakonišką pažymą policijos atstovas net neatvyko į teismo posėdį, kad būtų išsiaiškintos tokios pažymos turinys ir susidarymo aplinkybės. Šiuo atveju manytina, kad policijos atstovai teismo prašomų pateikti duomenų sąmoningai neteikė į bylą, nes minėti duomenys būtų patvirtinę atsakomybėn traukiamo asmens ir liudytojo parodymus, bei būtų paneigę net dviejų policijos pareigūnų parodymus, kurie vykdė savo pareigūno funkcijas ir galimai teikė teismui melagingus paaiškinimus apie prasimanytas aplinkybes.
Pažymi, kad teismas I. M. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., besąlygiškai remdamasis policijos pareigūnų J. K. ir R. R. parodymais, tačiau atmesdamas I. M. ir liudytojo R. I. parodymus Be to, teisme apklaustas A. M. paaiškino, kad I. M. neigė vairavęs automobilį, tačiau jie vadovavosi tik R. R. parodymais, kuris kaip minėta patvirtino, kad automobiliu važiavo ne mažiau kaip du asmenys. Tačiau teismas, esant byloje šiems prieštaravimams, iš esmės neišsprendė I. M. prašymo – išnagrinėti policijos pareigūnų pateiktus vieningos valdymo sistemos duomenis, o policijai jų nepateikus, nebuvo išnagrinėtos aplinkybės, kodėl duomenys nebuvo pateikti, taip pat nesurinkti duomenys, ar iš tiesų policijos automobilyje (naujame automobilyje) nėra įdiegta vieningo valdymo sistema. Apeliantas mano, kad neturėjo būti apsiribota formalia pačios policijos surašyta pažyma, kuria siekta pateisinti neprofesionalius policijos pareigūnų veiksmus, o ne užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimo tarnyba tyrimui. Taigi, teismas nutarimą priėmė neištyręs, ar policijos pareigūnai turėjo realią galimybę matyti, kuris iš automobilyje važiavusių vyrų vairavo automobilį „Volvo V 40“ valst. Nr (duomenys neskelbtini) Kadangi šiuos duomenis objektyviai buvo įmanoma gauti, tačiau policijos pareigūnai žadėję juos pateikti, jų nepateikė, tai teismas, neištyręs galimų įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių prieštaringus šalių parodymus, visus prieštaravimus privalėjo vertinti atsakomybėn traukiamo asmens naudai, o ne priešingai, siekiant neteisėtai ir nepagrįstai tokį asmenį patraukti atsakomybėn už pažeidimą, kurio jis nepadarė. Apelianto manymu, teismas priėmė nepagrįstą nutarimą, kuriuo nepagrįstai nubaudė I. M. bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu, o liudytojui R. I. nepagrįstai pradėjo bylą dėl neva melagingų parodymų davimo.
Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LVAT nutartys Nr. N575-310/2012, N575-718/2012, N444-1254/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį į tai, jog nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (LVAT nutarimas Nr. N62-1623/201 1 ir kt). Tuo tarpu ATPK 250 str. 1 p. reglamentuoja, jog administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Taigi, apelianto manymu, šiuo atveju įrodinėjimo dalykas byloje buvo vairavimo faktas, kuris turėjo būti patvirtintas tinkamais ir leistinais įrodymais tam, kad būtų galima I. M. pripažinti padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. Faktą, kad vairavo automobilį, I. M. neigė nuo pat pradžių, tačiau policijos pareigūnai net nenustatinėjo aplinkybių, kas tada vairavo. I. M. parodymus patvirtino ir liudytojas R. I., kuris prisipažino, kad automobilį vairavo jis. Taip pat nurodė, kad išėjęs iš parduotuvės pamatė pareigūnus, bet kadangi automobilis buvo techniškai netvarkingas, pastatytas netvarkingai, o jis policijos pareigūnų nebuvo sustabdytas, pasišalino. Todėl byloje iškilus ginčui dėl vairavimo fakto, teismas negalėjo remtis vien policijos pareigūnų, kurių parodymai abejotini ir neigiami kito liudytojo (galimą pažeidimą padariusio asmens) parodymais. Policijos pareigūnų parodymai nėra patvirtinti ir kitais įrodymais, o priešingai, policija net nepateikė teismui duomenų, kuriuos buvo įpareigota pateikti. Be to, apelianto manymu, teismo motyvas atmesti liudytojo R. I. parodymus, kadangi šis yra apelianto tolimas giminaitis, draugas, kad jie kartu gyvena ir dirba, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Visų pirma, I. M. su šiuo liudytoju nėra giminaitis, jie kartu negyvena ir nedirba. I. M. yra tik pažįstamas su R. I.. Kadangi I. M. yra atvykęs dirbti į Palangą iš Pasvalio, tai R. I. jam suteikė neatlygintinai gyvenamąją vietą jam nuosavybės teise priklausančiuose laikinuose statiniuose prie Palangos karjero. Apeliantas mano, kad teismo motyvas, kad automobilis praėjęs techninę apžiūrą, todėl atmestina prielaida, kad jis buvo techniškai netvarkingas, yra nelogiškas. Tai, kad automobilis netvarkingas, yra savaime suprantama, nes jis yra senas, R. I. nuolatos jį eksploatuoja, todėl jis yra sugedęs, o senam automobiliui nuolatos atsiranda gedimai, kurie yra šalinami eksploatacijos laikotarpiu. Tuo tarpu techninė apžiūra atliekama tik kas 2 metai. Be to, policijos pareigūnai patvirtino, kad automobilis buvo užkurtas, t. y. patvirtino I. M. ir liudytojo paaiškinimus, kad jis turėjo starterio gedimą, dėl kurio jis nebuvo užgesintas ir todėl apeliantas buvo paprašytas R. I. persėsti prie vairo, kad užtikrintų, jog jis neišriedėtų į gatvę, kol jis bus parduotuvėje. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju byloje esant įrodymų prieštaravimams, teismas jų neišsiaiškino, nesprendė, kaip juos pašalinti, nereikalavo policijos pareigūnų pateikti objektyviai įmanomų gauti papildomų įrodymų, dėl ko galiausiai priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą, nes neaiškumai buvo traktuojami ne I. M. naudai, o atvirkščiai – jo nenaudai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. M. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamą administracinės teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. I. M. iškelta versija, neva jis automobilio nevairavo, nes 2015 m. sausio 7 d. jį vežė jo draugas R. I., o jis tik persėdo laukdamas į vairuotojo vietą tam, kad automobilis nenuriedėtų, yra visiškai paneigta byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), liudytojų policijos pareigūnų J. K., R. R. ir S. J. tarnybiniais pranešimais (b. l. 5-7), liudytojų policijos pareigūnų J. K. (b. l. 40-42), R. R. (b. l. 42-44), S. J. (b. l. 65-66) ir A. M. (b. l. 56-57) parodymais, duotais pirmos instancijos teismo posėdyje, fotonuotraukomis iš parduotuvės „Iki“ automobilių stovėjimo aikštelės (b. l. 13-14), I. M. blaivumo testo pažyma (b. l. 11).
I. M. iškėlė versiją, jog automobilio nevairavo, tą dieną automobilį į parduotuvės stovėjimo aikštelę atvairavo jo draugas R. I., kuriam pastačius automobilį, I. M. persėdo į vairuotojo vietą, nes automobilis buvo sugedęs – neveikė starteris ir rankinis stabdis, kad galėtų laikyti nuspaudęs užvesto automobilio darbinio stabdžio paminą, o R. I. nuėjo į prekybos centrą. Tačiau tai, kad būtent I. M. atvairavo automobilį ir sustojo prekybos centro aikštelėje, o kitas asmuo sėdėjo keleivio vietoje, matyti iš byloje esančių pareigūnų parodymų: J. K. nurodė, kad „atkreipė dėmesį, kaip baltos spalvos automobilis atbuline eiga parkavosi prie parduotuvės „IKI“, automobilis užvažiavo ant bortelio“, „vairuotojas iš automobilio išlipo atsisegęs saugos diržą“ (b. l. 40-42), ir taip patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad „pastebėjome automobilį, kuris bandė prisiparkuoti, automobilis važiuodamas atbuline