Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-03 · Administracinė byla Nr. I-184-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-03
Bylos Nr.
I-184-423/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01207-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
H. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-184-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01207-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 3 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas H. Z. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3-4), patikslintame skunde (b. l. 50-51) nurodė bei 2018-10-15 teismo posėdžio metu patikslino, kad į Alytaus PN atvyko 2009 m. būdamas sveikas, dėl pataisos namuose vartojamų narkotinių medžiagų 2010 m. užsikrėtė Žmogaus imunodeficito virusu (toliau- ŽIV). Neturtinę žalą kildina iš pačio ŽIV užkrėtimo fakto, kadangi atsakovas neužtikrino nartotinių medžiagų nepatekimo į Alytaus PN. Dėl šių atsakovo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Nurodė, kad į teismą ankščiau nesikreipė, nes nežinojo įstatymų. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 10-13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas į įstaigą atvežtas 2009-02-02 ir 2009-02-12 buvo supažindintas su ŽIV plitimo būdais pasirašytinai. Nurodė, kad Alytaus PN nuolat vykdomas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimo į įstaigą užkardymo, prevencinių bei profilaktinių priemonių planai, tai pat ŽIV plitimo mažinimo priemonių planas. Alytaus PN apie nuteistuosius užsiimančius neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis yra renkama informacija, kuri yra tikrinama ir analizuojama. Pasitvirtinus informacijai tokie nuteistieji perkeliami į kitus lokalinius sektorius kur sudaromos kliūtys užsiimti nusikalstama veikla. Alytaus PN buvo vykdoma narkomanijos prevencija, kurią vykdė psichologinė tarnyba. Labdaros ir paramos fondas „Garstyčios grūdas“ vykdė norinčių gyventi švarioje nuo narkotikų zonoje atranką bei motyvavimą. Buvo vedamos konsultacijos su nuteistaisiais, susiduriančiais su psichologinio pobūdžio problemomis dėl ŽIV/AIDS, teikiama mokslinė informacija apie prevenciją ir profilaktiką. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti. Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį (b. l. 64-65).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovo veiksmais, neužtikrinant narkotinių medžiagų nepatekimo į pataisos namus, dėl ko jis atvykęs į Alytaus PN susirgo ŽIV.

Atsakovo atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su 2010-05-11 (pareiškėjas pasirašė, jog susipažino ir suprato, kad jo kraujyje rasti ŽIV tipo antikūniai (b. l. 6). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

LVAT tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). LVAT nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai.

Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo atsiradimo fakto, t. y. nuo sužinojimo, kad serga ŽIV. Pareiškėjas skunduose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad apie nustatytą ŽIV sužinojo 2010 metais, šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikti duomenys (b. l. 6). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai padarytą pažeidimą, į teismą kreipėsi tik 2018-06-11 (b. l. 7), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismo vertinimu, pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjas 2018-10-15 teismo posėdžio metu nurodė, kad į teismą anksčiau nesikreipė, nes nežinojo įstatymų, tačiau, teismas pažymi, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, o Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (žr., pav. LVAT 2011-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171-11).

Akcentuotina, kad kreipimosi į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo terminas yra gana ilgas (3 metai), tačiau į teismą dėl galimai pažeistos teisės pareiškėjas kreipėsi daugiau nei po aštuonių metų.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas, dėl neturtinės žalos priteisimo už 2010 m. nustatytą faktą, t. y. pareiškėjo kraujyje rastus Žmogaus imunodeficito viruso tipo antikūnius, šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė