- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-01-03
- Bylos Nr.
- 1A-12-210-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- M. Š., L. R.
- Advokatai
- Algirdas Milašauskas
- Kategorijos
- 1.2.14.5Plėšimas (BK 180 str.)
Teisėjas Alfredas Vilbikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-210/2008
NUOSPRENDIS
2008 m. sausio 3 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Š. ir L. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo
M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Pritaikius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 92 str. 1 d., 2 d., 82 str., 1 d., 1 p., įspėtas, 3 p., neatlygintinai atidirbti 4 mėnesius 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, 5 p., 87 str., 1 d., 2 d., 1 p., 2 p., 3 d., 5p., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, apribojant elgesį šešiems mėnesiams: įpareigojant tęsti mokslą, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, nurodyta be šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Kardomąją priemonę, M. Š. – nepilnamečio atidavimą prižiūrėti mamai R. Š. ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Į. M. Š. į bausmės laiką sulaikymo laiką nuo 2006-03-22 iki 2006-03-24.
L. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams.
Pritaikius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 92 str. 1 d., 2 d., 82 str., 1 d., 1 p., įspėtas, 3 p., neatlygintinai atidirbti 4 mėnesius 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, 5 p., 87 str., 1 d., 2 d., 1 p., 2 p., 3 d., 5p., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, apribojant elgesį keturiems mėnesiams: įpareigojant tęsti mokslą, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, nurodyta be šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Kardomąją priemonę, L. R. – nepilnamečio atidavimą prižiūrėti tėvui L. R. ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Į. L. R. į bausmės laiką sulaikymo laiką nuo 2006-03-22 iki 2006-03-24.
Iš M. Š. ir L. R. priteista solidariai 1228,50 LT žala S. N. bei Valstybinei ligonių kasai subsidiariai – po 140,70 Lt iš kiekvieno.
Daiktinis įrodymas paliktas byloje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių apeliacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios apeliacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Š. ir L. R. nuteisti už tai, kad 2006 m. kovo 9 d., laikotarpyje nuo 13.40 val. iki 13.52 val., Šiauliuose, prie (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją M. N., kuris pasireiškė tokiais kaltininkų veiksmais: M. Š. papurškė M. N. į akis ašarinių dujų, L. R. parvertė ją ant žemės ir abu bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajai smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, taip pat ir į pilvą, padarydami jai nežymų sveikatos sutrikdymą, ir po šio smurto pavartojimo pagrobė M. N. priklausančius mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D500“ ir ,,TELE 2 Pildyk“ SIM kortelę, kurių bendra vertė 1230,00 Lt, bei pasikėsino pagrobti M. N. priklausančius daiktus: kuprinę, piniginę, mokyklines knygas ir sąsiuvinius, kurių bendra vertė 89,00 Lt. T.y. kaltinamieji nuteisti pagal Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagrobė 1230,00 Lt vertės ir pasikėsino pagrobti 89,00 Lt vertės M. N. priklausančio turto.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Šiaulių m. apylinkės teismo 2007 rugsėjo 13 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas skunde nurodo, kad su minėtu nuosprendžiu nesutinka, nes padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir baudžiamojoje byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 1 d.
M. Š. teigia, kad nukentėjusioji M. N., liudytojos R. Č. ir K. K., buvusios įvykio vietoje, jo, kaip plėšiko, neatpažino.
Taip pat apeliantas nurodo, kad nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu neigė dalyvavęs plėšime. Antros apklausos metu neteisingai nurodė, kad padarė nusikaltimą, tačiau taip pasielgė, nes išsigando, kad gali ilgam sėsti į kalėjimą. Tam įtakos turėjo sulaikymas dviem parom, pareigūnų aiškinimas apie galimas atsakomybės formas bei pasekmes.
Be to, M. Š. nurodo, kad jo parodymai vėlesnėse apklausose sutampa su pirmaisiais jo parodymai, kaip ir su nuteistojo L. R., liudytojų M. J., E. Ž., L. R., R. Š. parodymais.
Apeliantas nurodo, kad niekas iš apklaustų asmenų teisme nesiskundė dėl jo elgesio, o (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos darbuotojai nurodė, kad nežino, jog M. Š. būtų padaręs kokį nors teisės pažeidimą.
