- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-26
- Bylos Nr.
- ATP-93-185/2016
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pažeidėjas
- A. K.
- Kategorijos
- 3.26.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu nutarimu A. K. pripažintas kaltu padaręs teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d., 124¹ str. 8 d., ir jam paskirtos nuobaudos: pagal ATPK 126 str. 4 d. – 600 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams, pagal ATPK 124¹ str. 8 d. – 6 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir A. K. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 600 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams.
A. K. nubaustas už tai, kad 2015 m. birželio 20 d. apie 22.10 val. prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje, vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivus (nustatytas 2,01 promilės girtumas), nepateikė pareigūnams galiojančio vairuotojo pažymėjimo, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 16 p. reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 4 d., 124¹ str. 8 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-12-22 nutarimą ir bylą nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius įstatymą, neįsigilinus į byloje surinktus įrodymus bei visas bylos aplinkybes, nepagrįstas išsamiu jų išnagrinėjimu bei visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, priimtas nukrypstant nuo teismų suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl, apelianto nuomone, jis turi būti panaikintas. Bylos nagrinėjimo metu jis išsamiai ir detaliai paaiškino įvykio aplinkybes, kad 2015-06-20 nuo pat ryto buvo savo sodo sklype adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kur dirbo ūkio darbus, bendravo su draugais, kepė šašlykus, gėrė alų. Paskutinis kartu buvęs draugas iš jo išvažiavo apie 22 val., po ko, būdamas kieme prie malkų, pajuto stiprų smūgį į galvą, nuo kurio parkrito ant malkų krūvos, mano, jog trumpam buvo praradęs sąmonę. Kas prieš jį pavartojo smurtą, nematė, o kai atsipeikėjo, kiemas buvo tuščias. Tada nuėjo prie kieme stovėjusių savo automobilių „VW Passat“ ir „Audi A4“. „Audi A4“ automobilis – sugedęs ir pusantrų metų neeksploatuojamas. Atsisėdo į automobilį „VW Passat“, susirado mobiliojo ryšio telefoną ir paskambino draugui A. V., kuriam pasakė, jog jį sumušė, ir paprašė parvežti namo. Netrukus atvyko policijos pareigūnai, iš kažkur atsirado kažkokie jam nepažįstami žmonės, kurie policijos pareigūnams aiškino, jog jis neva kažkur važiavo ir nutrenkė jų šunį. Policijos pareigūnai patikrino jo girtumą. Kadangi buvo neblaivus, tą dieną į medikus dėl jam padarytų sužalojimų nesikreipė. Į medikus kreipėsi kitą dieną ir jam buvo nustatyti sužalojimai. Dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo kreipėsi į policiją, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Policijos pareigūnai jam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už vairavimą neblaiviam, nors jis jiems aiškino, jog transporto priemonės nevairavo, nė vieno iš kieme stovėjusių automobilių nepajudino iš buvimo vietos. Tačiau teismas tokiais jo parodymais nepatikėjo ir juos atmetė. Teismas pripažino, jog jo paaiškinimai nėra nuoseklūs ir tokią išvadą motyvavo pateiktu vaizdo įrašu, liudytojų A. M., A. S., A. J. parodymais. A. K., cituodamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d. 5 p., ATPK 248 str., 256 str., 257 str. nuostatas, teigia, jog teismas, nagrinėdamas jo administracinio teisės pažeidimo bylą, minėtų įstatymo nuostatų nesilaikė. Teismas, priimdamas sprendimą byloje, rėmėsi ne tik rašytiniais bylos įrodymais, bet ir liudytojo A. M. parodymais bei A. J. ir A. S. byloje esančiais paaiškinimais, nors A. J. ir A. S. tiesiogiai teisme apklausti nebuvo, taip pat vaizdo įrašu, kuris ne tik akivaizdžiai nepatvirtino, jog jis vairavo automobilį, tačiau byloje nėra patikimų ir įstatymu nustatyta tvarka įformintų duomenų, iš kur tas vaizdo įrašas apskritai atsirado. Teismas jo paaiškinimus vertino kritiškai, kaip duotus nenuoširdžiai, nors jo duotų parodymų nepaneigė jokie objektyvūs ir neginčytini, įstatymu nustatyta tvarka surinkti, teisme tiesiogiai ištirti ir patikrinti įrodymai. Priešingai, jo parodymai atitiko liudytojų D. M., R. Š., A. V. bei policijos pareigūnų E. J. ir J. M. teisme duotus parodymus. Atkreipia dėmesį, kad kaip liudytojai apklausti E. J. ir J. M., kurių parodymų teismas teisiškai neįvertino, patvirtino, jog jie patys jo vairuojančio automobilį nematė, jam administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė tik remdamiesi subjektyviais asmenų, kurie jį kaltino vairavus automobilį ir nutrenkus A. J. šunį, ir su kuriais įvykio vietoje jis konfliktavo, paaiškinimais bei patikrinimo alkotesteriu rezultatu. Analizuojant liudytojų E. J. ir J. M. parodymus matyti, jog jie akivaizdžiai skiriasi nuo liudytojo A. M. parodymų. Pastarieji patvirtino, jog jie nenustatė jokių automobilio „Audi A4“ eksploatavimo ir šuns juo partrenkimo požymių, nenustatė jokių šio automobilio sugadinimų, taip pat patvirtino, jog tarp jo ir kitų asmenų buvo konfliktas, jis (apeliantas) buvo sužalotas, kruvinas, nors liudytojas A. M. šias aplinkybes neigė arba jas nurodė skirtingai nei liudytojai E. J. ir J. M.. Nežiūrint to, teismas liudytojo A. M. parodymus laikė patikimais, jais rėmėsi ir jų prieštaravimų su kitais įrodymais neaptarė. Kaip minėta, teismas rėmėsi vaizdo įrašu, tačiau netgi jei ir būtų galima šį vaizdo įrašą pripažinti tinkamu ir leistinu įrodymu, jame užfiksuotas vaizdas, be to, jog jis sužalotas, kruvinas sėdi automobilio salone, galbūt užveda ar išjungia automobilio variklį, nepatvirtina jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyto fakto, jog jis vairavo automobilį „VW Passat“ neblaivus. Atsižvelgus į tai darytina išvada, jog apylinkės teismas nesilaikė ATPK 257 str. reikalavimų, bylos aplinkybes išnagrinėjo nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai, šališkai vertino byloje surinktus duomenis, išvadas grindė tik prielaidomis ir niekuo nepagrįstais spėjimais, nerinko ir tiesiogiai netyrė duomenų, galinčių turėti esminės reikšmės sprendimui byloje priimti, o kaltę dėl inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo parėmė išvadomis, kurių nepagrindė jokie neginčytini ir objektyvūs bylos įrodymai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba prašo palikti teismo nutarimą nepakeistą, nes, mano, jo teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes, pažeidėjui skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pažeidėjas nesutinka su jo nubaudimu ir iš esmės ginčija apylinkės teismo pateiktą įrodymų vertinimą bei išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus.
ATPK 256 str. numato, kas yra įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje ir kokiomis priemonėmis nustatomi duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to akivaizdu, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu, skundžiamu teismo nutarimu ir administracinio teisės pažeidimo byla, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. Būtent to apylinkės teismas ir siekė nagrinėdamas apelianto administracinio teisės pažeidimo bylą. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, vertino visą bylos medžiagą, įrodymų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą, patikimumą. Apylinkės teismas visus byloje esančius įrodymus nuodugniai išanalizavo, atskleidė jų turinį, patikrino apelianto versiją ir skundžiamame nutarime motyvuotai pasisakė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, nurodė įrodymus, kuriais grindžia A. K. nubaudimą, taip pat įrodymus, kuriuos atmeta, pateikė išsamius, detalius ir suprantamus motyvus, paaiškinančius, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus grindžiamos ne prielaidomis ir spėjimais, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o byloje ištirtais ir patikrintais įrodymais, jų visuma.
Pažymėtina, kad formuodamas teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo administracinių teisės pažeidimų bylose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl jų vertinimo. Tačiau pirmiau paminėtuose ATPK 256 ir 257 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad byloje esančius įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas (byla Nr. A-180-1212/2006).