eiga užvažiavo ant įėjimo laiptelių, keleivis išlipo, o vairuotojas liko automobilyje su užvestu varikliu“ (b. l. 5); R. R. nurodė, kad „stovint prie Žvejų gatvėje esančios parduotuvės, matėme, kaip automobilis „Volvo“ atbulas užvažiavo ant parduotuvės laiptų. Privažiavus prie automobilio, vairuotojas I. M. sėdėjo automobilyje prisisegęs saugos diržą“ (b. l. 42-44) ir taip patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad „stebėjome automobilį, kuris parkuodamasis atbuline eiga užvažiavo ant laiptų, keleivis išlipo, o vairuotojas pasiliko automobilyje su užvestu varikliu, privažiavus ir priėjus arčiau pamatėme, kad vairuotojas sėdi už vairo prisisegęs diržu (b. l. 6). Taigi, tiek J. K., tiek ir R. R. nurodė sutampančias ir viena kitas papildančias aplinkybės – jie pamatė atbuline eiga važiuojantį ir bandantį prisiparkuoti automobilį, jį stebėjo, automobilyje buvo du asmenys, iš automobilio išlipo keleivis, vairuotojas liko užvestame automobilyje prisisegęs saugos diržą. Remiantis išvardintu, nustačius, kad policijos pareigūnai iš savo akiračio nepaleido automobilio nuo momento, kai pastebėjo jį judant iki tuomet, kai priėjo prie automobilio ir patys išjungė variklį, kad sustojus automobiliui iš vairuotojo pusės niekas neišlipo ir į vairuotojo vietą niekas neįsėdo, kad priėjus prie automobilio I. M. sėdėjo prie vairo prisisegęs saugos diržą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, jog automobilį vairavo ne jis, o R. I., yra visiškai paneigta ir vertintina kaip tikrovės neatitinkanti gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Apeliantas pažymi, kad tie patys policijos pareigūnai patvirtino, kad I. M. buvo ne vienas, t. y. automobilyje buvo mažiausiai du asmenys, tačiau kito asmens duomenys liko nenustatyti. Iš pirmosios instancijos instancijos teismo posėdžio metu duotų J. K. ir R. R. parodymų matyti, kad automobilyje buvo du asmenys, iš kurių vienas, sėdėjęs keleivio vietoje, iš automobilio išlipo ir nuėjo į prekybos centrą, kai tuo tarpu vairavęs automobilį asmuo liko sėdėti už vairo, prisisegęs saugos diržą. Pareigūnams buvo akivaizdu, kad būtent šis asmuo vairavo transporto priemonę, nes jie matė jį vairuojant (b. l. 43), todėl, nekilus klausimų dėl vairavimo fakto ir dėl asmens, kuris vairavo automobilį, automobilio keleivis nebuvo ieškomas ir jo tapatybė nebuvo nustatinėjama. Pažymėtina ir tai, kad iš policijos pareigūnų parodymų matyti, jog ir pats I. M. iš pradžių neneigė vairavęs automobilį: pareigūnas R. R. pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog „paklausus, kodėl taip prisiparkavo, I. M. nurodė, kas atvežė draugą į parduotuvę apsipirkti“ (b. l. 42); policijos pareigūnė S. J. pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog „iš pradžių vairuotojas sutiko, kad vairavo automobilį, tačiau vėliau, kai buvo patikrintas jo neblaivumas, pradėjo neigti vairavęs“ (b. l. 65). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareigūnų R. R. ir S. J. parodymai, kad I. M. neneigė vairavęs, yra prieštaraujantys pareigūno A. M. parodymams, kuris nurodė, kad negirdėjo, jog I. M. būtų neigęs vairavimo faktą, o rašant protokolą jis teigė nevairavęs (b. l. 57), tačiau pažymėtina, kad A. M. į įvykio vietą atvyko vėliau, kai buvo iškviestas nustatyti vairuotojo blaivumą, tuo metu R. R. ir S. J. su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu bendravo nuo pat pradžių. Pastebėtina, kad ir R. R. su S. J. parodė, kad vėliau I. M. pradėjo neigti savo kaltę. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog prieštaravimų tarp vienas kitą papildančių pareigūnų R. R., S. J. ir A. M. parodymų nenustatyta.
Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje esant prieštaravimams, teismas iš esmės neišsprendė jo prašymo – išnagrinėti policijos pareigūnų pateiktus vieningos valdymo sistemos duomenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015-03-18 užklausa dėl duomenų pateikimo teismas kreipėsi į Palangos miesto PK, siekdamas išsiaiškinti, ar pareigūnų automobilyje Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrengta vieninga stebėjimo sistema (b. l. 47). Palangos miesto PK 2015-04-17 raštu teismui nurodė, kad minėtame automobilyje nėra įrengta vieninga pajėgų stebėjimo sistema (b. l. 52). Taigi teismas patenkino apelianto prašymą, išsireikalavo informaciją iš policijos, tačiau dėl objektyvių priežasčių – neįmontuoto GPS siųstuvo policijos automobilyje - policijos ekipažo judėjimas negalėjo būti nustatytas. Taip pat pažymėtina, kad nors apeliantas nurodo, jog policijos atstovas teismo posėdyje nurodė, jog automobilis yra naujas ir prašomus pateikti duomenis pateiks, tačiau iš policijos atstovo R. V. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad „tas automobilis, kuriuo tada patruliavo pareigūnai, dabar yra nurašytas, tiksliai negaliu pasakyti, ar tame automobilyje buvo GPS siųstuvas“ (b. l. 44), t. y. policijos atstovas netvirtino, kad sistema automobilyje tikrai buvo įrengta. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei policijos automobilyje būtų buvęs sumontuotas GPS siųstuvas ir egzistuotų techninės galimybės nustatyti, kur kokiu metu buvo policijos ekipažas, gauti duomenys patys savaime negalėtų patvirtinti ar paneigti apelianto keliamos versijos, kad jam važiuojant automobilyje, kurį neva vairavo R. I., jie su minėtais policijos pareigūnais prasilenkė jiems važiuojant tarnybiniu automobiliu Janonio gatvėje, Palangoje, nes nebūtų galimybės patikrinti I. M. vairuoto automobilio pozicijos tuo metu. Savo ruožtu tai jokiu būdu nepatvirtintų apelianto teiginio, neva pareigūnai negalėjo matyti, kaip I. M. vėliau parkuojasi prekybos centro „IKI“ aikštelėje. Taigi egzistuojantys vieningos sistemos duomenys galėtų parodyti, kada pareigūnai atvažiavo į prekybos centro „IKI“ stovėjimo aikštelę, tačiau, nesant duomenų, kada tiksliai I. M. atvažiavo prie prekybos centro ir pradėjo statytis automobilį, būtų neįmanoma nustatyti, ar policijos pareigūnai atvyko prieš sustojant I. M. vairuojamam automobiliui. Taigi ir policijos vieningos pajėgų stebėjimo sistemos duomenys negalėtų patvirtinti I. M. ir jo keleivio R. I. keliamos versijos, kad automobilį vairavo R. I.. Dėl šios priežasties apelianto teiginys, kad policijos atstovai teismo prašomų pateikti duomenų sąmoningai neteikė į bylą, nes minėti duomenys būtų patvirtinę atsakomybėn traukiamo asmens ir liudytojo parodymus, bei būtų paneigę dviejų policijos pareigūnų parodymus, atmestinas kaip nepagrįstas ir nemotyvuotas.
Nors, apelianto teigimu, teismo motyvas atmesti liudytojo R. I. parodymus, kadangi šis yra apelianto tolimas giminaitis, draugas, jie kartu gyvena ir dirba, yra nepagrįstas, tačiau jis pats skunde nurodo, kad su R. I. jie yra pažįstami, apeliantui atvykus dirbti į Palangą iš Pasvalio, R. I. jam suteikė neatlygintinai gyvenamąją vietą. Šis faktas (neatlygintinas gyvenamosios vietos suteikimas) be jokios abejonės rodo, kad apeliantas su R. I. yra pakankamai artimi. Tai, kad su I. M. yra draugai (b. l. 58), be to, I. M. jam yra tolimas giminaitis iš žmonos pusės (b. l. 59), teismo posėdžio metu patvirtino ir pats R. I.. Apygardos teismas pažymi, kad apeliantas skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, nuneigiančių pirmos instancijos teismo padarytą išvadą dėl to, kad R. I., pats neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, yra suinteresuotas liudyti I. M. naudai, kad pastarasis išvengtų jam gresiančios atsakomybės. Be to, aplinkybė, kad I. M. vairavo automobilį veždamas R. I. į parduotuvę (atvežęs prie parduotuvės R. I., I. M. liko sėdėti automobilyje), taip pat leidžia įžvelgti šio liudytojo suinteresuotumą liudyti I. M. naudai, ir taip padėti jam išvengti administracinės atsakomybės dėl pažeidimo, galimai padaryto vykdant jo prašymą. Be to, R. I. parodymuose yra prieštaravimų bylos faktinėms aplinkybėms: R. I. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 57-59) nurodė, kad jis atvairavo savo mašiną, nors iš protokolo matyti, kad mašinos savininkas yra P. D. (b. l. 3), taip pat nurodė, kad jis atvežė I. M. nusipirkti maisto, nors tuo pačiu teigia, kad atvažiavus prie parduotuvės I. M. liepė laukti automobilyje nuspaudus stabdžių pedalą (b. l. 58). Remiantis išvardintu apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo suinteresuoto ir prieštaringas aplinkybes pateikiančio I. M. parodymais.
Apeliantas teigia, kad teismo motyvas, jog automobilis praėjęs techninę apžiūrą, todėl atmestina prielaida, kad jis buvo techniškai netvarkingas, yra nelogiškas ir nurodo, kad automobilis netvarkingas yra savaime suprantama, nes jis yra senas. Apygardos teismas negali sutikti su tokia apelianto pozicija, nes automobilio amžius nesuponuoja jo techninio netvarkingumo fakto per se. Būtent techninė apžiūra patvirtina automobilio techninės būklės atitikimą keliamiems reikalavimams. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad įvykio dieną automobilis buvo techniškai netvarkingas (neveikė starteris ir rankinis stabdis) ir tai lėmė jo parkavimą ant parduotuvės laiptų bei būtinybę I. M. laikyti nuspaustą stabdžio paminą. Kita vertus, R. I. duodamas parodymus teisme nurodė, kad automobilį jis neva tyčia pastatė ant parduotuvės laiptų, nes sugedęs buvo starteris (b. l. 57). Savaime suprantama, kad automobilį, kurio sugedęs starteris, nustumiant nuo laiptelio užvesti būtų lengviau, tačiau šiuo atveju tai buvo visiškai nereikalinga, nes automobilio variklis liko neužgesintas, t. y. sėkmingam pajudėjimui iš bet kokios vietos starterio gedimas nebūtų turėjęs jokios įtakos. Taigi automobilis su neveikiančiu starteriu bet dirbančiu varikliu galėjo būti paliktas įprastoje stovėjimo vietoje, arba nuokalnėje (ant laiptelio) su išjungtu varikliu (ir įjungta pavara, kuri apsaugotų nuo nuriedėjimo). Šiuo atveju I. M. ir R. I. keliama versija, kad žinodamas, jog neveikia automobilio rankinis stabdis, R. I. jį paliko nuokalnėje tam, kad galėtų lengviau užvesti variklį, kurio nebuvo užgesinęs, prasilenkia su elementaria logika. Iš principo techniškai nėra įmanoma ir I. M. bei R. I. nurodoma aplinkybė, neva R. I. pastačius automobilį ant laiptelio, jis išlipo ir nuėjo į parduotuvę, o I. M. sėdo į jo vietą laikyti nuspausto kojinio stabdžio – akivaizdu, kad vairuotojams keičiantis, kojinis stabdis kurį laiką nebūtų spaudžiamas ir automobilis tuo metu nuo laiptelio nuriedėtų žemyn.
Apeliacinis teismas, remdamasis išdėstytu, pripažįsta, jog liudytojų policijos pareigūnų S. J., A. M., R. R. ir J. K. parodymais teisme, pareigūnų S. J., R. R. ir J. K. tarnybiniais pranešimais neabejotinai įrodyta, kad I. M. 2015 m. sausio 7 d. būdamas neblaivus vairavo automobilį, kai jam nustatytas vidutinis girtumo (2,3 prom.) laipsnis. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog I. M. kaltė visiškai įrodyta. Teismo nutarime aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina I. M. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., padarymo. Apeliacinio skundo argumentai I. M. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Apeliacinio skundo ribose nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
I. M. apeliacinį skundą atmesti ir Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.