Apeliantas teigia, kad niekas, išskyrus liudytoją V. D., jo, kaip asmens dalyvavusio plėšime, neatpažino, o V. D. atpažinimas gautas neteisėtais būdais, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 d. ir 4 d. reikalavimus, todėl negali būti pripažintas teisėtu.
Nurodo, kad vertindamas įrodymus teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nerastas ir prie bylos neprijungtas nei dujų balionėlis (nusikaltimo priemonė), nei pagrobti daiktai. Abejonių apeliantui kelia ir tas faktas, kad nusikaltimas padarytas 2006-03-09 d., o pareiškimas policijoje pateiktas tik 2006-03-15 d.
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. R. prašo panaikinti Šiaulių m. apylinkės teismo 2007 rugsėjo 13 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
L. R. nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės pripažinimo padarius nusikalstamą veiką ir dėl bausmės skyrimo. Teismas, anot apelianto, padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės, nes jas padarė priešingas, nei įrodo baudžiamosios bylos įrodymai, taip pat neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepadarius nusikaltimo jį pripažino kaltu ir todėl nepagrįstai skyrė bausmę.
Apeliantas skunde nurodo, jog nusikaltimo padarymo vietoje jo įvykdymo momentu nebuvo, jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, nes tuo metu su savo mokslo draugais buvo kitoje vietoje. Taip pat jis kategoriškai nesutinka, kad teismo įrodymai surinkti teisingai pagal nustatytas taisykles, ir kad jų pakanka jo kaltei įrodyti. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisingai nuosprendyje nurodė, jog visi byloje esantys duomenys pripažinti tinkamais įrodymais, kad jie ištirti ir įvertinti vidiniu teismo įsitikinimu tinkamai išnagrinėjus bylos aplinkybes.
Pasak L. R., ikiteisminio tyrimo metu kaltinantieji jį įrodymai jo atžvilgiu gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso taisykles. Iš bylos dokumentų matyti, jog liudytojai nepilnamečiai V. D. ir E. L. spėliojo kas tokie užpuolė ir apiplėšė nukentėjusiąją M. N., nes liudytojai tarėsi, ką atpažinti iš jo, M. Š. ir E. Ž., taip pat šie asmenys buvo prikalbėję trečiam savo klasės draugui – R. N., kad jis ir M. Š. padarė nusikaltimą, todėl šis asmuo irgi davė ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodymus, kad juos matęs ir atpažinęs nusikaltimo vietoje. Vėlesnių apklausų tyrime bei apklausos metu teismo posėdyje R. N. paaiškino, kad davė netikslius parodymus, o be to ir tyrėja ne taip surašė protokolą. Taip pat mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir socialinė pedagogė mokykloje neteisėtai organizavo įtariamų asmenų atpažinimo procedūrą, kuri buvo atlikta ne pagal baudžiamojo proceso taisykles. Teismo posėdyje abi pedagogės negalėjo konkrečiai teismui paaiškinti, ką kuris dalyvis parodė ,,atpažinime“, sakė neatsimenančios. Dar apeliantas nurodo, kad nei nukentėjusioji, nei su ja buvusios dvi bendramokslės nieko neatpažino, t. y. nenurodė nei jo, nei M. Š., kaip šio nusikaltimo dalyvių, todėl teismo išvados dėl jo kaltės yra paremtos spėlionėmis ir subjektyvia teismo nuomone, ir tik kaltinimui naudinga linkme vertinant dviejų nepilnamečių, kurie gali ir klysti, teiginius. Be to, teismas visai nevertino tų aplinkybių, kad nukentėjusioji aiškino, jog jinai užpuolimo metu nejuto smūgių.
Taip pat apeliantas nurodo, kad atlikus neteisėtus, neproporcingus veiksmus mokykloje, ikiteisminio tyrimo pareigūnai vėliau surašė liudytojų V. D. ir E. L. teiginius į protokolus, o jie savo žodžius patvirtino teisme. Todėl mano, kad šie abu asmenys nėra patikimi liudytojai, nes, kaip teigė teisme apklaustas liudytojas R. K., pastarieji yra linkę meluoti ir apkalbėti, o teismas jų parodymus vertino kaip vienintelius teisingus ir objektyvius.
Be to, iš bylos dokumentų matyti, jog iki apklausų protokolų surašymo pas tyrėjus, kaltinimo liudytojai buvo veikiami ne tiktai savo stebėjimo pagrindu gautų duomenų proceso, bet ir suaugusių asmenų grupės, suinteresuotos padėti nukentėjusiajai, pareigūnų, kurių tarpe buvo vienas iš tėvų, bei pedagogų. Svarbu paminėti tai, kad daugiau įvykio liudytojų, kalbančių apie kaltinimus, nebuvo. Taigi šiuo atveju duomenų gavimo procesas nevyko nei LR BPK nustatyta tvarka, nei jokių kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
L. R. nurodo, kad baudžiamojoje byloje daugiau nėra jokių įkalčių apie tai, jog jis padarė nusikaltimą: nei įvykio vietoje, nei pas jį namuose, nei taikant jo atžvilgiu specialias operatyvines priemones, nei apklausiant galimus ar įmanomus liudytojus, nebuvo gauti jokie duomenys, kurie paneigtų liudytojų M. J., E. Ž., parodymus, jog tariamo nusikaltimo momentu jis įvykio vietoje nebuvo.
Apeliantas L. R. skunde taip pat nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas nuo pat pradžių, nes nebuvo tiriamos aplinkybės, susijusios su jo ir kitų buvusių šalia asmenų bendravimu netoli įvykio vietos su benamiais. Šie asmenys taip pat galėjo patvirtinti jo alibi, tačiau dėl pareigūnų nerūpestingumo, šios kategorijos asmenys nebuvo nustatyti ir nebuvo apklausti, kas vėliau tapo nebeįmanoma. Taip pat nebuvo tiriamos aplinkybės, nurodytos M.Š. bute liudytojo E. L., jog vienas iš M. N. užpuolikų buvo su balta kepure – šie duomenys buvo sąmoningai pareigūnų ignoruojami, dėl ko vėliau liudytojai pradėjo sakyti, kad ir jis, ir M. Š., t. y. užpuolikai buvo su tamsiomis kepurėmis – nes jie baltų kepurių nenešioja. Lygiai taip pat buvo ignoruojami jų parodymai apie tai, kad tariamo nusikaltimo dieną kiti du moksleiviai siūlė jiems eiti daryti tokį nusikaltimą. Tyrimas buvo neobjektyvus dar ir todėl, kad tyrimo organų pareigūnai, panaudoję prievartą, išgavo iš jo ir M. Š. prisipažinimą padarius nusikaltimą, o jiems atsisakius savo parodymų, kaip neteisingų, niekas nebeklausė ir nebetyrė tikrųjų versijų, tik stengėsi daugkartiniais nepilnamečių liudytojų V. D. ir E. L. apklausinėjimais įtvirtinti tik juos kaltinančius duomenis.
Nuteistasis be to teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo alibi patvirtinančius liudytojų M. J., E. Ž., K. M. ir S. K. parodymus apie jo buvimo vietą tiriamo įvykio metu, kaip neva prieštaraujančius faktinėms aplinkybėms, nes iš kebabų valgymo vietos matyti mokykla ir takelis iš jos, be to, niekas negirdėjo užpuolimo triukšmo. Tokia teismo išvada remiasi spėlionėmis ir prielaidomis, kad jie, būdami vieno mikrorajono aplinkiniuose gyvenamų namų kiemuose galėjo ir kebabus valgyti, ir nusikaltimą padaryti, kas yra objektyviai neįmanoma – dėl nusikaltimo padarymui reikalingos laiko trukmės. Be to, teismas mano, kad kaltinamųjų ir buvusių šalia liudytojų teiginiai apie tai, kad jis ir M. Š. negirdėjo šaukiant nukentėjusiosios, neva neatitinka faktinių aplinkybių, todėl vadovautis E. Ž., M. J., K. M. ir kitų parodymais negalima, nes neaišku, ar tai buvo tarp 13 val. 40 min. ir 13 val. 52 min. Teismas vadovaujasi tuo, kad Šiaulių miesto VPK yra fiksuotas pranešimo apie užpuolimą laikas, kuris, teismo nuomone, nesutampa su kaltinamųjų versiją patvirtinančių liudytojų teiginiais, nes niekas negali pasakyti, kiek minučių kas ką veikė po pamokų. Taigi teismo išvada nėra objektyvi, nes remiamasi spėliojimais, kadangi nei vienas asmuo nenurodė tikslaus laiko. Baudžiamosios bylos dokumentuose yra mokyklos pateiktas nusikaltimo padarymo dienos pamokų tvarkaraštis, lankomumo žurnalas, kuriame yra parašyta, jog L. R. dalyvavo 7-oje pamokoje. Tokiu atveju jis niekaip negalėjo būti įvykio vietoje, nes tuo momentu vyko pamoka. Teismas nesiėmė analizuoti šios aplinkybės, nors teismo posėdyje apklausta pedagogė nurodė, jog ji neatsimena, kokiu laiku buvo minėta pamoka. Apie pamokos laiką jis nurodė tiek tyrimo, tiek teismo metu, ir tokie jo parodymai teismui tiko.
L. R. nurodo, kad teismo nuosprendyje nurodyti nukentėjusiosios M. N., ieškovės S. N., liudytojų R. N., R. Č., K. K., kaip asmenų buvusių įvykio vietoje, parodymai, tiesiogiai L. R. kaltės neįrodo. Gal jie patvirtina patį įvykio faktą, tačiau ne jo dalyvavimą nusikaltime. Ta aplinkybė, jog nukentėjusioji buvo užpulta ir apiplėšta, nenustačius tikrųjų kaltininkų, negali būti pagrindu pripažinti jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką.
Apeliantas nurodo, jog jis neginčija, jog nukentėjusioji buvo užpulta, bet kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad būtent jis padarė nusikaltimą ir teigia, jog apie nusikaltimo padarymą nieko nežino. Be to, ta aplinkybė, kad telefoniniame pranešime policijai apie įvykį minima M. Š. pavardė, neįrodo L. R. kaltės padarius plėšimą.
Kaltinamasis teigia, kad teismas vertino duomenis, gautus ne procesine tvarka, juos pripažindamas tinkamais ir leistinais įrodymais, todėl pažeidė procesinius įstatymus – neteisingai taikė LR BPK 4 str. paminėtas nuostatas, taip pat BPK 20 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d., nuostatas. Suteikė nepilnamečiams liudytojams privilegijas – jų parodymus vertindamas vieninteliais teisingais, ir nepagrįstai atmetė kitų proceso dalyvių parodymus, tuo pažeidė LT BPK 6 str. 3 d. nustatytus principus. Be pagrindo minėtus duomenis pritaikė apkaltinamajam nuosprendžiui surašyti, tuo pažeidė BPK 301 str. nuostatas. Teismas, padarydamas neteisingas išvadas dėl jo kaltės, neobjektyviai vertindamas neleistinus įrodymais, nepagrįstai priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė proceso įstatymą, jo garantuotas teises į teisingą ir objektyvų teismo procesą, ir tai sukliudė teismui objektyviai, išsamiai, nešališkai išnagrinėjus bylą priimti L. R. atžvilgiu teisingą – išteisinamąjį nuosprendį.
Be to, apeliantas priduria, kad teismas privalėjo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo elementų, t.y. egzistuoja LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. procesinis pagrindas jo baudžiamajam persekiojimui nutraukti, 329 str. 1 d. 1 p. numatytas procesinis pagrindas jį išteisinti, tačiau teismas tokio sprendimo nepriėmė. Taigi šiuo atveju I instancijos teismas padarė teisinę klaidą, kurią turi ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
Nuteistųjų M. Š. ir L. R. apeliaciniai skundai netenkinami.
A. M. Š. ir L. R. skundai turi keletą savarankiškų tarpusavyje susijusių aspektų:
tai, abiejų apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismo neteisingai atskleistos ir nustatytos plėšimo M. N. atžvilgiu faktinės aplinkybės (kadangi paties plėšimo fakto jie neginčija, tačiau nurodo, jog teismas nenustatė tikrųjų nusikaltimo kaltininkų), ir dėl to teismo padarytos nepagrįstos išvados dėl jų kaltės apskritai;
neteisingai įvertinti bylos duomenys, kurių dalį teismas nepagrįstai pripažino įrodymais ir patikimais įrodymais (t.y., netinkamas baudžiamojo proceso įstatymo taikymas);
neteisingai išaiškintos ir netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios ir baudžiamojo įstatymo paskirtį, ir baudžiamosios atsakomybės nuostatas, ir nusikaltimo sąvoką, ir, pagaliau, bausmės paskirtį bei jos skyrimo pagrindus, nes bausmė, apeliantų teigimu, gali būti paskirta tik už nusikalstamą veiką
Motyvuojamoji dalis
Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir kaltinamųjų kaltės
Apylinkės teismas baudžiamąją bylą, kurioje pripažinti kaltais M. Š. ir L. R., iš esmės išnagrinėjo tinkamai, visapusiškai, išsamiai ir bešališkai, įrodymus ištyrė ir įvertino esmingai nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių teisės aktų ir teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose reikalavimų. Kaltininkų veiką kvalifikavo teisingai. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi visus byloje esančius duomenis, teismo proceso eigą, priimtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį ir jo teisinę argumentaciją, taip pat apeliacinių skundų teisinius argumentus.
Kartu teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal paduotus abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, ir dėl bylos faktų, ir dėl teisės aiškinimo bei taikymo, taip pat dėl įrodymų tinkamumo, t.y. pripažinimo tinkamais, gautais įstatymo nustatytais būdais, buvo patikrintas priimtas nuosprendis visumoje, įvertinant ir jau pirmosios instancijos teismo proceso metu nustatytas byloje ištirtų duomenų pagrindu faktines aplinkybes, ir įvertinant jas iš naujo, pagal paduotus apeliacinius skundus, susiejant faktų ir teisės aiškinimo ir taikymo klausimus į vientisą visumą, bei įvertinant taikytas teisės normas. Byloje nustatytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis apeliantų skunduose nurodytais motyvais ir pagrindais negali būti keičiamas, nes tam nėra pagrindų, nurodytų apeliaciniuose skunduose. Tačiau nuosprendis keičiamas dėl neteisingos bausmių paskyrimo nuteistiesiems teisinės formuluotės, ir dėl to galimo teisinio neaiškumo, nekeičiant nei paskirtųjų bausmių rūšies, nei dydžio, nei nuosprendžio esmės.
Taigi, grįžtant prie nuteistųjų - apeliantų M. Š. ir L. R. apeliacinių skundų argumentų ir motyvų taip pat prie bylos faktų, kolegija konstatuoja, jog nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad tiesioginių jų kaltės įrodymų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustatyta nebuvo, toks nuteistųjų skundo teiginys paneigiamas bylos duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ne tik išsamiai aprašė, bet ir įvertino teisiškai, savo išvadas dėl kaltės argumentavo šių aprašytų duomenų pagrindu, pagrįstai juos pripažindamas pakankamais ir patikimais įrodymais, vienus jų priimdamas, kitus atmesdamas, o savo sprendimą dėl tokio įrodymų vertinimo motyvuodamas. Kartu kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas M. Š. ir L. R. atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį, rėmėsi ne tik nukentėjusiosios, liudytojų E. L. ir V. D. parodymais, dėl paties įvykio fakto ir kaltų asmenų, bei jų kategorišku įsitikinimu, kad nusikaltimas buvo padarytas būtent nuteistųjų, bet šiuos parodymus įvertino visų bylos duomenų kontekste ir sąveikoje, taip pat ir pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kontekste, kuomet pastarieji pripažino savo kaltę ir davė apie įvykį parodymus, bei susiejo visus įrodymus į vientisą įrodymų grandinę, kuri ir suformavo teismo vidinį įsitikinimą dėl nuteistųjų kaltės. Taigi, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai patikimi įrodymai, kuriuos nesugriauna nei vėlesni kaltinamųjų paaiškinimai, faktų ir aplinkybių painiojimas, nurodymas duomenų, kurių negalima patikrinti (benamių versija, kebabų valgymas, vietos schemos pateikimas apie jų galimą buvimo vietą įvykio metu ir negalėjimą būti nusikaltimo vietoje ir kt.).