Nagrinėjamu atveju, apeliantas, ginčydamas apylinkės teismo nutarimą, pateikia savitą byloje esančių įrodymų interpretavimą, kuris, aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismo išvadų nepaneigia. Jokių naujų skundžiamame teismo nutarime dar neįvertintų aplinkybių, leidžiančių nutarimą bei apskritai apeliantui inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų teiseną laikyti neteisėtais, skunde nenurodoma, jų nėra ir teismui pateiktoje medžiagoje. Todėl šiuo atveju visiškai pritardamas apylinkės teismo nutarime nurodytiems motyvams ir padarytos išvadoms, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad reikšmingos apelianto kaltei ir jo padarytų nusižengimų kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui tinkamai išspręsti pažeidėjo atsakomybės klausimą pagal jam inkriminuotus atitinkamus ATPK straipsnius. Tai, kad pažeidėjo nurodomos aplinkybės teismo buvo vertinamos jam nepalankiai, o priimtas sprendimas neatitinka jo lūkesčių, savaime nerodo teismo šališkumo ir nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, netinkamai pritaikytas įstatymas, priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nutarimas.
Nors A. K. savo kaltės dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų nepripažįsta ir apeliaciniame skunde toliau laikosi savo versijos, jog kaltinime nurodytu metu ir vietoje jis automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, buvo į jį tik atsisėdęs pasiimti mobiliojo ryšio telefono, tokie apelianto parodymai vertinami kritiškai ir atmetami kaip aiškiai neatitinkantys tikrovės bei laikomi jo gynybine versija, siekiant išvengti griežtos administracinės nuobaudos.
Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas A. M. patvirtino, jog tiesiogiai matė, kaip A. K. neblaivus vairavo transporto priemonę „VW Passat“, t. y. matė, kaip apeliantas iš (duomenys neskelbtini) gatvės atbuline eiga įvažiavo į savo namo kiemą ir automobilį pastatė kieme šalia namo, taip pat girdėjo, kaip užgesino automobilio variklį. Pasak minėto liudytojo, tuo metu kartu su juo dar buvo A. J. ir A. S., kuris išsitraukęs savo mobiliojo ryšio telefoną fiksavo jų matytas aplinkybes. Netikėti šiais liudytojo A. M. parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, nes jis analogiškas aplinkybes nurodė ir pirminiame iš karto po įvykio rašytame savo paaiškinime bei apklaustas kaip liudytojas 2015-06-30. Priežasčių, kodėl liudytojas A. M. galėtų duoti neteisingus parodymus, byloje nenustatyta. Kaip tik iš bylos aplinkybių matyti, kad iki aptariamo įvykio liudytojas su apeliantu vienas kito nepažinojo, jokių konfliktų nėra turėję, todėl A. M. pagrindo apkalbėti A. K. nebuvo. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, tokius A. M. parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai A. J. ir A. S. paaiškinimai, kuriuose jie taip pat patvirtino, jog tiesiogiai matė, kaip A. K. neblaivus vairavo automobilį „VW Passat“. Apie tai, kad jie tiesiogiai matė A. K. neblaivų vairuojantį minėtą automobilį, liudytojai A. M., A. S. ir A. J. parodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams J. M. ir E. J., ką patvirtina jų (policijos pareigūnų) tarnybiniai pranešimai, apklausos protokolai bei jų duoti parodymai teisme, o iš asmens blaivumo testo matyti, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. K. nustatė 2,01 promilės girtumą. Nors liudytojai A. S. ir A. J. (dėl objektyvių priežasčių) nebuvo apklausti teisme, tačiau jų paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti (ištirti), o ikiteisminio administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimo etape jie buvo pateikti pagal visas taisykles, t. y. liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai neteisingų, melagingų parodymų davimą pagal ATPK 187² str., todėl, įvertinęs A. J. ir A. S. duotus paaiškinimus kitų bylos įrodymų visumoje, apylinkės teismas juos pagrįstai pripažino įrodymais. Pirmiau paminėtų liudytojų parodymus visiškai patvirtino ir į bylą pateiktos nuotraukos bei vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip A. K. sėdi prie automobilio „VW Passat“ vairo, ir girdimas