Visumos bylos duomenų pagrindu teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinamieji neigdami savo kaltę, pasirinko tokią gynybos taktiką, t.y. siekė atsiriboti nuo įvykio laiko ir vietos, nurodydami faktus, kurių negalima patikrinti, t.y. visokiais būdais siekė suklaidinti teismą, kad išvengti objektyvios tiesos nustatymo, nors bylos duomenys, kuriuos ištyrė teismas jų versijas paneigė.
Štai įrodymai – nukentėjusiosios N., liudytojų E. L., V. D., R. N., R. Č., K. K. parodymai, specialisto išvada Nr. G 427/06(04), įvykio apžiūros protokolas, daikto (CD) apžiūros protokolas parodymų patikrinimo vietoje protokolai patvirtina ne tik, kaip kad teigiama apeliaciniuose skunduose nusikaltimo faktą, bet atskleidžia ir asmenis, padariusius šią nusikalstamą veiką. Šie įrodymai teismo buvo įvertinti tinkamai, kaip papildantys vieni kitus, leidžiantys atskleisti kaltininkų neteisėtų, nusikalstamų veiksmų turinį, bet ir susieti įrodymus į vientisą visumą, ir padaryti pakankamai svarias, įrodymais pagrįstas išvadas dėl M. Š. ir L. R. kaltės vykdant plėšimą.
Nors apeliantas L. R. ir jo gynėjas tvirtina, kad negalima sutikti su prokuroro ir teismo išvadomis dėl įrodymų patvirtinančių kaltę pakankamumo, kaip ir dėl bausmės, dėl civilinių ieškinių patenkinimo, nes jie, anot apelianto, paremti neobjektyviais įrodymais, taip pat, kad įrodymų rinkimas, apelianto manymu, buvo atliktas ne procesine tvarka, ar kad kaltinimas paremtas tiktai dviejų nepilnamečių liudytojų teiginiais kaltinamųjų atžvilgiu, kurie prieštarauja kitiems bylos įrodymams; kad kaltinamieji buvo psichologiškai paveikti, tokie apelianto ir jo gynėjo argumentai iš esmės neatitinka tų faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatytos ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir ją tiriant pagal nuteistųjų apeliacinius skundus apeliacine tvarka.
Kolegija paneigdama apeliantų skundo argumentą dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir tiriant įrodymus, konstatuoja, kad ir ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme baudžiamosios bylos tyrimas atliktas laikantis baudžiamojo proceso taisyklių. O teisme dar ir griežtai laikantis viešumo, bešališkumo principų. Visi faktiniai duomenys, kuriais grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų šaltiniai, jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis nustatyti ir patikrinti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, teismo proceso metu, patikrino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, išsprendė klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertino, atliko jų itin išsamią ir objektyvią analizę, atskleidė įrodymų turinį, bei jų pagrindu nustatė tikrąsias faktines aplinkybes, motyvuotai paneigė kaltinimui prieštaraujančius įrodymus. Visi pareikšti prašymai buvo apsvarstyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 270 str. numatyta tvarka. Pareikštus prašymus teismas sprendė laikydamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas yra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Taigi apeliantų teiginys, kad teismas savo išvadas pagrindė subjektyviai vertindamas tik kaltinančius įrodymus nepagrįstas. Kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą taip pat patikrino visumą byloje surinktų įrodymų, visas bylos faktines aplinkybes, kurias vienaip ar kitaip atskleidžia ir kaltinantys ir kiti bylos duomenys. Tai buvo pagrindas ir teismo vidiniam įsitikinimui dėl kaltininkų padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir kaltės. Todėl kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai atitinka Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nurodytus reikalavimus. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujasi teismas, paneigia gynybos versiją, kad įrodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą. Byloje faktinių duomenų pakanka M. Š. ir L. R. kaltei įrodyti.
Apeliantų ir jų gynėjų teiginiai, kad šioje byloje buvo kaltinami asmenys, kurie nusikaltimų nebuvo padarę, atmestini, nes yra nepagrįsti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1d., 2 d., 4 d., 5 d., bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 4 straipsnio, 6 straipsnio nuostatos.
Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka nebuvo nustatyta, kad liudytojų E. L., V. D. parodymai yra nepatikimi, prieštaringi, ar gauti neteisėtais būdais, kad šie liudytojai kaip asmenys yra nepatikimi. Kolegija grįždama prie jau aptartų klausimų ir nustatytų bylos faktų, konstatuoja, kad visi nepilnamečiai vienaip ar kitaip žinantys, matę ar dalyvavę įvykyje, bei kaltinamieji, yra ar buvo vienos mokyklos moksleiviai, taigi iš matymo daugiau ar mažiau buvo pažįstami ir iki įvykio, todėl šiuo požiūriu jų visų parodymai yra labai svarbūs ir esmingi, nes jie savo prigimtimi (viena bendruomenė) reikalauja ir socialinės tiesos. Todėl nenustačius kitokių, visiškai patikimų ir objektyvių bei konkrečių faktų, kurie rodytų, jog paminėti liudytojai buvo suinteresuoti duoti tik kaltinančius kaltinamuosius bei neobjektyvius parodymus, šių asmenų parodymus atmesti ar vertinti kaip nepatikimus pagrindo nėra.
Nepagrįstai apeliantai nurodo ir į tai, kad jų manymu pastarieji asmenys juos atpažino priversti tai padaryti, o pats atpažinimo procesinis veiksmas gautas pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus. Toks teiginys niekuo nepagrįstas. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad kaltinamuosius liudytojai pažinojo ir iki įvykio, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti jų asmens duomenų, t.y. pavardžių, vardų ir pan. taigi šių duomenų išsiaiškinimas nurodytomis priemonėmis, aplinkybėmis ir tvarka, kurią pasirinko mokyklos vadovybė, neprieštarauja jokioms teisės normoms, nes tokios tvarkos apskritai įstatymas nereglamentuoja. Jokie kiti duomenys nepaneigė šių asmenų parodymų patikimumo.
Taip pat byloje nėra duomenų, kad ir pačių kaltinamųjų prisipažinimai bylos ikiteisminio tyrimo metu vienoje iš jų apklausų, būtų išgauti naudojant psichologinį ar fizinį smurtą, ar kitais neteisėtais būdais ar metodais. O jų pačių aiškinimas, kad buvo priversti tokius parodymus duoti prieš save iš baimės, kad priešingu atveju bus įkalinti už nusikaltimą ilgam laikui, apskritai naivus ir nesuprantamas, be to ir be objektyvaus pagrindo kaltinantis teisines institucijas neteisėtumu šališkumu. Todėl teismas įvertinęs kaltinamųjų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisminio nagrinėjimo metu, palyginęs juos ir juose atskleistą padarytos veikos turinį su kitais įrodymais, taip pat ir tyrėjos J. Z. parodymais, bei kitais duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kad kaltinamųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo išgauti prievartos būdu arba kitaip pažeidžiant kaltinamųjų procesines teises, kad jie surašyti taip, kad būtų naudingi tik kaltinimui.
Naujai įvertinus šiuos bylos duomenis apie M. Š. ir L. R. nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl tokių duomenų patikimumo ir jų gavimo teisėtumo, todėl jie pripažintini tinkamais įrodymais esant procesiniam pagrindui, yra objektyvūs, konkretūs ir aiškūs. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, todėl naikinti priimtą nuosprendį šiais apeliantų M. Š. ir L. R. skundų motyvais pagrindo nėra. Kolegija neturi pagrindo netikėti byloje apklaustų E. L., V. D., R. N., R. Č., K. K. parodymais, jų parodymuose esminio prieštaringumo neįžvelgia ir konstatuoja, kad viso apkaltinamojo teismo nuosprendžio analizė leidžia teigti, jog apylinkės teismas teisingai įvertino visų apklaustų asmenų parodymus ir priėmė juos tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, todėl teigti, kad teismas buvo tendencingas pasirinkęs ne bešališko teismo, o kaltinimo poziciją, neturi pagrindo.