įjungto variklio garsas. Po to, A. K. pats automobilio variklį užgesina. Kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, nors iš šio trumpo įrašo negalima besąlygiškai tvirtinti, jog A. K. vairavo minimą automobilį, nes jis vaizdo įraše nėra užfiksuotas judantis, tačiau vertinant vaizdo įrašą su pirmiau paminėtų liudytojų parodymais, darytina išvada, jog šis įrašas patvirtina tai, jog liudytojai A. M., A. S. ir A. J. duoda teisingus parodymus, o įvertinus šių įrodymų visumą, jų visiškai pakanka vairavimo faktui nustatyti ir kartu apelianto versijai, kad jis automobilio nevairavo, o į jį tik įlipo pasiimti savo mobiliojo ryšio telefono, paneigti, nes šiam veiksmui atlikti automobilio variklio įjungti nereikėjo. Jokių priežasčių, dėl ko automobilio „VW Passat“ variklis buvo įjungtas, A. K. nenurodė nei apylinkės teismui, tokių priežasčių nenurodo ir savo apeliaciniame skunde. Kad nagrinėjamu atveju A. K. nebuvo nuoširdus, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, patvirtina ir tos aplinkybės, jog jis neigė dar prieš aptariamą įvykį vairavęs kitą jam priklausantį automobilį „Audi A4“ ir juo nutrenkęs A. J. šunį, teigdamas, jog šis automobilis yra sugedęs (būtent dėl nutrenkto šuns liudytojai A. M., A. S. ir A. J. ėjo iki apelianto namų ir būdami netoli jų pamatė, kaip A. K. neblaivus vairuoja automobilį „VW Passat“). Tokius A. K. parodymus paneigia į bylą pateiktos liudytojų darytos nuotraukos, iš kurių matyti, jog automobilio „Audi A4“ rato posparnis yra šlapias, nes jį aptaškė besisukantis automobilio ratas. Šios aplinkybės patvirtina, jog automobilis „Audi A4“ buvo neseniai eksplotuojamas, ką patvirtino ir liudytojai A. M., A. S. ir A. J.. Atitinkamai kaip nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės atmetami ir apelianto pakviestų į teismą liudyti D. M., A. V. ir R. Š. parodymai, kur jie tvirtino, jog jų draugo A. K. automobilis „Audi A4“ yra neeksplotuojamas, nes sugedęs, kadangi tai paneigia jau pirmiau aptarti įrodymai. Be to, šie parodymai, pastariesiems asmenims esant suinteresuotiems, vertinami ir kaip nepatikimi. Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, jog vaizdo įrašas negali būti laikomas patikimu įrodymu, nes jo patekimas į bylą nėra įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Nors dėl daiktų ar dokumentų paėmimo turi būti surašomas jų paėmimo protokolas, tačiau pažymėtina, jog tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamu atveju liudytojai A. M., A. S. ir A. J. nuo pat pradžių tvirtino, jog jiems pamačius A. K. neblaivų vairuojantį automobilį „VW Passat“, A. S. išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną ir ėmė fiksuoti jų nurodytas aplinkybes. Su šiuo į bylą pateiktu vaizdo įrašu ir nuotraukomis A. K. teismo posėdžio metu susipažino ir pripažino, jog vaizdo įrašas ir fotonuotraukos yra autentiški ir nesuklastoti. Taigi atsižvelgus į tai nėra pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, vertindamas apelianto kaltumą, būtų rėmęsis ne tiesiogiai teisme ištirtais ir patikrintais ar neleistinais duomenimis. Vien tai, kad vaizdo įrašo ir nuotraukų patekimas į bylą nėra įformintas daiktų paėmimo protokolu, neleidžia jų laikyti nepatikimais įrodymais, juolab kad šio įrašo ir nuotraukų autentiškumą patvirtino ir pats apeliantas. Taigi įvertinus pirmiau aptartus liudytojų ir kitus tarpusavyje sutampančius ir vienas kitą patvirtinančius bei papildančius bylos įrodymus, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje visiškai pakanka objektyvių ir neginčytinų duomenų apelianto versijai paneigti ir kartu vairavimo faktui nustatyti, t. y. pripažinti, jog A. K. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu metu ir vietoje vairavo automobilį „VW Passat“ neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis (2,01 promilės) girtumas.
Aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas procesinių normų reikalavimų. Teismo išvados dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus motyvuotos ir pagrįstos, todėl skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimą nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.