Grįžtant prie bylos faktų ir teisės aiškinimo klausimų kolegija dar kartą primena, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnį įrodymais gali būti bet kokie duomenys, jeigu jie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys įrodymais tampa tik tuomet, kai procesas vyksta teisme, ir tik tada, kai teismas šiuos duomenis pripažįsta įrodymais. Pažymėtina, jog įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, arba paneigti tariamas versijas. Apylinkės teismo surašyto apkaltinamojo nuosprendžio analizė leidžia daryti visiškai pagrįstą išvadą, jog teismas visus pateiktus duomenis ištyrė ir įvertino esmingai nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų bei formuojamos teisminės praktikos, ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų veikų kvalifikavimo.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems M. Š. ir L. R. bausmes, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Skiriant bausmę M. Š. buvo atsižvelgta į tai, jog nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. M. Š. teisiamas pirmą kartą, jis įvykdė apysunkį nusikaltimą. Administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas gyvenamojoje vietoje patenkinamai, mokosi, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, todėl atsižvelgiant į jo veiksmus nusikaltimo padaryme ir individualizuojant bausmę, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str., 54 str., 55 str., 80 str. ir 81 str. nuostatas, jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, ir taikytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 92 str. t. y. bausmės vykdymas atidėtas, nes byloje nebuvo nustatyta jog bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas iš principo pagrįstai paskyrė nuteistajam ir auklėjamojo poveikio priemones, nustatydamas įpareigojimus bei draudimus. Tačiau paskyręs bausmę, apylinkės teismas nesilaikė teisinio, įstatyme suformuluoto nuoseklumo ir dar nenusprendęs atidėti paskirtos bausmės vykdymo jau paskyrė auklėjamojo poveikio priemones, taip įnešdamas į nuosprendį tam tikrą teisinį neaiškumą, todėl ši klaida ištaisytina.
Skiriant bausmę L. R. taip pat buvo atsižvelgta į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pagrįstai nuosprendyje nurodyta, kad L. R. teisiamas pirmą kartą, kad jis įvykdė apysunkį nusikaltimą, kad administracine tvarka nebaustas, kad charakterizuojamas gyvenamojoje vietoje teigiamai, kad mokosi, o nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes ir jo konkrečius veiksmus nusikaltimo padaryme, bei individualizuojant bausmę, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str., 54 str., 55 str., 80 str. ir 81 str. nuostatas, jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 92 str. bausmės vykdymas atidėtas. Tačiau paskyręs bausmę, apylinkės teismas nesilaikė įstatyme suformuluoto teisinio nuoseklumo ir dar nenusprendęs atidėti paskirtos bausmės vykdymo jau paskyrė auklėjamojo poveikio priemones, taip įnešdamas į nuosprendį tam tikrą teisinį neaiškumą, todėl ši klaida ištaisytina iš naujo suformuluojant revoliucinę nuosprendžio dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1d. 1p. ir 331 str.
nusprendžia:
Nuteistųjų M. Š. ir L. R. apeliacinius skundus atmesti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-09-13 nuosprendį pakeisti.
Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsnio 1 dalį, nuteistajam M. Š. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-09-13 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 5 punktu, 83 straipsniu, 85 straipsniu ir 87 straipsniu nuteistajam paskirti tokias auklėjamojo poveikio priemones:
nuteistąjį įspėti; paskirti nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus – per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atidirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; apriboti nuteistojo elgesį šešiems mėnesiams, įpareigojant M. Š. tęsti mokslą, būti namuose nuo 23 valandos iki 6 valandos namuose, uždrausti nuteistajam be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsnio 1 dalį, nuteistajam L. R. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-09-13 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 5 punktu, 83 straipsniu, 85 straipsniu ir 87 straipsniu nuteistajam paskirti tokias auklėjamojo poveikio priemones:
nuteistąjį įspėti; paskirti nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus – per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atidirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; apriboti nuteistojo elgesį keturiems mėnesiams, įpareigojant L. R. tęsti mokslą, būti namuose nuo 23 valandos iki 6 valandos namuose, uždrausti nuteistajam be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Kitą skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą